Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-14 · Administracinė byla Nr. I-4616-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-14
Bylos Nr.
I-4616-142/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05286-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
V. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4616-142/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05286-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

V. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 18 300,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Paaiškina, kad jam trūko ploto, kamerose buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų ir lubų luposi tinkas ir krisdavo ant galvų. Nurodo, kad pats skalbdavosi kamerose drabužius, tačiau jie dėl didelės drėgmės nedžiūdavo, o pūdavo. Paaiškina, kad kamerose langas buvo labai mažas, todėl trūko natūralios šviesos, o pasivaikščioti lauke leisdavo tik 1 val. per parą. Be to, pasak pareiškėjo, kamerose siausdavo tarakonai, pelės ir blusos. Nurodo, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.), kurią įvertina 100,00 Eur už vieną parą (iš viso 18 300,00 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas nurodė, kad dalyvauti teismo posėdyje nepageidauja (b. l. 104).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–30). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pažymi, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Taip pat pažymi, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 101).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 24–25), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2014 m. spalio 23–24 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,94 kv. m, nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,44 kv. m, 2014 m. gruodžio 7–9, 11–16 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,94 kv. m, 2014 m. gruodžio 27–28 d. pareiškėjas kartu su kitais 9 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 34,71 kv. m, nuo 2015 m. vasario 7 d. iki 2015 m. kovo 2 d. pareiškėjas kartu su kitais 9–11 asmenų buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 34,57 kv. m, 2015 m. kovo 13–16 d. pareiškėjas kartu su kitais 6–7 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 24,38 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu iš viso 69 paras (daugiau nei 2 mėn.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

2016 m. sausio 14 d. teisme gautas pareiškėjo atsiliepimas į Lukiškių TI-K atsiliepimą (b. l. 98), kuriame pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas užima 2,7 kv. m ir negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą. Be to, daug vietos užima ir kamerose esantys baldai. Pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimu (administracinėje byloje Nr. I-768-580/2013), kuriame buvo konstatuota, kad sanitarinės patalpos plotas negali būti įskaičiuojamas į asmeniui kameroje skiriamą plotą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas yra saistomas LVAT nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje. LVAT 2016 m. kovo 4 d. nutartyje yra nurodęs, kad nei Europos Žmogaus Teisų Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą (administracinė byla Nr. A-912-520/2016). LVAT teisėjų kolegija minėtoje byloje, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su jam tekusio ploto skaičiavimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas nors ir nebuvo visiškai nepertraukiamas, tačiau tęsėsi gana ilgą laiko tarpą (šiek tiek daugiau nei 2 mėnesius), be to, dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, dažnai nesiekė 2,5 kv. m), todėl teismo vertinimu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 85–91). Pagal šias sutartis buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo tamsu ir drėgna, trūko oro.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų reikalavimų nesilaikymo kreipėsi į kompetentingą instituciją, atliekančią operatyvinius patikrinimus – Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras). Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų kitų asmenų inicijuotų patikrinimų aktų (b. l. 33–65) matyti, kad Centras neatliko patikrinimų kamerose, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus ar pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai ar pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjui nesiskundus, Lukiškių TI-K negali pateikti įrodymų, paneigiančių pareiškėjo gana abstraktaus pobūdžio teiginių dėl tamsių ir drėgnų kamerų. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 val. per parą. Pasak pareiškėjo, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui bei pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį.

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas galėjo lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, pasinaudoti sporto kiemeliu.

Nagrinėjamam ginčo laikotarpiui taikytina nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010), kurios 11 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Įsakymo 1.3.1 punkto pažeidimas), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl nežmoniškų sąlygų Lukiškių TI-K sutriko jo visavertis gyvenimas, pareiškėjas tapo dirglus, nebegali ramiai miegoti.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis (b. l. 9–23) byloje nenustatyta, kad pareiškėjas nuo 2006 metų vartojo heroiną, nuo 2004 m. serga hepatitu „C“, o 2006 m. nustatyta ŽIV liga (b. l. 16, 22). 2014 m. spalio 23 d. (t. y. sekančią dieną, pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K) pareiškėjas buvo konsultuotas psichiatro ir jau tada pareiškėjas nurodė, kad skundžiasi nemiga ir nerimu, psichiatras pareiškėjui skyrė vaistų, pažymėjo, kad pareiškėjo mąstymas nuoseklus, be psichozės reiškinių (b. l. 19–20). 2015 m. kovo mėnesį pareiškėjas du kartus buvo užsiregistravęs pas gydytojus, tačiau pas juos neatvyko (b. l. 22). Atsižvelgiant į visa tai, negalima išvada, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei.

Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 483,00 Eur, skaičiuojant 7,00 Eur už vieną parą (69 paros x 7,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 18 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 483,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 483,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė