Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 4 d. (už seksualinį prievartavimą 2005 m. rugsėjo mėnesio nenustatytą dieną) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 150 str. 4 d. (už seksualinį prievartavimą 2005 m. rugsėjo 24 d.) – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 ir 2 d., nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

Vadovaujantis BK 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1 ir 2 p., nuteistajam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 22 val. iki 7 val. bei tęsti mokslą.

Iš M. L. priteista 350,42 Lt žalos atlyginimo A. Ž., 5 000 Lt neturtinės žalos A. Ž., 5 000 Lt neturtinės žalos K. P. Nuteistajam, kaip nepilnamečiui, neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų nurodytai žalai atlyginti, žalą ar jos dalį išreikalauti iš A. L. ir R. L. .

Iš M. L. priteista 37,16 Lt teismo išlaidų valstybei bei 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų A.Ž.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M.L. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo mėnesio antroje pusėje, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), prie daugiabučio namo esančiame garaže, tenkindamas lytinę aistrą seksualiai prievartavo – įvedė lytinio organo varpą į burną – mažametį A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), kuris dėl amžiaus nesuvokė prieš jį daromų veiksmų esmės ir pavojingumo.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 24 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), to paties namo, tenkindamas lytinę aistrą, dar kartą seksualiai prievartavo tą patį nukentėjusįjį – A. Ž. , savo lytinio organo varpą įvesdamas jam į burną, nukentėjusiajam dėl mažametystės nesuvokiant su juo daromų veiksmų esmės ir pavojingumo.

Nuteistojo M. L. atstovė pagal įstatymą A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nesiaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybių, o svarbiausia – nusikalstamos veikos padarymo laiko. Nukentėjusieji A. Ž. ir K. P. dėl savo sūnaus seksualinio prievartavimo į policiją kreipėsi tik rugsėjo mėnesį, nors tiek ji, tiek daugelis kaimynų, kaip, apeliantės manymu, ir patys nukentėjusieji, žinojo, kad tokie įvykiai galėjo vykti vasaros pradžioje, vaikų atostogų metu. Apeliantė mano, kad nukentėjusieji specialiai nurodė įvykio datą – 2005 m. rugsėjo mėnesį – tam, kad būtų galima pareikšti kaltinimus jų sūnui ir prisiteisti dideles pinigines sumas. Nukentėjusioji K. P. yra amoralus elgesio, nukentėjusysis A. Ž. iki įvykio neturėjo jokio ryšio su sūnumi. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas. Nuteistasis iš namų buvo išvežtas naktį, jis buvo laikomas suimtas dvi paras, jo apklausa buvo atlikta nedalyvaujant jo motinai. Tokiu būdu nuteistajam buvo padarytas psichologinis spaudimas ir surašytas vienašališkas protokolas. Nuteistasis jai pasakojo, kad kriminalistai reikalavo, jog jis prisipažintų, kad įvykiai vyko 2005 m. rugsėjo mėnesį, nors jis jiems sakė, kad viskas vyko vasaros pradžioje, atostogų metu. Nuteistasis negalėjo žadėti nukentėjusiajam dviračio, nes jis jo neturėjo. Dėl šio įvykio nebuvo apklausti kaimynai, kurie žinojo apie įvykio laiką. Apeliantės manymu, ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas siekiant gauti tariamos neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusieji A. Ž. ir K. P. atsikirtime į nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą A. L. apeliacinį skundą nurodo, kad apeliantės skunde nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės. Jie kreipėsi į policiją dėl šio įvykio po kaimynės N. K. nugirsto vaikų pokalbio. Apklausos metu buvo išaiškinti visi nusikaltime dalyvavę vaikai ir jų atlikti veiksmai. Apeliantės teiginys, kad jos sūnus neturi dviračio, neatitinka tikrovės. Šį faktą gali patvirtinti bet kuris kaimo gyventojas, pažįstantis L. šeimą. Taip pat nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad K. P. susirgimo priežastys nesusijusios su šiuo įvykiu. Šis apeliantės teiginys paneigtas medikų išvadomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė nuteistojo M. L. atstovė pagal įstatymą A.L., nuteistasis M. L. ir jo gynėja prašė nuteistojo atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras siūlė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. M. L. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 150 str. 4 d. ir jis už šių nusikaltimų padarymą nuteistas pagrįstai.

Apeliantė iš esmės neginčija nuteistojo M. L. kaltės, tačiau nesutinka su byloje nustatytu nusikaltimų padarymo laiku. Teigia, kad visi įvykiai vyko 2005 m. vasaros pradžioje, o ne rugsėjo mėnesį. Šie apeliantės argumentai prieštarauja paties nuteistojo M. L., nukentėjusiojo A. Ž., taip pat liudytojų O. D., M. B., Š. V. bei kitų liudytojų parodymams. Pats nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jam įvykio metu buvo keturiolika metų (t. 1, b. l. 168-169). Nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad M. L. seksualinio prievartavimo veiksmus atliko 2005 m. rugsėjo mėnesį. Tokio įvykio datą nurodė ir liudytojas M. B., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 15-16), bei liudytojas O.D. (t. 1, b. l. 42-44). Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas Š. V. Tokiu būdu byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, kad M. L. nusikaltimus padarė 2005 m. rugsėjo mėnesį. M. L. yra gimęs (duomenys neskelbtini), todėl nusikaltimo padarymo metu buvo 14 metų amžiaus. M. L. padarė nusikalstamas veikas, už kurias įstatymas nustato baudžiamąją atsakomybę nuo 14 metų amžiaus (BK 13 str. 2 d.), todėl jis pagrįstai pripažintas nusikaltimo subjektu.

Apeliantės teiginiai, kad neva nukentėjusieji nusikaltimų padarymo datą – rugsėjo mėnesį – pasirinko sąmoningai, norėdami apkaltinti jos sūnų ir siekdami materialinės naudos, yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad su nukentėjusiuoju seksualinio prievartavimo veiksmai buvo atliekami ir iki 2005 m. rugsėjo mėnesio ir juos atliko kiti asmenys, jaunesni nei 14 metų amžiaus. Šioje byloje M. L. kaltinamas tik už veiksmus, kuriuos jis atliko sulaukęs 14 metų.

Apeliantė mano, kad ikiteisminio tyrimo metu įrodymai buvo renkami grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas, nes nuteistasis iš namų buvo išvežtas naktį, jis buvo laikomas suimtas dvi paras, o jo apklausa vyko nedalyvaujant motinai. Šie apeliantės skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kokiu paros metu turi būti sulaikytas įtariamasis. BPK 140 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti sulaikytas: 1) jei jis yra užkluptas darant nusikalstamą veiką ir jei yra pagrindas manyti, kad asmuo tuoj po nusikalstamos veikos padarymo gali pabėgti ar tuoj pat neįmanoma nustatyti jo asmenybės; 2) kitais atvejais, kai yra suėmimui taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Iš laikino sulaikymo protokolo matyti, kad M. L. buvo sulaikytas įtariant, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4d., ir nustačius sulaikymo pagrindą, kad jis gali trukdyti ikiteisminiam tyrimui – bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų (t. 1, b. l. 84). Taip pat nebuvo pažeista ir BPK 140 str. 2 d. nurodyta nuostata, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau kaip 48 valandas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. L. BPK 140 str. tvarka buvo sulaikytas 2005 m. rugsėjo 29 d., 00.55 val., o paleistas iš suėmimo 2005 m. rugsėjo 30 d., 14.20 val. Baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad apklausiant nepilnametį įtariamąjį dalyvautų jo atstovas pagal įstatymą. BPK 53 str. nustatyta, kad įtariamojo nepilnamečio atstovai pagal įstatymą dalyvauja procese, esant jų tokiam prašymui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui priėmus šiuo klausimu nutarimą. Nepilnamečio įtariamojo apklausoje yra būtinas tik gynėjo dalyvavimas (BPK 51 str. 1 d. 1 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad visose įtariamojo apklausose dalyvavo jo gynėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistojo parodymai buvo išgauti neteisėtu būdu ar pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus. Kaip jau buvo minėta, visose apelianto apklausose dalyvavo jo advokatas, jokių nei nuteistojo, nei jo gynėjo pareiškimų dėl neva tai nuteistajam daromo neteisėto poveikio negauta.

Apeliantė nurodo, kad nuteistasis neturėjo dviračio, todėl negalėjo žadėti nukentėjusiajam duoti juo pasivažinėti. Tačiau byloje nustatyta, kad dviratį turėjo M. B. ir nuteistasis žadėjo leisti nukentėjusiajam juo pasivažinėti.

Be to, apeliantė teigia, kad dėl nusikaltimų padarymo aplinkybių nebuvo apklausti kaimynai, kurie neva žinojo apie įvykio laiką. Tačiau kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, baigiant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistojo atstovė pagal įstatymą jokių prašymų papildyti įrodymų tyrimą nepareiškė (t. 1, b. l. 172). Be to, nusikaltimų padarymo laikas yra nustatytas kitais įrodymais, t. y. paties nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo tinkamai ir nuodugniai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymai. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai išanalizuoti, jais pagrįstos teismo išvados.

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. L. atstovės pagal įstatymą A. L. apeliacinį skundą atmesti.