Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.3; 1.1.8.6.6; 1.1.8.9; 1.2.3.1; 2.1.6.2.

2008 m. vasario 15 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato A. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nubaustas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pirmus tris metus kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Išieškotina iš V. G. 111 Lt 51 ct proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 2 d., apie 13 val., prie alaus baro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio peiliu smogdamas R. B. vieną smūgį į kaklą ir vieną smūgį į krūtinę, padarė durtinę – pjautinę aklą žaizdą apatinio žandikaulio dešinės šakos srityje bei durtinę – pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio kiauryminiu sužalojimu, tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į širdiplėvės ir krūtinplėvės kairės pusės ertmes, širdies tamponada krauju, dėl to nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė R. B. .

Nuteistasis V. G. apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu bei nurodo, kad nužudyti R. B. nenorėjo, o tai padarė išprovokuotas nukentėjusiojo elgesio, paveiktas jo grasinimų ir įžeidinėjimų. Apeliantas pažymi, kad jam diagnozuotas emociškai nestabilios asmenybės tipo sutrikimas, todėl jo reakcija į vieną ar kitą veiksmą yra kitokia nei normalaus žmogaus. Konflikto metu nukentėjusysis nesiliovė V. G. žeminęs ir įžeidinėjęs kitų akyse, o tai jį labai užgavo. Be to, nukentėjusysis reiškė savo nepagrįstas pretenzijas ir grasino, o tai patvirtino liudytojai R. K. ir G. N. . Apeliantas taip pat nurodo, kad pagal eksperto išvadą jam įvykio metu jam buvo padarytas minkštųjų audinių sumušimas ir nubrozdinimas, kuriuos padarė R. B. , o V. G. , norėdamas jo atsikratyti ir pagąsdinti, mostelėjo lengvu judesiu su peiliu rankoje ir sužalojo R. B. apatinio žandikaulio srityje. Tačiau, nuteistojo teigimu, po paskutinio nuteistojo R. B. grasinimo pakasti vaikus V. G. nesusivaldė, jam aptemo protas ir savęs nekontroliavo. Liudytojai G. N. ir R. K. taip pat patvirtino, kad R. B. buvo įkyriai prikibęs prie nuteistojo, nors jo visi ir prašė baigti kabinėtis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad liudytojo R. K. parodymai nėra nuoseklūs ir skiriasi ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Be to, R. K. įvykio dieną buvo nustatytas 3,50 promilės girtumas, todėl jis teisme dėl su ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nesutapimo su duotais teisme arba meluoja, arba sąžiningai klysta. R. K. parodymai, kad R. B. nebuvo agresyvus, prieštarauja teismo metu nustatytam faktui, kad nukentėjusysis sudavė V. G. ir jį šmeižė. Atitinkamai R. K. parodymai dėl skambinimo greitajai medicinos pagalbai nesutampa su liudytojo G. N. parodymais, todėl, apelianto nuomone, R. K. teisme duoti parodymai vertintini kritiškai, atsižvelgiant į jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir girtumą. Visgi nuteistasis pažymi, kad nors teismas ir konstatavo, kad V. G. išprovokavo nukentėjusiojo elgesys, tačiau į tai iš esmės neatsižvelgė. Be to, nors teismas atsižvelgė į jo praeitį, tačiau neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo nusikalstamą praeitį, jo įvykdytus nužudymus, o pats nuteistasis žino, kad savo grasinimus R. B. visuomet anksčiau ar vėliau įvykdydavo. Tuo tarpu tai, kad R. B. jau niekas nebepadės, jis sakė ne juokais, o supratęs, kas įvyko ir neužčiuopęs pulso, o prieš tai dar prašė padėti R. K. bei G. N. padėti nunešti R. B. į alaus baro vidų, kad nesušaltų.

Nuteistasis pripažįsta, kad yra stambesnis bei sportuojantis, žinojo gresiančią sankciją už nužudymą, todėl racionaliai mąstydamas būtų sureagavęs kitaip, tačiau po įžeidinėjimų, grasinimų ir smūgio į veidą jis nebegalėjo valdytis ir savęs kontroliuoti, o ekspertai nustatė, jog smūgis į krūtinę suduotas vidutine jėga, todėl, apelianto įsitikinimu, tai rodo jo suduoto smūgio nesąmoningumą. Be to, nuteistojo nuomone, ekspertams išsakyti žodžiai negali būti vertinami kaip kaltės įrodymas, o tik įrodo, kad jis buvo išprovokuotas. Be to, nuteistasis iškart pranešė apie nužudymą R. B. broliui, prisipažino įvykdęs nusikaltimą ir jo parodymai išliko nepakitę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Pats nukentėjusiojo brolis R. B. patvirtino, jog V. G. po įvykio buvo pasimetęs. Be to, jis dar gėrė nusiraminimui po įvykio ir buvo daug mažiau girtesnis už nukentėjusįjį ir liudytojus. Tokiu būdu, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas išskyrė tuos faktus, kurie vienaip ar kitaip sunkina V. G. padėtį ir pilnai neįvertino jo padėtį lengvinančių aplinkybių ir faktų. Be to, apelianto nuomone, yra neteisingai kvalifikuota jo įvykdyta nusikalstama veika, kuri turėtų būti perkvalifikuota iš tyčinio nužudymo į nužudymą susijaudinus.

V. G. gynėjas advokatas A. B. taip pat nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu ir prašo jį pakeisti, nurodydamas, kad nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, o taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apelianto nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nesirėmė patikimais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, o savo išvadas pagrindė spėjimais, todėl visiškai neaišku, kuo remiantis teismas nustatė jog V. G. nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nors visos faktinės bylos aplinkybės byloja priešingai. Atitinkamai pats V. G. visą laiką tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jis neturėjo jokio noro nužudyti R. B. , peiliu tik norėjęs pagąsdinti R. B. kad šis liautųsi V. G. atžvilgiu priekabiavęs ir grasinęs. Be to, po užgauliojimų nukentėjusysis R. B. vieną kartą smogė kumščiu V. G. į kaktą. Gynėjo įsitikinimu, nors R. B. ir neturėjo su savimi peilio ar kokio ginklo, realaus pavojaus V. G. nekėlė tačiau visas R. B. elgesys - įžūlūs bei žmoniškąjį orumą sukeliantys užgauliojimai, smūgio sudavimas sukėlė V. G. didelį susijaudinimą kas turėjo lemiamą reikšmę nusikaltimo padarymui. Nežinia dėl kokių priežasčių teismas to jog veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, nebuvo įvertinti kaip V. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (LR BK 59 str. l d.10 p.), kas būtų turėję reikšmės skiriant bausmę V. G. (LR BK 54 str. 2 d. 7 p.).

Nuteistojo gynėjo nuomone, nuosprendis yra pagrįstas spėliojimais ir prielaidomis, kurios turėtų būti aiškinamos nuteistojo naudai. Be to, priimdamas nuosprendį ir skirdamas bausmę teismas, nors ir pripažino bei atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog V. G. pripažino savo kaltę bei nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaitimo, o taip pat paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, tačiau paskyrė laisvės atėmimo bausmę, griežtesnę nei LR BK 129 str. l d. sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistojo V. G. gynėjas prašo Panevėžio apygardos teismo 2007-11-30 d. nuosprendį pakeisti paskiriant V. G. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo V. G. ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato A. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniuose skunduose ginčijama teismo išvada, kad nuteistasis atimant gyvybę R. B. veikė tiesiogine tyčia. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėta išvada yra visiškai pagrįsta. Byloje nustatyta, kad V. G. ne kartą buvo teistas už smurtinius nusikaltimus, panaudojant peilį, todėl puikiai suprato, kokį pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei kėlė jo panaudojimas. Atitinkamai tiek mosteldamas R. B. peiliu palei veidą (nuteistojo V. G. parodymai), tiek dar kartą smogdamas peiliu iš apačios į viršų (specialisto išvada Nr. M179/07(05) nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę, nukentėjusysis numatė, kad arba sužalos nukentėjusįjį, arba atims jam gyvybę ir vienodai norėjo bet kokių iš šių padarinių. Antai pats V. G. parodė, kad jam R. B. išsakyti grasinimai ,,užkelti ant stogo gaidį“, ,,pakasti vaikus“, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo nusikalstamą praeitį, atrodė realūs, nes savo ketinimus jis anksčiau ar vėliau įvykdo. Be to, pats nuteistasis, dar prieš nukentėjusiojo išsakytą grasinimą pakasti vaikus, įvykio metu atsikirto, kad, jei ,,užkels ant stogo gaidį“, ilgai netrauks. Pažymėtina, kad nors pirmasis smūgis, nukentėjusiajam esant gyvam, būtų kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau patys nuteistojo veiksmai jau pirmojo smūgio metu (mostas peiliu nukentėjusiajam į galvos sritį) neabejotinai kėlė pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei. Tuo tarpu netgi po pirmojo suduoto smūgio peiliu, kuomet nukentėjusysis jau buvo sužalotas apatinio žandikaulio dešinės pusės srityje, nuteistasis savo pavojingo kėsinimosi nenutraukė, o iškart ir vėl smogė nukentėjusiajam peiliu vidutine jėga į krūtinės kairę pusę (pagal specialisto išvadą Nr. M 179/07(05), o taip pat ją patvirtinančius liudytojų G. N. , R. K. bei iš dalies ir V. G. parodymus, abi durtinės pjautinės žaizdos padarytos vienu metu, greitai viena po kitos). Be to, apklaustas psichiatrinės ekspertizės metu nuteistasis pažymėjo, kad nukentėjusysis ,,pats prisiprašė, nereikia nervuoti, nereikia kabinėtis“ (pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis vadovavosi visiškai pagrįstai, nes jie gauti atliekant LR BPK IV dalies XIV skyriaus šeštame skirsnyje numatytą ikiteisminio tyrimo veiksmą, o gautas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas teisme buvo tinkamai ištirtas). Tokiu būdu teigti, kad nuteistasis norėjo nukentėjusįjį vien tik pagąsdinti ar vien tik nesunkiai sužaloti, nėra jokio pagrindo. Visgi sprendžiant apie nuteistojo psichinį santykį su veikos pasekmėmis, atsižvelgtina ir į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, o būtent: pats V. G. pasiūlė R. B. patraukti nuo sniego, kad nesušaltų ir jį nunešė su G. N. ir R. K. prie alaus baro durų bei tikrino pulsą. Tuo tarpu teiginį ,,nebežiūrėk, jo niekas nebepakels“, pasakė tik neaptikęs pulso. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, aišku, kad nuteistasis savo veiksmais nesiekė tik vieno konkretaus tikslo - nukentėjusiojo R. B. gyvybės atėmimo, tačiau iš jo veiksmų įvykio metu bei elgesio po nusikaltimo padarymo akivaizdu, kad gyvybės atėmimas nukentėjusiajam už pastarojo išprovokuotą konfliktą ir išsakytus grasinimus jį visiškai tenkino, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad veika yra įvykdyta nuteistajam veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia.

V. G. apeliaciniame skunde prašo jo veiką iš LR BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 130 str. (nužudymą labai susijaudinus), o jo gynėjas advokatas A. B. apeliaciniame skunde prašo tai pripažinti LR BK 59 str. 1 d. 10 p. numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau didelis susijaudinimas numatytas kaip sudedamoji LR BK 130 str. numatyto nusikaltimo dalis, todėl LR BK esant numatytai privilegijuotai nužudymo sudėčiai, nužudymo atveju, LR BK 59 str. 1 d. 10 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė iš viso negali būti taikoma, o nužudymui esant padarytam staiga labai susijaudinus, veika kvalifikuojama pagal LR BK 130 str. Visgi pagal LR BK 130 str. (labai susijaudinus) veika kvalifikuojama tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, trunkančios labai trumpą laiko tarpą ir dėl kurios asmens suvokimas savo veiksmų pavojingumo ir gebėjimas juos valdyti yra ribotas, o didelį susijaudinimą turi sukelti nelauktas, staiga padarytas, netikėtas kaltininkui nukentėjusiojo poelgis. Tuo tarpu iš paties nuteistojo bei liudytojų G. N. ir R. K. parodymų aišku, jog konfliktas tarp V. G. ir R. B. prasidėjo jau alaus bare ir tęsėsi pakankamai ilgą laiką (daugiau kaip pusvalandį). Konflikto metu R. B. sudavė V. G. , tačiau šis tuo metu susivaldė ir prašė ,,nelįsti, atstoti“, bet nukentėjusysis nesiliovė grasinti nuteistajam (grasino ,,paleisti raudoną gaidį ant stogo“, ,,pakasti vaikus“), todėl V. G. sudavė R. B. du kartus peiliu į gyvybiškai svarbias vietas. Tokiu būdu, kaip buvo pažymėjęs ir pirmosios instancijos teismas 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendyje, akivaizdu, kad V. G. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Tačiau konkrečiu atveju, sprendžiant V. G. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 130 str. klausimą, esminė aplinkybė yra tai, ar antrojo smūgio nukentėjusiajam peiliu į kairę krūtinės pusę metu nuteistasis buvo fiziologinio afekto būsenoje. Apklaustas teisme nuteistasis paaiškino, kad po visų nuteistojo išsakytų grasinimų (,,paleisti ant stogo raudoną gaidį“; ,,pakasti vaikus“), nuteistasis ,,mostelėjo R. B. peiliu palei veidą“ ir sukosi eiti, tačiau R. B. griebė jam už peties. Apie jokius kitus nukentėjusiojo R. B. išsakytus grasinimus ar pavojingus veiksmus po pirmojo V. G. suduoto smūgio peiliu taip pat neparodė ir pagrindiniai įvykio liudytojai G. N. ir R. K. , kurie šių dviejų smūgių peiliu iš viso neišskyrė. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad po pirmojo smūgio nukentėjusiajam peiliu R. B. dar pagrasino taip, kad nukentėjusysis staiga labai susijaudino ir ne visiškai galėjo kontroliuoti savo veiksmus. Tokią išvadą patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 52 išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. G. galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tiesa, atlikus aukščiau minėtą ekspertizę, V. G. buvo diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, tačiau, priešingai nei apeliaciniame skunde pažymi nuteistasis, šis asmenybės sutrikimas yra daugiau ar mažiau pastovaus pobūdžio ir charakterizuoja patį asmenį, bet nėra ir negali būti siejamas su ypatinga asmens būsena, dėl kurios jis ribotai galėtų suvokti ir valdyti savo veiksmus (afekto būsena). Įvertinus visas aukščiau minėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, antrasis smūgis nukentėjusiajam peiliu į kairę krūtinės pusę buvo tik loginis jau pradėto kėsinimosi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę tęsinys ir konstatuoti, kad, skirtingai nuo pirmo suduoto smūgio R. B. peiliu į galvos pusę, antrasis smūgis peiliu buvo suduotas nuteistajam esant afekto būsenoje, nėra pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 130 str.

Nuteistojo apeliaciniame skunde liudytojo R. K. parodymus siūloma vertinti kritiškai, kadangi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš dalies skirtingi (dėl peilio išmetimo, dėl nukentėjusiojo jam pačiam suduoto smūgio ir pan.), tačiau šie prieštaravimai nėra reikšmingi bylai išspręsti teisingai, o nuteistojo R. K. parodymais vadovaujamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Be to, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi jis buvo išgėręs tik pusę butelio alaus ir tai jokios įtakos jo veiksmams neturėjo. Tačiau iš neblaivumo nustatymo akto Nr. 130 matoma, kad iš karto po įvykio V. G. nustatytas 1,77 promilių girtumas. Tuo tarpu G. N. jau 2007-03-08 vykusios liudytojo apklausos metu patvirtino, kad po įvykio gerti alaus į barą jau niekas nėjo, o tik visi trys išgėrė vieną bokalą alaus lauke. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, neabejotinai nustatyta, kad įvykio metu V. G. buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad V. G. už R. B. nužudymą paskirta aiškiai per griežta bausmė, kadangi nuteistasis nuo pat pradžių pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, po nusikaltimo skambino nužudytojo broliui, kvietė greitąją medicinos pagalbą, policiją, o nusikaltimą išprovokavo pats nukentėjusysis. Be to, nuteistojo teigimu, skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į paties nukentėjusiojo asmenybę. Tačiau iš 2007-03-02 tarnybinio pranešimo aišku, kad informaciją apie Obelių m., Rokiškio raj., rastą vyriškio lavoną su durtinėmis žaizdomis, policijos pareigūnams telefonu pateikė VŠĮ PSAPC med. felčerė A. R. . Be to, nors civilinis ieškinys byloje ir nebuvo pareikštas, tačiau akivaizdu, kad nusikaltimu buvo padaryta turtinė žala (laidotuvių išlaidos), kurios nuteistasis savanoriškai neatlygino. Byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis jokio ginklo su savimi neturėjo, realaus pavojaus jo gyvybei ar sveikatai nekėlė, o V. G. pats pirmas smogė nukentėjusiajam peiliu į galvos sritį, kai jokio tiesiogiai nuteistajam gresiančio pavojingo kėsinimosi nebuvo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo jokio būtinosios ginties ribų peržengimo, o V. G. taikyti LR BK 62 str. ar 54 str. 3 d. nuostatas nėra pagrindo. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuosprendyje nepakankamai atsižvelgta į nuteistojo prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi bei provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo provokuojančio elgesio nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.), o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią aplinkybę pripažįsta, tačiau iš Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio matoma, kad skiriant bausmę V. G. atsižvelgta tiek į paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, tiek į nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Visgi teisingumą vykdo teismas (LR Konstitucijos 109 str. 1 d.), o vykdydamas teisingumą teismas atsižvelgia ne tik į nuteistojo padėtį švelninančias, tačiau ir į sunkinančias aplinkybes. Antai vadovaudamasis LR BK 61 ir 54 str., teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio asmuo ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, V. G. jau anksčiau ne kartą teistas, pripažintas, tačiau tinkamų išvadų nepadarė ir nusikaltimą įvykdė nepraėjus nei pusei metų po jo paleidimo į laisvę. Atkreiptinas dėmesys, kad V. G. jau 1987 m. liepos 17 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir dėl nuolat padaromų nusikaltimų šis pripažinimas galioja iki šiol (pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. LR BK laikomas pavojingu recidyvistu). Atitinkamai LR BK 56 str. 2 d. nustatytas draudimas pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą paskirti mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmę, nesant LR BK 54 str. 3 d. ar 62 str. numatytų pagrindų. Tačiau jau anksčiau minėta, kad taikyti LR BK 54 str. 3 d. ar 62 str. nuostatas konkrečiu atveju nėra pagrindo. Tiesa, kaip apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, į nukentėjusiojo asmenybę nuosprendyje nebuvo atsižvelgta, tačiau atsižvelgiant į LR BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį, LR BK 54, 56, 61 str. nuostatas, o taip pat aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, viršijanti LR BK 129 str. 1 d. (LR BK 2006-12-28 red.) sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.