Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas areštu 55 paroms;

- pagal BK 145 str. 1 d. ir nubaustas areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d. ir 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 55 paroms.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 10 d. apie 21.30 val., gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios K. K. sveikatą esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, o taip pat sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir sušvelninti jam skirtą bausmę. Skunde nurodo, kad labai gailisi dėl padarytų veikų, su nukentėjusiąja gyvena kartu ir nori išsaugoti savo šeimą.

Teismo posėdyje gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas neginčija savo kaltės ir jo padarytas veikas patvirtinančių įrodymų. Jis prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, todėl skundą nagrinėjantis teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. prasme, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas.

BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Šioje baudžiamojoje byloje skirdamas R. S. bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į pastarojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padaryti du nesunkūs, tyčiniai, baigti nusikaltimai), į tai, kad yra viena apelianto atsakomybę lengvinanti ir viena ją sunkinanti aplinkybė, tinkamai įvertino R. S. asmenybę (R. S. už tyčinių nusikaltimų padarymą buvo teistas 5 kartus, naujus tyčinius nusikaltimus padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus, todėl BK 27 str. prasme jis yra recidyvistas, nusikaltimų padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė), o taip pat įvertino ir kitas aplinkybes (nukentėjusioji pretenzijų R. S. nereiškė, jam atleido ir prašė nebausti griežtai ir kt.).

Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad po šių nusikaltimų padarymo R. S. įtariamas padaręs dar kitus naujus tyčinius nusikaltimus (41 b.l.), nusikaltimų padarymo metu jis turėjo galiojančią administracinę nuobaudą, po jų padarė dar vieną administracinį teisės pažeidimą (77 b. l.), jo paties nurodytoje gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas neigiamai (81 b.l.). R. S. padarytais nusikaltimais buvo pažeista viena iš svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymais ginamų prigimtinių asmens teisių – teisė į kūno neliečiamumą, nusikaltimai padaryti prieš fiziškai silpnesnį asmenį. Būtina įvertinti ir nuteistojo bei nukentėjusiosios tarpusavio santykį – R. S. nusikaltimus padarė prieš savo sugyventinę, su kuria gyvena kartu, t.y. prieš jam artimą žmogų, sugyventinės mamos akivaizdoje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas atvejus, kai nusikalstamą veiką kaltininkas padaro prieš jam artimą žmogų, kai kurių nusikaltimų sudėtyse pripažįsta nusikalstamą veiką kvalifikuojančiu ir kaltininko teisinę padėtį sunkinančiu požymiu (pvz. BK 135 str. 2 d. 3 p. ir 138 str. 2 d. 3 p. (savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sunkus ar nesunkus sutrikdymas)). Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė negali būti pripažinta nei nusikaltimus kvalifikuojančiu požymiu, nei R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau ji neabejotinai neigiamai charakterizuoja apeliantą ir rodo, kad šiuos nusikaltimus jis padarė vedamas itin žemų paskatų. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad R. S. jau buvo įtariamas sudavęs smūgius ir sukėlęs skausmą K. K. (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 71-1-00247-12), jis pats pripažino tai padaręs, tačiau 2012 m. liepos 20 d. nutarimu prokurorė baudžiamąją bylą nutraukė (64, 65 b.l.). Visos šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnio savo elgesio nedaro, jis nesitaiso ir nenori to daryti.

Kaip jau buvo paminėta pirmiau, BK 27 str. ir 56 str. prasme, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju apylinkės teismas už kiekvieną nusikaltimą paskyrė R. S. švelnesnes – arešto, bausmes, kurios savo trukme yra artimos įstatyme numatytam arešto bausmės vidurkiui. Šias bausmes apylinkės teismas tinkamai subendrino apeliantui palankesniu bausmių apėmimo būdu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokia apylinkės teismo paskirta galutinė subendrinta bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybės, jas teisingai įvertino ir taikė bausmės paskyrimo, subendrinimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas, todėl tiek pirmosios instancijos teismo už atskirus nusikaltimus R. S. paskirtos bausmės, tiek ir galutinė subendrinta bausmė, kolegijos manymu, yra teisingos, jos atitinka nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį, jo asmenybę bei nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.