Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-20 · Administracinė byla Nr. I-5328-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-20
Bylos Nr.
I-5328-142/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06081-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5328-142/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06081-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

E. G. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. gruodžio 30 d. (skundo pareiškimo dienos) (toliau – ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Nurodo, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrina jo privatumo, taip jis yra žeminamas, nes naudojantis tualetu, jį mato kiti kameroje esantys asmenys, pareigūnai (tiek vyrai, tiek moterys). Dėl tokių sąlygų pareiškėjas nurodo, kad patyrė neturtinę žalą (nejaukumo jausmą, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą).

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–12). Nurodo, kad tualetai atitverti 1,5 m aukščio pertvara. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, pasak Lukiškių TI-K, atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Lukiškių TI-K prašo teismo iš pareiškėjo priteisti 3,66 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir jo privatumo pažeidimo.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpų, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą). Šios higienos normos 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Ginčo laikotarpiui taip pat aktuali nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, tačiau šioje higienos normoje reikalavimai sanitarinių mazgų įrengimui nėra numatyti.

Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad 1,5 metro pertvara kamerose yra įrengta. Pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas naudotis tualetu, matant kitiems asmenims (būrio viršininkui, prižiūrėtojams ir prižiūrėtojoms, paštininkėms). Pareiškėjas nurodė, kad taip buvo trikdomas ir žeminamas. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad užėję į kamerą pareigūnai negali matyti tualetu besinaudojančio asmens. Priešingai, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, o sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo šių stebėjimo akučių nėra numatytas teisės aktuose (b. l. 10). Pasak Lukiškių TI-K, jei sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių, pareigūnai negalėtų užkardyti ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje. Šis Lukiškių TI-K argumentas atmetamas, nes pagal Taisyklių 14.5 punktą, sanitarinis mazgas, esant galimybėms, turi būti visiškai izoliuotas nuo kameros ploto, o jei tokių galimybių nėra, tai turi būti atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Iš esmės tai reiškia, kad Taisyklės reikalauja sanitarinį mazgą kamerose įrengti taip, kad jis būtų vienaip ar kitaip (visiškai izoliuojant ar panaudojant 1,5 m aukščio pertvarą) atskirtas nuo viso likusio kameros ploto, todėl Lukiškių TI-K vykdoma nuteistųjų elgesio kontrolė jiems naudojantis tualetu, atsižvelgiant į Taisyklėse įtvirtintus reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui, yra veikimas ultra vires. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, tačiau iš esmės Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pareiškėjo minimalus privatumas, jam naudojantis tualetu, buvo užtikrintas.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (t. y. Taisyklių 14.5 punkto reikalavimo Lukiškių TI-K laikėsi tik iš dalies), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė patyręs dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias šios kategorijos bylose nėra būtina, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, tai yra susiję su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams (neužtikrinant minimalaus pareiškėjo privatumo), žala – pareiškėjas dėl to patyrė žalą, kaip ji yra suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (3,66 Eur) netenkinamas.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai neturtinei žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Nustatytas pažeidimas nors ir nebuvo nepertraukiamas (b. l. 5–6), tačiau su tam tikromis pertraukomis tęsėsi gana ilgą laiko tarpą (pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 4 mėn.), šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 400,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 400,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400,00 Eur (keturis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė