Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui A. K., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. jam kalint Pravieniškių PN-AK 2-ojo lokalinio sektoriaus 16 būrio 3 brigadoje, pažeidžiant gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų, taip pat pareigūnų veiksmų, atliekant kratas, perkeliant į 3 –iąjį lokalinį sektorių ir pan.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. viso bendro patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (b.l.28,29,123) patvirtina, kad pareiškėjas 2 –ojo lokalinio sektoriaus 16 būrio 3 brigadoje kalėjo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. Šios brigados gyvenamasis plotas yra 32,83 kv.m. (b.l. 72)

Iš atsakovo atstovo pateiktų pažymų matyti, kad šių pažymų išdavimo metu 16 būrio brigadoje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų (b.l. 29,123), 2016 m. gruodžio 15 d. minėtoje gyvenamojoje patalpoje gyveno 8 nuteistieji (b.l. 30).

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nesutiko (b.l. 111), tvirtino, kad jo kalinimo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje buvo 16 miegamųjų vietų, tai, jo teigimu, patvirtina Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymas, kuriuo jis skiriamas gyventi į 16 būrio 3 brigados 14 lovą.

Iš į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėją (b.l. 28) matyti, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu pareiškėjas skirtas gyventi į 16 būrio 3 brigados 14 lovą, iš kurios 2015m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 2-891 perkeltas į 3 –iojo lokalinio sektoriaus 4 būrio 42 brigados 5 patalpos 5A lovą (b.l. 52).

Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie 16 būrio 3 brigados gyvenamųjų vietų skaičių pareiškėjo kalinimo joje metu. Aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 16 būrio 3 brigadoje pareiškėjo buvimo joje metu buvo ne mažiau kaip 14 miegamųjų vietų. Patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad šioje gyvenamojoje patalpoje buvo 16 miegamųjų vietų, į bylą nepateikta, todėl tikėti abstrakčiu tvirtinimu apie tokį nuteistųjų skaičių šiose gyvenamojoje patalpoje nėra jokio teisinio pagrindo. Gyvenamojo ploto norma skaičiuotina laikant, jog gyvenamojoje patalpoje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo 14 miegamųjų vietų.

Atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjo kalinimo metu 16 būrio 3 brigadoje vienam asmeniui teko 2,3 kv.m. gyvenamojo ploto (32,83/14 =2,345).

Darytina išvada, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. kalint Pravieniškių PN-AK 16 būrio 3 brigadoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkama gyvenamosios patalpos dirbtine apšvieta.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Byloje esantis Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 18 d. patikrinimo aktas Nr. 36-1280 (7) (b.l. 73-77), priimtas 2014 m. rugpjūčio 12 d. atlikus patikrinimą vietoje, patvirtina, kad 2 –ojo lokalinio sektoriaus 16 būrio 3 – os brigados dirbtinė apšvieta (pareiškėjo buvimo šioje gyvenamojoje patalpoje metu) atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamosios patalpos dirbtinės apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su nenaikinamais buitiniais parazitais ir graužikais gyvenamosiose patalpose, t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l. 45-48), sutartiniai įsipareigojimai yra vykdomi (b.l. 83-103). Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, į bylą nepateikta. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, sveikatos priežiūros specialistus, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas tvirtino, kad 16 būrio 3 brigadoje trūko baldų daiktams ir drabužiams susidėti, nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo 5 spintelės ir 2 spintos.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nurodyta, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, staliukas sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui. Akivaizdu, kad pagal Aprūpinimo normas kiekvienam nuteistajam turi būti skirta po vieną spintelę, tačiau reikalavimo gyvenamosiose patalpose įrengti spintą nėra nustatyta.

Atsakovo atstovo 2016 m. gruodžio 28 d. pažymos Nr. 77-3515 (b.l. 72) duomenimis, šiuo metu 16 būrio 3 brigados patalpoje yra 10 metalinių lovų, 5 spintelės ir viena drabužių spinta.

Duomenų, kiek gyvenamojoje patalpoje pareiškėjo kalinimo metu buvo spintelių, į bylą nepateikta, todėl nepaneigta, kad ginčo laikotarpiu 16 būrio 3 brigadoje buvo 5 spintelės, tai, teismo nuomone, neatitinka Aprūpinimo normų reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat kėlė pretenzijas dėl per mažo lokalinio sektoriaus kiemo, nurodydamas, kad kiemas buvo 220 kv.m., šiame sektoriuje kalėjo apie 300 nuteistųjų, todėl jame nepakako vietos pasivaikščioti.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių, nes 200 nuteistųjų buvo skirta 7 praustuvės, 4 kojų plovyklos, 6 klozetai ir 4 pisuarai.

Aprūpinimo normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušinėje – po vieną dušo sietelį 15 asmenų.

Atsakovo atstovas nurodė, kad vienu sanitariniu mazgu naudojasi 16 ir 15 būrių nuteistieji, kurių bendras skaičius – 146 (b.l.120). Pateikti įrodymai patvirtina, kad 16 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, 9 praustuvės, 4 kolų plautuvės, 1 dušo sietelis (b.l.72). Akivaizdu, kad sanitarinių įrenginių skaičius neatitinka Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas tvirtino, kad prausyklose nebuvo šilto vandens, todėl apsiprausdavo, skalbdavo rūbus po šaltu vandeniu. Išsimaudyti po dušu buvo galima tik kartą per savaitę, tačiau buvo neįmanoma sureguliuoti vandens temperatūros, nes bėgdavo šaltas arba karštas vanduo.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punkto nuostatas, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistemos Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 76:2010 68 p.). Analogiškai nurodyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, kad neįrengdamas šilto vandens tiekimo sistemos prausykloje bei sudarydamas sąlygas kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu atsakovo atstovas aukščiau nurodytų teisės aktų normų nepažeidė.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl de facto maudymosi metu kylančių sunkumų dėl nesureguliuotos vandens temperatūros ir pan., todėl, neesant tokių duomenų, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš pareigūnų veiksmų, atliekant kratas jo gyvenamojoje patalpoje. Tvirtino, kad pareigūnai išmėtydavo nuteistųjų daiktus, išskalbtus drabužius, sulaužydavo baldus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Teismo nuomone, skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pareigūnų elgesio pareiškėjo gyvenamosios patalpos kratų metu yra deklaratyvaus pobūdžio, abstrakčios, lakoniškos ir nepakankamai detalizuotos, nes jis nenurodė konkrečios jo gyvenamosios patalpos kratos atlikimo datos, ją atlikusių pareigūnų vardų ir pavardžių, nedetalizavo konkrečių pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl pareigūnų veiksmų konkrečios kratos metu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo pareigūnų elgesio gyvenamosios patalpos kratų metu, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad už skundų rašymą jis buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK 2-ojo lokalinio sektoriaus į 3-iąjį lokalinį sektorių.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo gautas Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyr. specialisto E. B. 2015 m. rugpjūčio 4 d. tarnybinis pranešimas Nr. 37(2)-813, kuriame buvo siūloma perkleti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK 2- ojo sektoriaus į 3 – iąjį sektorių, siekiant užtikrinti kriminogeninę situaciją įstaigoje (b.l. 49). Atsižvelgdama į šį tarnybinį pranešimą, Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus Nuteistųjų skyrimo į būrius komisija 2015 m. rugpjūčio 4 d. protokoliniu nutarimu Nr. 62-3718 (b.l. 50-51) nutarė siūlyti nuteistąjį A. K. perkelti į 3 –iąjį sektorių. Pravieniškių PN-AK Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos 3 –iame sektoriuje 2015 m. rugpjūčio 5 d. protokoliniu nutarimu Nr. 63-2754 nutarta perkelti pareiškėją iš 12-o sektoriaus ir priskirti paprastajai grupei (b.l. 125-126). Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 2-891 1.10. punktu pareiškėjas perkeltas iš 2-ojo sektoriaus 2 būrio 3 brigados 14 lovos į 3 –io sektoriaus 4 būrio 42 brigados 5 patalpos 5A lovą (b.l. 52). Byloje liudytoju apklaustas pareigūnas E. B. nurodė, kad konkretaus atvejo, kuomet pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas tarnybinis pranešimas neprisimena, tvirtino, kad apie pareiškėjo rašytus skundus nieko nežinojo, tarnybiniai pranešimai dėl perkėlimo dažniausiai surašomi dėl kilusios grėsmės perkeliamojo saugumui ar jį perkeliant dėl grėsmės kitiems kalintiems asmenims.

Teismo nuomone, į bylą atsakovo atstovo pateikti įrodymai bei liudytojo parodymai duoti teismo posėdžio metu patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK 3-iąjį sektorių buvo perkeltas siekiant užtikrinti kriminogeninę situaciją įstaigoje, laikantis tam nustatytų procedūrų, t.y. jo perkėlimo į kitą lokalinį sektorių klausimą apsvarsčius aukščiau nurodytose Komisijose, kurių protokolinių nutarimų pagrindu buvo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo perkėlimo, todėl šių įrodymų visuma neginčijamai paneigia nepagrįstą pareiškėjo teiginį dėl jo perkėlimo į 3-iąjį sektorių, kaip neva bandymą su juo susidoroti dėl skundų rašymo.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl perkėlimo metu iš jo paimtos ir negrąžintos asmeninės patalynės.

Pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu jis įsigijo asmeninę patalynę, nenurodė, koks pareigūnas ją paėmė, neišdėstė, nedetalizavo patalynės paėmimo aplinkybių, nepateikė asmeninės patalynės turėjimo faktą patvirtinančių įrodymų, taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo asmeninė patalynė jo perkėlimo į 3-jį sektorių metu iš pareiškėjo buvo paimta, kad dėl šio patalynės paėmimo bei jos negrąžinimo pareiškėjas reiškė pretenzijas, kreipdamasis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, todėl, nesant tokių duomenų, deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl asmeninės patalynės paėmimo ir negrąžinimo negali būti laikomi pakankamu pagrindu tam, kad būtų konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu (b.l. 60-63) patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą ne kartą yra kreipęsis dėl klubo sąnario skausmų, ausies užgulimo, peršalimo, slogos, dantų skausmo, tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis (galimai neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais (neveikimu)) pareiškėjas nesiejo, be to, tokiais sveikatos sutrikimais skundžiasi ir laisvėje esantys asmenys, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų apie pareiškėjo psichinės sveikatos sutrikimus, patirtus neigiamus išgyvenimus vertinamuoju laikotarpiu nėra. Įvertinus aukščiau išdėstytą, spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą 16 būrio 3 brigadoje buvo laikomas vienerius metus ir penkis mėnesius (nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d.), gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 2,3 kv.m.), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas. Tačiau svarbu pažymėti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN -AK gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus ribose, galėjo dirbti, lankytis socialinės reabilitacijos programose ar užsiimti kita leistina veikla, todėl tik nuo jo valios, pasirinkto elgesio priklausė buvimo gyvenamoje patalpoje trukmė. Pastebėtina, kad byloje taip pat konstatuoti Aprūpinimo normų pažeidimai (netinkamas sanitarinių įrenginių bei spintelių skaičius).

Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė vertinamuoju laikotarpiu būnant Pravieniškių PN-AK, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, yra pagrindas spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 400 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.