Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. D. ir nuteistojo R. A. G. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo

A. D. nuteista pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. A. G. nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 178 str. 1 d., 254 str. 1 d., 253 str. 1 d. nuteistas M. P., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteista už tai, kad 2015 m. sausio 26 d., apie 23 val. 59 min., veikdama kartu su R. A. G., savo gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), R. A. G. sumokėjus ne mažiau kaip 7 (septynis) eurus M. P. už „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „BLOW P 99A“, Nr. XXXX, A. D. iš M. P. paėmė šį „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą, taip A. D., bendrais veiksmais su R. A. G., neteisėtai, neturėdama leidimo įgijo „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „BLOW P 99A“, Nr. XXXX, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, kurį neteisėtai ir neturėdama leidimo laikė (duomenys neskelbtini) esančiose gyvenamosiose bei pagalbinėse patalpose iki 2015 m. kovo 4 d., 8 val. 30 min., kol kratos metu garaže šis šaunamasis ginklas buvo rastas ir paimtas.

R. A. G. nuteistas už tai, kad 2015-01-26, apie 23 val. 59 min., veikdamas kartu su A. D., savo gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sumokėjęs ne mažiau kaip 7 (septynis) eurus M. P. už „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „BLOW P 99A“, Nr. XXXX, o A. D. paėmus iš M. P. šį „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą, taip R. A. G., bendrais veiksmais su A. D. neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „BLOW P 99A“, Nr. XXXX, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, kurį neteisėtai ir neturėdamas leidimo laikė (duomenys neskelbtini) esančiose gyvenamosiose bei pagalbinėse patalpose iki 2015 m. kovo 4 d., 8 val. 30 min., kol kratos metu garaže šis šaunamasis ginklas buvo rastas ir paimtas

Nuteistosios nuomone, teismas pažeidė ir BK 41 str. reikalavimus. Ji anksčiau teista nebuvo, kitų nuobaudų taip pat neturi. Be to, vadovaujantis BK 55 str., už tokius nusikaltimus neteistiems asmenims laisvės atėmimas neskiriamas. Teismas laisvės atėmimo bausmės paskyrimo nemotyvavo. Teismas taip pat nenurodė, kodėl netaikė BK 37 str. ar 54 str. nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Nors abiejuose apeliaciniuose skunduose dėstomi ir argumentai dėl neteisingų bausmių paskyrimo, tačiau ir nuteistoji A. D., ir nuteistojo R. A. G. gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantai nurodo, kad A. D. ir R. A. G. pagal BK 253 str. 1 d. turi būti išteisinti, nes nebuvo nustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šiuos apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija atmeta.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų teisingai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino A. D. bei R. A. G. kaltais. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis A. D. ir R. A. G. nusikalstamas veikas, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

A. D. ir R. A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, tą patį „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą neteisėtai, neturėdami leidimo, įgijo ir laikė savo gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tol, kol tas šaunamasis ginklas buvo surastas ir paimtas garaže kratos metu.

Kad A. D. ir R. A. G. tikrai padarė šią nusikalstamą veiką, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai: pačių nuteistųjų A. D., R. A. G. ir M. P. parodymai, taip pat rašytiniai įrodymai ir pats kratos metu surastas bei paimtas šaunamasis ginklas.

Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015m. kovo 3 d. nutartimi buvo leista atlikti kratą A. S. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekiant rasti pagrobtus daiktus, taip pat ir šaunamąjį ginklą (1 t., 191-192 b.l.). Nors šios patalpos nuosavybės teise priklausė A. S., byloje nustatyta, kad jose tuo metu gyveno A. S. artimoji giminaitė A. D. ir R. A. G.. To neneigia jie patys, taip pat patys pripažįsta, kad nors gyveno kartu nebūdami susituokę, tačiau faktiškai vedė bendrą ūkį. Iš teisėtai atlikos kratos protokolo matosi, kad 2015 m. kovo 4 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pagalbinėse patalpose, t. y. garaže, dalyvaujant tų patalpų savininkei A. S. ir pačiai nuteistajai A. D., buvo surastas ir paimtas pistoletas „BLOW P 99A“ (1 t., 193-194 b.l.), jo duomenys išsamiai aprašyti šio pistoleto apžiūros protokole (1 t., 19-23). Atlikus pistoleto balistinį tyrimą, specialisto išvada patvirtino, kad tai yra Turkijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pusiau automatinis dujinis – garsinis pistoletas „BLOW P 99A“, Nr. XXXX, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniai šoviniais. Tai „C“ kategorijos šaunamasis ginklas. Be to, jis tinkamas šaudymui (1 t., 27 b.l.).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. parodė, kad 2015 m. sausio 26 d. vakare, girtaudamas su A. P. jo bute, iš šio buto paėmė A. P. piniginę, o taip pat slapta pagrobė jo pistoletą. Žinojo, kad ginklo laikyti negalima, norėjo jo atsikratyti, todėl tą patį vakarą nuėjo pas netoliese gyvenančius iš matymo pažįstamus A. D. ir R. A. G., kuriems tą ginklą pardavė. M. P. teisme parodė, kad buvo girtas, todėl visų aplinkybių gerai nepamena, taip pat ir to, ar parduodant ginklą A. D. ar R. A. G. buvo kartu. Vis dėlto, atsakydamas į teisme užduodamus klausimus, M. P. parodė, kad nuėjus prie namo (duomenys neskelbtini), duris atidarė R. A. G., o paskui jį išėjo ir A. D.. Pasiūlius jiems pagrobtą pistoletą, A. D. davė jam 2 ar 7 eurus, o jis padavė jai pistoletą. Jų tarpusavio pokalbio neprisimena, kur tuo metu buvo R. A. G., irgi neprisimena.

Nors nuteistasis M. P. dėl girtumo ginklo pardavimo aplinkybių labai tiksliai išdėstyti negalėjo, šios aplinkybės dar tiksliau buvo nustatytos būtent pačių A. D. ir R. A. G. parodymais. Nuteistieji A. D. teisme prisipažino kalta. Ji parodė, kad tą vakarą namo duris atidarė ji, atėjęs M. P. paprašė pakviesti jos sugyventinį R. A. G., šis irgi išėjo į lauką ir apie kažką su M. P. kalbėjo. Po to R. A. G. liepė paduoti M. P. 7 eurus. Ji vėl išėjo į lauką, padavė M. P. 7 eurus, o šis padavė jai ginklą. Pistoletą ji pati parsinešė į namo vidų ir padėjo į spintą. Kitą dieną, neprisimena, ar ji pati, ar R. A. G., ginklą nunešė į garažą. Tai padarė, kad ginklo nesurastų jos nepilnametis sūnus. A. D. dar parodė, kad apie ginklus nieko nesupranta, pirkti jį iš anksto neplanavo. Tačiau iš M. P. įsigytą daiktą ji pati įvertino kaip „pistoletą“. Kai į namus atvyko policija daryti kratą, ji apie tai, kur laikomas ginklas, pasakė iš karto. Tuo tarpu nuteistasis R. A. G. teisme kaltu prisipažino tik iš dalies. Tačiau parodė, kad tą vakarą buvo namuose kartu su A. D.. Vėlai vakare kažkas paskambino į duris. Jas atidarė jis pats ir pamatė M. P., kurį pažinojo iš matymo kaip vietinį alkoholiką. M. P. buvo girtas, prašė pinigų, nors tuo metu nerodė, bet pasiūlė pirkti pistoletą. Grįžęs į namo vidų pasakė A. D., kad ši duotų M. P. smulkių pinigų, šiai paklausus kiek, pasakė, kad duotų 7 eurus. A. D. išnešė į lauką tuos pinigus, padavė M. P. ir grįžo atsinešdama pistoletą, laikė jį rankoje ir klausė, kur padėti, jis pasakė, kad padėtų prie veidrodžio. Ten tas ginklas pragulėjo iki kitos dienos vakaro, o po to jis pats jį nunešė į garažą ir padėjo ten. Taip padarė, nes norėjo, kad nerastų A. D. vaikas. R. A. G. parodė, kad iš anksto ginklo pirkti neplanavo, manė, kad M. P. vėliau ateis jo atsiimti ir grąžins už pistoletą gautus pinigus. Bet M. P. taip ir neatėjo, ginklas liko gulėti garaže, o maždaug po savaitės jis pats apie tą ginklą netgi pamiršo. Dar parodė, kad naudotis ginklu jis pats nemoka, tačiau tarnavo armijoje, pistoletą nuo kitų ginklų gali atskirti.

Visuma išdėstytų įrodymų neabejotinai patvirtina A. D. ir R. A. G. kaltę, paneigia apeliacinių skundų argumentus. Be to, dalis apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų, nors iš dalies ir pagrįsti, tačiau vis tiek nepaneigia nuteistųjų kaltės.

Nuteistoji A. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas jos parodymus nepagrįstai įvertino pilnu prisipažinimu, nes nors ji apie pilną prisipažinimą tikrai nurodė ikiteisminio tyrimo metu, tuo metu gynėja jai gerai neišaiškino, kad kaltės pripažinimas yra jos pačios veiksmų vidinis įvertinimas. Iš M. P. ji jokio užstato nereikalavo ir ginklo įsigyti su nieko iš anksto nesitarė ir neplanavo. Apie tą patį nurodoma ir nuteistojo R. A. G. gynėjo apeliaciniame skunde. Abiejuose apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas tiksliai nenustatė šaunamojo ginklo neteisėto įsigijimo ir laikymo aplinkybių, nors nuosprendžiu pašalino kaltinimo dalį dėl nusikaltimo padarymo veikiant bendrininkų grupe, po to tiksliai nenustatė abiejų nuteistųjų konkrečių veiksmų nusikalstamos veikos padaryme, o tuo pačiu nenustatė ir objektyviųjų bei subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Abu apeliantai skunduose nurodo, kad teisme nebuvo apklausta namo, kuriame gyveno nuteistieji, savininkė A. S., kad daikto įgijimas turi būti siejamas su nuosavybės teisės atsiradimu pagal CK 4.47 str. Abu apeliantai taip pat nurodo, kad teismas pažeidė BK 2, 15 str., BPK 1, 44, 301, 303, 305 str. reikalavimus, neįvertino, kad BK 253 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia ir kad teismas neišdėstė įrodymų, patvirtinančių tiek A. D., tiek R. A. G. kaltę.

Visus šiuos abiejų apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija atmeta, nes jie deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. A. D. ir R. A. G. kaltę patvirtinantys įrodymai išsamiai išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje, ir šiame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat išsamiai išdėstė išnagrinėtų įrodymų įvertinimo, o taip pat nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus. Be to, nuosprendis priimtas ir surašytas nepažeidžiant ir jokių BPK 302-307 str. numatytų reikalavimų.

Pagal BK 253 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo objektas – visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų laikymo ir apyvartos. Nusikaltimo dalykas – tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios medžiagos. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia keliais arba bent vienu iš BK 253 str. 1 d. numatytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint tam reikiamo leidimo. Disponavimas šaunamaisiais ginklais laikomas neteisėtu, kai tai daroma neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo ar licencijos arba kai tai susiję su ginklais, kurių civilinė apyvarta yra visiškai uždrausta. Pagal galiojančią teisminę praktiką, neteisėtas šaunamųjų ginklų įgijimas – tai, neturint atitinkamo leidimo, jų pirkimas, neatlygintinis gavimas, įgijimas už skolas, mainais už kitą daiktą ir pan., išskyrus pagrobimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 254 str. Neteisėtas šaunamųjų ginklų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje, slėptuvėje, sodybos kieme ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, o tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla nepriklausomai nuo kokių nors padarinių kilimo, tam pakanka pačių baudžiamajame įstatyme numatytų veiksmų padarymo. Šis nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo. Tuo tarpu šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tik tiesioginė tyčia. Kai nusikaltimo sudėtis formalioji, šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). BK 253 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti. Kiti subjektyviosios požymiai (motyvai ir tikslai) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Šioje byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad A. D. ir R. A. G. veikose yra visi būti nusikalstamos veikos, už kurią jie nuteisti, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai. Nagrinėjant bylą tikrai nebuvo apklausta A. D. giminaitė A. S., kuriai nuosavybės teise priklausė gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini). Tačiau tai šiuo atveju neturi jokios reikšmės ir tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes. Iš bylos taip pat matosi, kad iškviesti ir apklausti A. S. liudytoja neprašė patys nuteistieji, o ir paduotuose apeliaciniuose skunduose nenurodomi jokie argumentai, dėl ko A. S. būtų būtina apklausti. Neabejotinai nustatyta, kad A. D. ir R. A. G. šaunamąjį ginklą įgijo ir laikė A. S. gyvenamajame name ir garaže, o vien ta aplinkybė, kad namas ir garažas nepriklausė nuteistiesiems nuosavybės teise, jų atsakomybei ir veikų kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Apeliaciniuose skunduose taip pat be jokio pagrindo remiamasi ne Baudžiamojo, o Civilinio kodekso normomis, konkrečiai – CK 4.47 str. Šiame CK straipsnyje yra išvardinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Apeliantai nurodo, kad šaunamąjį ginklą iš M. P. jie įgijo ne CK 4.47 str. nurodytais būdais ir taip bando paneigti savo kaltę dėl neteisėto to šaunamojo ginklo įgijimo. Tačiau ir šie jų argumentai visiškai nepagrįsti, nes šiuo atveju atsakomybė pagal BK 253 str. 1 d. už šaunamojo ginklo įgijimą siejama ne su nuosavybės teisės į ginklą įgijimu, o su bet kokiu jo įgijimu ne tik perkant, bet ir įgyjant bet kokiu kitu būdu. Tuo tarpu šaunamojo ginklo laikymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tą ginklą turint savo žinioje (valdant) irgi nepriklausomai nuo to, kam tas ginklas priklauso nuosavybes teise.

A. D. ir R. A. G. buvo kaltinami tuo, kad nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 1 d., jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į A. D. ir R. A. G. dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį ir laipsnį, to, kad jie nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe, nepripažįsta jų atsakomybės sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina tai, kad apie tai nurodoma tik skundžiamo nuosprendžio dalyje, kurioje dėstomi bausmių skyrimo motyvai. Kita vertus, teismas, to visiškai neaptaręs, nurodytą aplinkybę pašalino ir iš kaltinimo. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad A. D. ir R. A. G. neteisėtai įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą ne veikdami bendrininkų grupe, o veikdami kartu ir bendrais veiksmais.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismui iš kaltinimo pašalinus šį kvalifikuojantį požymį, teismas privalėjo individualizuoti kaltinamųjų veiksmus ir nurodyti, kuris iš jų neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą. Šie apeliantų argumentai taip pat atmetami. Pirmiausia pažymėtina, kad veikimas bendrininkų grupe nėra nusikaltimą, nurodytą BK 253 str., kvalifikuojantis požymis. Bendrininkų grupė yra viena iš BK 25 str. 1 d. išvardintų bendrininkavimo formų. Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Be to, veikos padarymas bendrininkų grupe yra ir viena iš įstatyme numatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. BK 60 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad ši aplinkybė yra, kai veiką padarė bendrininkų grupė. Tačiau toliau tame pačiame BK 60 str. 1 d. 1 p. nurodoma, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia.

Iš to, kas dėstoma skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, galima spręsti, kad teismas pasinaudojęs BK 60 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, pirmiausia ir nusprendė veikos padarymo bendrininkų grupe nepripažinti A. D. ir R. A. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, šiuo atveju atsakomybę sunkinančią aplinkybę supainiojo su byloje nustatyta kaltinamųjų bendrininkavimo forma, todėl veikimą bendrininkų grupe pašalino ir iš kaltinimo, vietoje to nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodęs, kad nusikaltimą A. D. ir R. A. G. padarė veikdami kartu ir bendrais veiksmais. Ištaisyti šios klaidos nesant paduoto atitinkamo prokuroro apeliacinio skundo teisėjų kolegija negali, nes tai pablogintų nuteistųjų teisinę padėtį.

Kita vertus, paminėta aplinkybė visai nereiškia, kad A. D. ir R. A. G. kaltė šioje byloje neįrodyta ir kad teismas nenustatė jų abiejų vaidmens nusikaltimo padaryme. BK 24 str. 3 d. yra nurodyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas A. D. ir R. A. G. abu kaip tik ir pripažino nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., vykdytojais (bendravykdytojais). O tai patvirtina visuma byloje išnagrinėtų įrodymų, taip pat ir pačių nuteistųjų, ne tik M. P., bet ir A. D. bei R. A. G. parodymai. Byloje įrodyta, ir tai patvirtina patys nuteistieji, kad jokio leidimo disponuoti šaunamaisiais ginklais A. D. ir R. A. G. neturėjo, remiantis ir jų pačių parodymais teisme taip pat neabejotinai įrodyta, kad M. P. atvykus į kitų šioje byloje nuteistųjų asmenų gyvenamąją vietą ir pasiūlius jiems įgyti iš jo pagrobtą šaunamąjį ginklą , ir A. D., ir R. A. G. kalbėjosi su M. P., suprato jo pasiūlymą ir abu sutiko iš M. P. tą ginklą nusipirkti. Šioje dalyje pažymėtina dar ir tai, kad net ir tikint apeliantų argumentais apie tai, kad pistoletas už 7 eurus iš M. P. buvo įgytas neturint tikslo tuo ginklu toliau patiems naudotis, turėti jį nuosavybės teise, o tikintis, kad vėliau tas pats M. P. ginklą susigrąžins, visa tai nuteistųjų atsakomybės nešalina. Byloje pačių nuteistųjų parodymais įrodyta, kad A. D. ir R. A. G. ne tik abu bendravo su M. P., girdėjo jo siūlymą pirkti ginklą, tačiau R. A. G. pats nurodė A. D. sumokėti už tą ginklą M. P. 7 eurus, A. D. tai padarė, gavo iš M. P. pistoletą ir parsinešė į namo vidų. R. A. G. pats parodė, kad tai matė ir netgi pats nurodė padėti pistoletą namuose prie veidrodžio. R. A. G. taip pat pats parodė, kad kitą dieną būtent jis šaunamąjį ginklą iš gyvenamojo namo pernešė ir padėjo į garažą. Nuteistoji A. D. irgi parodė, kad ginklas į garažą buvo perneštas tam, kad jo nepamatytų jos sūnus, ji ne tik žinojo, kur tas ginklas laikomas, bet ir iš karto nurodė jo buvimo vietą daryti kratos atvykusiems pareigūnams. Kratos metu šaunamasis ginklas buvo paimtas jos akivaizdoje. Tai reiškia, kad A. D. ir R. A. G., neturėdami leidimo, neteisėtai ne tik bendrais veiksmais įgijo šaunamąjį ginklą, bet ir šį ginklą neteisėtai laikė turėdama jį savo žinioje ir valdyme.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nustatė kiek kitokias šaunamojo ginklo įgijimo aplinkybes, negu teisme parodė patys nuteistieji. Nuosprendyje nurodoma, kad 7 eurus M. P. sumokėjo R. A. G., o A. D. tik paėmė tą ginklą iš M. P.. Kolegijos nuomone, iš nuteistųjų (taip pat ir iš M. P.) parodymų galima spręsti apie nuteistųjų bandymus švelninti būtent R. A. G. padėtį. Kita vertus, bet kuriuo atveju akivaizdu, kad šaunamąjį ginklą iš M. P. įgijo abu nuteistieji – A. D. ir R. A. G., veikdami kartu ir bendrais veiksmais.

Nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai taip pat neabejotinai įrodyti. Galima sutikti su apeliantais dėl to, kad nei A. D., nei R. A. G. iš anksto neteisėtai įgyti šaunamąjį ginklą neplanavo ir įgijo jį tik atsitiktinai, tą ginklą pasiūlius M. P.. Negalima atmesti ir tikimybės, kad nuteistieji būtų grąžinę tą ginklą M. P., jeigu šis būtų to prašęs ir grąžinęs gautus pinigus. Nepaneigti ir A. D. bei R. A. G. aiškinimai, kad elgtis su ginklais, jais naudotis ir netgi tiksliai juos identifikuoti jie nemokėjo ir neturėjo tam specialių žinių. Kita vertus, kolegija daro išvadą, kad byloje neabejotinai įrodyta, jog ir A. D., ir R. A. G. tikrai suprato, kad neteisėtai įgyja ir laiko būtent šaunamąjį ginklą. Tokia išvada gali būti netgi preziumuojama įvertinant nuteistųjų amžių, jų psichikos būklę, taip pat ir gyvenimišką patirtį. Be to, skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė tą aplinkybę, kad abu nuteistieji nutarė toliau nelaikyti šaunamojo ginklo gyvenamajame name ir nutarė padėti jį (paslėpti) garaže dėl tos priežastie, kad to ginklo nepamatytų A. D. vaikas. Teismas iš to padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji gerai suprato apie įgyto ir laikomo ginklo pavojingumą. Visuma jau aptartų aplinkybių patvirtina teismo išvadą, jog nuteistieji suprato, kad neteisėtai, t. y. neturėdami leidimo, įgyja ir laiko šaunamąjį ginklą ir norėjo taip veikti, t. y. jie veikė tiesiogine tyčia.

Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius kaltais ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje įrodyta, kad A. D. ir R. A. G. neteisėtai, neturėdami leidimo, įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą veikdami tiesiogine tyčia. Jų nusikalstamas veikas teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 253 str. 1 d. Naikinti apkaltinamąjį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismas nuteistiesiems paskyrė ir neteisingas bausmes, pažeidė BK 41 ir 55 straipsnių reikalavimus, nes nuosprendyje neišdėstė laisvės atėmimo bausmių paskyrimo motyvų ir nepasisakė, kodėl BK 41 str. numatytos bausmės paskirties neatitiktų sankcijoje numatyta kitos rūšies bausmė, t. y. areštas. Skunduose nurodoma ir apie tai, kad teismas nenurodė, kodėl netaikė BK 37 ir 54 str. nuostatų.

Išnagrinėjusi šiuos apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija juos pripažįsta iš dalies pagrįstais.

BK 37 str. numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Šiame BK straipsnyje nurodoma, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis formali, tačiau įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis nustatė ne tik dėl pačios veikos pavojingumo, bet ir dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių. Dėl BK 37 str. taikymo ir šio įstatymo būtent bylose, kuriose asmuo kaltinamas pagal BK 253 str. 1 d., pasisakyta ir išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje byloje Nr. 2K-7-109/2013. Šioje nutartyje nurodyta, kad nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–387/2008, 2K–427/2010, 2K–500/2010 ir kt.).

Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. ir R. A. G. padarytos nusikalstamos veikos yra pakankamai pavojingos, nes jomis kėsinamasi į visuomenės saugumą, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu. A. D. ir R. A. G. nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčia, neturėdami leidimo, neteisėtai ne tik įgijo (nusipirko) šaunamąjį ginklą, bet ir jį neteisėtai laikė, be to, tas ginklas buvo laikomas pakankamai ilgai, daugiau negu mėnesį laiko ir nusikalstama veika netrūko tik sudarus ir paėmus šaunamąjį ginklą kratos metu. Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. D. ir R. A. G. padarytą nusikaltimą pripažinti mažareikšmiu nėra pakankamo pagrindo. Tuo pačiu nėra pagrindo ir taikyti BK 37 str. nuostatas.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su abiejų apeliacinių skundų argumentais dėl to, kad teismas nuteistiesiems A. D. ir R. A. G. paskyrė aiškiai per griežtas savo rūšimi bausmes.

Skiriant bausmę teismas turi vadovautis BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį, BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir kitomis BK bendrosios dalies normomis, nustatančiomis bausmių skyrimo taisykles.

Pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tuo tarpu BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę galimybę numato ir BK 62 str.

BK 253 str. 1 d. sankcija numato arešto bausmę arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Teismas skundžiamu nuosprendžiu A. D. ir R. A. G. paskyrė vienodas 2 metų laisvės atėmimo bausmes, taip pat, taikant BK 75 str., abiems nuteistiesiems atidėjo paskirtų bausmių vykdymą 2 metams. Kodėl nuteistiesiems buvo paskirtos terminuoto laisvės atėmimo, o ne arešto bausmės, nuosprendyje jokie motyvai faktiškai neišdėstyti.

Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuosprendyje nenurodyta, kodėl nebuvo taikomas BK 54 str., galima manyti, kad iš tikrųjų apeliantai turėjo mintyje BK 54 str. 3 d., numanančią galimybę skirti bausmę, švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje. Tokią bausmę skirti, kolegijos nuomone, tikrai nebuvo ir nėra pagrindo. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. 1 d. arba 2 d. nėra galimybės, nes nenustatytos visos būtinos šio įstatymo taikymo sąlygos. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011 ir kt.). Kokių nors išskirtinių aplinkybių, atitinkamai apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ar tą veiką padariusius asmenis, kolegijos nuomone, taip pat nėra, apie tokias aplinkybes nenurodoma ir paduotuose apeliaciniuose skunduose. Todėl taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas taip pat pagrindo nėra.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje, nors ir nesant pagrindo skirti A. D. ir R. A. G. švelnesnes negu numatyta įstatymo bausmes, yra pagrindas skirti jiems sankcijoje numatytos švelnesnės rūšies, t. y. arešto bausmes.

Skundžiamame nuosprendyje teismas jokių A. D. ir R. A. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Tačiau nustatė po vieną abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Nuosprendyje bausmių skyrimo motyvai išdėstyti gana plačiai ir išsamiai. Teismas atsižvelgė į daugumą BK 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių. Nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamųjų padarytas nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, šaunamasis ginklas buvo surastas ir paimtas. Nurodoma, kad A. D. dirba, gerai charakterizuojama, augina ir išlaiko nepilnametį vaiką. Ji neteista ir nebausta administracinėmis nuobaudomis. Apie R. A. G. nurodoma, kad jis administracine tvarka baustas, tačiau irgi neteistas (yra duomenų, kad R. A. G. šiuo metu įtariamas padaręs kitą nusikaltimą, tačiau apkaltinamasis nuosprendis toje byloje nepriimtas ir į šią aplinkybę skiriant bausmę šioje byloje negali būti atsižvelgiama). Taip pat teismas nurodo, kad R. A. G. vykdo individualią veiklą, gyvena kartu su A. D., jo socialiniai ryšiai su šeima tvirti.

Įvertinus visas šias nuosprendyje išdėstytas aplinkybe, daroma išvada, kad jos nuteistųjų asmenybes apibūdina išimtinai teigiamai, teismas netgi išdėstė aplinkybes, rodančias mažesnį A. D. ir R. A. G. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Tačiau po to nuosprendyje nurodoma, kad A. D. ir R. A. G. skirtina laisvės atėmimo bausmė, nes tokios rūšies bausmė numatyta sankcijoje. Dar nurodoma, kad skirti kitos rūšies bausmę – areštą yra netikslinga. Kodėl skirti arešto bausmes netikslinga teismas niekuo nemotyvavo.

BK 55 straipsnyje yra nurodoma, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje iš viso nemotyvavęs, kodėl skiria A. D. ir R. A. G. laivės atėmimo, o ne sankcijoje numatytas arešto bausmes, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 55 straipsnis). O tai nulėmė ir neteisingų savo rūšimi aiškiai per griežtų bausmių paskyrimą. Juo labiau, kad nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai kaip tik turi būti pakankamu pagrindu ne terminuoto laisvės atėmimo, o sankcijoje numatytos švelnesnės rūšies bausmės paskyrimui.

Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir nuteistiesiems A. D. ir R. A. G. skiriamos būtent arešto bausmės. Pagal BK 49 str. 3 d. už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. Įvertinusi visas jau aptartas bylos aplinkybes ir nuteistųjų asmenybes, atsižvelgiant dar ir į tai, kad A. D. augina nepilnametį vaiką, kolegija šiai nuteistajai skiria minimalios trukmės arešto bausmę. Iš bylos matosi, kad A. D. vaikas yra jau 15 metų amžiaus ir tokios bausmės paskyrimas motinai jos vaiko interesams, kolegijos nuomone, ženklios žalos jau nepadarys. Tuo tarpu nuteistajam R. A. G., įvertinant tai, kad jis daug kartų baustas už administracinės teisės pažeidimus, skiriama didesnės trukmės arešto bausmė. Kolegijos nuomone, būtent tokių bausmių paskyrimas atitiks padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems R. A. G. ir A. D. paskirtų bausmių pakeisti.

Nuteistajam R. A. G. pagal BK 253 str. 1 d. paskirti bausmę 60 (šešiasdešimt) parų arešto, šią bausmę atliekant areštinėje.

Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo R. A. G. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Nuteistajai A. D. pagal BK 253 str. 1 d. paskirti bausmę 15 (penkiolika) parų arešto, šią bausmę atliekant areštinėje.

Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo A. D. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.