- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-830-160/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė (pran.), Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- A. K., R. K.
- Trečiasis asmuo
- K. G., Verkių, Pavilnių regioninio parko direkcija
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės, sekretoriaujant Eglei Berželionytei, dalyvaujant ieškovo atstovei I. Š., atsakovams A. K. ir R. K., trečiojo asmens K. G. atstovui adv. K. R., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens K. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-06-21 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) ieškinį atsakovams A. K. ir R. K. dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo (tretieji asmenys K. G., Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Ginčo esmė
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašė įpareigoti A. K. ir R. K. savo lėšomis per 3 mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatytą neturint nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos bei leidimo statybai ir sutvarkyti statybvietę; atsakovams neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę atlikti nugriovimo darbus pati, išlaidas išieškant iš atsakovų. Paaiškino, kad ginčo pastatą pastatė A. K., pastato naudotojas yra R. K. Ginčo pastatą A. K. savavališkai pastatė pažeisdamas Statybos įstatymo 12 str. 1 d. ir 23 str. 1 d., Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ VI sk. ir Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo 9 str. 2.8 p., 20 str. reikalavimus, neturėdamas nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos bei statybos leidimo. Savavališkai pastatytas gyvenamasis namas žemės sklype, (duomenys neskelbtini) (Pavilnių regioninio parko teritorijoje), kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso atsakovui R. K. ir trečiajam asmeniui K. G. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2004-08-30 surašė A. K. aktą dėl savavališkos statybos Nr. (101)11.12-232, kuriuo jis buvo įpareigotas nutraukti neteisėtai pastatyto gyvenamojo namo eksploataciją bei nustatyta tvarka derinti projektą bei gauti leidimą statybai. Atsakovas įpareigojimo neįvykdė, todėl 2007-12-20 atsakovui buvo surašytas Vilniaus apskrities viršininko administracijos reikalavimas Nr. (101)11.12-431/2 iki 2008-05-30 likviduoti savavališkos statybos padarinius, savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę, tačiau ir šio reikalavimo A. K. neįvykdė.
Atsiliepimas
Atsakovai A. K. ir R. K. ieškinį prašė atmesti. R. K. paaiškino, kad yra valdos, kurios teritorijoje stovi ginčo statinys, savininkas, name gyvena kartu su šeima. Ieškovas neturėjo teisinio pagrindo surašyti reikalavimo likviduoti statybos padarinius.
Trečiasis asmuo K. G. ieškinį prašė tenkinti. Paaiškino, kad yra sklypo, kuriame pastatytas ginčo statinys, bendrasavininkas. Savavališkai pastatytas pastatas pažeidžia jo teises. Sklype taip pat stovi gyvenamasis namas, kurio pirmas aukštas priklauso jam, o antras – R. K.
Trečiasis asmuo Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija ieškinį prašė tenkinti. Paaiškino, kad statinys pastatytas be techninio projekto. Pagal tuo metu galiojančius įstatymus, projektas turėjo būti suderintas su parko direkcija, teritorijos architektu ir įregistruotas statybos leidimų skyriuje. Projektas buvo pateiktas ūkiniam pastatui, tačiau direkcija šio projekto nederino, kadangi atsakovas kreipėsi, kai pastatas jau buvo pastatytas. Be to, savavališkai pastatytas gyvenamasis namas, nors šiame žemės sklype gali būti tik vienas gyvenamasis namas. Ginčo pastatą galima pertvarkyti į ūkinį pastatą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-06-21 sprendimu ieškinį atmetė ir įpareigojo R. K. per šešių mėnesių laikotarpį parengti ginčo statinio, esančio (duomenys neskelbtini), projekto pakeitimus, suderinti projektą su Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija bei gauti statybos leidimą tikslu pertvarkyti ginčo statinį iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą. Padarė išvadą, kad ginčo pastatas atitinka gyvenamojo namo paskirtį, kai tokio pobūdžio statyba parko teritorijoje yra draudžiama, todėl atsakovų veiksmai pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Tačiau įpareigojimas nugriauti ginčo statinį būtų akivaizdžiai neproporcingas, todėl padaryti teisės aktų pažeidimai gali būti pašalinti ir nenugriaunant statinio, t. y. pakoregavus ginčo statinio projektą ir gavus Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcijos pritarimą bei statybos leidimą tikslu reikiamai pertvarkyti ginčo statinį iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti, įpareigojant atsakovus savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo nugriauti pastatą (duomenys neskelbtini), pastatytą neturint nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos ir leidimo statybai, bei sutvarkyti statybos vietą. Paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kadangi atsakovų padaryti teisės pažeidimai turėtų būti šalinami nugriaunant savavališką statybą. Teismas išėjo už ieškinio ribų ir įpareigojo atlikti veiksmus, kurie nėra suderinami nei su faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei su pateiktais įrodymais, sprendimas ne tik įpareigoja atsakovą atlikti veiksmus, kurių jis nesiekė, bet ir nepasisako, dėl ginčo statinio. Teismas netinkamai taikė Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 1 p. nustatytą teisės normą, kuri numato, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Šioje teisės normoje kalbama apie jau savavališkai pastatyto statinio statybą leidžiančių dokumentų gavimą, o teismas iškreipdamas normos prasmę pritaiko ją savavališkai pastatyto gyvenamojo namo statybai, įpareigodamas pasirengti kito, ūkinio pastato statybai projektą ir gauti leidimą. Teismas visiškai neatsižvelgė į trečiojo asmens žemės sklypo bendrasavininko K. G. teises. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Statybos įstatymo 28 str. 8 d., kuri nustato, kad teismas spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą turėjo įvertinti asmens sąžiningumą. Teismas nepagrįstai netaikė Statybos įstatymo 28 str. 9 d., kuri nurodo, kad priimdamas vieną iš šio straipsnio 7 dalyje nurodytų sprendimų, teismas savo sprendime nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, savavališkai pastatytas statinys ar savavališkai pastatyta jo dalis nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 d. 1 p. nurodyto asmens lėšomis.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo K. G. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti.
Šalies argumentai
K. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti, įpareigojant atsakovus savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo nugriauti pastatą (duomenys neskelbtini), pastatytą neturint nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos ir leidimo statybai, bei sutvarkyti statybos vietą. Paaiškino, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai taikant materialines teisės normas, neteisingai interpretuojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, neatsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, neteisingai vertinant byloje esančius įrodymus ir iškraipant jų esmę, sprendimas tiesiogiai pažeidžia trečiojo asmens K. G., kaip nekilnojamojo turto bendrasavininkio, teisėtus interesus. A. K. ir R. K. neturi nei K. G., nei ankstesnių savininkų, sutikimo dėl jokio naujo gyvenamojo ar ūkinio pastato projektavimo ar statymo bendrame žemės sklype. Įteisinus atsakovų savavališkai pastatytą statinį ir jį pertvarkius į ūkinį, į šio statinio 2/3 nuosavybės dalis galėtų pretenduoti K. G., o R. K. tik į 1/3 dalį, kadangi statinys pastatytas be bendraturčio sutikimo, jo negalima atskirti nuo žemės.
Įteisinus R. K. vardu savavališkai pastatytą statinį, K. G. netektų galimybės pastatyti antro tokio pastato. Pagal galiojančius teisės aktus neįmanoma nenugriaunant atsakovų savavališkai pastatyto statinio pertvarkyti iš gyvenamojo į ūkinį. Atsakovai neatlieka jokių veiksmų, kad įteisinti statinį, todėl nesuprantamas teismo sprendimas nenugriauti ginčo pastato, o reikalauti, kad atsakovas suderintų reikiamus projektus ir gautų leidimus. Teismas nurodydamas, kad ginčo pastato nugriovimas yra neproporcinga pažeidimui padaryta priemonė, neatsižvelgė į atsakovų padarytų pažeidimų savavališkos statybos srityje įžūlumą, tęstinumą, pažeidimų sunkumą, pažeistų valstybės ir kitų asmenų interesų svarbą. Teismas netinkamai rėmėsi 2011-01-31 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame pasisakoma dėl CK 4.103 straipsnio 3 dalies (2006-10-17 redakcija) ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (2006-10-17, 2009-11-19 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsiliepimas
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į K. G. apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Faktinės bylos aplinkybės tvirtina, kad 2004-08-31 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas surašė savavališkos statybos aktą Nr. (101)11.12-232, kuriuo fiksavo, kad A. K. ūkio būdu (duomenys neskelbtini) savavališkai stato namą. Namas pastatytas (jau apgyvendintas) (t. I, b. l. 9-10). Prie bylos pridėtas projektas tvirtina, kad A. K. 2002 metais gavo projektavimo sąlygas rengti ūkinio pastato su pirtimi projektą (duomenys neskelbtini). Projektavimo sąlygos išduotos tuomet, kai namo ir žemės sklypo bendrasavininkė buvo P. G., kuri davė sutikimą statyti namą ir/ar priestatą, ir/ar ūkio pastatą, ir/ar korpusą, bei atliktus statybos darbus įstatymų nustatyta tvarka įteisinti. A. K. gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriuo dėl statybos žemės sklype (duomenys neskelbtini) 740 kv. m. ploto dalyje neprieštaraujama. Paruoštas projektas nebuvo suderintas ir nebuvo gautas leidimas statybai.
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. I, b. l. 71-74) tvirtina, kad dalies žemės sklypo savininke 2004-05-20 tapo R. R., nuo 2009-04-08 – K. G. (t. II, b. l. 88-89). Šiame žemės sklype gyvenamojo namo bendrasavininke R. R. tapo 2004-04-29 (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-2317-2/2005, t. I, b. l. 49-50), taigi turtą, kuris yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovais perėmė po to, kai buvusi savininkė P. G. atsakovui A. K. davė sutikimą dėl ūkinio pastato statybos jo naudojamoje sklypo dalyje, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius dėl busimos statybos taip pat neprieštaravo. Pagal CK 6.122 str. 1 d. asmuo, perėmęs turtą, prisiima su turtu susijusias teises bei prievoles. Todėl, nors P. G. bei valstybės valdytas turtas perėjo K. G. nuosavybėn, ankstesnių savininkų duoti sutikimai dėl ūkinio pastato statybos neprarado savo juridinės galios. Taigi trečiojo asmens K. G. paaiškinimas, kad bendrasavininkas nedavė ir neduos sutikimo ūkinio pastato įteisinimui, šio ginčo sprendimui neturi įtakos. Pirkdamas nekilnojamąjį turtą, trečiasis asmuo turėjo įvertinti visus turto pardavėjų duotus įsipareigojimus ir nuspręsti, ar perkamas turtas ir su turtu susiję įsipareigojimai pirkėjui yra tinkami savo rizika. 2004-08-31 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (101)11.12-232 tvirtina, kad savavališka statyba buvo fiksuota 2004 metais praėjus keliems mėnesiams po to, kai dalis gyvenamojo pastato ir žemės buvo parduota R. R. Akte fiksuota, kad statyba praktiškai jau užbaigta. Taigi perkant turtą pirkėja turėjo akivaizdžias sąlygas išsiaiškinti, ar ūkinio pastato statyba bus galima ir įvertinti pardavėjos duotą sutikimą dėl statybos.
Pagal Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 1 p. redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2010-01-01, teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2002-02-06 išvada I-2569 dėl projekto rengimo ir projektavimo sąlygų tvirtina, kad pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą rengti ūkinio pastato su pirtimi projektą (duomenys neskelbtini) galima. Ginčas dėl šio ūkinio pastato pastatymo be leidimo statybai, taip pat dėl leidimo statybai išdavimo, buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Vyriausiojo administracinio teismo 2006-06-30 nutartimi buvo atmestas apelianto A. K. apeliacinis skundas ir paliktas galioti 2005-12-28 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas A. K. skundas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti statybos projektui. Šie sprendimai priimti galiojant Statybos įstatymui iki 2010-01-01 įsigaliojusių pakeitimų. Todėl ūkinio pastato statybos leidimo išdavimo dokumentai ir situacija turi būti išnagrinėta šiuo metu galiojančių teisės aktų plotmėje.
Kaip matyti iš 2002-02-06 Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento išvados, šia išvada A. K. buvo leidžiama rengti ūkinio pastato su pirtimi projektą. Pagal šiuo metu galiojantį STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (galioja nuo 2009-04-01), pagalbinio ūkio pastatai – tai namų ūkio pastatai, esantys privačiame namų valdos žemės sklype ir skirti pagelbėti name gyvenantiems žmonėms tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes. Ūkio pastatai, skirti pagalbinio ūkio reikmėms ir pirtis yra įvardijamo kaip atskiri pagalbinio ūkio paskirties pastatai (8. 17.4 punktas ir 8.17.12 punktas). Pagal nuo 2012-03-01 galiojantį STR 1.01.07:2010 reglamentą „Nesudėtingi statiniai“ pagalbinio ūkio pastatas negali turėti daugiau kaip 80 kv. m. ploto. Tačiau išduota išvada tvirtina, kad leidimas projektavimui išduotas ne tik ūkio pastatui, tačiau ir pirčiai. Todėl kliūčių jau pastatyto pastato perprojektavimui taip, kad jis atitiktų statybos norminių aktų reikalavimams dėl pastato ploto, neturėtų būti. Ta aplinkybė, kad šiuo metu pastatas yra gyvenamas, taip pat negali būti sąlyga, užkertanti kelią ūkinio pastato įteisinimui. Kaip tvirtina Gyvenamojo namo techninės priežiūros patikrinimo aktas (t. I, b. l. 77-78), 2008 m. apžiūrėjus gyvenamąjį namą, kurio bendrasavininkai R. K. ir R. R., nustatyti tokie namo trūkumai, kuriems esant gyvenimas name neįmanomas. Bendrasavininkai nesutaria dėl namo remonto eigos (t. I, b. l. 79-83), todėl akivaizdu, kad esant tokiam namo stoviui, koks buvo fiksuotas 2008 metais, atsakovas R. K. yra priverstas naudotis ūkiniu pastatu. Tačiau ši aplinkybė netrukdo ūkinio pastato su pirtimi pertvarkyti į tokį, kokiam buvo išduotos projektavimo sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad atsakovams turi būti suteikta galimybė padaryti reikiamus projekto pakeitimus ir gauti statybai leidimą, kad pataisius pastatą būtų jį galima priimti naudojimui ir įregistruoti į nekilnojamojo turto registrą. Teismas atsakovams nustatė gana trumpą laiką įpareigojimams įvykdyti. Tačiau atsakovai dėl to nesiskundė, o jei laiko nepakaktų – turi galimybę kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo įvykdymo tvarkos pakeitimo CPK 284 str. nustatyta tvarka.
Tačiau įpareigojant atsakovus parengti statinio projekto pakeitimus bei gauti statybos leidimą, teismas neaptarė tos situacijos, kurį susidarytų, jei atsakovai teismo įpareigojimo nevykdytų. Pagal Statybos įstatymo 28 str. 9 d. priimdamas vieną iš šio straipsnio 7 dalyje nurodytų sprendimų, teismas savo sprendime nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas neįvykdomas, savavališkai pastatytas statinys ar savavališkai pastatyta jo dalis nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalie 1 punkte nurodyto asmens (savininko) lėšomis. Todėl teismo sprendimas turi būti papildytas nurodymu, kad R. K. neįvykdžius šio įpareigojimo, pastatytas pastatas bus nugriautas R. K. lėšomis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-06-21 sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Papildyti sprendimo rezoliucinę dalį nurodymu: „R. K. neįvykdžius šio įpareigojimo, pastatytas pastatas bus nugriautas R. K. lėšomis“.