Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-11-28 · Civilinė byla Nr. 2-2376/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-28
Bylos Nr.
2-2376/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Pagrata“
Ieškovas
E. J.
Kategorijos
  • 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2376/2011Procesinio sprendimo kategorija: 110.2.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pagrata“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. nutarties, kuria teismas atmetė prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-6111-340/2011 pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pagrata“ dėl sutarčių nutraukimo, avanso grąžinimo, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pagrata“ priešieškinį dėl netesybų ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl preliminariųjų pirkimo – pardavimo sutarčių nutraukimo ir sumokėto avanso grąžinimo.

Pagal atskirąjį skundą sprendžiami klausimai, susiję su nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimu.

Šalies argumentai

Ieškovė E. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Pagrata“ ir prašė nutraukti 2011 m. vasario 23 d. preliminariąsias prekybos vietų (paviljonų) pirkimo – pardavimo sutartis Nr. JT/PS01 ir Nr. JT/PS07; priteisti iš atsakovo 115 903,90 Lt sumokėto avansinio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. vasario 23 d. tarp atsakovo UAB „Pagrata“ ir ieškovės E. J. buvo pasirašytos preliminariosios prekybos vietos (paviljono) pirkimo – pardavimo sutartys Nr. JT/PS01 ir Nr. JT/PS07. Minėtos sutartys buvo sudarytos ne derybų keliu, o atsakovui vienašališkai nustatant sutarties sąlygas. Atsakovui, įsipareigojusiam modernizuoti paviljoną ir kioską ieškovės lėšomis, nebendradarbiaujant su ieškove, ją žeminant, ieškovė turi rimtą pagrindą manyti, jog pagrindinė sutartis gali būti nesudaryta dėl piktybiškų atsakovo veiksmų.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė E. J. prašė pritaikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo areštuoti UAB „Pagrata“ turtą 116 000 Lt sumai. Nurodė, jog pareikšto ieškinio suma nemaža, atsakovas iki šiol negrąžino avansinio mokėjimo, nesutinka spręsti ginčą derybų būdu, todėl tikėtina, kad sužinojęs apie ieškinį gali imtis nesąžiningų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nutarė areštuoti atsakovui UAB „Pagrata“ priklausantį, tiek pas atsakovą, tiek pas kitus asmenis esantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei turtines teises, neviršijant ieškinio sumos 116 000 Lt, o nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo UAB „Pagrata“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, nurodė areštuoti atsakovo lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims bei juo disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant draudimu turtą parduoti, mainyti, dovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias teises; leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei (valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai), atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su ieškove. Nurodė, jog ieškinyje ieškovės nurodyta ieškinio suma – 116 000 Lt, laikytina pakankamai didele ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Pagrata“ pateikė teismui prašymą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovę per 7 dienas įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 265 675 Lt galimiems atsakovės nuostoliams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinti arba pateikti tai pačiai sumai banko garantiją, o jei ieškovė šių įpareigojimų nevykdytų – panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali sukelti ženklių nuostolių, kadangi atsakovas yra Justiniškių turgavietę eksploatuojanti įmonė; bendru visų turgaus prekiautojų sprendimu buvo nutarta atnaujinti turgavietės prekybines patalpas, pastatyti modernius prekybos paviljonus. Pabaigus rekonstrukciją naujų patalpų savininkais tampa prekiautojai. Atsakovas privalo vykdyti savo sutartį su rangovu, laiku mokėti už statybos darbus. Areštavus atsakovo nekilnojamąjį turtą, statybos darbai negalės būti tęsiami, todėl atsakovas privalės sumokėti rangovui sutartyje numatytas sankcijas. Taip pat atsakovas negalės vykdyti sudarytų preliminariųjų pirkimo – pardavimo sutarčių ir privalės sumokėti jose nustatytas sankcijas, pirkėjai turės teisę preliminariąsias sutartis nutraukti. Negalint pabaigti statybos darbų, atsakovas negaus pajamų iš prekyvietės administravimo. Pažymėjo, kad statybos darbams užbaigti įmonė suplanavusi gauti paskolą – 300 000 Lt, mokant 6 proc. metinių palūkanų. Atsižvelgiant į galimą bylinėjimosi trukmę tikėtina ir realu, kad bylinėjimasis truks ne trumpiau kaip vienerius metus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukels atsakovui nuostolius: 10 950 Lt dėl statybos rangos sutarties nevykdymo, 23 725 Lt dėl preliminariųjų sutarčių nevykdymo, 213 000 Lt dėl pajamų netekimo, 18 000 Lt dėl palūkanų už kreditą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 25 d. nutartimi atmetė atsakovo UAB „Pagrata“ prašymą dėl galimų atsakovo nuostolių užtikrinimo. Teismas nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neapima valdymo teisės apribojimo (teisės turėti turtą savo žinioje, leidžiančios daryti tam turtui fizinį bei ūkinį poveikį) bei naudojimosi teisės apribojimo (teisės naudoti turto naudingąsias savybes, gauti iš turto pajamų bei vaisių ar kitos naudos), todėl teismo teigimu, atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog dėl nekilnojamojo turto arešto statybos darbai negalės būti tęsiami, atsakovas privalės sumokėti rangovui sutartyje numatytas sankcijas, taip pat negalės vykdyti sudarytų preliminariųjų pirkimo – pardavimo sutarčių ir privalės sumokėti jose nustatytas sankcijas, pirkėjai turės teisę preliminariąsias sutartis nutraukti, negalint pabaigti statybos darbų atsakovas negaus pajamų iš prekyvietės administravimo.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad nustatytu terminu pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog dėl nekilnojamojo turto arešto atsakovas patirs nuostolių: 10 950 Lt dėl statybos rangos sutarties nevykdymo; 23 725 Lt dėl preliminariųjų sutarčių nevykdymo; 213 000 Lt dėl pajamų netekimo. Be to, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai prašo užtikrinti 18 000 Lt nuostolių dėl palūkanų už kreditą, nes atsakovas pats nurodė, jog kredito sutartis dar nesudaryta, todėl negalima daryti išvados apie sutartimi sulygtą kredito sutarties palūkanų dydį bei sutartimi nustatytus mokėjimo terminus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Pagrata“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti prašymą dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas, konstatuodamas, kad turto areštas nesutrukdys tęsti statybos darbus ir kad draudimas disponuoti įmonės turtu neapriboja teisės turėti turtą savo žinioje ir gauti iš turto pajamų bei vaisių, neįvertino turgavietės administravimo veiklos specifikos (pajamų šaltinių) ir situacijos, kad turgavietėje pradėti ir dėl arešto pristabdyti modernizavimo darbai. Visas turgavietės turtas skirtas pajamoms uždirbti iš prekybos ploto nuomos, iš jo perleidimo naudotis už atlygį. Todėl atsakovas, negalėdamas gauti veiklos pajamų iš areštuoto turto, akivaizdžiai patirs nuostolių.

2) Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, draudžiama pakeisti turto teisinį likimą. Atsakovas, pradėjęs vykdyti turgaus modernizavimo darbus, numatė dalį turgaus statinių nugriauti (darbai pradėti). Pilnai atlikus darbus, būtų privaloma keisti turto kadastrinius duomenis. Šiuos pradėtus darbus dėl arešto teko nutraukti, kas apsunkina statybas bei pablogina prekybos sąlygas turguje. Paviljonų statyba, kuri turėjo būti vykdoma nugriovus statinius, bus neįmanoma. Atsakovas, negalėdamas sudaryti sąlygų prekybinei veiklai ir statyboms, negalėdamas pastatyti paviljonų, privalės nutraukti preliminariąsias sutartis su prekiautojais ir patirs nuostolių.

3) Pritaikytom laikinosiomis apsaugos priemonėmis draudžiama atsakovo turtą įkeisti. Atsakovas planavo įrengti prekybos patalpas administraciniame pastate, panaudojant skolintas lėšas, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Tikimybė gauti paskolą buvo didelė. Negavus paskolos (dėl turto arešto), naujos prekybos patalpos nebus įrengtos ir atsakovas patirs apie 8 000 Lt nuostolių per mėnesį. Gavus paskolą, bet dėl arešto laikinai (apie 12 mėn.) neesant galimybės vykdyti statybos darbų, galimi nuostoliai – 18 000 Lt.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė E. J. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Atsiliepimas

1) Disponavimo teisės apribojimas neapima valdymo teisės apribojimo. Be to, pažymėtina, kad antstolė pagal 2011 m. liepos 11 d. išduotą vykdomąjį raštą areštavo ieškovės naudai pastatą – prekybos paviljoną. Prekybos vietos rezervavimo sutartyse nurodyta, kad atsakovas per 2010-2011 m. laikotarpį planuoja modernizuoti turgaus laikinuosius statinius – kioskus. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad dėl turto arešto yra sustabdyti modernizavimo darbai, nes neaišku, kaip prekybos paviljono areštas trukdo modernizavimo darbams.

2) Atsakovas klaidingai teigia, kad dėl turto arešto negali vykdyti veiklos. Atsakovas nuomoja atskirus plotus prekybininkams, kurie pasistatę ten kioskus ar prekystalius prekiauja mėsa ir jos gaminiais. Atsakovas pats naudojasi areštuotu turtu ir gauna iš turto pajamų bei vaisių ar kitos naudos.

3) Atsakovas ne dėl turto arešto, o dėl kitų, tik jam žinomų priežasčių, delsia pasirašyti pagrindines pirkimo – pardavimo sutartis. Be to, iš atsakovo atskirojo skundo argumentų galima susidaryti nuomonę, kad areštuotas yra visas jo turtas, visa turgaus teritorija, jis realiai negali vykdyti jokios veiklos. Prekybos paviljonas, kurį antstolė areštavo, nėra griaunamas ir funkcionuoja.

4) Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad kredito sutartis nesudaryta, bet tikimybė gauti paskolą buvo didelė. Atsakovas nepateikė jokios sutarties, kurioje būtų nurodytas palūkanų dydis, mokėjimo terminai ir pan. Atsakovas, apskaičiuodamas nuostolius, remiasi tik tuo, kad areštas truks apie 12 mėn. Bylos trukmė (prognozuojama) gali būti vienas iš kriterijų, sprendžiant dėl galimų nuostolių dydžio. Tačiau sprendžiant dėl galimų nuostolių dydžio, šis kriterijus neturėtų būti siejamas su vidutine bylos trukme. Suma, kuri turėtų būti įnešama į teismo depozitinę sąskaitą, negali būti siejama su statistine vidutine bylų nagrinėjimo trukme.

5) Atsakovo reikalaujama per 7 d. įmokėti į teismo depozitinę sąskaita suma (265 675 Lt), kuri net du kartus viršija pareikšto ieškinio sumą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra fizinis asmuo, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas nepateikė turto balanso, kuriame būtų nurodyta, kiek bendrovė turi turto ir t.t. Sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo pagrindo teisinę reikšmę turi viso atsakovo turimo turto santykis su jo įsipareigojimais. Prašymą pateikęs asmuo turi pareigą leistinais įrodymais pagrįsti būtinybę tenkinti jo pareikštą prašymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą sprendė pagal proceso tesės normas, galiojusias iki 2011 m. birželio 21 d. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-743 įsigaliojimo (įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.), apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos, reglamentavusios atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paprastai susijęs su tam tikrais apribojimais atsakovo atžvilgiu, todėl būtina išlaikyti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą, kad šios priemonės būtų pagrįstos bei užtikrintų tiek ieškovo, tiek ir atsakovo teisių bei turtinių interesų apsaugą. Todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą jas taikyti padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šios proceso teisės normos paskirtis – užtikrinti šalių lygiateisiškumą procese, kai vienos šalies teisės yra suvaržytos dėl kitos šalies veiksmų.

Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, šis paprastai patiria tam tikrų suvaržymų ir dėl šių suvaržymų gali egzistuoti reali galimybė atsakovo nuostoliams atsirasti. Teisingumas įpareigoja teismą siekti skirtingų interesų pusiausvyros. Siekiant šios pusiausvyros, šalims turi būti sudarytos vienodos procesinės galimybės rungtis. Rungimosi esmė – kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ir sprendžiant atskirus procesinius klausimus byloje, taigi, ir klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Tai reiškia, kad proceso šalis, kuri dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, reikalaudama, kad kita proceso šalis užtikrintų šių nuostolių atlyginimą, turi įrodyti tokių nuostolių atsiradimo galimybę ir preliminarų dydį (CPK 147 str. 1 d.). Tuomet, kai atsakovas įrodo, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo turtui, ateityje iš tiesų gali patirti nuostolių, teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, turi užtikrinti šių tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimą (CPK 12, 17, 147 str.). Paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-402/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-695/2008). Jeigu atsakovas įrodinėja, kad dėl jo turtui taikyto arešto byloje negalės vykdyti prisiimtų sutartinių prievolių, sutriks veikla, negaus pajamų, turės skolintis lėšų ir mokėti palūkanas už naudojimąsi pasiskolintais pinigais, jis turi pateikti konkrečius duomenis apie tai, jog nurodyti galimi nuostoliai yra ne tik tikėtini, bet ir realiai prognozuojami.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimi tenkino ieškovės E. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovo UAB „Pagrata“ turto arešto pagal ieškovės reikalavimus dėl sutarčių nutraukimo ir sumokėto avanso grąžinimo. Teismas areštavo atsakovo turtą 116 000 Lt sumai. Teismo nutartį vykdęs antstolis 2011 m. liepos 26 d. sudarė turto aprašą, aprašydamas pastatą – 83,32 kv. m. prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 22-23). Atsakovas prašymą dėl galimų nuostolių dėl nurodyto pastato arešto taikymo atlyginimo užtikrinimo grindė keliais skirtingais pagrindais, įrodinėdamas, kad: 1) negalės vykdyti su rangovu sudarytos statybos rangos sutarties, pagal kurią nesumokėta suma sudaro 150 000 Lt. Anot atsakovo, dėl to jis turės sumokėti rangovui 10 950 Lt delspinigių, juos skaičiuojant už 12 mėnesių laikotarpį po 0,02 procento per dieną; 2) negalės vykdyti su būsimais pirkėjais sudarytų preliminariųjų sutarčių ir nuo 131 000 Lt sumos, kurią turi sumokėti būsimiems pirkėjams, turės sumokėti 23 725 Lt delspinigių, juos skaičiuojant už 12 mėnesių laikotarpį po 0,05 procento per dieną; 3) turės stabdyti veiklą ir dėl to neteks 213 000 Lt dėl pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų turto arešto (įmonės pajamos 2010 m. sudarė 213 272 Lt, o per 2011 m. pirmąjį pusmetį 156 668 Lt); 4) turės skolintis lėšų (300 000 Lt) ir už pasiskolintas lėšas per vienerius metus sumokės 18 000 Lt palūkanų.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovo nurodyti argumentai dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo yra nepagrįsti.

Pirma, atsakovo (užsakovo) nekilnojamojo turto areštas nėra kliūtis rangovui vykdyti statybos darbus. Atsakovas neįrodė, kad neturi kito turto ar lėšų, kuriais galėtų atsiskaityti su rangovu už atliktus darbus. Antra, atsakovas nepateikė teismui duomenų, kurie pagrįstų jo argumentus apie su būsimais pirkėjais sudarytas preliminariąsias sutartis dėl turto, kurį areštavo teismas, ir neįrodė, kad turtas, kurį aprašė ieškovo pasirinktas antstolis yra būtent tas, kurį būsimiems pirkėjams dar iki turto arešto įsipareigojo parduoti atsakovas ir dar iki šio arešto gavo avansinius mokėjimus iš būsimų pirkėjų už šį turtą. Atsakovas taip pat neįrodė, kad sudarytos preliminariosios sutartys yra įregistruotos viešame registre, kas patvirtintų jo argumentų pagrįstumą. Trečia, atsakovas byloje dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria jo turtui taikytas areštas, neteisėtumo ir nepagrįstumo, įrodinėjo, kad jo turtinė padėtis gera, įmonė turi kelis didelės vertės nekilnojamojo turto objektus. Tuo tarpu dabar atsakovas iš esmės įrodinėja, kad įmonė turi tik vieną ne itin didelės vertės nekilnojamojo turto objektą, dėl kurio arešto iš esmės žlunga verslas. Tai, kad įmonė 2011 m. dirba pelningiau nei 2010 m. dar nereiškia, kad dėl vieno daikto arešto jos veikla taps nepelninga, įmonė nebegaus pajamų. Tokia prieštaringa atsakovo pozicija nesudaro pagrindo manyti, kad dėl vieno daikto arešto atsakovas nebegaus pajamų iš visos veiklos. Juo labiau, kad nėra duomenų apie tai, jog atsakovo visos lėšos yra investuotos tik į paviljoną, iš kurio ir gaunamos pajamos, o dėl šio paviljono arešto apskritai nebebus gaunama pajamų. Ketvirta, atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog įmonė yra sudariusi paskolos ar kredito sutartis su paskolos (kredito) davėju. Vien atsakovo teiginiai, jog įmonė ketino skolintis 300 000 Lt ir dėl byloje taikyto įmonės turto arešto nebegaus paskolos, nesudaro pagrindo, nesant duomenų, kad kredito įstaiga būtent dėl to neišdavė kredito, manyti, jog įmonė, negavusi kredito, patirs nuostolių. Penkta, kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad atsakovas neįrodė, jog prekybos paviljono areštas byloje trukdo modernizuoti turgaus laikinuosius statinius – kioskus, taip pat, kad atsakovas nepasirašo pagrindinių kioskų pirkimo – pardavimo sutarčių būtent dėl prekybos paviljono arešto, o ne dėl kitų priežasčių. Šešta, pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsakovo turto arešto 116 000 Lt sumai vykdęs antstolis 2011 m. liepos 26 d. patvarkymu aprašė 83,32 kv. m. prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini), jį įvertindamas 200 000 Lt. Duomenų apie tai, kad atsakovas CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka būtų pateikęs skundą dėl antstolio veiksmų, aprašant didesnės vertės, nei areštavo teismas, turtą, atsakovas nepateikė.

Taigi atsakovas neįrodė, kad dėl 83,32 kv. m. prekybos paviljono, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, arešto, gali patirti nuostolių, kurių atlyginimą turėtų užtikrinti ieškinį padavusi ieškovė. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikęs atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, pagrįstai atmetė atsakovo prašymą. Tuo pačiu pastebėtina, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms ar atsiradus naujų aplinkybių, atsakovas gali teikti teismui pakartotinį prašymą dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ar jas pakeisti (CPK 146, 147, 150 str.). Be to, tuo atveju, jeigu atsakovas jau patyrė nuostolių dėl aprašyto turto arešto, patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal ginčo teisenos taisykles (CPK 147 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai: Artūras DriukasKonstantinas GurinasEgidijus Žironas