Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 2 d. (dėl pinigų ir turto pasisavinimo laikotarpiu nuo 1994 m. lapkričio 16 d. iki 1997 m. gruodžio 23 d., premijos išsimokėjimo, automobilio ,,Acura Legend“ pirkimo-pardavimo) ir pagal BK 184 str. 2 d. (dėl 40 000 Lt iššvaistymo, 20 000 Lt iššvaistymo, premijų išmokėjimo, automobilių pirkimo-pardavimo) išteisintas nepadarius veikų, turinčių jam inkriminuotų nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 1994 m. lapkričio 16 d. iki 1997 m. gruodžio 23 d., dirbdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vireseta“, esančios Biržuose, Parodos g. 6, direktoriumi, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, tęstiniu būdu ne mažiau kaip per šešis kartus tyčia neteisėtai pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, priklausantį UAB „Vireseta“, o būtent:

1994 m. lapkričio 16 d. už bendrovės lėšas nupirkęs 1 200 Lt vertės šautuvą ,,Brigant Pumt Flite“, 1996 m. sausio 8 d. – 1 642,44 Lt vertės pistoletą ,,ČZ-83“ ir 1996 m. gruodžio 11 d. – 2 071,36 Lt vertės pistoletą ,,Walther PPK“, juos, buvusius jo žinioje, pasisavino, padarydamas UAB „Vireseta“ 4 913,80 Lt turtinę žalą;

tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. lapkričio 30 d., atsiskaitydamas negrynaisiais pinigais UAB „Vireseta“ priklausančia akcinės bendrovės (toliau – AB) Vilniaus bankas ,,VISA Business“ kortele Nr. 4570 4557 0469 4239, pasisavino buvusius jo žinioje pinigus – 31 482,32 Lt;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 1997 m. liepos 11 d. neteisėtai, nurodydamas buhalterei N. K. už atliktus dujotiekio darbus įrengiant vidutinio slėgio požeminio dujotiekio įvadą jo privačioje valdoje adresu: D. Poškos g. 27a, Biržai, apmokėti AB „Dujotiekio statyba“ pagal 1997 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą LAA Nr. 9374254 ir 1997 m. liepos 11 d. mokėjimo pavedimu Nr. 766 pervedus AB „Dujotiekio statyba“ 19 000 Lt, pasisavino UAB „Vireseta“ priklausančius pinigus – 19 000 Lt;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 1997 m. gruodžio 23 d. neteisėtai, nurodydamas buhalterei N. K. už radijo bangų siųstuvą ,,MAT“ su antena bei už jo įrengimą jo privačioje valdoje adresu: Vilniaus g. 56-40, Biržai, apmokėti Apsaugos policijos poskyriui prie Biržų r. PK pagal 1997 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą LAA Nr. 4834204 ir 1997 m. gruodžio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1054 pervedus Apsaugos policijos poskyriui prie Biržų r. PK 1 699,20 Lt, pasisavino UAB „Vireseta“ priklausančius pinigus – 1 699,20 Lt;

tokiu būdu tyčia neteisėtai iš viso pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, padarydamas UAB „Vireseta“ bendrą 57 095,32 Lt turtinę žalą, ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d.

Be to, S. M. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 1995 m. gegužės 23 d. iki 1997 m. gegužės 27 d., dirbdamas UAB „Vireseta“, esančios Biržuose, Parodos g. 6, direktoriumi, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, tęstiniu būdu ne mažiau kaip per tris kartus tyčia neteisėtai iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, priklausantį UAB „Vireseta“, o būtent:

1995 m. gegužės 25 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu Nr. 1 pervesdamas 10 000 JAV dolerių JAV įmonei ,,Magna Inc.“, esančiai JAV, Floridos valstijoje, pagal neegzistuojančią sutartį Nr. 95-02D, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „Vireseta“ priklausantį turtą – pinigus, tuo UAB „Vireseta“ padarydamas 40 000 Lt turtinę žalą;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 1995 m. liepos 12 d., pažeisdamas 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo Nr. I-196 12 str. 3 d. ir UAB „Vireseta“ įstatus, neteisėtai, užsiimdamas kredito įstaigų veikla, nesant paskolos grąžinimo garantijos, suteikė fiziniam asmeniui S. G. 20 000 Lt paskolą, UAB „Vireseta“ padarydamas 20 000 Lt turtinę žalą;

tęsdamas nusikalstamą veiką, pagal 1995 m. gegužės 23 d. paties pasirašytą įsakymą Nr. 50 „Dėl vienkartinių premijų skyrimo“ už 1995 metų gamybos rezultatus, tuo metu UAB „Vireseta“ esant nemokiai bei nesant premijavimo nuostatų ir akcininkų sprendimo, neteisėtai skyrė premijas UAB „Vireseta“ akcininkui V. S. – 117 150 Lt, vyr. buhalterei N. K. – 4 180 Lt, darbų vykdytojui S. U. – 1 520 Lt, kuriuos 1997 m. gegužės 27 d. nurašė nuo kasos ir išmokėjo, t. y. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – 122 850 Lt, UAB „Vireseta“ padarydamas 122 850 Lt turtinę žalą;

tokiu būdu tyčia neteisėtai iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – pinigus, tuo padarydamas UAB „Vireseta“ bendrą 182 850 Lt turtinę žalą, ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d.

Be to, S. M. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 1995 m. gegužės 23 d. iki 1997 m. gegužės 27 d., dirbdamas UAB ,,Vireseta“, esančios Biržų m., Parodos g. 6, direktoriumi, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, tyčia neteisėtai pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: pagal 1995 m. gegužės 23 d. paties pasirašytą įsakymą Nr. 50 „Dėl vienkartinių premijų skyrimo“ už 1995 metų gamybos rezultatus, tuo metu UAB „Vireseta“ esant nemokiai bei nesant premijavimo nuostatų ir akcininkų sprendimo, neteisėtai skyrė 117 150 Lt premiją direktoriui S. M. , t. y. sau, 1997 m. gegužės 27 d. nurašė nuo kasos ir išmokėjo 75 004,40 Lt, t. y. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, padarydamas UAB „Vireseta“ 75 004,40 Lt turtinę žalą, ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d.

Be to, S. M. buvo kaltinamas tuo, kad dirbdamas UAB ,,Vireseta“, esančios Biržų m., Parodos g. 6, direktoriumi, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, tyčia neteisėtai pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: 1997 m. rugsėjo 12 d. jis kaip fizinis asmuo už 22 136,10 Lt nupirko iš UAB „Vireseta“ automobilį ,,Acura Legend“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , už kurį UAB „Vireseta“ 1996 m. kovo 28 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 52 689 Lt, tuo padarydamas UAB „Vireseta“ 30 552,90 Lt turtinę žalą, o 1997 m. spalio 14 d. tą pačią transporto priemonę ,,Acura Legend“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė UAB „Vireseta“ didesne kaina, nei buvo pirkęs, t. y už 64 000 Lt, tuo padarydamas UAB „Vireseta“ 11 311 Lt turtinę žalą, iš viso padarydamas UAB „Vireseta“ 41 863,90 Lt turtinę žalą, ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d.

Be to, S. M. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 1996 m. rugpjūčio 21 d. iki 1998 m. rugpjūčio 12 d., dirbdamas UAB „Vireseta“, esančios Biržuose, Parodos g. 6, direktoriumi, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, tęstiniu būdu ne mažiau kaip per vienuolika kartų, parduodamas UAB „Vireseta“ priklausančius automobilius mažesne negu pirkimo kaina, tyčia neteisėtai iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „Vireseta“ priklausantį turtą, o būtent:

1996 m. rugpjūčio 21 d. parduodamas už 27 221,18 Lt UAB „Modus“ automobilį ,,Ford Taurus 92“, už kurį UAB „Vireseta“ 1996 m. kovo 28 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 35 037 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 7 815,82 Lt turtinę žalą;

1996 m. lapkričio 18 d. parduodamas už 3 892 Lt fiziniam asmeniui A. J. transporterį furgoną ,,Renault Trafic“, už kurį UAB „Vireseta“ 1996 m. lapkričio 18 d. sumokėjo R. D. įmonei „Krolita“ 36 000 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 32 108 Lt turtinę žalą;

1997 m. sausio 27 d. parduodamas už 22 118 Lt Vartotojų kooperatyvui „Biržų prekyba“ automobilį „Ford Escort“, už kurį UAB „Vireseta“ 1996 m. gruodžio 20 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 24 072 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 1 954 Lt turtinę žalą;

1997 m. balandžio 29 d. parduodamas už 10 000 Lt UAB „Piniava“ automobilį ,,Ford Taurus“, už kurį UAB „Vireseta“ 1996 m. vasario 7 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 30 680 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 20 680 Lt turtinę žalą;

1997 m. birželio 30 d. parduodamas už 24 000 Lt Biržų rajono savivaldybės Ūkio skyriui automobilį ,,Ford Explorer“, už kurį UAB „Vireseta“ 1997 m. kovo mėnesį sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 42 055 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 18 055 Lt turtinę žalą;

1997 m. rugpjūčio 20 d. parduodamas už 57 504,80 Lt fiziniam asmeniui akcininkui V. S. automobilį ,,Cadillac Deville“, už kurį UAB „Vireseta“ 1997 m. liepos 30 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 84 488 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 26 983,20 Lt turtinę žalą;

1997 m. rugsėjo 9 d. parduodamas už 62 800 Lt UAB „Nireda“ automobilį ,,Ford Taurus 96“, už kurį UAB „Vireseta“ 1996 m. gruodžio 21 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 69 856 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 7 056 Lt turtinę žalą;

1997 m. rugsėjo 30 d. parduodamas už 11 500 Lt Rusijos pilietei V. K. krovininį automobilį ,,Fiat Ducato“, už kurį UAB „Vireseta“ 1997 m. rugsėjo 30 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 14 383 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 2 883 Lt turtinę žalą;

1997 m. spalio 10 d. parduodamas už 13 000 Lt fiziniam asmeniui I. S. automobilį ,,Jeep Cherokee“ (šio automobilio pavadinimas daug kur byloje klaidingai rašomas ,,Jeep Sherokee“), už kurį UAB „Vireseta“ 1997 m. kovo 21 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 48 323 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 35 323 Lt turtinę žalą, o 1998 m. sausio 5 d. UAB „Vireseta“ nuperkant už 48 000 Lt tą patį automobilį ,,Jeep Cherokee“ iš fizinio asmens I. S. , padarė UAB „Vireseta” 35 000 Lt turtinę žalą, tokiu būdu iš viso padarė UAB „Vireseta“ 70 323 Lt turtinę žalą;

1997 m. spalio 21 d. parduodamas už 14 800 Lt UAB „Piniava“ automobilį ,,Opel Omega“, už kurį UAB „Vireseta“ 1997 m. spalio 8 d. sumokėjo UAB „Nireda“ 16 300 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 1 500 Lt turtinę žalą;

1998 m. rugpjūčio 12 d. parduodamas už 10 000 Lt fiziniam asmeniui S. M. (S. M. ) automobilį ,,Chevrolet Lumina“, už kurį UAB „Vireseta“ 1996 m. vasario 7 d. sumokėjo JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“ 35 280 Lt, padarė UAB „Vireseta“ 25 280 Lt turtinę žalą;

tokiu būdu jis per vienuolika kartų tyčia neteisėtai iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, tuo padarydamas UAB „Vireseta“ bendrą 214 638,02 Lt turtinę žalą, ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d.

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu S. M. išteisintas pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d. nepadarius veikų, turinčių jam inkriminuotų nusikaltimų požymių.

Teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tokiais argumentais:

dėl ginklų pasisavinimo teismas nurodė, jog šautuvas bei du pistoletai buvo įgyti UAB ,,Vireseta“ lėšomis ir patikėti S. M. . Tai, kad S. M. juos įregistravo savo vardu, nereiškia, jog jis tapo šių ginklų savininkas. Pats S. M. šių daiktų nelaikė savo nuosavybe. Tai, kad atleidus S. M. iš UAB „Vireseta“ direktoriaus pareigų jis šautuvo ir pistoleto „Walther PPK“ negrąžino UAB „Vireseta“, neįrodo, jog S. M. pavertė jį savo nuosavybe: nepaneigti jo parodymai, kad ginklai buvo įgyti tenkinti ne jo asmeninius poreikius, o UAB „Vireseta“ interesus – užtikrinti turto apsaugą; ginklų jis neperdavė, nes įmonėje nebuvo asmens, turinčio teisę laikyti ar įgyti šaunamuosius ginklus, t. y. neturėjo kam perduoti, o policija ginklus priimti atsisakė;

dėl ,,VISA Business“ kortelės panaudojimo teismas nurodė, kad dokumentinės revizijos akte nėra konstatuota, jog S. M. , naudodamasis UAB „Vireseta“ lėšomis atsiskaitymui ne grynaisiais pinigais pagal ,,VISA“ kortelę, pasisavino 31 482,32 Lt. Dokumentinės revizijos akto išvadose nurodyta, kad UAB „Vireseta“ direktorius S. M. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str., nes nenustatė vidinės apskaitos dėl lėšų panaudojimo pagal ,,VISA“ korteles, o laikotarpiu nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. lapkričio 30 d. naudodamasis UAB „Vireseta“ lėšomis atsiskaitymui ne grynaisiais pinigais pagal ,,VISA“ kortelę, nepateikė ataskaitų apie lėšų panaudojimą, todėl negalima nustatyti, kokiu tikslu panaudota bendrovės 31 482,32 Lt lėšų. Taigi revizija nenustatė, jog lėšas pagal ,,VISA“ kortelę S. M. pavertė savo turtu, t. y. pasisavino. Lėšas pagal mokėjimo kortelę jis naudojo įmonės interesams ir tik nedidelę jų dalį išleido asmeniniams poreikiams. Teismui nepateikta įrodymų, kad naudojantis ,,VISA Business“ kortele jam buvo uždrausta laikinai ja pasinaudoti savo asmeninių poreikių patenkinimui. Panaudotų lėšų banko išklotinės paneigia liudytojo K. L. parodymus, jog būdamas JAV S. M. savo poreikiams išleisdavo po 5-6 tūkstančius JAV dolerių;

dėl dujotiekio ir radijo bangų siųstuvo lėšų pasisavinimo teismas nustatė, kad 1997 m. lapkričio mėn. UAB „Vireseta“ lėšomis už 19 000 Lt UAB „Dujotiekio statyba“ atliko dujotiekio darbus, įrengiant vidutinio slėgio požeminio dujotiekio trasą S. M. privačioje valdoje Biržuose, Poškos g. 27a, o 1997 m. gruodžio mėn. Apsaugos policijos poskyris prie Biržų r. PK UAB „Vireseta“ lėšomis už 1 699,20 Lt įrengė S. M. privačioje valdoje Vilniaus g. 56-40 radijo bangų siųstuvą ,,MAT“ su antena. Liudytoja N. K. parodė, jog šie darbai apmokėti įmonės lėšomis kaip paslauga direktoriui, kurią pastarasis turėjo atlyginti. Teismui nebuvo pateikti norminiai aktai, draudžiantys UAB „Vireseta“ suteikti tokio pobūdžio paslaugas savo darbuotojams. Minimų lėšų S. M. negavo, jos buvo sumokėtos paslaugų teikėjams. Teismas padarė išvadą, kad S. M. ne pasisavino pinigus, o vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Tačiau vengimas atsiskaityti už atliktas paslaugas pripažįstamas nusikalstama veika, numatyta BK 186 str., jei tai daroma apgaule, o apgaulė jam neinkriminuota ir neįrodyta. Vertindamas šią S. M. veiką teismas atsižvelgė, jog už nurodytas paslaugas S. M. atlygino tarpusavio įsiskolinimų dengimo būdu iki ikiteisminio tyrimo pradžios;

dėl 40 000 Lt iššvaistymo teismas nurodė, kad šie pinigai (10 000 JAV dolerių) pagal S. M. parodymus buvo pervesti JAV firmai ,,Magna Inc.“ kaip avansinis mokėjimas už būsimą prekybą automobiliais. Nepaneigta aplinkybė, jog jis pinigus pervedė į JAV dėl neatsargumo – nusikalstamo pasitikėjimo akcininku V. S. ir jo nurodytais verslo partneriais, o ne dėl piktavališkų tyčinių veiksmų. Nepagrįstu pinigų pervedimu S. M. padarė žalą UAB „Vireseta“ 1995 m. gegužės 25 d. Šios veikos padarymo metu galiojęs 1961 m. BK 280 str. (turto pasisavinimas arba iššvaistymas) numatė baudžiamąją atsakomybę tik už turto iššvaistymą, padarytą tyčia. S. M. veiksmuose tyčia nenustatyta;

dėl 20 000 Lt paskolos S. G. iššvaistymo, pastarajam apgavus ir jos negrąžinus, teismas S. M. išteisino, nurodęs tuos pačius argumentus, kaip ir dėl 40 000 Lt iššvaistymo, todėl jie nekartojami;

dėl premijų išmokėjimo teismas nurodė, kad nėra pagrindo laikyti, jog S. M., 1995 m. gegužės 23 d. parašydamas įsakymą dėl premijų išmokėjimo, pagal kurį 1997 m. buvo išmokėtos premijos jam, V. S., N. K. ir S. U., pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir kitus norminius aktus pasielgė neteisėtai, taigi tokiu būdu iššvaistė ar pasisavino svetimą turtą. Akcinių bendrovių įstatymas premijų mokėjimo nereglamentavo, tai buvo patikėta pačioms bendrovėms. UAB ,,Vireseta“ įstatuose buvo numatyta administracijos vadovo teisė skirti paskatinimus, mokėti premijas avansu, jeigu numatoma gauti pakankamai pelno. 1995 m. sausio 3 d. UAB „Vireseta“ akcininkų susirinkime buvo nutarta avansu kiekvieną ketvirtį mokėti 5 procentų dydžio premijas. Iš revizijos akto matyti, kad 1995-1997 m. UAB „Vireseta“ dirbo pelningai. Tokiu būdu įstatymų ar kitų norminių aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Draudimas bendrovės valdymo organams priimti sprendimus ar atlikti kitus veiksmus, kurie pažeidžia bendrovės įstatus, Akcinių bendrovių įstatyme įvestas tik 1998 m. kovo 9 d. įstatymu Nr. VXXXXXXXX Pagal šį įstatymą, jeigu administracijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus, viršijusius normalią gamybinę riziką, ir tuo bendrovei padaryta žalos (įskaitant negautą pelną) arba dėl to šie asmenys gauna netiesioginės ar tiesioginės naudos bendrovės ar kitų akcininkų sąskaita, bendrovės akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio ar tokių veiksmų patirtą žalą. Akcininkų reikalavimų atlyginti žalą byloje nėra, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog išmokėdamas sau ir kitiems asmenims premijas S. M. pasielgė neteisėtai, taigi pasisavino ar iššvaistė UAB „Vireseta“ turtą;

dėl automobilių pirkimo-pardavimo teismas nurodė, kad nors UAB ,,Vireseta“ buvo prekiaujama automobiliais mažesnėmis, negu jų įsigijimo kainomis arba iš tų pačių asmenų buvo perkami automobiliai didesnėmis kainomis, negu UAB ,,Vireseta“ jiems pati buvo pardavusi, nėra pagrindo S. M. veiksmų pripažinti neteisėtais, t. y. pažeidusiais veikų padarymo metu galiojusius įstatymus ar kitus norminius aktus. Beveik visos kaltinime nurodytos automobilių pirkimo-pardavimo veikos, S. M. inkriminuotos kaip turto pasisavinimas ir iššvaistymas, padarytos iki 1998 m. kovo 19 d. Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo (išskyrus automobilio ,,Chevrolet Lumina“ pardavimą). Nors šie sandoriai buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi UAB „Vireseta“, tačiau įstatymas ar kitas norminis aktas jų nedraudė. Nesant veikos neteisėtumo, negali būti baudžiamosios atsakomybės dėl turto pasisavinimo ar iššvaistymo. Be to, dėl kaltinimo pasisavinus UAB „Vireseta“ lėšas, perkant iš šios UAB ir parduodant jai atgal automobilį ,,Acura Legend“, S. M. išteisintas ir dėl to, kad nėra realios žalos, nes šio automobilio pirkimo-pardavimo sandoriai buvo apsimestiniai. Dėl automobilio ,,Cadillac Deville“ pardavimo V. S. ir automobilio ,,Jeep Cherokee“ pardavimo I. S. teismas konstatavo, jog nepaneigti S. M. parodymai, kad jis nedalyvavo parduodant šiuos automobilius, su tokiais sandoriais nesutiko. Pažymose-sąskaitose ir komiso sutartyse parašus bei įrašus, liudijančius šių sandorių faktą ir rezultatus, parašė ne S. M., o kiti asmenys, kurie negalėjo kategoriškai teismui patvirtinti, jog tai padarė pastarojo verčiami ar su jo žinia. Nors pažymą-sąskaitą ir komiso sutartį, pagal kurias už 48 000 Lt buvo iš I. S. nupirktas anksčiau jai parduotas automobilis ,,Jeep Cherokee“, pasirašė, taigi sandorį patvirtino S. M., teismas nurodė, kad šių jo veiksmų taip pat nėra pagrindo pripažinti kaip padariusių žalą UAB „Vireseta“, nes šį automobilį už tą pačią 48 000 Lt kainą vėliau pardavė žemės ūkio bendrovei „Girsūdai“, taigi pinigai UAB „Vireseta“ buvo grąžinti. Teismas taip pat konstatavo, jog nors UAB „Vireseta“ automobilį ,,Chevrolet Lumina“ pardavė fiziniam asmeniui S. M. 25 280 Lt mažesne nei įsigijimo kaina jau galiojant 1998 m. kovo 19 d. Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatoms apie tokių sandorių neleistinumą, tačiau S. M. parodė, kad UAB „Vireseta“ už šį automobilį firmai „Atlanta Import-Export“ nemokėjo 35 280 Lt, o tik sumokėjo 10 000 Lt už jo išmuitinimą ir šią sumą vėliau atgavo, taigi nuostolio nebuvo. Šis automobilis buvo ne UAB „Vireseta“. Buvus tokį sandorį užfiksuota tik specialisto revizijos akto priedo lentelėje, kitokių įrodymų teismui nepateikta, todėl nėra pagrindo S. M. pripažinti kaltu iššvaisčius šį turtą.

Panevėžio apygardos prokuratūros Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 str. 2 d., 184 str. 2 d., ir nubausti laisvės atėmimu:

pagal BK 183 str. 2 d. – 3 m. ir 4 mėn.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti 55 645,12 Lt;

pagal BK 183 str. 2 d. – 4 m.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti 75 004 Lt;

pagal BK 184 str. 2 d. – 3 m. ir 4 mėn.;

pagal BK 183 str. 2 d. – 3 m. ir 3 mėn.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti 41 863,90 Lt;

pagal BK 184 str. 2 d. – 3 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinti, jas iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir bausmę sumažinti 1/5 dalimi.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti 172 513,02 Lt.

Prokurorė nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Dėl ginklų pasisavinimo teismas S. M. teisme duotus parodymus vertino, neatsižvelgdamas į kitus byloje esančius faktinius duomenis. Iš bylos duomenų matyti, tai pripažino teismas, jog ginklai S. M. buvo pirkti įmonės lėšomis ir buvo jo žinioje. Šią aplinkybę nurodė liudytoja N. K. bei pats S. M. . Teismo išvadą, kad atleistas iš pareigų S. M., negrąžinęs įmonei priklausančių ginklų, jų nepavertė savo nuosavybe, paneigia liudytojos N. K. parodymai, jog nors ir pirkti įmonės lėšomis, ginklai visą laiką buvo pas S. M., jie įmonei nebuvo reikalingi, jis nei pinigų, nei ginklų bendrovei negrąžino. Be to, ginklus buvo galima atiduoti į Ginklų fondą. Byloje esantys duomenys, kad 1995 m. nepažįstami asmenys iš S. M. reikalavo parduoti savo gyvenamąjį namą, vėliau į jį bandyta įsibrauti, rodo, jog ginklai buvo nupirkti ne įmonės, bet jos direktoriaus asmeninėms reikmėms tenkinti. Tai, kad praėjus ilgam laiko tarpui įmonės akcininkai neturi pretenzijų dėl ginklų negrąžinimo, nešalina baudžiamosios atsakomybės. Visi faktiniai duomenys rodo, jog S. M. už įmonės lėšas pirktus ginklus laikė savo namuose, įregistravęs savo vardu, jais naudojosi savo asmeninėms reikmėms, o išeidamas iš darbo jų įmonei negrąžino, t. y. jam patikėtą įmonės turtą neteisėtai pavertė savo turtu – jį pasisavino.

Teismas, išteisindamas S. M. dėl ,,VISA Business“ kortelės panaudojimo, rėmėsi dokumentinės revizijos aktu, kuriame nekonstatuota, kad jis pasisavino lėšas, buvusias ,,VISA Business“ kortelėje, o tik nurodyta, jog jis nepateikė ataskaitų apie lėšų panaudojimą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad negalima nustatyti, kokiu tikslu panaudota bendrovės 31 482,32 Lt lėšų. S. M. apklausiamas visada pripažino, jog ,,VISA Business“ kortelėje buvusiais pinigais jis tenkino ir savo asmeninius poreikius. Liudytoja N. K. parodė, kad S. M., pasinaudodamas kortele, išleido įmonės pinigus ir nepateikė ataskaitos. Apklausta liudytoja I. S. M. patvirtino, jog N. K. prašė S. M. atsiskaityti už ,,VISA“ kortelę. Iš teisiamajame posėdyje paskelbtų K. L. parodymų matyti, kad S. M. du ar tris kartus buvo atvažiavęs į JAV, kiekvieną kartą maždaug po savaitę, ėjo apsipirkti. Liudytojas matė „Viresetos“ kreditinę kortelę ir stebėjosi, jog S. M. apsipirkdamas išleisdavo 5-6 tūkstančius JAV dolerių. Iš S. M. ,,VISA Business“ kortelės ataskaitų matyti, kad iš šios kortelės laikotarpiu nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. lapkričio 30 d. buvo atliekami įvairūs atsiskaitymai Lietuvoje bei užsienyje parduotuvėse, restoranuose ir kt. Byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų faktinių duomenų, jog minėtą pinigų sumą S. M. būtų išleidęs įmonės reikmėms. Liudytoja N. K. parodė, kad pagal dokumentus jis pinigus išleido sau. Kadangi įmonei nebuvo pateikta jokių buhalterinių dokumentų, pagrindžiančių lėšų, kuriomis naudojosi direktorius S. M., panaudojimą, o iš banko kortelės ataskaitų matyti, jog pinigai buvo naudojami asmeniniams poreikiams tenkinti, darytina išvada, kad S. M., turėdamas galimybę naudotis piniginėmis lėšomis, esančiomis banko kortelėje, jomis disponavo kaip savo, t. y. pavertė savo turtu. Teismas teigdamas, jog S. M. nebuvo uždrausta savo asmeninių poreikių tenkinimui naudotis banko kortelėje esančiais bendrovės pinigais, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas tuo patvirtindamas, kad S. M. lėšas, buvusias kortelėje, pavertė savo turtu.

Teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes dėl įmonės lėšų panaudojimo, įrengiant S. M. privačioje valdoje dujotiekio trasą bei radijo bangų siųstuvą su antena, ir to nelaikydamas įmonės lėšų pasisavinimu, neatsižvelgė į svarbią bylos aplinkybę, jog pagal dokumentus UAB „Dujotiekio statyba“ bei Apsaugos policijos poskyris prie Biržų r. PK paslaugas teikė ne S. M. , bet UAB „Vireseta“, kuri ir apmokėjo už suteiktas paslaugas, tačiau realiai šie darbai atlikti S. M. interesais ir jo naudai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis tik vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas, o ne pasisavino UAB „Vireseta“ turtą. Pati UAB „Vireseta“ nei dujotiekio, nei radijo bangų siųstuvo S. M. neįrenginėjo, t. y. paslaugų jam nesuteikė. Taigi jo veiksmuose negali būti BK 186 str. sudėties. S. M. dujotiekis įrengtas 1997 m. birželio mėn., o iš darbo jis atleistas 1999 m. gruodžio 30 d. Išteisintasis parodė pripažįstąs, jog pasisavino 19 000 Lt; kadangi jis buvo skolingas daugiau negu 31 000 Lt už banko kortelę, jis automobilį ,,Acura Legend“ įmonei pardavė už 64 000 Lt, kad užskaitytų už išleistus kortelėje buvusius pinigus, o už likusius pinigus nutarė įsivesti dujotiekį. Specialistė Z. K. paaiškino, kad S. M. už įmonės lėšomis įrengtą dujotiekį, radijo bangų siųstuvą ,,MAT“ įsiskolinimą įmonei padengė, labai brangiai parduodamas įmonei automobilį ,,Acura Legend“, kurį prieš tai iš bendrovės nusipirko labai pigiai; apskaitoje sumos buvo įkeltos į „Atsiskaitytinių asmenų“ sąskaitą kaip skola; surašant dokumentus S. M. žinojo, jog neatsiskaitys. Iš liudytojo A. T. parodymų matyti, kad UAB „Vireseta“ pirko radijo bangų siųstuvą ,,MAT“ su antena, kurį S. M. nurodė įrengti Biržuose, Vilniaus g., o vėliau šis siųstuvas S. M. paliepimu perkeltas į Poškos g. 27a; siųstuvas buvo signalizacijos sistemos dalis. Taigi S. M. suteiktos ne tik paslaugos, bet ir įmonės lėšomis nupirkti konkretūs daiktai. Nepagrįstas teismo teiginys, jog S. M. negavo nei 19 000 Lt, nei 1 699,20 Lt, todėl nėra pagrindo pripažinti jį tuos pinigus pasisavinus. Teismas neatsižvelgė, kad nors šių grynųjų pinigų sumų S. M. negavo, tačiau tokios vertės darbai atlikti jo, o ne UAB „ Vireseta“ naudai. Taigi yra pagrindas teigti, jog S. M. , būdamas įmonės vadovas, realiai pasisavino šį svetimą, jo žinioje buvusį, UAB „Vireseta“ priklausantį turtą.

40 000 Lt iššvaistymą vertindamas kaip neatsargumą, pasireiškusį nusikalstamu pasitikėjimu V. S. ir jo verslo partneriais, teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad pinigai – 10 000 JAV dolerių – 1995 m. gegužės 25 d. nusiųsti tarptautiniu mokėjimo pavedimu Nr. 1 JAV įmonei ,,Magna Inc.“, esančiai JAV, Floridos valstijoje, pagal neegzistuojančią sutartį Nr. 95-02D. S. M. apklausiamas parodė, jog nežinojo firmos, kuriai pervedė pinigus, nėra matęs sutarties, pagal kurią siuntė pinigus, UAB „Vireseta“ nebuvo sudariusi sutarčių su įmone „Magna Inc.“. Liudytoja N. K. parodė, jog pervesti pinigus į Floridą nurodė S. M. , jis kontroliavo. Tai, kad pinigų pervedimui S. M. darė įtaką įmonės akcininkas ir steigėjas V. S. , nešalina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 str. 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 12 p. nurodyta, jog iššvaistymas galimas ir esant netiesioginei tyčiai. Pinigų pervedimas į JAV pagal neegzistuojančią sutartį su neegzistuojančia firma negali būti laikomas teisėtu veiksmu. Atsakingas asmuo S. M. , pervesdamas 10 000 JAV dolerių minėtai firmai, neturėdamas teisėto pagrindo – sutarties ar susitarimo su ja – nežinodamas jokių duomenų apie ją, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo – pinigų pervedimo firmai ,,Magna Inc.“ gali atsirasti padariniai – UAB ,,Vireseta“ bus padaryta 40 000 Lt žala, ir, nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido žalai atsirasti. Suvokdamas šias aplinkybes, S. M. pervedė bendrovės pinigus avansu už būsimą prekybą automobiliais. Tokiu būdu jo veikoje yra svetimo turto – 40 000 Lt iššvaistymo nusikaltimo sudėtis.

Dėl paskolos S. G. iššvaistymo teismas nepagrįstai konstatavo subjektyviąją pusę buvus neatsargumą nusikalstamo pasitikėjimo forma. S. M. paaiškino, kad S. G. jo prašė paskolinti pinigų, jis tiek neturėjęs, bet sutikęs paskolinti įmonės pinigų ir liepė buhalterei išmokėti. ,,Viresetos“ buhalterė jo pavedimu išdavė pinigus S. G. . Tai įrodo sutartis, kasos išlaidų orderis. Specialisto išvadoje nurodyta, jog S. M. pažeidė 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 str. 3 d. ir bendrovės įstatus, nes užsiėmė kredito įstaigų veikla ir fiziniam asmeniui S. G. suteikė 20 000 Lt paskolą. Faktinės aplinkybės rodo, kad S. M. , būdamas įmonės vadovas, žinodamas UAB ,,Vireseta“ įstatuose numatytos veiklos pobūdį, suvokdamas, jog jis negali užsiimti kredito įstaigų veikla ir suteikti paskolų bendrovės pinigais, neteisėtai paskolino S. G. bendrovės lėšų suprasdamas, kad šis gali negrąžinti pinigų, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido atsirasti žalai, kai S. G. pinigų negrąžino. Tokiu būdu S. M. veikė netiesiogine tyčia, o ne neatsargiai nerūpestingumo forma.

Dėl premijų išmokėjimo prokurorė nurodė, jog veikos neteisėtumas yra ne tik įstatymo draudžiami veiksmai, bet ir tie, kurie pažeidžia įstatymą ar kitokį norminį aktą. Teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. reikalavimus, visiškai nevertino specialisto išvados ir specialistės paaiškinimų, kad įmonėje nebuvo priimti premijavimo nuostatai, numatantys premijų išmokėjimo tvarką. 1995 m. gegužės 23 d. S. M. įsakymu Nr. 50 premija paskirta ir V. S. , kuris tuo metu įmonėje dar nedirbo, buvo tik jos akcininkas. Premijos išmokėtos 1997 m. gegužės mėn., kai V. S. jau nedirbo. Nors pagal bendrovės įstatų 6.6 str. akcininkų susirinkimas sprendžia premijų skyrimo klausimą 2/3 balsų dauguma, akcininkų sprendimo dėl vienkartinių premijų išmokėjimo nebuvo. Kaip liudytoja apklausta akcininkė I. S. M. parodė, jog ji apie premijų skyrimą ir išmokėjimą nieko nežinojo, jokio susirinkimo šiuo klausimu nebuvo. 1995 m. sausio 3 d. akcininkų susirinkimo protokole I. M. vardu pasirašė A. M. . Teismo nurodytas motyvas, kad akcininkai nereikalauja atlyginti žalos, negali būti aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Reikalauti žalos atlyginimo yra subjektyvi asmenų teisė. Liudytoja N. K. parodė, jog premijų dydžius nustatė S. M. , premijavimo nuostatų bendrovėje nebuvo. Pagal bendrovės įstatus vadovas galėjo skirti premijas, bet nebuvo numatyta tvarka, nebuvo nuostatų, neaišku, kokiu principu skirtos premijos, be to, premija išmokėta bendrovėje nedirbusiam žmogui. UAB ,,Vireseta“ nuo 1994 m. iki bankroto paskelbimo dienos buvo nemoki, nes trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo trumpalaikį turtą. Taigi S. M. neteisėtai skyrė premijas dviem bendrovės darbuotojams ir nedirbusiam bendrovėje asmeniui, tuo iššvaistydamas bendrovės turtą – 122 850 Lt, bei neteisėtai skyrė premiją sau, tuo pasisavindamas bendrovei priklausančius 75 004,40 Lt.

Dėl automobilių pirkimo-pardavimo teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad ekonomiškai nenaudingais bendrovei sandoriais pažeisti įmonės įstatai, kuriuose įtvirtinta nuostata, jog įmonė yra juridinis asmuo, veikiantis ūkiskaitos principu, t. y. ūkinis vienetas, kuris sukurtas siekti pelno. Liudytoja N. K. parodė, kad automobiliai buvo parduodami už tokią kainą, kurią siūlė pirkėjas. Specialistė patvirtino savo išvadą ir paaiškino, jog 1996-1998 m. įmonė kai kuriuos automobilius pardavė mažesne kaina, negu pirko; kai kurie automobiliai buvo perkami brangiai, parduodami pigiai, greitai nuperkami atgal iš tų pačių asmenų vėl brangiai; nuperkant brangiau ir parduodant pigiau, įmonei padaromas nuostolis; dėl tokių sandorių sumažėja įmonės apyvartinės lėšos, įmonė nemoka mokesčių. Teismo motyvas, kad nesant tokio pobūdžio sandorius draudžiančio įstatymo veika nėra neteisėta, yra nepagrįstas, nes tokie kaltininko veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str. nuostatoms, nurodančioms, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, tokie veiksmai pažeidžia įmonės veiklos tikrąją ekonominę esmę, įmonės interesus, akivaizdžiai prieštarauja įmonės įstatams. Už jų padarymą Baudžiamasis kodeksas jau seniai numatęs baudžiamąją atsakomybę.

Dėl automobilio ,,Acura Legend“, kurį S. M. nupirko iš UAB ,,Vireseta“ ir pardavė jai atgal didesne kaina, teismas pasisakydamas, kad reali žala nebuvo padaryta, nes sandoriai buvo apsimestiniai, neatsižvelgė į specialistės paaiškinimus, jog pagal UAB „Vireseta“ dokumentus šį automobilį UAB „Vireseta“ nusipirko iš JAV firmos „Atlanta Import-Export“ už 52 689 Lt, S. M. jį nupirko iš UAB „Vireseta“ už 22 136 Lt, o vėliau šį automobilį pardavė UAB „Vireseta“ už 64 000 Lt. Grynųjų pinigų S. M. bendrovei nesumokėjo, buvo atsiskaityta užskaitomis, S. M. pinigai taip pat nebuvo išmokėti. Automobilio nupirkimas bendrovei padarė 30 552,90 Lt žalą, jo pardavimas bendrovei didesne kaina, nei pirktas, padarė 11 311 Lt žalą. Taigi S. M. , pigiai nupirkęs automobilį ir brangiai jį pardavęs savo vadovaujamai įmonei, dengdamas minėta suma savo įsiskolinimus įmonei, neteisėtai užvaldė jo žinioje esantį turtą, jį pavertęs savu, t. y. pasisavino realų svetimą UAB „Vireseta“ turtą.

Dėl automobilių ,,Cadillac Deville“ ir ,,Jeep Cherokee“ pardavimo teismas patikėjo S. M. parodymais, kad jis nedalyvavo, parduodant šiuos automobilius I. S. bei V. S. , tačiau nevertino kitų liudytojų parodymų. Liudytoja N. K. parodė, jog automobilių kainas nustatė tiktai direktorius, jis žinojo visus automobilių pirkimo-pardavimo aspektus. Liudytojas V. S. parodė, kad jis automobilį pirko už sau tinkamą kainą, įmonė automobilio galėjo jam neparduoti. Liudytoja I. S. paaiškino, jog dėl automobilio pirkimo ji tarėsi su vadovu. Liudytojas A. B. kategoriškai nurodė, kad automobilių kainos buvo rašytos direktoriaus nurodymu, V. ir I. S. parduotų automobilių kainas taip pat nurodė direktorius. Liudytojas A. Š. parodė, jog jis neturėjo teisės nuspręsti automobilių pardavimo kainų; S. M. davė nurodymą parduoti V. S. automobilį už tokią kainą; visus klausimus jis derino su S. M. ; pastarasis automobilio pardavimo dokumentų nepasirašė, nes jo tą dieną nebuvo darbe. Nupirkto iš I. S. automobilio ,,Jeep Cherokee“ pardavimas ŽŪB „Girsūdai“ negali būti vertinamas kaip žalos atlyginimas ar I. S. sumokėtų 48 000 Lt grąžinimas bendrovei. Šio automobilio pardavimas ŽŪB „Girsūdai“ yra atskiras sandoris tarp dviejų įmonių, nesusijęs su sandoriu tarp I. S. ir UAB „Vireseta“.

Dėl automobilio ,,Chevrolet Lumina“ pardavimo teismas patikėjo tik S. M. parodymais, kad UAB „Vireseta“ nemokėjo už šį automobilį firmai „Atlanta Import-Export“ 35 280 Lt ir tai buvo ne UAB „Vireseta“ automobilis. Teismas net neanalizavo ir nevertino liudytojos N. K. , specialistės Z. K. parodymų, jog už gaunamus iš „Atlanta Import-Export“ automobilius UAB „Vireseta“ mokėjo avansu, už automobilį ,,Chevrolet Lumina“ taip pat buvo sumokėta avansu. Specialisto išvados priede, lentelėje, užfiksuotas nurodytas sandoris, specialistės Z. K. išvadoje apskaičiuotos UAB „Vireseta“ išlaidos, perkant automobilius. Iš šių dokumentų matyti, kad automobilis deklaruotas UAB „Vireseta“ vardu, jis įtrauktas į bendrovės apskaitą, o vėliau parduotas fiziniam asmeniui S. M. . Iš VĮ „Regitra“ pažymos matyti, jog UAB „Vireseta“ savo vardu buvo įregistravusi šį automobilį. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nebuvo iššvaistytas UAB ,,Vireseta“ turtas, kadangi faktiniai duomenys rodo, jog automobilis, už kurį bendrovė sumokėjo 35 280 Lt, buvo parduotas už 10 000 Lt. Taigi darytina išvada, kad S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d., t. y. iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „Vireseta“ turtą.

Dėl išdėstytų motyvų, remiantis ne prielaidomis, bet faktiniais duomenimis, S. M. turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokuroras prašo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, paliekant galioti nuosprendžio dalį, kuria S. M. išteisintas dėl ginklų ir automobilio ,,Acura Legend“ pasisavinimo. Išteisintasis bei jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. M. išteisinimas dėl daugumos jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįstas bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, dauguma atvejų įvertino įrodymus iš esmės nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostatomis dėl tų veikų pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Tačiau dėl iš AB Vilniaus bankas ,,VISA Business“ kortelės pasisavintų jo žinioje buvusių 31 482,32 Lt ir dėl S. G. suteiktos 20 000 Lt paskolos, t. y. šių pinigų iššvaistymo, S. M. turi būti pripažintas kaltu.

Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Aukštesnysis prokuroras nepalaikė prokurorės apeliacinio skundo dalies dėl ginklų ir automobilio ,,Acura Legend“ pasisavinimo, todėl remdamasi BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios bylos dalies netikrino.

Nutartyje nebus detaliai dėstomi rašytiniai įrodymai, nes jie dėl kiekvienos veikos labai aiškiai ir nuosekliai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl juos kartoti netikslinga.

VEIKOS, DĖL KURIŲ S. MICKEVIČIAUS KALTĖ NEĮRODYTA Dėl lėšų už įvestą dujotiekį ir radijo bangų siųstuvą MAT pasisavinimo

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia išteisintąjį S. M. pasisavinus 19 000 Lt, UAB ,,Vireseta“ 1997-07-11 mokėjimo pavedimu Nr. 766 sumokėtų AB ,,Dujotiekio statyba“ už atliktus dujotiekio darbus, įrengiant vidutinio slėgio požeminio dujotiekio įvadą jo privačioje valdoje D. Poškos g. 27a, Biržuose, bei 1 699,20 Lt, UAB ,,Vireseta“ 1997-12-23 mokėjimo pavedimu Nr. 1054 sumokėtų Apsaugos policijos poskyriui prie Biržų rajono policijos komisariato už radijo bangų siųstuvą MAT su antena ir jo įrengimą S. M. privačioje valdoje.

Teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje esant teisingą.

Išteisintasis S. M. parodė, kad aptariamu laikotarpiu AB ,,Dujotiekio statyba“ fiziniams asmenims darbų neatlikdavo, todėl atsiskaityti buvo galima tik per įmonę. Dėl to už įvestą į jo namų valdą dujotiekį 1997-07-11 mokėjimo pavedimu Nr. 766 (t. 2, b. l. 196) visą sumą, t. y. 19 000 Lt, S. M. paslaugą suteikusiai įmonei sumokėjo UAB ,,Vireseta“, o jis vėliau atsiskaitė užskaitymu. Tokių išteisintojo parodymų prokurorai nepaneigė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme.

Tiesa, apeliaciniame skunde prokurorė cituoja išteisintojo S. M. teisme pasakytą frazę, jog jis pripažįsta pasisavinęs 19 000 Lt, tačiau iš parodymų konteksto matyti, kad jis šios sumos atlyginimą bendrovei suvokė kaip užskaitą, o tai nerodo jį turėjus tiesioginę tyčią atlikti veiksmus, už kuriuos atsakomybė numatyta Baudžiamajame kodekse.

Prokurorė ginčija nuosprendžio teiginį, jog įmonė savo direktoriui suteikė paslaugą. Iš tiesų galima sutikti, kad tai nebuvo paslaugos suteikimas civilinių teisinių santykių prasme. Dėl to nėra pagrindo kalbėti apie baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 186 straipsnyje.

Tačiau teismas teisus, jog įstatymas nedraudžia tokioje situacijoje, kokia susiklostė dėl dujotiekio įvedimo į privačią valdą, įmonei savo darbuotojui apmokėti jam reikalingas trečiųjų asmenų paslaugas, už kurias vėliau tokias paslaugas gavęs asmuo privalo atsiskaityti. Tai, kad S. M. bendrovė suteikė paslaugą, teisme parodė liudytoja N. K. . Šiuo atveju dokumentinės revizijos akto (t. 2, b. l. 11-71) duomenys rodo, jog tokia užskaita padaryta, S. M. įmonei pardavus automobilį ,,Acura Legend“. Tiesa, tai buvo padaryta ne iš karto gavus paslaugą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad išteisintasis turėjo tiesioginę tyčią pasisavinti 19 000 Lt, t. y. iš anksto žinojo, kaip teigia prokurorė apeliaciniame skunde, jog neatsiskaitys.

Byloje nepaneigta išteisintojo versija, kad ginklai pirkti įmonės turtui apsaugoti, o išteisintasis buvo vienintelis asmuo bendrovėje, turintis teisę laikyti ginklą. Byloje nėra duomenų, jog ginklai naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas S. M. išteisino dėl ginklų pasisavinimo, o aukštesnysis prokuroras nepalaikė šios apeliacinio skundo dalies.

Išteisintasis teigė, kad ginklai ir dalis dokumentų, buhalterinės knygos saugoti namuose, nes laikyti bendrovės patalpose buvo nesaugu. Jis ketino persikelti gyventi į Vilniaus gatvėje esantį butą, todėl jame įrengė signalizaciją, kurios sudedamoji dalis buvo radijo bangų siųstuvas MAT su antena. Gyvenamosios vietos nepakeitęs, signalizaciją perkėlė į nuolatinį būstą D. Poškos g. 27a, Biržuose. Už siųstuvą ir jo įrengimą 1 699,20 Lt sumokėjo UAB ,,Vireseta“, nes jis skirtas įmonės turtui saugoti.

Liudytoja N. K. dar ikiteisminio tyrimo pradžioje (t. 1, b. l. 202-204) parodė, jog bendrovės patalpose nebuvo įrengta tinkamų ginklų saugojimui seifų. Tuo ji netiesiogiai patvirtino išteisintojo parodymus, kodėl ginklai buvo saugomi ne bendrovėje ir kodėl jo namuose buvo įrengta signalizacija.

Aplinkybė, kad signalizacija perkelta iš vieno būsto į kitą, rodo nebuvus S. M. tyčios jos pasisavinti, nes, priešingu atveju, persigalvojęs kraustytis į dukros butą, jis galėjo ją ten palikti, tačiau jis signalizaciją perkėlė į savo nuolatinį būstą.

Antra vertus, S. M. atleidus iš direktoriaus pareigų, jis iš tiesų neatsiskaitė už jo privačioje valdoje likusią signalizaciją, kurios sudėtinė dalis yra radijo bangų siųstuvas MAT su antena. Tačiau to taip pat negalima vertinti kaip įmonės turto pasisavinimo tiesioginės tyčios kaltės forma, kadangi iš revizijos akto, specialistės Z. K. parodymų matyti, jog už įrangą atsiskaityta tarpusavio įsiskolinimų dengimo būdu.

Abu įsiskolinimai padengti gerokai iki baudžiamosios bylos iškėlimo, todėl teismo sprendimas išteisinti dėl šios tariamai tęstinės veikos, numatytos BK 183 str. 2 d., yra pagrįstas.

Dėl 40 000 litų iššvaistymo

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia išteisintąjį S. M. iššvaisčius jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB ,,Vireseta“ priklausantį turtą – 40 000 Lt, UAB ,,Vireseta“ 1995-05-25 tarptautiniu mokėjimo pavedimu Nr. 1 pervedus 10 000 JAV dolerių JAV įmonei ,,Magna Inc.“ pagal neegzistuojančią sutartį Nr. 95-02D.

Teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje esant teisingą.

Išteisintasis S. M. parodė, kad 1995 m. gegužės mėn. UAB ,,Vireseta“ akcininkui V. S. grįžus iš JAV, šis paprašė pervesti 10 000 JAV dolerių į JAV kaip avansą už būsimą prekybą automobiliais ir davė raštelį, kuriame buvo nurodyti visi reikalingi rekvizitai. S. M. bendrovei atidarė valiutinę sąskaitą, kurios iki tol neturėjo. 1995-05-25 į šią sąskaitą V. S. pervedė avansinį apmokėjimą už darbus, nors paprastai tai darydavo kito mėnesio pirmą dešimtadienį. Pasitikėdamas V. S. , net nematęs sutarties su JAV įmone, S. M. pervedė prašomą pinigų sumą neabejodamas, jog ji skirta būsimam automobilių pirkimui.

Iš bylos duomenų matyti, kad prekybos automobiliais verslo iniciatorius iš tiesų buvo V. S. Tai įrodo liudytojo K. L. parodymai, kurie perskaityti pirmosios instancijos teisme. Duodamas parodymus jis pakartojo V. S. jam pasakytus žodžius: ,,…aš pasakysiu Sauliui (Mickevičiui), jis su tavimi susisieks, mes pasirašysime sutartį“; ,,…jis (V. S. ) man pasakė nuo pat pradžios, žinote, garantija, žinote, mano žodis, žinote, nesijaudink, šis vyrukas (S. M. ) tau sumokės“ (t. 6, b. l. 220-255).

Tiesa, pats V. S. , apklaustas kaip liudytojas, savo vaidmenį labai menkino, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo K. L. parodymais.

Vėliau automobiliai tikrai buvo perkami, UAB ,,Vireseta“ su JAV firma ,,Atlanta Import-Export“ sudarė sutartį (t. 1, b. l. 38), kurią šalių atstovai pasirašė 1995 m. gruodžio 11-13 d.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje išdėstė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog iki 10 000 JAV dolerių pervedimo į užsienį S. M. būtų turėjęs kokių nors verslo reikalų JAV (bendrovė iki to laiko net neturėjo valiutinės sąskaitos) arba sužinojo ,,Magna Inc.“ banko rekvizitus kitaip, negu jis pats nurodė, t. y. ne per V. S. .

Jau minėto dokumentinės revizijos akto duomenys įrodo, kad UAB ,,Vireseta“ gerovė labai priklausė nuo V. S. vadovaujamos Biržų akcinės pieno bendrovės: 1993-1999 m. daugiau kaip 90 procentų pajamų ji gavo iš šios bendrovės už suteiktas statybos ir remonto darbų, transporto bei serviso paslaugas.

Tuo paaiškinama V. S. įtaka S. M. , nors pats V. S. ją neigė. Be to, V. S. buvo vienas iš trijų UAB ,,Vireseta“ akcininkų. Tai irgi svarus argumentas S. M. juo pasitikėti.

Taigi negalima neįvertinti V. S. reikšmės S. M. atliktiems veiksmams.

Beje, iš prokurorės apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog V. S. įtaką S. M. pervedant pinigus pripažino ir prokurorė.

Tokia išvada pagrįsta ne tik paties S. M. parodymais.

Liudytoja R. K. , dirbusi UAB ,,Vireseta“ buhaltere, teisme parodė, kad V. S. vaidmuo buvo vienas iš pagrindinių. Jai atrodė, jog jis neoficialiai vadovavo S. M. .

Liudytoja N. K., UAB ,,Vireseta“ vyr. buhalterė, vėliau tapusi bendrovės direktore, ikiteisminio tyrimo metu sakė (t. 1, b. l. 200-201), kad V. S. naudojosi įmonės lėšomis net po to, kai buvo atleistas iš vadybininko pareigų. Jis buvo įmonės darbdavys.

Liudytojas A. M. teisme parodė, jog UAB ,,Vireseta“ įkurta V. S. iniciatyva. Jo tikslas buvo prie Biržų akcinės pieno bendrovės įkurti statybos bendrovę, kuri atliktų darbus, reikalingus pieno bendrovei.

Šie liudytojo parodymai paaiškina V. S. suinteresuotumą UAB ,,Vireseta“ ir tuo pačiu S. M. priklausomybę nuo pastarojo interesų.

V. S. reikšmę įmonei parodo faktas, kad prašymas-susitarimas išduoti AB Vilniaus bankas ,,VISA Business“ mokėjimo kortelę jam surašytas anksčiau, negu direktoriui S. M. (t. 2, b. l. 130-133).

Jau minėtas JAV apklaustas liudytojas K. L. , kurio parodymai perskaityti teisme, parodė, jog Saulius (Mickevičius) klausydavo visko, ką jam sako. Jautėsi, kad V. S. jam buvo labai didelis viršininkas.

Visa tai teisėjų kolegijai leidžia teigti pirmosios instancijos teismą padarius pagrįstą išvadą, jog S. M. veiksmuose nebuvo tyčios, o tik neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamo pasitikėjimo V. S. ir jo nurodytais verslo partneriais forma.

Negalima neatkreipti dėmesio į liudytojo K. L. parodymus, kad jis žino JAV kompaniją ,,Magna Inc.“ Naujajame Džersyje, prekiaujančią grindų danga: linoleumu, plytelėmis.

Įvertinus aplinkybes, kokiomis buvo pervesti pinigai, o šios aplinkybės nepaneigtos, taip pat UAB ,,Vireseta“ didelės dalies darbų pobūdį (statyba ir remontas Biržų akcinėje pieno bendrovėje), negalima daryti kategoriškos išvados, jog sutarties Nr. 95-02D nebuvo. To revizijos akte netvirtino ir dokumentinę reviziją atlikusi revizorė nurodžiusi, kad ,,S. M. … nenustatė sutarčių registravimo tvarkos, todėl negalima nustatyti, ar buvo surašyta sutartis...“.

Tai, kad JAV įmonė yra kitoje valstijoje, negu nurodyta tarptautiniame pavedime, nėra neginčijamas pinigų iššvaistymo įrodymas.

Liudytojas K. L. patvirtino galėjus būti sandorį tarp UAB ,,Vireseta“ ir ,,Magna Inc.“, o ,,Atlanta Import-Export“ galėjo tarpininkauti jam, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo liudytojas nieko tiksliau neprisiminė.

Iš revizijos akto matyti, jog UAB ,,Vireseta“ apskaitoje 40 000 Lt suma įrašyta kaip pervesta JAV firmai ,,Atlanta Import-Export“.

Visos šios aplinkybės liko iki galo neištirtos ir to papildomai padaryti nėra galimybių.

Negalint vienareikšmiškai įrodyti nebuvus sutarties Nr. 95-02D, taip pat nesant neginčijamų įrodymų, kad pinigai tyčia pervesti neegzistuojančiai užsienio įmonei, teismo sprendimas išteisinti S. M. dėl šios veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., yra pagrįstas.

Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog iššvaistymas galimas ir esant netiesioginei tyčiai (BK 15 str. 3 d.).

Tačiau nėra jokių duomenų, kad pagal visas bylos aplinkybes S. M. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir nors nenorėjo dėl to galinčių atsirasti BK numatytų padarinių, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Dėl premijų išmokėjimo

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia išteisintąjį S. M. iššvaisčius jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB ,,Vireseta“ priklausantį turtą – 122 850 Lt, pagal 1995-05-23 įsakymą Nr. 50 neteisėtai paskyrus premijas: 117 150 Lt bendrovės akcininkui V. S. , 4 180 Lt vyr. buhalterei N. K. ir 1 520 Lt darbų vykdytojui S. U. , kurias 1997-05-27 nurašė nuo kasos ir išmokėjo, o taip pat neteisėtai pasisavinus jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB ,,Vireseta“ priklausantį turtą, tuo pačiu įsakymu pasiskyrus sau kaip direktoriui 117 150 Lt premiją, kurią 1997-05-27 nurašė nuo kasos ir 75 004,40 Lt išmokėjo.

Teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje esant teisingą.

Išteisintasis S. M. teisme parodė, kad 1995 m. priimti UAB ,,Vireseta“ įstatai (t. 9, b. l. 24-29) leido iš pelno išmokėti avansu premijas kiekvieną ketvirtį, jei einamaisiais metais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno. Dėl to buvo parašytas įsakymas ir keturiems žmonėms pagal jų indėlį paskirtos vienkartinės premijos, kurių dydį nustatė akcininkas V. S. Realiai premijos išmokėtos tik 1997 m.

Apeliacinės instancijos teisme išteisintasis detalizavo, jog 1995-1996 m. buvo daromos didelės investicijos, nebuvo atliekamų pinigų, todėl paskirtų premijų realiai nemokėjo.

Liudytojas V. S. parodė, kad tuo metu Biržų akcinės pieno bendrovės padalinyje Medeikiuose buvo įgyvendinamas labai sudėtingas technologinis projektas, jis pats su UAB ,,Vireseta“ darbininkais montavo įrengimus, nes gerai išmanė šį darbą, reikėjo viską prižiūrėti. Nekviesdami specialistų iš užsienio ir montuodami patys, jie sutaupė daug lėšų, todėl išmokėtos premijos buvo uždirbtos.

Nuosprendyje išdėstyti rašytiniai įrodymai dėl premijų skyrimo ir išmokėjimo. Pagal juos akcininkai dar 1995-01-03 buvo nutarę kiekvieną ketvirtį avansu mokėti iš pelno 5 procentų dydžio premijas (t. 2, b. l. 89).

Akcinių bendrovių įstatymas nedraudė akcininkams premijuoti direktorių.

Tiesa, byloje nėra akcininkų susirinkimo protokolo, kuriuo būtų nutarta skirti premijas konkretiems asmenims. Tačiau liudytoja N. K. dar ikiteisminio tyrimo pradžioje (t. 1, b. l. 200-201) parodė, jog akcininkų susirinkimai praktiškai vykdavo, tik protokolai nebuvo rašomi.

Revizijos akte nurodyta, kad kartais akcininkų susirinkimų protokolai surašomi pavėluotai.

Dėl to negalima paneigti, jog dalis protokolų galėjo būti surašyta vėliau nepilnai.

Antra vertus, byloje nėra 1995 m. akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 5 (t. 2, b. l. 17-18), jo turinys nežinomas.

Ikiteisminio tyrimo metu, praėjus keleriems metams nuo pirmųjų apklausų, liudytoja N. K. parodė (t. 8, b. l. 35-36), kad nebuvo akcininkų susirinkimo protokolo dėl premijų skyrimo, nes nebuvo už protokolų rašymą atsakingo asmens. Tačiau teisme ji vėl teigė, jog turėjo būti susirinkimas dėl premijų, jame turėjo nuspręsti, ką premijuoti, nes viskas buvo daroma su V. S. ir S. M. žinia.

Teisėjų kolegija laiko teisingais pastaruosius jos parodymus, nes jie atitinka pirminius parodymus, duotus tada, kai buvo praėję žymiai mažiau laiko po įvykių ir liudytoja galėjo viską geriau prisiminti.

Iš trijų akcininkų du buvo premijuoti. Dėl to galima neabejoti, kad premijos paskirtos bent 2/3 akcininkų nutarus, o tai atitinka bendrovės įstatus.

Prokurorė savo skunde apeliuoja į liudytojos I. S. M. parodymus, jog ji apie premijų skyrimą ir išmokėjimą nieko nežinojo, jokio susirinkimo šiuo klausimu nebuvo.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti, nes liudytojos parodymai iš esmės kitokie.

Teisme liudytoja I. S. M. parodė, kad dirbo biudžetinėje įstaigoje ir bendrovės veikloje beveik nedalyvaudavo, į susirinkimus jos pradžioje nekviesdavo, o pradėjo kviesti tik tada, kai prasidėjo blogi dalykai. Faktiškai ji nedalyvaudavo susirinkimuose, jai tik atveždavo pasirašyti protokolus. Ji net nenorėjo būti akcininkė ir teiravosi S. M. , ar gali savo akciją parduoti ir išeiti. Vyras vietoje jos irgi nedalyvaudavo susirinkimuose, tik pasirašydavo protokolą.

Taigi šios liudytojos parodymai nepaneigia išteisintojo ir liudytojos N. K. parodymų, jog premijų skyrimas buvo svarstomas akcininkų susirinkime. Galima daryti išvadą, kad jame dalyvavo du iš trijų akcininkų, nors 1995-01-03 protokolą pasirašė trys asmenys.

Dėl to direktoriaus S. M. 1995-05-23 įsakymas vienkartinėmis premijomis premijuoti keturis asmenis (t. 7, b. l. 22) nepažeidė nei įstatymų, nei bendrovės įstatų.

Tiesa, prokurorė teisi, jog bendrovėje nebuvo premijavimo nuostatų. Tačiau pagal revizijos aktą, išteisintojo ir liudytojos N. K. parodymus tai buvo vienintelis premijų skyrimo atvejis per visą bendrovės egzistavimo laikotarpį. Dėl to šis formalus trūkumas nedaro premijų skyrimo neteisėtu.

Prokurorė, remdamasi revizijos akto duomenimis, argumentuoja, kad bendrovė buvo nemoki, todėl premijų negalėjo skirti ir mokėti.

Tačiau iš to paties akto matyti (t. 2, b. l. 82), jog bendrovė 1993-1998 m. dirbo pelningai, o 1997 m. ypač pelningai. Tuo paaiškinama, kad premijos buvo mokamos būtent 1997 m.

Ne tik išteisintasis S. M. , bet ir liudytoja N. K. , dirbusi vyr. buhaltere, teisme ginčijo revizijos aktą, jog tuo laikotarpiu bendrovė dirbo nuostolingai. Jų nuomone, premijos išmokėtos teisėtai, nes buvo pelno.

Liudytoja N. K. dar ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 200-201) parodė, kad įmonė buvo moki, o revizijos akte nurodyta priešingai, nes revizorė naudojosi ne visais duomenimis, neatsižvelgė į ilgalaikį turtą.

Revizorė teisme aiškino, kuo skiriasi įmonės pelningumas nuo mokumo. Teisėjų kolegijos nuomone, šių ekonominių sąvokų netapatumas nebuvo kliūtis skirti premijas, nes pagal bendrovės įstatus premijos skiriamos iš pelno, o pagal revizijos aktą 1995 m. (ir vėliau) bendrovė dirbo pelningai. Premijų realus išmokėjimas tik po dvejų metų nuo paskyrimo, kai pelnas buvo itin didelis, rodo bendrovės vadovybės rūpestį įmone, o ne lėšų švaistymą.

Prokurorė neteisėtą premijos išmokėjimą V. S. argumentuoja aplinkybe, jog premijos paskyrimo metu jis bendrovėje dar nedirbo, o jos išmokėjimo metu – jau nedirbo.

Formaliai prokurorė teisi, nes pagal priėmimo į darbą ir darbo sutarties nutraukimo įsakymus (t. 7, b. l. 23-26) jis net du kartus buvo priimamas ir atleidžiamas.

Tačiau šioje nutartyje jau išdėstytas V. S. vaidmuo bendrovės veikloje. Todėl net nesant formalaus įforminimo, praktiškai jis nebuvo vien akcininkas, nes aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, konsultavo direktorių, vyr. buhalterę. Ypač tai akivaizdu įvertinus, kad UAB ,,Vireseta“ iš esmės buvo Biržų akcinę pieno bendrovę aptarnaujanti įmonė ir, pasak įmonės finansus tvarkiusios vyr. buhalterės, liudytojos N. K. jau aptartų parodymų, joje viskas, įskaitant premijų skyrimą, vyko ne tik su S. M. , bet ir su V. S. žinia. Kalbėdama apie premijų skyrimą ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja parodė, jog buvo nuėjusi pas V. S. , kuris, peržiūrėjęs finansinius dokumentus, prasitarė, kad bendrovės dirbantiesiems būtų galima skirti premijas (t. 8, b. l. 35-36).

Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jei buhalterė atnešdavo parodyti balansą, jis visada būdavo netikslus (t. 7, b. l. 101-104).

Visa tai rodo, kad V. S. bendrovėje realiai nebuvo vien akcininkas.

Negalima neatkreipti dėmesio į kitą aplinkybę, parodančią V. S. įtaką ir reikšmę bendrovėje: kai jo oficialus priėmimas į darbą vadybininku (,,menedžeriu“) antraeilėms pareigoms buvo įformintas 1995-07-31 įsakymu, jo tarifinio atlyginimo dydis nebuvo nurodytas, tačiau priedas prie darbo užmokesčio sudarė 90 procentų direktoriaus atlyginimo (t. 7, b. l. 23), kuris nuo 1995-09-01 sudarė 16 000 Lt (t. 2, b. l. 112-113).

Beje, premija V. S. priskaičiuota tik 1995 m. rugsėjo mėn. (t. 2, b. l. 116), t. y. po to, kai jis oficialiai priimtas į darbą UAB ,,Vireseta“.

Tai, kad premija V. S. išmokėta 1997 m., jam jau formaliai bendrovėje nedirbant, neturi reikšmės, nes ji skirta už 1995 m. rezultatus.

Taigi S. M. veikoje, skiriant premijas V. S. , N. K. , S. U. bei sau, nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios iššvaistyti ir pasisavinti bendrovės lėšas, todėl teismas jo veiksmuose pagrįstai nenustatė BK 183 str. 2 d. ir 184 str. 2 d. numatytų nusikaltimų sudėties. Dėl automobilių pardavimo

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia išteisintąjį S. M. ne mažiau kaip per 11 kartų iššvaisčius jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB ,,Vireseta“ priklausantį turtą – 214 638,02 Lt, nuo 1996-08-21 iki 1998-08-12 parduodant UAB ,,Vireseta“ priklausančius automobilius mažesne kaina, nei juos pirko.

Teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje esant teisingą.

Išteisintasis S. M. parodė, kad automobilių verslą pasiūlė V. S. Pastarasis pripažino JAV susipažinęs su K. L. , jo telefono numerį bei kitus duomenis perdavęs S. M. , ir taip prasidėjo šio bei K. L. bendras verslas.

Išteisintasis parodė, jog UAB ,,Vireseta“ už gautus automobilius apmokėdavo avansu, tačiau ne visi automobiliai buvo paklausūs. Jie visi būdavo daužti, tačiau išmuitinant muitininkai į tai nekreipdavo dėmesio ir muitą nustatydavo pagal automobilio pagaminimo metus, t. y. žymiai didesnį. Suremontavę daug automobilių pardavė pelningai, tačiau kai kuriuos (,,Ford Escort“, kelis ,,Ford Taurus“, ,,Opel Omega“) teko parduoti pigiau, nei patys mokėjo, nes jų niekas nenorėjo pirkti ir bendrovė būtų patyrusi dar daugiau nuostolių. Dėl V. ir I. S. parduotų automobilių ,,Cadillac Deville“ bei ,,Jeep Cherokee“ kainos jis nesutiko, šiuos automobilius pardavė jo pavaduotojas A. Š. . Be to, vėliau I. S. pardavus atgal automobilį ir bendrovei jį pardavus ŽŪB ,,Girsūdai“, nuostolio nebuvo. Automobilius ,,Renault Trafic“ ir ,,Ford Explorer“ pardavė pigiau už jiems suteiktas paslaugas nuomojant sklypus, reikalingus verslui plėsti. Automobilis ,,Chevrolet Lumina“ nebuvo įmonės balanse, jį tik išmuitino, kadangi jis atgabentas kartu su bendrovei skirtais automobiliais. Bendrovė šią sumą atgavo, automobilį pardavusi S. M. .

Nuosprendyje išdėstyti rašytiniai įrodymai (t. 3, b. l. 121-124) įrodo, kad 1995-1996 m. sudarytos dvi sutartys dėl automobilių pirkimo tarp „Atlanta Import-Export, Inc.“ ir UAB ,,Vireseta“.

Prekybos automobiliais aplinkybes parodė JAV teisme apklaustas K. L. (t. 6, b. l. 220-255), kurio parodymai pirmosios instancijos teisme ištirti ir įvertinti nuosprendyje. Iš parodymų matyti, jog už perkamus automobilius UAB ,,Vireseta“ apmokėdavo avansiniais mokėjimais, po to buvo daromos užskaitos, K. L. į Lietuvą siųsdavo balansus. Apklausos metu „Atlanta Import-Export, Inc.“ jau neegzistavo, jos dokumentai sunaikinti. Vėliau jis įsteigė ,,Atlantic Express Corporation“.

Pastaroji aplinkybė labai svarbi, vertinant jau ne kartą minėto revizijos akto duomenų patikimumą dėl automobilių pirkimo. Akte įvertinti tik UAB ,,Vireseta“ pateikti pirkimo dokumentai. Dėl objektyvių priežasčių jų negalima palyginti su JAV firmos „Atlanta Import-Export, Inc.“ pardavimo dokumentais. Negalint atlikti abiejų įmonių prekybos balanso objektyvaus priešpriešinio patikrinimo, pagrįsto pirminiais dokumentais, negalima patikimai nustatyti tikrojo prekybos masto, automobilių tikslios vertės, juo labiau kad prekių įvežimo dokumentuose (invoisuose) ir muitinės deklaracijose kai kurių automobilių vertė labai skiriasi.

Reviziją atlikusi vyr. revizorė Z. K. , teisme apklausta kaip specialistė, parodė pagal UAB ,,Vireseta“ dokumentus apskaičiavusi, jog 1996-1998 m. bendrovė pardavė automobilių mažesne kaina, nei pirko už 195 000 Lt, tačiau neskaičiavo, ar bendras pardavimo balansas buvo teigiamas, ar neigiamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien ta aplinkybė, jog dalis automobilių parduota pigiau, nei pirkta, dar nereiškia įmonei padarytos žalos, kadangi kaltinamajame akte minimi 11 automobilių sudaro tik mažiau kaip trečdalį 1996-1998 m. iš JAV importuotų automobilių (t. 3, b. l. 150-151). Šiuo atveju tikroji padėtis objektyviai nenustatyta, nes kaltinimas pagrįstas tik vienos automobilių pirkimo-pardavimo sandorių šalies dokumentų analize.

Be to, išteisintasis S. M. paaiškino, kodėl dalis automobilių (,,Ford Escort“, keli ,,Ford Taurus“, ,,Opel Omega“) parduoti pigiau, nei pirkti: jų nepavykdavo tinkamai suremontuoti, ir už tą kainą niekas nepirkdavo.

Teisėjų kolegijos nuomone, automobilį parduoti su nuostoliu bendrovei naudingiau, negu iš viso jo neparduoti, o kad tokių atvejų buvo, parodė įmonės darbuotojai.

Be to, liudytoja N. K. dar ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 202-204) parodė, jog atsižvelgiant į rinkos dėsnius automobiliai kartais būdavo parduodami už žemesnę, nei jų įsigijimo kainą, bet kartais net už dvigubai didesnę. Jie nebuvo paklausūs dėl brangių detalių, todėl buvo parduodami už tokią kainą, kokią siūlė pirkėjas.

Prokurorė teisi, apeliaciniame skunde paminėdama bendrovės įstatus, kad ji veikia ūkiskaitos principu. Tai reiškia, jog įmonė turi siekti pelno. Tačiau negalima atmesti normalios ūkinės rizikos, kuri šioje byloje revizijos akte visiškai neįvertinta, o būtent šio akto pagrindu suformuluotas kaltinimas.

S. M. teigė, kad tokių atvejų išvengti nebuvo galima, nes, už automobilius mokant avansu, nežinia, kokios būklės jie bus atsiųsti ir kaip pavyks parduoti. Šie jo parodymai byloje nepaneigti.

Be to, pagrindinį pelną įmonė gavo iš Biržų akcinės pieno bendrovės užsakymų, todėl nuostolius iš automobilių prekybos padengdavo pelnas iš kitų veiklos sričių.

Byloje nėra patikimų įrodymų, jog S. M. , nuostolingai pardavęs dalį automobilių, tyčia švaistė bendrovės turtą. Baudžiamoji atsakomybė galima, tik nustačius tiesioginę ar netiesioginę tyčią jo veiksmuose.

Antra vertus, ir tie duomenys, kurie yra byloje, ne visi teisingai interpretuoti kaltinamajame akte.

Kai kuriuos iš jų būtina aptarti konkrečiai.

S. M. kaltinamas iššvaistęs UAB ,,Vireseta“ lėšas, nuostolingai pardavęs automobilį ,,Ford Taurus“.

Toks kaltinimas niekuo nepagrįstas, nes UAB ,,Modus“ pateikti dokumentai (t. 7, b. l. 58-61) įrodo, kad UAB ,,Vireseta“ šį automobilį apkeitė su UAB ,,Modus“ į automobilį ,,Audi 100“, gavusi kainų skirtumą.

S. M. kaltinamas, jog UAB ,,Vireseta“ pardavė I. S. automobilį ,,Jeep Cherokee“ už 13 000 Lt, nors pati bendrovė jį įsigijo už 48 323 Lt, tuo padarydamas 35 323 Lt turtinę žalą; po to beveik po trijų mėnesių tą patį automobilį nupirkęs iš I. S. už 48 000 Lt, jis vėl padarė bendrovei 35 000 Lt turtinę žalą. Taigi S. M. kaltinamas tokiu būdu padaręs bendrovei 70 323 Lt turtinę žalą.

Šis kaltinimas ne tik nepagrįstas, bet ir nelogiškas.

Pirmiausia, dar ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. S. parodė (t. 7, b. l. 105-107), kad pirko automobilį ,,Jeep Cherokee“ iš UAB ,,Vireseta“ už 42 009 Lt. Įvertinusi aplinkybę, jog ji davė parodymus praėjus beveik aštuoneriems metams po įvykio, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ji sąžiningai klysta.

Byloje esančioje 1997-10-10 pažymoje sąskaitoje Nr. 0434100 (t. 3, b. l. 12) tikrai nurodyta ši suma. Joje yra automobilio gavėjos I. S. parašas, jog gavo automobilį, ir pardavėjo parašas, kad gavo pinigus. Tačiau tos pačios dienos komiso sutartyje (t. 3, b. l. 13) nurodyta automobilio pardavimo kaina 42 980 Lt. Iš to galima spręsti, jog jau minėtoje pažymoje sąskaitoje Nr. 0434100 pinigų sumai įrašyti skirtoje nepilnoje eilutėje atspausdinti visą sumą žodžiais paprasčiausiai netilpo (skaičiais suma nenurodyta), todėl kaina išėjo ,,keturiasdešimt du tūkstančiai devyni“ vietoje žodžiais įrašytinos sumos ,,42 980“. Net logikos požiūriu automobilio kaina 42 980 Lt yra žymiai logiškesnė negu 42 009 Lt.

Tiesa, byloje yra 1997-12-31 PVM sąskaita faktūra GAA Nr. 1117284 (t. 3, b. l. 14), kurioje nurodyta, kad šis automobilis parduodamas už 13 000 Lt. Tačiau joje tėra vienas parašas iš reikalaujamų trijų ir jis nėra pinigus mokėjusios pirkėjos, t. y. I. S. , arba kitų toje sąskaitoje faktūroje nurodytų asmenų. Be to, negalima neatkreipti dėmesio, jog ši PVM sąskaita faktūra išrašyta 1997-12-31 kartu su niekieno nepasirašyta kita PVM sąskaita faktūra Nr. 1117283 automobiliui ,,Cadillac Deville“, nors neabejotinai nustatyta, kad šie automobiliai nebuvo nupirkti 1997-12-31, t. y. vienu metu.

Nei revizijos akte, nei jokiame kitame dokumente nenurodyta, kurią iš dviejų sumų (42 980 Lt ar 13 000 Lt) konkrečiai sumokėjo I. S. . Nepaneigus jos parodymų ir atsižvelgus į išdėstytus motyvus dėl šio automobilio pirkimo, 1997-12-31 PVM sąskaitos faktūros GAA Nr. 1117284 nėra jokio pagrindo laikyti mokėjimo dokumentu, įrodančiu, jog automobilis ,,Jeep Cherokee“ parduotas I. S. už 13 000 Lt.

Tiesa, išteisintasis visada teigė, kad jis nesutiko pigiai parduoti automobilio I. S. ir to nedarė, dokumentų nepasirašė. Dėl to jis gali sąžiningai klysti dėl automobilio kainos, nes ją įrodo jau aptarti įrodymai, o S. M. pirmą kartą apklaustas, praėjus keletui metų po aptariamų įvykių.

Taigi automobilis parduotas tik 5 343 Lt pigiau, nei įsigytas, nes tai paneigiančių dokumentų, pripažintinų įrodymais, byloje nėra. Toks automobilio pardavimas galėtų būti laikomas nuostolingu bendrovei, tačiau šioje nutartyje jau aptarta akcininko V. S. įtaka bendrovės veiklai. Dėl to automobilio pardavimas pigiau jo sutuoktinei sietinas su įmonės interesais.

Liudytoja I. S. parodė, jog automobilis jai buvo per galingas ir po kelių mėnesių ji jį pardavė UAB ,,Vireseta“ už 48 000 Lt. Pardavė brangiau, nei pirko, nes jį pagerino: įrengė signalizaciją, pakeitė padangas ir kt.

Aplinkybę, kad I. S. automobilį pardavė UAB ,,Vireseta“ ne po penkių dienų nuo įsigijimo, kaip rodytų jau minėta įrodymu nepripažinta 1997-12-31 PVM sąskaita faktūra GAA Nr. 1117284, patvirtino liudytojas V. S. .

Liudytojos I. S. nurodytą pardavimo kainą įrodo 1998-01-05 surašytos pažyma sąskaita Nr. 874849 ir komiso sutartis (t. 3, b. l. 15, 16).

Prokurorė, apeliaciniame skunde palaikydama kaltinimo argumentus, teigia, jog UAB ,,Vireseta“, JAV įsigijusi automobilį už 48 323 Lt, jį pardavusi už 13 000 Lt ir atpirkusi už 48 000 Lt, atpirkdama patyrė 35 000 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegija tokį prokurorės padarytą žalos apskaičiavimą, paremtą revizijos aktu, vertina kaip loginį nesusipratimą, nes 48 323 Lt vertės automobilio (tokia jo įsigijimo JAV kaina) atpirkimas po kelių mėnesių už 48 000 Lt, atsižvelgus į I. S. padarytus pagerinimus, kuriuos buvus niekas nepaneigė, bendrovei iš esmės nepadarė jokios turtinės žalos.

Dėl to net nediskutuotina, kas nustatė automobilio pardavimo kainą ir ar jo pardavimas už 48 000 Lt ŽŪB ,,Girsūdai“ (t. 3, b. l. 17, 18) turi ryšį su S. M. pateiktu kaltinimu, kadangi dėl šio automobilio pardavimo jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

S. M. kaltinamas, kad UAB ,,Vireseta“ pardavė V. S. automobilį ,,Cadillac Deville“ už 57 504,80 Lt, nors pati bendrovė jį įsigijo už 84 488 Lt, tuo padarydamas 26 983,20 Lt turtinę žalą.

Šio automobilio, kaip ir automobilio ,,Jeep Cherokee“, pardavimo kainos pagal byloje esančius pirminius dokumentus taip pat negalima tiksliai nustatyti, nes ji svyruoja nuo 40 000 Lt iki 72 435,30 Lt (t. 3, b. l. 1, 9-11).

Iš revizijos akto matyti, jog 1997-12-10 kasos pajamų orderiu Nr. 21379331 bendrovės kasoje užpajamuota už automobilį ,,Cadillac Deville“ gauta iš V. S. 57 504,80 Lt suma, o 14 930,50 Lt padengta iš 220 buhalterinės sąskaitos.

Nežiūrint kainų skirtumo, neabejotinai automobilis parduotas pigiau, nei pirktas. Tačiau dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų, susijusių su akcininko V. S. vaidmeniu UAB ,,Vireseta“ veikloje, ši aplinkybė nelaikoma S. M. tyčiniu bendrovės lėšų švaistymu. Tokiai išvadai yra ir papildomų motyvų.

Iš visos bylos medžiagos matyti, kad UAB ,,Vireseta“ praktiškai įsteigta V. S. iniciatyva, jo žodis bendrovėje buvo labai svarbus, jis su kitu akcininku ir bendrovės vadovu S. M. sprendė visus svarbiausius bendrovės reikalus, buvo tikrasis darbdavys, todėl akivaizdu, jog direktorius negalėjo jam prieštarauti.

Išteisintasis parodė, kad jis nesutiko parduoti automobilio pigiau, nei jis vertas. Pardavimo dokumentus pasirašė kitas asmuo. Tačiau pastaroji aplinkybė įvykio vertinimui neturi esminės reikšmės.

Nors ikiteisminio tyrimo metu 2005-05-26 apklaustas liudytojas V. S. parodė, jog automobilių pardavimo kainas nustatydavo direktorius S. M. ir buhalterė N. K., jie turėdavo pasiskaičiuoti, už kokią kainą jiems apsimoka parduoti automobilį (t. 7, b. l. 101-104), tačiau jau 2005-06-08 akistatoje su S. M. (t. 7, b. l. 141-144) liudytojas pareiškė, kad automobilį ,,Cadillac Deville“ jis pirko už tokią kainą, už kokią norėjo, ir už didesnę kainą jo pirkti nežadėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, šitame pasakyme išsakyta visa esmė apie V. S. požiūrį į Biržų akcinės pieno bendrovės poreikiams tenkinti įsteigtą UAB ,,Vireseta“ ir jos direktorių S. M.. Šiuo posakiu jis pats nesąmoningai nusakė savo vaidmenį ir įtaką bendrovėje, nors apklausose teisme jį menkino ar net neįtikinamai neigė, prieštaraudamas byloje nustatytiems faktams (pvz. dėl premijų skyrimo ir kt.).

V. S. įtaka bendrovės darbuotojams buvo žinoma, todėl liudytojas A. Š. akistatos su S. M. metu (t. 7, b. l. 136-137) parodė, jog dėl automobilių kainų nuspręsdavo direktorius ir turbūt bendrovės savininkai; jei S. M. nebuvo, automobilio ,,Cadillac Deville“ kainą galėjo nustatyti V. S.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija atmeta prokurorės apeliacinio skundo argumentus ir neįžiūri S. M. veiksmuose tyčinės kaltės, aptariamą automobilį pardavus pigiau, nei jis įsigytas, bei jo veiksmų nevertina kaip bendrovės lėšų švaistymo.

Reikia pripažinti, kad ir kai kurie kiti automobilių pardavimo sandoriai bendrovei buvo nenaudingi, tačiau tai atsitiko dėl kitų priežasčių.

Išteisintasis parodė, jog už vieną tokį sandorį UAB ,,Vireseta“ pigiai pardavė automobilį ,,Renault Trafic“. Jie norėjo atidaryti automobilių centrą Panevėžyje, tam ieškojo ir rado žemės sklypą, kurį subnuomojo.

Liudytojas A. J. parodė, kad tokį sklypą nuomojo Panevėžio miesto deputatas J. V. Liudytojas pats norėjo jį subnuomoti, bet šią teisę užleido bendrovei ,,Vireseta“. Jis UAB ,,Vireseta“ vadybininką suvedė su deputatu.

Liudytojas R. J., UAB ,,Vireseta“ vadybininkas, parodė, jog jis tarėsi su J. V. , suprato, kad ,,už dyką niekas nieko nedaro“, tačiau nežino, kaip buvo atsiskaityta. Apie automobilio pardavimą girdėjo tik iš gandų įmonės buhalterijoje.

Tiesa, liudytojas A. J. neigė iš UAB ,,Vireseta“ pigiai nusipirkęs automobilį ,,Renault Trafic“ būtent už paslaugą. Jis motyvavo, jog mažą kainą lėmė sugedusi greičių dėžė. Tačiau aptarti parodymai ir kiti bylos duomenys neabejotinai įrodo, kad pirkinio pigumas buvo sandorio pasekmė: šį automobilį 1996-11-18 UAB ,,Vireseta“ nupirko iš R. D. įmonės ,,Krolita“ už 36 000 Lt ir tą pačią dieną pardavė liudytojui A. J. už 3 892 Lt (t. 3, b. l. 2-6).

Išteisintasis parodė, jog automobilį ,,Ford Explorer“ pigiau pardavė Biržų rajono savivaldybei už paslaugą, nes UAB ,,Vireseta“ reikėjo žemės sklypo šalia bendrovės teritorijos.

Toks automobilio pardavimas bendrovei buvo nenaudingas, tačiau pagal aptariamų veikų metu galiojusį Akcinių bendrovių įstatymą nebuvo draudžiamas. Juo S. M. siekė naudos bendrovei, norėdamas plėsti verslą, todėl nėra pagrindo teigti, kad taip jis tyčia švaistė bendrovės turtą.

Be to, pagal tuo metu galiojusius įstatymus savivaldybė be konkurso galėjo pirkti ne brangesnį, nei 25 000 Lt vertės automobilį. Tuo taip pat paaiškinama parduoto automobilio kaina.

Atskirai aptartinas automobilio ,,Fiat Ducato“ pardavimas.

Išteisintasis parodė, jog šio automobilio pardavimo aplinkybių neprisimena.

Revizijos akte (t. 2, b. l. 34) ir jo 26 priede (t. 3, b. l. 1) klaidingai nurodoma, kad automobilis ,,Fiat Ducato“ pirktas iš JAV įmonės „Atlanta Import-Export“. Tai kategoriškai paneigia K. L. atsiųstas 1999-03-05 sudarytas prekybos su UAB ,,Vireseta“ balansas (t. 8, b. l. 179), kuriame nėra šio automobilio. Iš Muitinės informacinių sistemų centro gautų duomenų apie UAB ,,Vireseta“ importo ir eksporto procedūras (t. 3, b. l. 153-160) neginčijamai nustatyta, jog šis automobilis gautas iš Vokietijos, Juttos Baumgartner 1997-09-30 ir tą pačią dieną eksportuotas į Rusiją V. K. .

Taigi už šį automobilį nebuvo avansinio apmokėjimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB ,,Vireseta“ pirko šį automobilį, nors jį pardavė (t. 3, b. l. 7-8). Iš to darytina išvada, jog tai V. K. skirtas tranzitinis automobilis, dėl nežinomų priežasčių atplukdytas su UAB ,,Vireseta“ kroviniu, todėl dėl muito procedūrų įformintas bendrovės vardu ir tą pačią dieną V. K. parduotas.

Tuo paaiškinama, kodėl S. M. neprisimena šio automobilio, nors apie kitus davė aiškius parodymus.

Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad pardavęs automobilį ,,Fiat Ducato“ S. M. padarė turtinę žalą UAB ,,Vireseta“.

Tas pat pasakytina apie automobilį ,,Chevrolet Lumina“.

Jo taip pat nėra jau minėtame K. L. atsiųstame 1999-03-05 sudarytame prekybos su UAB ,,Vireseta“ balanse, jis atsispinti tik iš Muitinės informacinių sistemų centro gautuose duomenyse apie UAB ,,Vireseta“ importo ir eksporto procedūras. Nei apie jo pirkimą, nei apie pardavimą byloje nėra jokių dokumentų. Yra vien duomenys apie jo importo ir eksporto procedūras, tačiau jie neįrodo bendrovę nupirkus šį automobilį.

Išteisintasis dar ikiteisminio tyrimo metu (t. 7, b. l. 150-151) parodė, jog automobilį atsisiuntė K. L. draugas norėdamas parduoti, kad atsipirktų kelionė į Lietuvą. UAB ,,Vireseta“ už automobilį nemokėjo, jį tik išmuitino, nes kitaip to nebuvo galima padaryti. Vėliau tie 10 000 Lt bendrovei buvo grąžinti, bendrovė nuostolių neturėjo. K. L. draugas pats susirado pirkėją S. M. , kurio išteisintasis nepažįsta ir kuriam bendrovė tik sutvarkė automobilio komiso dokumentus.

Šie S. M. parodymai nepaneigti. Beje, byloje net nėra automobilio pardavimo dokumentų.

Aplinkybė, jog valstybės įmonėje ,,Regitra“ automobilis buvo registruotas UAB ,,Vireseta“ vardu, nepaneigia išteisintojo parodymų. Automobilis įvežtas į šalį 1998-03-12, o eksportuotas tik po penkių mėnesių, todėl jis turėjo būti įregistruotas.

Teisėjų kolegijos nuomone, jau minėtame revizijos akto 26 priede automobilis ,,Chevrolet Lumina“ įrašytas nepagrįstai, nesant patikimų įrodymų apie jo priklausomybę UAB ,,Vireseta“. Dėl to negalima teigti, kad S. M. iššvaistė bendrovės turtą, automobilį pardavęs pigiau, nei buvo įsigytas.

Prokurorė savo skunde apeliuoja į 2000-07-18 patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 str. nuostatas, numatančias, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Tokia įstatymo nuostata visiškai teisinga, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamų sandorių metu šis kodeksas dar nebuvo ne tik priimtas, bet ir sukurtas. Tuo metu galiojusio CK 5 str. nuostatos skelbė, jog įgyvendindami teises ir atlikdami pareigas fiziniai bei juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad aptariamais sandoriais, nors kartais nenaudingais bendrovei, joks įstatymas nebuvo pažeistas, tuo metu galiojęs Akcinių bendrovių įstatymas jų nedraudė.

Apeliacinės instancijos teismas papildo, jog šie sandoriai nėra pateisinami, tačiau juos reikia vertinti ne formaliai, bet to laikotarpio viešojo gyvenimo kontekste, atsižvelgus į tuo metu buvusias realijas, susiklosčiusius santykius tarp ūkio ir kitų subjektų. Siaurąja prasme kai kurie konkretūs sandoriai UAB ,,Vireseta“ buvo nenaudingi, tačiau jie buvo reikšmingi, siekiant gauti daugiau užsakymų, plėsti bendrovės veiklą ir pan., o tai atitiko įmonės ir jos darbuotojų interesus.

Dėl to nėra pagrindo teigti, kad S. M. tyčia švaistė bendrovės turtą. Jo veikoje nenustatyta, jog jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir nors nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti BK numatytiems padariniams. Teismas teisingai nustatė, kad aptartoje jo veikoje yra neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamo pasitikėjimo V. S. ir jo partneriais forma, todėl jis negali būti baudžiamas pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d.

Negalima nepastebėti, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas nepakankamai objektyviai. Dokumentinės revizijos aktas traktuojamas vienpusiškai. Jo kai kurios išvados nepalankios ne tik S. M. . Nežiūrint į tai, byla tirta, ieškant vien S. M. kaltinančių duomenų, nors tokia tyrimo eiga iškreipė UAB ,,Vireseta“ susidariusią tikrąją padėtį.

Dėl lėšų iš ,,VISA Business“ kortelės pasisavinimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad S. M., dirbdamas UAB ,,Vireseta“, veikusios Biržų m., Parodos g. 6, direktoriumi, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, laikotarpiu nuo 1996-09-01 iki 1997-11-30 atsiskaitydamas ne grynaisiais pinigais UAB ,,Vireseta“ priklausančia AB Vilniaus bankas ,,VISA Business“ kortele Nr. 4570 4557 0469 4239, tyčia neteisėtai pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB ,,Vireseta“ priklausantį turtą – 31 482,32 Lt pinigų.

Išteisintasis S. M. iš dalies pripažino savo kaltę dalį banko kortelėje esančių pinigų pasisavinęs ir paaiškino, jog būdamas JAV pirkdavo suvenyrus, knygas sau ir tų pinigų bendrovei negrąžino, tačiau savo poreikiams išleido gal tik dešimtadalį kaltinime nurodytos sumos. Nebuvo įforminta komandiruotė į Daniją, o jai iš banko kortelės išleista nemažai pinigų. Sąskaitų, čekių neišsaugojo ir buhalterijai nepateikė. Kai buhalterija paprašė apmokėti susidariusią daugiau nei 31 000 Lt skolą, jis nutarė parduoti automobilį ,,Acura Legend“ ir taip su bendrove atsiskaityti.

Dokumentinės revizijos akte nurodyta, kad aptariamu laikotarpiu S. M., naudodamasis UAB ,,Vireseta“ lėšomis atsiskaitymui ne grynaisiais pinigais pagal ,,VISA“ kortelę, išleido 31 482,32 Lt ir nepateikė ataskaitų apie lėšų panaudojimą, todėl negalima nustatyti, kokiu tikslu panaudotos šios bendrovės lėšos.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo revizijos akte nesant nurodyta, jog S. M. pasisavino aptariamas lėšas, o tik nepateikė ataskaitų apie jų panaudojimą. Iš to teismas padarė išvadą, kad nenustatytas lėšų pasisavinimas, t. y. jų pavertimas savo turtu. Be to, teismas nurodė, jog bendrovės direktoriui nebuvo uždrausta laikinai pasinaudoti kortele savo asmeninių poreikių tenkinimui. Taip pat teismas konstatavo, kad nepasitvirtino teisiamajame posėdyje paskelbti JAV gyvenančio liudytojo K. L. parodymai, jog būdamas toje šalyje S. M. savo asmeniniams poreikiams išleisdavo po 5-6 tūkstančius dolerių.

Su teismo motyvais galima sutikti tik dėl liudytojo K. L. parodymų. Byloje iš tiesų nenustatyta, kad būdamas JAV jis išleisdavo tokias sumas.

Tačiau iš banko kortelės ataskaitų (t. 2, b. l. 138, 141) matyti, jog jo vienkartinės išlaidos JAV paprastai sudarydavo 100-300 dolerių, tačiau yra pasiekusios ir 1 777 dolerius. Nemažos pinigų sumos išleistos Ispanijoje, Šveicarijoje (t. 2, b. l. 136). Ataskaitų turinys rodo, kad bendrovės lėšomis buvo apmokėtos sąskaitos Šveicarijos kurortinio miesto Interlakeno miuzikhole (konvertavus valiutą – daugiau kaip 600 JAV dolerių), JAV Orlando parko juvelyrinių dirbinių parduotuvėse, restoranuose, prekybos centruose, suvenyrų parduotuvėse ir kt. Mūsų šalyje lėšos leistos Klaipėdos ,,Skandale“ (daugiau kaip 800 Lt), Kauno ,,Pompėjoje“ (399 Lt), Kauno sporto prekių parduotuvėje ,,Reebok“ (beveik 800 Lt) ir kt. (t. 2, b. l. 139-140, 142-144). Visa tai įrodo asmeninių, o ne bendrovės poreikių tenkinimą.

Toks lėšų leidimas ir sąmoningas ataskaitų nepateikimas (S. M. kaip bendrovės vadovas žinojo pareigą atsiskaityti už gautas lėšas) neabejotinai rodo tiesioginę tyčią jas paversti savo turtu, nes kaltinime nurodyta suma atsiskaitant banko kortele išleista 1996-1997 m., tačiau iš revizijos akto, specialistės Z. K. ir liudytojos N. K. parodymų teisme matyti, kad už pagal banko kortelę išleistus pinigus S. M. net nagrinėjant bylą teisme buvo neatsiskaitęs.

Beje, prokurorė teisingai atkreipė dėmesį į teismo motyvų prieštaringumą: neigdamas S. M. pasisavinus lėšas, teismas tuo pačiu nurodė, jog niekas jam nedraudė laikinai naudotis banko kortele savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Kadangi tas ,,laikinumas” tęsiasi 10 metų, nėra pagrindo teigti, kad tai tik paprastas neatsiskaitymas už išlaidas.

Išteisintasis teigia, jog susidariusią skolą jis atlygino užskaitomis, UAB ,,Vireseta“ pardavęs automobilį ,,Acura Legend“. Šį jo argumentą paneigia revizijos akto duomenys, iš kurių matyti, kad 64 000 Lt suma buvo dengiami kiti įsiskolinimai (t. 2, b. l. 29-32).

S. M. veika kvalifikuojama pagal BK 183 str. 2 d., nes jis pasisavino didelės vertės svetimą turtą.

BK 190 str. išaiškinta, jog turtas yra didelės vertės, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą.

Toks stambaus masto sąvokos išaiškinimas buvo ir 1961 m. BK 280 str. 1 d. redakcijoje, galiojusioje 1996-1997 m.

Veikos padarymo metu, t. y. nuo 1996-09-01 iki 1997-11-30, 1 MGL dydis keitėsi nuo 90 Lt iki 120 Lt. Kadangi veika truko ilgiau, nei vienerius metus, imamas išteisintajam palankiausias 1 MGL dydis, t. y. 120 Lt. Skaičiuojant pagal jį, pasisavinta pinigų suma vis tiek viršijo 250 MGL dydį (30 000 Lt), o tai pasisavintą svetimą turtą daro didelės vertės.

Dėl 20 000 Lt iššvaistymo, suteikus paskolą S. G.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad S. M. , būdamas UAB ,,Vireseta“ direktorius, pažeidęs 1990-05-08 Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo Nr. I-196 12 str. 3 d. nuostatas ir UAB ,,Vireseta“ įstatus, užsiimdamas kredito įstaigų veikla, nesant paskolos grąžinimo garantijos, 1995-07-12 neteisėtai suteikė fiziniam asmeniui S. G. 20 000 Lt paskolą, t. y. tyčia neteisėtai iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – pinigus, padarydamas UAB ,,Vireseta“ 20 000 Lt turtinę žalą.

Išteisintasis S. M. pripažino savo kaltę neteisėtai paskolinęs kaimynui S. G. UAB ,,Vireseta“ priklausančius 20 000 Lt, kurių šis negrąžino, paaiškinęs, jog juo pasitikėjo, o jis apgavo.

Nusikalstamos veikos faktą įrodo 1995-07-13 sutartis (tiesa, joje nėra S. M. parašo, bet jis jos neginčija) ir 1995-07-12 kasos išlaidų orderis Nr. 851 (t. 2, b. l. 198, 199), pagal kurį S. M. nurodymu S. G. išmokėti pinigai.

Pirmosios instancijos teismas išteisino S. M. dėl paskolos S. G. iššvaistymo motyvuodamas, kad jis tai padarė dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamo pasitikėjimo forma.

Su tokiu teismo motyvu negalima sutikti.

Veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 str. 3 d. nuostatos šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytoms įmonėms bei jų junginiams, tarp jų ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, draudė verstis kredito įstaigų veikla.

To nenumatė ir UAB ,,Vireseta“ įstatai, atitikę minėtą įstatymą (t. 9, b. l. 24-29).

Prokurorė teisi apeliaciniame skunde nurodydama, jog S. M. , būdamas įmonės vadovas, žinodamas UAB ,,Vireseta“ įstatuose numatytos veiklos pobūdį, suvokdamas, kad jis negali užsiimti kredito įstaigų veikla ir suteikti paskolų bendrovės pinigais, neteisėtai paskolino S. G. bendrovės lėšas suprasdamas, jog jis gali negrąžinti pinigų.

Įmonės direktorius privalėjo žinoti ir neabejotinai žinojo įmonės veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl nėra pagrindo teigti, kad S. M. nesuvokė pavojingo savo veikos pobūdžio. Jis jį suvokė, numatė, jog dėl to gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Dėl to S. M. veikos subjektyviąją pusę sudaro ne neatsargumas, kaip teigia teismas, bet netiesioginė tyčia (BK 15 str. 3 d.).

Bendrovės lėšos jam kaip direktoriui buvo patikėtos pagal pareigas, todėl neteisėtai dalį jų paskolinęs jis jas iššvaistė.

S. M. veika kvalifikuojama pagal BK 184 str. 2 d., numatančią kvalifikuojamąjį požymį – iššvaistyto svetimo turto didelę vertę.

BK 190 str. išaiškinta, kad turtas yra didelės vertės, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą.

Toks stambaus masto sąvokos išaiškinimas buvo ir 1961 m. BK 280 str. 1 d. redakcijoje, galiojusioje 1995 m.

Veikos padarymo metu, t. y. 1995-07-12, 1 MGL buvo prilyginamas 70 Lt, todėl S. G. paskolinta pinigų suma viršijo 250 MGL dydį (17 500 Lt), o tai iššvaistytą svetimą turtą daro didelės vertės.

Dėl bausmės

S. M. padarė du sunkius nusikaltimus (BK 11 str. 5 d.), už kuriuos įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmes. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad, atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, paskirti tokios rūšies bausmę būtų aiškiai neteisinga.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 str. 1 d.). Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Ji turi atitikti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str. 2 d., turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų, ir būti teisinga bei veiksminga.

Bausmės teisingumo principas yra vienas fundamentalių BK įtvirtintų bausmės skyrimo principų. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Tais atvejais, kai BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 str. 3 dalyje. Taikant šią teisės normą, įstatymas nereikalauja nustatyti ypatingų aplinkybių. Teisės normos taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad abi veikos padarytos prieš 10-12 metų.

Jei S. M. būtų suteikęs paskolą S. G. 1995 m. spalio mėn., atsižvelgus į iššvaistytų bendrovės pinigų kiekį, įvertinus pasikeitusį MGL dydį, šis nusikaltimas būtų kvalifikuojamas kaip nesunkus, už kurį numatytas platus bausmių spektras, leidžiantis geriau individualizuoti bausmę.

S. M. inkriminuotos AB Vilniaus bankas ,,Visa Business“ kortelėje esančios pinigų sumos pasisavinimas nuo 1998 m. gegužės mėn. būtų kvalifikuojamas kaip sunkus, tačiau vos viršijantis tokiam kvalifikavimui būtiną pasisavinto svetimo turto dydį. Dabar padarius analogišką nusikaltimą, jis būtų priskirtas prie nesunkių.

Tai rodo, jog gerėjant valstybės ekonominei padėčiai nusikaltimo sunkumo, taigi ir pavojingumo, samprata keitėsi. Kadangi bausmė skiriama, praėjus labai ilgam laiko tarpui nuo veikų padarymo, šios aplinkybės negalima neįvertinti.

Be to, negalima neatsižvelgti į tai, kokiomis aplinkybėmis iššvaistytos bei pasisavintos bendrovės lėšos: vienu atveju jos paskolintos kaimynui, kuriam anksčiau ne kartą skolino asmeninius pinigus; kitu atveju S. M. pasisavino lėšas iš bendrovei išduotos banko kortelės, kurią jis kaip vadovas turėjo teisę naudoti atsiskaitymams įmonės naudai. Šios nusikaltimų padarymo aplinkybės jas daro mažiau pavojingas, palyginus su rūšiniu tokių nusikalstamų veikų pavojingumu.

BK 54 str. 3 d. taikymui nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas leistų padaryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimus, padarytus byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas.

Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbu kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos darymo metu ir po to.

Teisėjų kolegija atsižvelgia, kad S. M. teisiamas pirmą kartą, nebuvo baustas administracinėmis nuobaudomis, vienas iš nusikaltimų padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma. Jis yra vedęs, pensininkas, antros grupės invalidas (t. 7, b. l. 176), serga sunkiomis širdies ligomis (t. 8, b. l. 131, 136). Tai rodo, jog jo asmenybės pavojingumas nėra didelis. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teisėjų kolegija pripažįsta tai, kad S. M. prisipažino, paskolindamas 20 000 Lt S. G. iššvaistęs bendrovės lėšas, ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Byloje nustatytomis aplinkybėmis kaltininko atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti, realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir jį izoliavus nuo visuomenės. Bylos duomenys neduoda pagrindo teigti, jog padaryti nusikalstamas veikas S. M. paskatino jau susiformavusios antivisuomeninės nuostatos.

Skiriama bausmė turi būti veiksminga, tačiau bausmės veiksmingumas visiškai nereiškia, kad ji visada turi būti griežta. Veiksminga bausmė yra ta, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai.

Laikas, praėjęs nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, taip pat yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę, nes kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, tuo mažiau veiksminga yra bausmė.

Negalima neatkreipti dėmesio, jog įtarimas dėl UAB ,,Vireseta“ direktoriaus S. M. veiksmų neteisėtumo kilo labai vėlai, praėjus net keletui metų po to, kai jis buvo atleistas iš pareigų, nors bendrovės ūkinė-finansinė veikla turėjo būti patikrinta, keičiantis vadovams.

Tyrimas šioje byloje taip pat truko labai ilgai: 2001-03-30 UAB ,,Vireseta“ administratorius kreipėsi į Biržų rajono policijos komisariatą prašydamas nustatyti, ar 1995-1999 m. trimis atvejais nepadaryta teisinių pažeidimų naudojant įmonės lėšas (t. 1, b. l. 25), nutarimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo priimtas 2002-03-01 (t. 1, b. l. 1), o byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui tik 2005-09-14 (t. 8, b. l. 92). Galima sutikti, kad ilgai, beveik vienerius metus, truko UAB ,,Vireseta“ dokumentinė revizija (t. 2, b. l. 1), dar 20 mėnesių praėjo, kol gautas iš JAV įvykdytas teisinės pagalbos prašymas apklausti liudytoją K. L. (t. 1, b. l. 13, 15; t. 6, b. l. 2), bet ir po to ikiteisminis tyrimas truko dar beveik pusantrų metų. Biržų rajono apylinkės teismo teisėja, išnagrinėjusi S. M. skundą dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo, 2005-04-14 priėmė nutartį įpareigoti prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą per du mėnesius (t. 1, b. l. 18), tačiau net du kartus šį terminą pratęsė atitinkamai dviem ir vienam mėnesiui (t. 1, b. l. 20; t. 8, b. l. 21).

Tuo S. M. nebuvo užtikrinta tarptautiniuose dokumentuose įtvirtinta įtariamo nusikaltimo padarymu asmens teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems.

Visa tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad S. M. , taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, už abi nusikalstamas veikas gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė – bauda, už pasisavinimą paskiriant daugiau nei pusės, o už iššvaistymą – mažiau nei pusės maksimalaus dydžio baudą. Abi bausmės subendrinamos jas visiškai sudedant.

Už svetimo turto pasisavinimą iš ,,VISA Business“ kortelės skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – iš nusikalstamos veikos gautų pinigų (31 482,32 Lt) konfiskavimas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, panaikino laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį dėl kai kurių S. M. veikų, apribojimo panaikinimas naikinamas, o 337 000 Lt suma, kuriai S. M. turtui taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, sumažinama iki 67 882,32 Lt, siekiant užtikrinti nuosprendžio vykdymą.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria S. M. išteisintas dėl 31 482,32 Lt iš ,,VISA Business“ kortelės pasisavinimo bei 20 000 Lt iššvaistymo suteikus paskolą S. G. , ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d., ir, taikant BK 54 str. 3 d., paskirti bausmę 160 MGL (20 800 Lt) dydžio baudą;

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d., ir, taikant BK 54 str. 3 d., paskirti bausmę 120 MGL (15 600 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 d., paskirtas bausmes subendrinti jas visiškai sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinę subendrintą bausmę S. M. paskirti 280 MGL (36 400 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d., S. M. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę turto konfiskavimą ir konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus – 31 482,32 Lt valstybės nuosavybėn.

Nuosprendžio dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo S. M. turtui panaikinimo, panaikinti. Nustatytą sumą (337 000 Lt), kuriai S. M. turtui taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, sumažinti iki 67 882,32 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.