- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- 1A-111-317/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31076-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
- Nuteistasis
- T. B.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.9.2Uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 str.)
- 1.1.9.8Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
- 1.2.25.4.2.6Kelių transporto priemonės vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 str. 7 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 MGL (4 500 eurų) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti į pasirinkto banko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
T. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams, jos pradžios terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – sustabdymo dienos, tai yra nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. Apie tai nuspręsta pranešti VĮ Regitra ir šiai institucijai perduoti T. B. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, nuspręsta iš T. B. išieškoti konfiskuotino turto – A. S. priklausančio automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 900 eurų, įpareigojant nuteistąjį šią pinigų sumą sumokėti į pasirinkto banko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
Automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta palikti neribotoje A. S. nuosavybėje.
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. T. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 19.24 val. (duomenys neskelbtini) gatve iki (duomenys neskelbtini)-uoju numeriu pažymėto namo, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Opel Astra“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, alkoholio matuokliu „Alkotest 6810“ Nr. ARFM-0380 nustatytas 2,24 promilių neblaivumas.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti. Netenkinus šio reikalavimo, prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: 1) sumažinti paskirtą baudą iki 50 MGL, nustatant 12 mėnesių jos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; 2) sutrumpinti specialios teisės - teisės vairuoti transporto priemones atėmimą iki 1 metų ir 6 mėnesių; 3) iki 500 eurų sumažinti konfiskuotino turto vertę, išdėstant mokėjimą 6 mėnesių laikotarpiui.
2.1. Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kitų teisės aktų reikalavimus, bei paskyrė neproporcingai griežtas baudžiamojo poveikio priemones ir bausmę. Teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai vertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos ir teismo padarytos išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių, jau vien dėl to, kad yra netikslumų parodymuose, fiksuotose faktinėse aplinkybėse, kuriomis rėmėsi teismas.
2.2. Anot apelianto, vertinant teismo nuosprendžio argumentus ir liudytojų parodymus, yra įžvelgiami esminiai prieštaravimai ne tik jo (T. B.) parodymuose, kuriuos akcentuoja teismas pasirinktinai, taip jau išreikšdamas savo išankstinę nuomonę. Teismas šių prieštaravimų įrodymų visumoje nevertino. Be to, ikiteisminio tyrimo įstaiga neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, kiek tai liečia laiko tarpsnį, kuomet jis (T. B.) išėjo iš darbo, kur ir kada vyko, kur lankėsi, nors visiškai tikėtina, kad buvo reali galimybė gauti vaizdo įrašus iš prekybos centro, galimai vaizdas fiksuojamas ir miesto vaizdo kameromis. Teismas turėjo tirti tas aplinkybes, kurių netyrė ikiteisminio tyrimo įstaiga. Dėl tos pačios priežasties nebuvo galimybės gauti tų įrodymų, kurie buvo būtini. Šie trūkumai turėjo tiesioginės įtakos nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje nenurodyta kiek laiko galėjo trukti jo (T. B.) kelionė iš darbo vietos iki liudytojo A. G. namų, kiek laiko truko kuomet jis išvažiavo iš liudytojo gyvenamosios vietos, kiek laiko truko kelionė iki PC „IKI“, kiek laiko truko išlipimas iš automobilio ir vykimas į parduotuvę, kiek laiko truko kelionė į PC „NORFA“, kiek laiko truko apsipirkimas, kada jis grįžo namo ir per kiek laiko galėjo išgerti nurodytą kiekį alkoholio (nebuvo nustatinėta, ar jis galėjo per 5-10 minučių iš butelio išgerti 200-300 g degtinės), koks galėjo būti nustatytas girtumas bei kt.
2.3. Nuteistojo manymu, teismas liudytojo R. A. parodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi jie nebuvo nuoseklūs. Pirminės apklausos metu jis tvirtino, kad buvo pametęs jį (T. B.) iš akiračio jam įvažiavus į namo kiemą 30 s., o teismo posėdžio metu teigė, kad nuo tos vietos, kur jis sustojo, gerai matėsi T. B. automobilis ir jį matė visą laiką, nors tiek apklausti pareigūnai, tiek teismui pateiktas vaizdo įrašas (kiemo vaizdas) paneigia šią liudytojo versiją. Be to, liudytojas teigė, kad nuo pokalbio pradžios su pareigūnais jis sekė T. B. ir visą laiką bendravo su jais, kai tuo tarpu į BPC skambutis (pranešimas) gautas 19.26 val., pokalbis truko tik 3.20 min., o kelionė truko ilgiau, nes atstumas yra nemažas - pats liudytojas paaiškino, kad ne mažiau 7 km. Pirminės apklausos metu jis taip pat paaiškino, kad pastebėjo T. B. 19.24 val., o teismo posėdžio metu nurodė, kad tuo metu buvo 17.30 val. Liudytojas pirminės apklausos metu ir atvykus pareigūnams nenurodė, kad T. B. atsitrenkė į savo namų vartus, o teismo posėdžio metu jau tvirtino, kad toks faktas buvo (tokių aplinkybių nepaaiškino ir policijos pareigūnai, kurie patvirtino, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas). Pirminės apklausos metu R. A. taip pat nenurodė, kad iš matymo žino T. B., o teismo posėdžio metu teigė, kad jį žino kaip (duomenys neskelbtini) gyventoją, matydavo jį geriant prie parduotuvės, nors tokio fakto tiesiog negalėjo būti, kadangi jis paneigtas liudytojos A. S. parodymais, duomenimis apie T. B. taikytas administracinio poveikio priemones praeityje. Dar R. A. pirminės apklausos metu teigė, kad įvarius automobilį iš kiemo, T. B. išlipo ir atėjęs prie liudytojo įlipo į jo automobilį, jis jautė alkoholio kvapą, tačiau teisme paaiškino, kad pastebėjo, jog T. B. neblaivus išlipus jam atsidaryti vartų, tvirtino, kad pasistatęs automobilį jis atėjo iki liudytojo ir kalbėjosi, tada įsėdo į jo automobilį. Pirminės apklausos metu liudytojas neaiškino jokių aplinkybių dėl girdėto pokalbio tarp T. B. ir pareigūnų, gi teisme paaiškino, kad girdėjo kaip T. B. paaiškino jiems, jog gėrė vaistus, gal minėjo, kad kažką dar gėrė.
2.4. T. B. teigimu, iš liudytojo pateikto vaizdo įrašo jokiu būdu negalima spręsti ar daryti išvados, kad jis transporto priemonę vairavo neblaivus. Vaizdo įraše nėra užfiksuotas keistas jo vairuotos transporto priemonės manevravimas ar grėsmės eismo saugumui sukėlimas. Kaip paaiškino liudytoja A. S., jis niekada nesėda už vairo neblaivus; ji kalbėjo su juo įvykio dieną, tuoj po to, kai jis grįžo į namus, ir pokalbio metu suprato, kad jis yra blaivus, o po kurio laiko pamačiusi pareigūnus ir girtą T. B. nustebo, kad jis taip greitai prisigėrė. Apžiūros protokole taip pat neužfiksuota, jog transporto priemonėje buvo rasta kokių alkoholio likučių. Teisme liudytojas Ž. nurodė, kad rado butelį lyg ant priekinės sėdynės, tačiau negalėjo paaiškinti dėl kokios priežasties nenurodė šio fakto įvykio apžiūros protokole.
2.5. Skunde taip pat perrašoma dalis specialisto G. A. C. parodymų. Anot nuteistojo, teismas iš specialisto apklausos konteksto išskyrė tik tam tikras detales, nors apklausa vyko trimis svarbiais aspektais, iš kurių nėra galimybės nustatyti kaip jo organizmas priėmė alkoholį, kada jis galėjo būti gėręs. Jei tikint, kad jis gėrė laikotarpiu nuo 17.30 val. iki 19.24 val., atsižvelgiant į specialisto paaiškinimus, jam pareigūnai jokiu būdu nebūtų galėję nustatyti 2,30 ar daugiau promilių. Taip pat neatmesta ir jo versija, kad jis gėrė namų kieme (ar automobilyje ar prie jo, reikšmės neturi), nes nepaneigta (niekas su juo (T. B.) tyrimo ar eksperimento neatliko), kad jo organizmas reagavo į alkoholį kitaip, kaip reagavo, kokio kiekio alkoholio reikėtų, kad būtų nustatytas toks girtumas, ar tik ką išgėrus (10-15 min. iki patikros) jam galėjo būti nustatytos 2,24 promilės, kurios kilo ar krito (juolab, kad jis buvo daugiau nei įprasta kitiems žmonėms, vartojantis alkoholį, buvo visą dieną nevalgęs, nes blogai jautėsi, buvo gėręs vaistus ir kt.). Be to, jei tikint versija pareigūnų, kad jis 2-3 val. iki patikros buvo suvartojęs 1 litrą alaus, jo girtumas būtų nustatytas ne 2,30 promilės, o kaip teigė specialistas - daugiausiai 0,89 promilės, kas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Jei būtų analogišku laiku vartojęs stiprius gėrimus - 1,34 promilės. Taigi, nėra galimybės nustatyti ir nenustatyta kiek promilių galėjo padidėti girtumas jo organizme, jei jis galimai gėrė iki patikros, ir kiek galėjo promilių būti sumažėjęs girtumas jo organizme, jei jis gėrė atvykęs į namus. Tokios išvados nepateikė ir specialistas. Juolab, kad tikrinant girtumą jis transporto priemonės nevairavo, buvo patikrintas praėjus apie 12 min. nuo atvykimo į namus.
2.6. Dar T. B. nurodo, kad transporto priemones vairuojančių asmenų apsvaigimo kontrolę ir medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti atlikimo tvarką reglamentuoja Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės, kuriose imperatyviai nustatyta, kad kai vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, jam turi būti atliekama medicininė apžiūra. Šiuo atveju toks veiksmas apskritai nebuvo atliktas, jis į gydymo įstaigą nebuvo pristatytas. Dėl nurodytų priežasčių nėra nustatyta alkoholio koncentracija jo kraujyje, todėl įvertinus duomenų visumą, teigti, jog jo neblaivumo laipsnis įvykio metu buvo didesnis nei 1,5 promilės, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, negalima. Taip pat negalima teigti, kad jis apskritai vartojo alkoholį vairuodamas transporto priemonę, o tuo labiau, kad siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiame kontekste T. B. pažymi, kad iš jį charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis turi teisę vairuoti transporto priemonę nuo 18 metų ir per visą laikotarpį (nepaisant to, kad ne kartą gydėsi nuo alkoholizmo) niekada nebuvo sulaikytas neblaivus vairuojant transporto priemonę, vartojant alkoholį viešoje vietoje ir kt.
2.7. Pasisakydamas dėl jam paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikių priemonių, apeliantas nurodo, jog šioje byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų leidę teismui paskirti jam tokią griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pinigų sumos, atitinkančios transporto priemonės vertę, ir dar su PVM (kas prieštarauja suformuotai teisminei praktikai, pažeidžia teisės aktų taikymą ir aiškinimą), sumokėjimas iš karto po nuosprendžio įsiteisėjimo jam taps nepakeliama našta. Jo pajamos yra vieno minimalios mėnesinės algos dydžio, jis neturi santaupų, turto, gydosi nuo psichikos sveikatos sutrikimų ir kt. Tas pats pasisakytina ir dėl baudos sumokėjimo per du mėnesius. Anot apelianto, teismas, taikydamas turto vertės konfiskavimą bei skirdamas griežtą bausmę vien dėl to, kad jis vertino jo parodymus kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, pažeidė proporcingumo principą. Taikyta teisinė priemonė neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, jo teises varžo labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Tiek turto savininkė, tiek jis (T. B.) nurodė, kad transporto priemonės vertė yra 500 Eur. Nebuvo atsižvelgta į transporto priemonės būklę, amortizaciją (natūralus nusidėvėjimas), jos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, neindividualizuojant. Teismų praktikos analizė nepateikia jokios aiškios taisyklės, koks konfiskuotinos transporto priemonės vertės (ją atitinkančios pinigų sumos) nustatymo būdas, taikant BK 72 straipsnio 5 dalį, turi būti pasirinktas, t. y. kokio laikotarpio (prieš nusikalstamos veikos padarymą ar po jos, nusikalstamos veikos padarymo metu), ar tai naujos transporto priemonės kaina, ar skaičiuojama su nusidėvėjimu, ar vidutinė rinkos kaina, ar vidutinė rinkos vertė, ar supirkimo utilizuoti kaina, ar kita. Taigi nėra išaiškinta, koks transporto priemonės vertės (pinigų sumos) nustatymo būdas gali būti laikomas atitinkančiu protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.
2.8. LAT, formuodamas teisminę praktiką, yra išaiškinęs, kad apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau - Įstatymas). Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas. Prekės teikiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį. Akivaizdu, kad turto vertės konfiskavimo atveju nėra teikiamos jokios prekės ar paslaugos, kurios turėtų būti apmokestintos PVM. Įstatymo 14 straipsnis numato, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Konfiskavimo atveju nėra išrašoma sąskaita faktūra. Įstatymo 71 straipsnis yra skirtas reglamentuoti prievolės skaičiuoti ir (arba) mokėti į biudžetą PVM ir privalomo registravimosi PVM mokėtoju tvarkai nustatyti. Jo 1 dalyje nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Šio straipsnio reglamentavimas yra platesnis, tačiau jame nėra nuostatų, kad nagrinėjamu atveju reikėtų mokėti PVM. Teismų praktikoje gausu atvejų, kai konfiskuotino turto vertė skaičiuojama be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-628/2018 ir kt.). Šiuo atveju nei jis (nuteistasis), nei automobilio savininkė nėra PVM mokesčio mokėtojai, o galimo nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimas nėra PVM mokesčio objektas. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teismas turėjo padaryti išvadą, kad skaičiuojant konfiskuotino turto vertę, turi būti nustatoma automobilio „Opel Astra”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vidutinė kaina be PVM, kuri pagal VŠĮ „Emprekis“ duomenis yra 744 eurų.
Žemesnės instancijos teismas
3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmestinas.
4. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė tik nuteistasis T. B., kuris neigia padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, prašo jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Netenkinus šio reikalavimo, apeliantas prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminą, sumažinti baudos ir išieškotinos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžius bei nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, išdėstyti priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos mokėjimą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl T. B. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą
5. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Iš šio straipsnio lingvistinio aiškinimo seka, kad, sprendžiant, ar asmens veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, pakanka nustatyti, jog asmuo atliko bent vieną iš komentuojamame straipsnyje numatytų alternatyvių veiksmų, t. y. vairavo neblaivus arba mokė praktinio vairavimo, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Skundžiamu nuosprendžiu, T. B. buvo nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 19.24 val. (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)-uoju numeriu pažymėto namo, vairavo transporto priemonę – automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus – alkotesteriu jam buvo nustatytas 2,24 promilių neblaivumas.
6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo būtent T. B.. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas R. A., kuris 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 19.24 val. pradėjo važiuoti paskui apelianto vairuojamą transporto priemonę ir pastebėjęs, kad ši įtartinai bei nesaugiai manevruoja, telefonu pranešė Bendrajam pagalbos centrui apie galimą teisės pažeidimą bei sekė automobilį iki pat T. B. gyvenamosios vietos kiemo, kuriame apeliantas baigė savo kelionę. Kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 19.24 val. automobilį „Opel Astra“ vairavo jis pats, neneigia ir nuteistasis. Taip pat neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnams atvykus adresu (duomenys neskelbtini), ir 19.41 val. patikrinus T. B. neblaivumą, jam buvo nustatytas 2,24 promilių neblaivumas. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniu įrodymu – neblaivumo nustatymo aktu, kuriame nurodoma, kad apelianto neblaivumas tikrintas alkotesteriu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0380, patikros sertifikato Nr. 1302253, pirmu tikrinimu 2020 m. rugpjūčio 4 d. 19.41 val. nustatytas 2,24 promilių neblaivumas, antru tikrinimu – 2020 m. rugpjūčio 4 d. 19.57 val. nustatytas 2,30 promilių neblaivumas, jos apeliantas taip pat nekvestionuoja. Tačiau T. B. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad jis namo automobiliu parvyko būdamas blaivus, o alkoholį vartojo jau po to, kai pastatė savo vairuotą automobilį kieme, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), iki kol į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tokią T. B. iškeltą versiją pagrįstai laikė tik gynybine jo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ji neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, reglamentuojamas BPK 20 straipsnyje, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, pateikė išsamią tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymų, specialisto paaiškinimo ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizę ir remiantis ja padarė motyvuotas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, o vien tai, kad nuteistasis nesutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, fragmentiškai, subjektyviai, palankiai sau interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesudaro.
8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, T. B. versiją, jog jis automobilį vairavo blaivus, o alkoholį – 200-300 mililitrų degtinės, išgėrė jau atvykęs į savo gyvenamosios vietos kiemą, apylinkės teismas atmetė vadovaudamasis specialisto G. A. C. paaiškinimais, liudytų R. A., M. S., E. Č. parodymais bei vaizdo įraše iš įvykio vietos, Bendrojo pagalbos centro skambučio įraše, policijos registruojamų įvykių registro išraše užfiksuotais duomenimis, kuriuos sujungus į vientisą loginę grandinę nekyla jokių abejonių, kad apeliantui 2020 m. rugpjūčio 4 d. 19 val. 41 min. negalėjo būti nustatytas 2,24 promilių neblaivumas, jei jis alkoholį – 200-300 mililitrų degtinės, iš tiesų būtų vartojęs jau po to, kai grįžo į namus. Remdamasis objektyviais bylos duomenimis, o būtent policijos registruojamų įvykių registro išrašu bei Bendrojo pagalbos centro užfiksuoto telefoninio skambučio įrašu, apylinkės teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė, jog nuo to laiko, kai T. B. sustojo (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, iki pirmojo jo neblaivumo patikrinimo alkotesteriu, praėjo ne daugiau kaip 11 minučių. Pateiktas telefoninio skambučio išrašas patvirtina, kad liudytojas R. A. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino 19.26 val., o pokalbio pabaigoje R. A. pranešė, kad galimai neblaivaus asmens vairuojamas automobilis „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvyko adresu (duomenys neskelbtini). Pokalbis tarp pranešėjo bei Bendrojo pagalbos centro darbuotojo truko 3.20 min., kas reiškia, jog T. B. nurodytu adresu turėjo sustoti maždaug 19.30 val., o pirmasis jo neblaivumo patikrinimas alkotesteriu buvo atliktas 19.41 val.
9. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas G. A. C., įvertinęs nuteistojo individualius duomenis - jo kūno svorį - bei įprastą alkoholio rezorbcijos laiką tokio svorio asmeniui, padarė kategorišką išvadą, jog apeliantas įvykio vietoje išgėręs jo nurodytą alkoholio rūšį bei kiekį – 200-300 mililitrų degtinės, nustatyto neblaivumo laipsnio pasiekti iki jo patikrinimo alkotesteriu negalėjo. Specialistas detalizavo, jog praėjus mažiau nei 30 minučių nuo alkoholio vartojimo pabaigos, priklausomai nuo to, ar buvo suvartota 200 ar 300 mililitrų degtinės, apelianto neblaivumo laipsnis galėjo pasiekti atitinkamai 0,89 promilės arba 1,34 promilės, tačiau ne daugiau. Taip pat specialistas pašalino bet kokias abejones dėl to, jog alkotesteriu atliktos T. B. patikros rezultatus galėjo iškreipti oras iš burnos, o ne iš plaučių. Jis paaiškino, jog eliminuoti alkoholio molekulėms iš burnos ertmės reikia iki 15 minučių. Jei nuo alkoholio vartojimo yra praėję daugiau nei 15 minučių, alkotesteris negali būti suklaidintas. Tokiu atveju jis fiksuoja tik alkoholio molekules, iškvėptas kartu su plaučių oru. Nors šiuo konkrečiu atveju iki pirmojo apelianto neblaivumo patikrinimo alkotesteriu 15 minučių nuo galimo alkoholio vartojimo ir nebuvo praėję, tačiau pažymėtina, jog jo girtumas alkotesteriu buvo patikrintas pakartotinai 19.57 val., t. y. praėjus nuo pirmojo pūtimo 16 min., ir pakartotinio patikrinimo metu jam buvo nustatytas netgi didesnis neblaivumo laipsnis – 2,30 promilės. Per laikotarpį nuo pirmojo iki antrojo patikrinimo nuteistasis buvo policijos pareigūnų prižiūrimas ir nei alkoholinių gėrimų, nei kokių nors kitų produktų, kurie galėjo iškreipti alkoholio matuoklio rezultatus, nevartojo. Tokių produktų jis nevartojo ir nuo to laiko, kai įvyko jo pirmasis tiesioginis kontaktas su liudytoju R. A., iki atvykstant policijos pareigūnams. Antrojo patikrinimo alkotesteriu metu gauti rezultatai, juos vertinant kartu su specialisto paaiškinimais, tik dar labiau patvirtina tą faktą, kad skundo autorius alkoholinius gėrimus vartojo ne jau sustojęs kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), bet dar iki šio momento. Specialistas G. A. C. teisme paaiškino, jog alkoholio koncentracija kraujyje savo maksimumą pasiekia per 30-120 minučių nuo alkoholio vartojimo pabaigos. Palyginus patikrinimo alkotesteriu gautus rezultatus matyti, kad alkoholio koncentracija T. B. organizme antrojo patikrinimo metu buvo padidėjusi, o tai rodo, jog pirmojo patikrinimo metu alkoholio koncentracija apelianto kraujyje dar nebuvo pasiekusi maksimumo. Taigi akivaizdu, jog T. B. alkoholį galėjo būti nustojęs vartoti ne vėliau kaip 19.27 val., o šiuo metu apeliantas kaip tik vairavo transporto priemonę – automobilį „Opel Astra“, link namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini).
10. Nors šiuo atveju joks tyrimas ar eksperimentas su T. B., siekiant nustatyti, kaip būtent jo organizmas reaguoja į alkoholį, iš tiesų nebuvo atliktas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog nei apeliantas, nei jo gynėja pirmosios instancijos teisme nenurodė jokių aplinkybių apie kokius nors nuteistojo organizmo ypatumus, sveikatos problemas, kurios leistų manyti, jog alkoholio rezorbcija į jo organizmą galėjo būti žymiai greitesnė, nei įprastai, ir per 11 minučių galėjo pasiekti beveik promile didesnį girtumo laipsnį, nei, kad specialisto buvo nurodyta – ne 1,34 promilės (toks didžiausias girtumo laipsnis, anot specialisto, galėjo būti pasiektas T. B. patikros alkotesteriu metu, jei jis iš tiesų būtų išgėręs 300 mililitrų degtinės likus pusvalandžiui iki pūtimo į alkotesterį), o 2,24 promilių. Apeliaciniame skunde pažymima, jog T. B. 2020 m. rugpjūčio 4 d. buvo visą dieną nevalgęs, taip pat gėrė vaistus, tačiau iš 2020 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog apie šių aplinkybių įtaką alkoholio pasisavinimo greičiui specialistas buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Jis paaiškino, kad vaistai, kuriuos T. B. teigė vartojęs įvykio dieną – Xanax, Foxil, Ketanov, įtakos alkoholio rezorbcijai neturi. Tuo tarpu suvartoto maisto kiekis, nors ir lemia lėtesnį/greitesnį alkoholinių produktų įsisavinimą, kadangi, esant tuščiam skrandžiui, alkoholis greičiau paliečia skrandžio sienelės kraujotaką ir taip greičiau patenka į kraują, tačiau jis didelės įtakos girtumui neturi.
11. Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuojama, jog šiuo atveju apelianto teiginiai, kad jis vairavo automobilį būdamas blaivus ir alkoholį – 200-300 mililitrų degtinės – vartojo tik atvykęs į savo kiemą, prieštarauja specialių žinių turinčio teismo medicinos eksperto paaiškinimams, kuriais pagrindo nesivadovauti teisėjų kolegija nenustatė. Specialisto paaiškinimai neabejotinai patvirtina, jog šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad nuteistajam per 11 minučių spėjo įvykti jo namuose suvartoto alkoholio rezorbcija, pasiekusi būtent alkotesterio patikros nustatytą neblaivumo lygį – 2,24 promilės (o vėliau ir 2,30 promilės). Todėl ir vadovautis būtent nuteistojo parodymais bei, jais remiantis, priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad gynybinę versiją apie tai, jog alkoholį – o būtent 200-300 mililitrų degtinės – jis vartojo tik parvykęs į namus, apeliantas iškėlė tik jo kaip įtariamojo apklausos metu, tuo tarpu į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams tokių aplinkybių nenurodė. Iš policijos pareigūno M. S. tarnybine kamera padaryto vaizdo įrašo matyti, kad iš karto po to, kai buvo atliktas jo neblaivumo patikrinimas alkotesteriu, T. B. pareigūnui paaiškino vartojęs alaus, o paklaustas - kodėl vairavo išgėręs, neneigė, kad vairavo transporto priemonę neblaivus, nurodė, jog tai darė, kadangi reikėjo parvažiuoti namo.
12. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs liudytojo R. A. parodymus apie tai, jog jis nematė, kad T. B. būtų vartojęs alkoholinius gėrimus po to, kai sustojo kieme, kad nuteistasis automobilyje buvo ir liudytojo tiesiogiai buvo nestebimas vos keliasdešimt sekundžių, bei per šį itin trumpą laikotarpį nuteistojo atliktus veiksmus, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai konstatavo, jog T. B. pateikta versija yra ne tik prieštaraujanti specialisto paaiškinimams, bet ir nelogiška bei praktiškai neįmanoma dėl akivaizdžiai per trumpo laiko suvartoti T. B. nurodytą stipraus alkoholio kiekį automobiliui sustojus. Tiek kaltininko naudoto mobilaus ryšio telefono išklotinėje užfiksuoti duomenys, tiek A. S. parodymai, patvirtina, kad jau sustojęs namo kieme, tačiau dar būdamas automobilyje, nuteistasis 33 sekundes telefonu bendravo su liudytoja A. S.. Jis taip pat turėjo saugiai išjungti automobilio variklį, atsisegti saugos diržą, jei tokį segėjo, susirasti degtinės butelį, jį atkimšti, išgerti ir vėl užsukti, padėti atgal. Visi šie apelianto veiksmai turėjo būti atlikti ne ilgiau kaip per vieną minutę iki kol jis išlipo iš automobilio ir priėjo prie liudytojo R. A., kas yra praktiškai neįmanoma, juo labiau įvertinus tai, kad apeliantas nurodė gėręs ne kokį nors nestiprų alkoholinį gėrimą, o degtinę. Nuteistasis taip pat nepateikė jokios tokio skubaus alkoholio gėrimo priežasties.
13. Be to, tai, kad T. B. buvo neblaivus jau vairuodamas transporto priemonę, patvirtina ir liudytojo R. A. parodymai apie tai, kad T. B. valdomas automobilis nesaugiai manevravo kelyje, kad akivaizdūs jo neblaivumo požymiai buvo matyti vos apeliantui išlipus iš automobilio. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. 19.26 val. paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu R. A. informavo Bendrojo pagalbos centro darbuotojus apie po visą kelią manevruojanti automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Pranešėjas visą laiką iki automobiliui „Opel Astra“ sustojant, važiavo paskui jį ir apie automobilio buvimo vietą pranešinėjo Bendrojo pagalbos centro darbuotojui, o T. B. sustojus kieme (duomenys neskelbtini), taip pat sustojo ir laukė atvykstančių pareigūnų. Į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams R. A. taip pat nurodė, jog, važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) mikrorajone esančios žiedinės sankryžos link (duomenys neskelbtini) mikrorajono, pastebėjo įtartinai manevruojantį automobilį „Opel Astra“. Įtarimą, jog šį automobilį vairuojantis asmuo gali būti neblaivus, sukėlė tai, kad jis atliko posūkį neįprasta trajektorija (labai plačiai), o vėliau beveik visą laiką važiavo kelkraščiu. Neblaivumo nustatymo akte užfiksuoti duomenys ir alkoholio kiekio matuoklio rodmenys patvirtina, kad toks R. A. įtarimas pasitvirtino. Tą pačią dieną, t. y. 2020 m. rugpjūčio 4 d., R. A. taip pat pateikė ir rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė tas pačias aplinkybes dėl to, kurioje vietoje pastebėjo įtartinai vairuojamą automobilį, paaiškino, kad automobilis manevravo į visas puses, buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. A. patvirtino tiek žodžiu, tiek raštu šias analizuojamo įvykio dieną jo nurodytas aplinkybes bei papildomai pažymėjo, kad kaltininkas, sustojęs prie namo vartų, į juos kiek atsimušė automobilio priekiu. Taip pat R. A. teisme parodė, kad vos sustabdęs savo vairuotą transporto priemonę, T. B. iš karto priėjo prie liudytojo, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, su juo buvo sunku susikalbėti, todėl jis ir nusprendė, kad jo sekto automobilio vairuotojas buvo stipriai apgirtęs. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad iš liudytojo R. A. pateikto vaizdo įrašo negalima spręsti, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, nes jame nėra užfiksuotas keistas jo vairuoto automobilio manevravimas, grėsmės eismo saugumui sukėlimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog joks R. A. asmeninėmis vaizdo įrašymo priemonėmis padarytas įrašas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, prie bylos medžiagos nebuvo prijungtas.
14. Teisėjų kolegija negali sutikti su nuteistuoju, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojo R. A. parodymais, nes jie nėra nuoseklūs. Priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad viso baudžiamojo proceso metu R. A. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių sutapo tarpusavyje, buvo pakankamai detalūs, neprieštaravo kitiems įrodymams. Sutiktina, jog ikiteisminio tyrimo metu R. A. buvo nurodęs, jog T. B. galėjo nematyti apie 30 sekundžių, kad į liudytojo automobilį T. B. įsėdo iš karto po to, kai priėjo prie jo, kai tuo tarpu teisme R. A. teigė matęs nuteistąjį visą laiką, tvirtino, jog šis į jo automobilį įsėdo ne iš karto, o prieš tai dar pasikalbėjęs su R. A.. Tačiau tokie parodymų neatitikimai laikytini minimaliais ir neesminiais, nekeičiančiais išvados apie visumos jo parodymų objektyvumą, atitikimą byloje esančių duomenų visetui. Elementaria klaida, o ne parodymų prieštaringumą atskleidžiančia aplinkybe, laikytina ir tai, kad liudytojas teismo posėdyje neteisingai nurodė laiką, kurio metu pastebėjo įtartinai manevruojantį automobilį „Opel Astra“. Pripažintina ir tai, kad R. A. apklausiamas teisme nurodė ne tik tai, kad nuteistasis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, važiavo kelkraščiu, bet ir tai, kad prieš įvažiuodamas į namo kiemą jis dar atsitrenkė į kiemo vartus, tačiau visiškai natūralu, kad vėlesnėje apklausoje liudytojas galėjo atsiminti naujų detalių ir jomis papildyti savo anksčiau duotus parodymus. Nors policijos pareigūnai iš tiesų nenurodė, kad T. B. automobilis buvo techniškai netvarkingas, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad liudytojas išsigalvojo, jog T. B. automobiliu kliudė kiemo vartus, kadangi smūgis į juos galėjo būti nestiprus ir nepalikti ant nuteistojo vairuoto automobilio jokių įlenkimo, nubrozdinimo ar kitų šią faktinę aplinkybę patvirtinančių pėdsakų. Pažymėtina ir tai, kad skirtingu metu duodamų parodymų apimtis, t. y. nurodomų aplinkybių kiekis, gali skirtis ir dėl apklausą atliekančių subjektų užduodamų klausimų. Todėl visiškai natūralu ir tai, kad pirminės apklausos metu liudytojas galėjo nepasakyti jo apklausą atlikusiam ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kad žino apeliantą iš matymo, kaip (duomenys neskelbtini) gyventoją, bei, kad girdėjo tarp T. B. ir pareigūnų vykusį pokalbį, kurio metu nuteistasis nurodė vartojęs vaistus ir alkoholinius gėrimus.
15. Tuo tarpu visi kiti skundo teiginiai, kuriais bandoma įrodyti, kad liudytojo R. A. duoti parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, yra apskritai nepagrįsti. Skunde teigiama, kad R. A. negalėjo gerai matyti T. B. automobilio, kuomet šis jau buvo pastatytas kieme, tvirtinama, kad tokius R. A. parodymus paneigia tiek teismui pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), vaizdas, tiek policijos pareigūnų parodymai. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Liudytojas R. A. apklausiamas teisme nurodė, kad jis savo vairuotą automobilį po to, kai T. B. įvažiavo į namo kiemą, sustabdė visai šalia šio kiemo vartų, ties įvažiavimu į namo kiemą. Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedo – foto lentelės, matyti, kad T. B., įvairavęs automobilį „Opel Astra“ į kiemą, jį paliko ne už namo kampo, o tiesiai priešais vartus, tik gerokai toliau nuo vartų ( t. y. toje pačioje tiesėje, kurioje buvo ir įvažiavimas į kiemą, o ne kur nors už namo, kur būtų apribota galimybė, nepatekus į kiemą, gerai matyti apelianto vairuotą automobilį). Tuo tarpu nuteistojo gynėjos teismui pateiktame vaizdo įraše namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kiemas iš pradžių fiksuojamas toliau nuo įvažiavimo į jį, dėl ko atitinkamai namo dalis užstoja kiemą ir jame pastatytą transporto priemonę. Todėl teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad sustabdęs savo vairuotą transporto priemonę ties įsukimu į namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, liudytojas turėjo techninę galimybę visą laiką stebėti T. B., kol šis buvo automobilyje. Pažymėtina ir tai, kad į įvykio vietą policijos pareigūnai atvyko ne iš karto, o galimai tuo metu, kai R. A. automobilis jau buvo patrauktas toliau nuo įvažiavimo į kiemą. Todėl policijos pareigūno M. S. parodymai, kad pranešėjo automobilis jiems atvykus nurodytu adresu stovėjo tokioje vietoje, iš kurios nesimatė kieme pastatyto automobilio „Opel Astra“, bei policijos pareigūno E. Ž. parodymai, jog nuo gatvės namo kieme stovinčio automobilio nebuvo matyti, nepaneigia R. A. parodymų, kad jis visą laiką gerai matė T. B., kol šis sėdėjo automobilyje (o automobilyje jis, kaip jau minėta, buvo iki vienos minutės, vėliau priėjo prie R. A.). Absoliučiai nepagrįstas ir netgi prieštaraujantis Bendrojo pagalbos centro pateikto telefoninio skambučio turiniui yra ir skundo teiginys, kad R. A. neteisingai paliudijo, jog su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju bendravo iki kol baigė sekti T. B. vairuojamą automobilį. Perklausius pokalbį nustatyta, kad jo pabaigoje T. B. pasako Bendrojo pagalbos centro darbuotojui, kad nuteistasis įvažiavo į nuosavo namo kiemą, nurodo tikslų namo adresą, taigi akivaizdu, kad ši jo nurodyta aplinkybė yra teisinga. Priešingai nei teigiama skunde, byloje surinktais duomenimis taip pat niekaip nepaneigtas R. A. teisme išsakytas teiginys, kad jis nuteistąjį kartas nuo karto matydavo vartojantį alkoholinius gėrimus prie (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės. Nors apeliantas iš tiesų nėra baustas administracine tvarka už alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje, tačiau vien šis faktas savaime neįrodo, jog jis niekuomet nėra to daręs. Pastebėtina, kad žmogiškieji policijos resursai neleidžia visose viešose vietose užtikrinti nuolatinį policijos pareigūnų patruliavimą, o ir piliečiai ne visais atvejais, net ir matydami akivaizdžius teisės pažeidimus, o juo labiau tokį, kaip alkoholio vartojimą ar asmens pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, apie juos praneša kompetentingoms institucijoms. Tuo tarpu A. S., kuri yra nuteistojo teta, teisme dėl tokios aplinkybės apskritai nebuvo apklausta, tačiau ji paliudijo, kad apeliantą išgėrusį vis tik kartas nuo karto matydavo. Be to, ir pats T. B. apeliaciniame skunde teigia, kad vartoja alkoholį kur kas dažniau, nei įprasti žmonės, o į bylą pateikti duomenys iš sveikatos priežiūros įstaigų patvirtina, kad nuteistasis yra įrašytas į stebimų asmenų įskaitas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį ir priklausomybės sindromo.
16. Vertindama R. A. parodymų patikimumą, teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog liudytojas parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taip pat nėra jokių duomenų, kad jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi. Iki komentuojamo įvykio R. A. T. B. pažinojo tik iš matymo, kaip tame pačiame rajone gyvenantį asmenį, jo vairuojamą automobilį pradėjo sekti tik dėl keisto jo manevravimo, sukėlusio įtarimą dėl galimai neblaivaus automobilio vairuotojo, nenustatytas joks jo motyvams melagingai apkalbėti T. B.. Taigi, esant tokiems duomenims bei nenustačius jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog R. A. buvo nenuoseklus duodamas parodymus, šio liudytojo parodymais teisėjų kolegija tiki ir remiasi jais, spręsdama apelianto kaltės klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.
17. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai, vadovaudamasis teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais pakankamai patikimais įrodymais, o ne prielaidomis ir spėlionėmis, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nusprendė, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad T. B. vartotojo alkoholį dar prieš vairuojant transporto priemonę, o ne jau sustojęs savo gyvenamosios vietos namo kieme. Aplinkybės, kiek laiko galėjo trukti apelianto kelionė iš darbo vietos iki bendradarbio G. namų, iš jų iki (duomenys neskelbtini) mikrorajone esančio prekybos centro „IKI“, o iš jos iki prekybos centro „Norfa“, kiek laiko truko apsipirkimas, konstatuojant šią išvadą bei kvalifikuojant T. B. padarytą veiką pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nėra reikšmingos ir nesudaro pagrindo daryti kokias tai kitas išvadas. Todėl tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio nustatomojoje dalyje, aprašant įrodytomis pripažintas T. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos buvo pagrįstai nenurodytos, kaip ir pagrįstai jų nustatymui ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo reikalaujama nei vieno paminėto prekybos centro vaizdo įrašo, iš kurio būtų galima nustatyti, ar kaltininkas įvykio dieną iš tiesų juose lankėsi, jei taip – kokiu metu tai darė. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, nėra reikšmingos nagrinėjamoje byloje.
18. Aukščiau aptartų įrodymų ir jais remiantis - neginčytinai nustatyto fakto, kad kaltininkas 2020 m rugpjūčio 4 d. apie 19.24 val. (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini)-uoju numeriu pažymėto namo, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai neblaivumas viršijo 1,51 promilės, negali paneigti ir nepaneigia liudytojos A. S. parodymai, jog jai kalbant su nuteistuoju telefonu, šis neatrodė neblaivus. Pažymėtina, jog A. S. su nuteistuoju po to, kai jis baigė darbą apie 17 val., iki jo grįžimo į namus 19.30 val., kartu nebuvo. Taigi, liudytoja negalėjo matyti ar jis šiuo laikotarpiu vartojo alkoholį. Taip pat A. S. nuteistojo tiesiogiai nematė ir jam sugrįžus į namus ir pasistačius automobilį namo kieme. Jį tą dieną – vakare, sutiko tik tuomet, kai į įvykio vietą jau buvo atvykę policijos pareigūnai, o iki tol kalbėjo su nuteistuoju tik telefonu. Tokio trumpo pokalbio metu (kaip jau buvo minėta, mobiliojo ryšio abonento, kuriuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. naudojosi nuteistasis, telekomunikacijų įvykių išklotinė patvirtina, kad pokalbis truko 33 sekundes) ji galėjo ir nepastebėti požymių, leidžiančių įtarti, kad T. B. yra neblaivus. Negalima nevertinti ir tos aplinkybės, kad ši liudytoja susijusi su nuteistuoju gan artimu giminystės ryšiu, tad jos parodymais negalima beatodairiškai tikėti vien dėl to, kad jais ji gali siekti ir padėti nuteistajam išvengti atsakomybės. Tik kaip nuteistąjį charakterizuojanti aplinkybė, bet ne jo kaltę analizuojamu atveju paneigiantys įrodymai, gali būti vertinami ir duomenys apie tai, kad jis praeityje nei karto nebuvo baustas administracine tvarka ar teistas už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam.
19. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad įvykio vietos apžiūros protokole nebuvo užfiksuota, jog automobilyje „Opel Astra“ buvo rasta kokių nors alkoholio likučių, nors teisme apklausti į įvykio vietą atvykę pareigūnai nurodė, kad jame buvo rastas stiklinis alkoholio butelis, ką patvirtina ir liudytojos A. S. parodymai, jog policijos pareigūnai, apžiūrėję automobilį „Opel Astra“, atidavė jai daiktus iš automobilio, tarp jų ir nugertą butelį degtinės. Šį skundo teiginį teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu, tačiau jis nei vertinant jį kartu su kitais apeliaciniame skunde išdėstytais, nuteistojo nuomone, jį teisinančiais duomenimis (t. y. A. S. parodymais, informacija apie jo teistumus ir baustumus administracine tvarka), nei, juo labiau, pats savaime, priešingų išvadų dėl T. B. nuteisimo pagrįstumo, daryti neleidžia. Toks teiginys tik leidžia spręsti, kad surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas nebuvo visiškai išsamus. Alkoholio butelio buvimas automobilyje tik gali patvirtinti aplinkybę, jog alkoholį nuteistasis vartojo, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad alkoholį T. B. vartojo tik jau sugrįžęs į namus, o ne anksčiau.
20. Atmestinas ir skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju alkotesteriu nustatę, kad T. B. girtumas viršija 1,5 promilės, policijos pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintomis Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) privalėjo pristatyti nuteistąjį į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje jam būtų atlikta medicininė apžiūra ir alkoholio koncentracija jo kraujyje nustatyta paėmus kraujo mėginį.
21. Skunde minimų taisyklių 2.3 punkte (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, kad neblaivumo patikrinimas yra policijos <...> pareigūnų, <...> veiksmai, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas <...> yra neblaivus. Tų pačių taisyklių 3 punkte (teisės akto redakcija, galiojusi T. B. inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu) numatyta, kad policijos, <...> pareigūnai tikrina transporto priemonės vairuotoją, <...> o jeigu įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo <...> tikrinimo objektyviai neįmanoma atlikti, pristato <...> į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Taisyklių 4 punkte (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, kad policijos <...> pareigūnai per tikrinimą nustatę, kad įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija 1,51 ir daugiau promilių, <...> ne anksčiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių nuo pirmojo tikrinimo, atlieka pakartotinį tikrinimą. Kai pirmojo ir pakartotinio tikrinimo rezultatai skiriasi, laikoma, kad per tikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore esanti etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą.
22. Taigi, iš ankstesniame šios nutarties punkte išdėstytų teisės normų matyti, jog vairuotojų neblaivumas yra tikrinamas būtent metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją, t. y. alkotesteriu. Įtariamas neblaivumu transporto priemonės vairuotojas privalo būti pristatytas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros tik tuo atveju, kai neįmanoma patikrinti jo neblaivumo metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją. Nagrinėjamu atveju T. B. neblaivumo alkotesteriu patikrinimas buvo atliktas sėkmingai, jokių kliūčių, galėjusių sutrukdyti ar sutrukdžiusių tai atlikti, nebuvo nustatyta. Todėl, vadovaujantis nusikaltimo padarymo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, jo pristatyti į sveikatos priežiūros įstaigą medicininės apžiūros atlikimui policijos pareigūnai neprivalėjo. Tačiau, alkotesteriu nustatę, kad T. B. iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija viršija 1,5 promilių, ne anksčiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių nuo pirmojo tikrinimo, policijos pareigūnai turėjo atlikti pakartotinį tikrinimą, kas šiuo atveju buvo padaryta. Taigi, jokių T. B. neblaivumo patikrinimo pažeidimų nenustatyta.
23. Analizuodama nuteistojo skundo argumentus dėl jo neblaivumo patikros tik alkotesteriu, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog BK 281¹ straipsnio 1 dalies (baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje) formuluotė nenustato imperatyvo įrodinėti alkoholio kiekį kraujyje išimtinai laboratoriniu tyrimu. Medicininės apžiūros neatlikimas arba jos atlikimo tvarkos nesilaikymas, nėra kliūtis asmens apsvaigimo faktui nustatyti. Viena iš priemonių baudžiamajame įstatyme nurodytai aplinkybei – 1,5 promilės alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti yra specialių techninių priemonių (alkoholio matuoklių) naudojimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-121-697/2018, 2K-286-895/2018, 2K-36-697/2019). Patikrinus alkotesteriu, laikantis tokio patikrinimo instrukcijos reikalavimų, T. B. pirmojo patikrinimo metu buvo nustatytas 2,24 promilių neblaivumas, antrojo patikrinimo metu – 2,30 promilių neblaivumas. Bylos duomenimis patvirtinta, kad alkoholio matuokliui, kuriuo buvo tikrinamas apelianto girtumas, savalaikiai buvo atlikta metrologinė patikra, alkotesterio prietaisas buvo tinkamas naudoti iki 2021 m. sausio 10 d. Alkotesterio matuoklio rodmenų patikimumu abejoti nėra jokio pagrindo, kadangi nusikaltimo tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta jokių realių vairuotojo blaivumo patikrinimo alkotesteriu pažeidimų, galėjusių nulemti ar nulėmusių neteisingą neblaivumo lygmens nustatymą. Taigi įvertinus visus byloje esančius ir išanalizuotus duomenis, daroma išvada, kad nuteistojo kraujyje automobilio valdymo metu etilo alkoholio koncentracija žymiai viršijo 1,5 promilės, o tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
24. Atsižvelgus į T. B. nustatyto neblaivumo laipsnį, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių ir dėl to, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia – jis, kaip beveik du dešimtmečius teisę vairuoti kelių transporto priemones turintis asmuo, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė, kad tokios būsenos, nepažeisdamas teisės normų, negali vairuoti transporto priemonės, suvokė daromos nusikalstamos veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti.
25. Apeliaciniame skunde T. B., be kita ko, nurodo ir tai, kad apylinkės teismas šioje byloje išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl jo kaltės. Apelianto manymu, šią aplinkybę pagrindžia tai, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, akcentavo neatitikimus tik jo duotuose parodymuose, nors prieštaravimai įžvelgiami ir liudytojų parodymuose. Iš tokių šį skundo argumentą pagrindžiančių motyvų yra akivaizdu, kad teismo išankstinį nusistatymą dėl jo kaltės, t. y. šališkumą, apeliantas sieja išimtinai su netinkamu bylos įrodymų vertinimu, tačiau ši aplinkybė pagal teismų formuojamą praktiką negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jei nėra kitų teismo šališkumą rodančių duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015, 2K-162-697/2016). Jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog žemesnės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, galėjo būti šališkas subjektyviąja ar objektyviąja prasme, apeliantas nenurodė, jų savo iniciatyva nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
26. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistojo veiksmuose yra visi jam inkriminuoto nusikaltimo požymiai, todėl skundžiamą nuosprendį naikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo T. B. būtų išteisintas dėl nusikaltimo numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo. Netenkinusi šio apeliacinio skundo reikalavimo, toliau teisėjų kolegija pasisako dėl alternatyvių nuteistojo skunde išdėstytų prašymų.
Dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino sutrumpinimo
27. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. BK 68 straipsnis nustato, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, nuo vienerių iki penkerių metų. BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį, vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei. Be kita ko, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam.
28. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad T. B. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių argumentų ir motyvų, kodėl skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis turėtų būti pakeistas dalyje dėl šios paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, tačiau iš suformuoto prašymo sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą nuo 2 metų 6 mėnesių iki 1 metų 6 mėnesių, galima spręsti jog T. B. neginčija šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau nesutinka su jos trukme.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirdamas apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos terminą, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto pažeidimo pavojingumą, jo padarymo aplinkybes, T. B. asmenybę apibūdinančius duomenimis, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (jų nebuvimą). Nors T. B. padarė nesunkų nusikaltimą, praeityje jis neteistas, iki šio įvykio nebuvo baustas ir administracine tvarka už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, tačiau nusikaltimo padarymo metu jis turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už leistino važiavimo greičio viršijimą. Svarbu įvertinti ir tai, kad nuteistasis padarė itin šiurkštų tyčinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, galėjo sukelti neigiamas (net nepataisomas) pasekmes. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. B. automobilį vairavo antro pagal dydį Lietuvos miesto teritorijoje, be to, apie 19.24 val., kuomet eismas dar yra kur kas intensyvesnis, nei vėlų vakarą ar ankstų rytą. Jis vairavo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas net 2,30 promilės girtumas, kas labai ženkliai viršija tiek ribą, nuo kurios asmeniui yra draudžiama vairuoti transporto priemones (0,40 promilės), tiek ribą, nuo kurios neblaiviam vairuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė (1,5 promilės). Nuteistasis nuvažiavo gana didelį atstumą, pavojingai manevravo. Pažymėtina ir tai, kad jis sėdo už transporto priemonės vairo neblaivus, nesant jokios būtinybės vairuoti. Nuteistasis tiesiog norėjo grįžti namo, nors tai galėjo padaryti pasirinkęs teisėtą elgesio variantą, pavyzdžiui, pasitelkęs pavėžėjimo paslaugą teikiančius subjektus, draugus ar artimuosius, pasinaudojęs viešuoju transportu. Tai rodo nuteistojo neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą.
30. Be to, nuteistasis savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino, ją neigia ir apeliaciniame skunde, kas rodo, jog jis savo veiksmų kritiškai nevertina. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jis ateityje nebekartos tokio neteisėto elgesio, juo labiau įvertinus duomenis apie tai, kad jis yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiu – nuteistasis yra įrašytas tiek į VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus, tiek į Respublikinio priklausomybės ligų centro stebimų asmenų įskaitas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį ir priklausomybės sindromo. Pažymėtina ir tai, kad maksimalus aptariamos poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl apeliantui nustatytą teisės vairuoti uždraudimo terminą - 2 metai ir 6 mėnesiai, ypač atsižvelgus į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo polinkį vartoti alkoholinius gėrimus apibūdinančias aplinkybes, vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo.
31. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad skiriant apeliantui beveik minimalų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, kaip to prašoma skunde, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, o ypač tikslas atimti ir apriboti galimybę nuteistajam daryti naujas, analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas.
Dėl paskirtos bausmės (baudos) dydžio
32. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
33. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nagrinėjamu atveju nuteistajam parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda. Asmeniui skiriamos baudos dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 3 dalį, priklausomai nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies ir kategorijos. T. B. inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą skiriama nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda.
34. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad parinkdamas T. B. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad jis nepripažino savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas nesunkus nusikaltimas, nusikaltimo stadiją – nusikaltimas baigtas, kaltės formą – nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, nuteistojo nuvažiuotą atstumą, mažiausią nustatytą girtumo laipsnį (2,24 promilės), jo atsakomybę lengvinančių bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat teismas įvertino ir byloje esančius apeliantą charakterizuojančius duomenis – pažymėjo, jog jis anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka taip pat ir už kelių eismo taisyklių pažeidimus, ir nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, yra įrašytas į stebimų asmenų įskaitas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį ir priklausomybės sindromo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė T. B. 90 MGL, t. y. 4 500 Eur, dydžio baudą.
35. Įvertinusi jau aukščiau apeliacinės instancijos teismo aptartas aplinkybes, apibūdinančias apelianto padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, taip pat ir apylinkės teismo nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu T. B. paskirtoji 90 MGL dydžio bauda, kuri yra tik šiek tiek didesnė nei minimalus BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytas baudos bausmės dydis (kaip jau minėta, pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas už nesunkų nusikaltimą gali būti skiriama bauda nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio, o vidurkis, nuo kurio skaičiuojamas parenkamos baudos dydis, šiuo atveju yra 1 025 MGL), nėra aiškiai per griežta. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas ir šioje dalyje.
36. Prašydamas sumažinti jam paskirtą baudą, T. B. akcentuoja savo turtinę padėtį, pažymėdamas, jog jis gauna tik minimalų atlyginimą. Atsakydamas į šį skundo argumentą, apygardos teismas pažymi, jog sušvelninus skiriamą baudą, atsižvelgiant tik į apelianto turtinę padėtį, nesant jokių kitų išskirtinių aplinkybių, būtų sukuriama ydinga situacija, kai asmuo padaręs itin pavojingą įstatymų uždraustą veiką, kurio atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sulauktų švelnesnės atsakomybės, nei kiti tokį patį nusikaltimą padarę, tačiau geresnėje finansinėje situacijoje esantys asmenys. Be to, aplinkybės, susijusios su materialine padėtimi, nuteistajam buvo žinomos ir iki analizuojamo įvykio, todėl nepaisęs gresiančios atsakomybės bei pasiryžęs vairuoti būdamas neblaivus, jis privalo prisiimti savo neteisėto elgesio pasekmes pilna apimtimi. Apeliantas yra dirbantis, duomenų apie jam nustatytą nedarbingumą, turimus didelius finansinius įsipareigojimus kredito bendrovėms, išlaikomus asmenis ir t. t., byloje nėra, todėl jo situacija nėra tokia beviltiška, kad galėtų būti pagrindu skirti mažesnę, nei apylinkės teismo nustatytą, baudą.
Dėl išieškotino konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio
37. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Tas pats pasakytina ir apie konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, esant BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytoms sąlygoms, t. y. ši priemonė gali būti netaikoma tik tais atvejais, kai konfiskuotino turto vertės ar jos dalies išieškojimas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.
38. Kaip matyti iš bylos duomenų, T. B. vairuotas automobilis „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne nuteistajam, o trečiajam asmeniui – A. S.. Apylinkės teismas konstatavo, jog sąlygų konfiskuoti ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausančią transporto priemonę, šiuo atveju, nėra. Todėl nusprendė išieškoti iš apelianto automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Vertę konfiskuotino turto – automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) teismas nustatė pagal į bylą pateiktą VšĮ „Emprekis“ pažymą, kurioje nurodoma, jog vidutinė tokio 1999 m. pagaminto automobilio rinkos vertė yra 900 Eur su PVM.
39. Kaip matyti iš skundo argumentų, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta išieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkančia pinigų suma, prašo ją sumažinti iki 500 Eur, kadangi tokia suma, jo manymu, atitinka realią nusikaltimo padarymo metu jo vairuoto automobilio vertę. Taip pat apeliantas tvirtina, kad konfiskuotino turto (automobilio) vertė turi būti nustatoma be PVM. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti, jie neatitinka aktualių teisės aktų, reglamentuojančių konfiskuojamo turto vertės nustatymą, nuostatų ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, yra išaiškinęs, kad pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu, o kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019). Taigi galima sutikti su apeliacinio skundo motyvu, jog siekiant nustatyti automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertę, turėjo būti atsižvelgiama į realią konkrečiai šios transporto priemonės būklę, atlikti individualų jos vertinimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog jokių nepriklausomų turto vertintojų dokumentų apie tikrąją automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę, ar tokios vertės pasikeitimą (pavyzdžiui, sumažėjimo (dėl turto nusidėvėjimo ar pan.) ar padidėjimo (dėl turto būklės pagerinimo ar pan.)), apeliantas į bylą nepateikė. Taip pat jis nepateikė ir kitokių dokumentų apie analogiškų automobilių rinkos vertę. Teigdamas, jog automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertė yra 500 Eur, todėl būtent ši pinigų suma, kaip atitinkanti konfiskuotino turto vertę, turi būti išieškota, nuteistasis remiasi išimtinai savo paties daromomis prielaidomis bei šio turto savininkės (A. S.) teismo posėdžio metu išsakytomis mintimis, o ne kokiais nors objektyviais rašytiniais duomenimis. VšĮ „Emprekis“ pažyma nustatyta, kad automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) charakteristikas (markę, pagaminimo metus, kėbulo tipą, kuro tipą, variklio darbinį tūrį, galią, durų skaičių) atitinkančio automobilio vidutinė rinkos kaina Lietuvoje 2020 m. rugpjūčio mėnesį buvo 744 Eur be PVM ir 900 Eur su PVM.
41. Tuo tarpu klausimą dėl to, ar konfiskuotino turto - automobilio, kuriuo padaryta BK 281 straipsnio 7 dalyje (šiuo metu baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, jau numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje) nurodyta nusikalstama veika, ir priklausančio tretiesiems asmenims vertė turi būti nustatoma su PVM ar be PVM, kasacinis teismas sprendė baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020. Šioje byloje išplėstinė septynių teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo tai, kad, sprendžiant klausimą, kokia pinigų suma (automobilio kaina su PVM ar be PVM) atitinka konfiskuotino turto vertę (BK 72 straipsnio 5 dalis), būtina analizuoti teisės aktus, susijusius su turto vertės nustatymu. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nėra pateikiamos vieningos turto vertės definicijos. Aptariant turto vertę kaip tapačios sąvokos yra vartojama „turto rinkos kaina“, „turto mokestinė vertė“, „turto tikroji vertė“, „turto rinkos vertė“ ir pan. Vis dėlto, sistemiškai aiškindama kasacinėje nutartyje išdėstytas teisės aktų nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija, konstatavo, kad tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas). Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje. Automobilio rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, kurią už analogišką automobilį realiai mokėtų pirkėjas (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM.
42. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nustatant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis) nėra aktualios PVM įstatymo nuostatos, susijusios su konfiskuotino turto apmokestinimu PVM (tokios teisės normos analizuojamos ir T. B. apeliaciniame skunde). Šios teisės normos taikytinos skirtingu (specifiniu) ir tik baudžiamajai teisei svarbiu aspektu, tai yra apskaičiuojant, kokia yra reali transporto priemonės (t. y. konfiskuotino automobilio) rinkos kaina (vertė). Juolab kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų. Kartu toks vertinimas leidžia užtikrinti proceso dalyvių (asmenų) lygybės prieš įstatymą principą, t. y. išvengti situacijos, kai asmuo (automobilio savininkas), kurio automobilis konfiskuotas, atsiduria blogesnėje padėtyje nei asmuo, iš kurio išieškoma tokio turto kaina be PVM. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad pagal teisės aktų nustatytą tvarką konfiskuota transporto priemonė yra realizuojama tokia kaina, į kurią yra įskaičiuotas PVM, tačiau, realizavus konfiskuotą automobilį, gautas PVM buvusiam automobilio savininkui negrąžinamas. Be to, turto konfiskavimas ir konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas pagal savo pobūdį yra labai panašūs veiksmai ir neturi jokių ypatingų požymių, dėl kurių toks skirtumas tarp minėtų asmenų (konfiskuotos transporto priemonės buvusio savininko ir kaltininko, iš kurio išieškoma konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkanti pinigų suma) būtų objektyviai pateisinamas.
43. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, be VšĮ „Emprekis“ pažymos, nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, pagrįstai vadovavosi paminėtoje pažymoje nurodyta vidutine analogiškos transporto priemonės turto verte su PVM, ir pagrįstai tokią konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 900 Eur, priteisė iš T. B..
44. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šiame procesiniame sprendime (konkrečiai tose jo dalyse, kuriose buvo pasisakyta dėl nuteistajam paskirtos baudos dydžio bei nustatyto specialiosios teisės - teisės vairuoti kelių transporto priemones - atėmimo termino) jau išdėstytus argumentus ir motyvus, susijusius su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, jos padarymo aplinkybėmis, nuteistojo asmenybės vertinimu, taip pat konstatuoja, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad nusprendus išieškoti iš nuteistojo visą konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 900 Eur, yra pažeidžiami proporcingumo principo reikalavimai, dėl ko iš nuteistojo turėtų būti išieškoma tik dalis konfiskuotino turto vertės. Kaip ir ginčydamas jam paskirtos bausmės dydį, taip ir pasisakydamas dėl priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio proporcingumo, apeliantas nepagrįstai sureikšmina savo materialinę padėtį, visiškai ignoruodamas kitas byloje esančias aplinkybes, kurios taip pat turi reikšmės, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste. Pažymėtina, jog teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai nuteistasis neturi pakankamai pajamų bausmei ar turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti, tačiau tai nelemia šių pasekmių netaikymo. Nuteistasis turi pats išspręsti savo finansinius sunkumus, kurie ir susidarė dėl jo paties elgesio.
45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta šios nutarties 37-44 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto – automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą ir ją visą priteisdamas iš apelianto, fakto vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.
Dėl baudos bei konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos sumokėjimo termino
46. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat prašoma nustatyti ilgesnį - ne 2, o 12 mėnesių baudos sumokėjimo terminą bei išdėstyti priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos mokėjimą 6 mėnesių laikotarpiui.
47. Pasisakant dėl šių prašymų, visų pirma pažymima, kad BPK apskritai nenumato galimybės išdėstyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos mokėjimo, ar nustatyti mokėjimo terminą. To nenumato ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Šio kodekso 22 straipsnyje numatyta tik bausmės – baudos išdėstymo galimybė. Turto konfiskavimas (šiuo atveju – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas) kaip baudžiamojo poveikio priemonė negali būti prilyginama baudai, kaip bausmei, ir negali būti vykdoma BVK nustatyta tvarka. Įsiteisėjus nuosprendžiui ši baudžiamojo poveikio priemonė vykdoma priverstinai, pateikiant ją vykdyti antstoliui (BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Pagal BPK 357 straipsnio 6 dalį, BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju teismui nusprendus išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, <...>vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui. Taigi, pirmosios instancijos teismo įsiteisėjęs nuosprendis dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės perduodamas bausmę vykdančiai institucijai – antstoliui, kuris nuosprendį vykdo vadovaudamasis atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis (CPK 584 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to, nuteistajam neturint galimybės iš karto sumokėti visos iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, jis galės kreiptis į antstolį dėl skolos mokėjimo išdėstymo vykdomojoje byloje.
48. Pirmosios instancijos teismas nustatė dviejų mėnesių terminą, per kurį nuteistasis turi sumokėti paskirtą baudą. Apeliaciniu skundu apeliantas nurodo, kad jis gauna tik minimalų atlyginimą, neturi jokių santaupų, turto, todėl neturi galimybių sumokėti 4 500 Eur dydžio baudą per teismo nustatytą laikotarpį. Tačiau byloje yra tik duomenys apie nuteistojo 2020 m. sausio-kovo mėnesiais bei 2020 m. liepos mėnesį gautą darbo užmokestį, tuo tarpu nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pažymų, turto deklaracijų, išrašo apie banko sąskaitose esančias lėšas, naujesnės pažymos apie gaunamą darbo užmokestį, socialines išmokas ar pan., apeliantas nepateikė. Todėl svarstyti dėl ilgesnio baudos sumokėjimo termino, nei nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, šiuo metu negalima. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, jei nuteistasis dėl objektyvių priežasčių iš tiesų, negalėtų savanoriškai sumokėti baudos per nustatytą terminą, pateikdamas tai patvirtinančius įrodymus, jis gali kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą su prašymu pratęsti jam apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtą baudos mokėjimo terminą bausmės vykdymo procese. Šiai dienai nuteistojo skundo teiginys, jog teismo nustatytas 2 mėnesių terminas baudai sumokėti yra per trumpas, nėra motyvuotas įrodymais, todėl nėra jokio objektyvaus ir pagrįsto pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai nustatyto baudos mokėjimo termino.
49. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nei jį naikinti dėl nepagrįsto apelianto nuteisimo, nei keisti dėl neteisingai paskirtos bausmės ir (ar) taikytų baudžiamojo poveikio priemonių, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl T. B. apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti skundžiamą nuosprendį pilna apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.