Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Šerno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. V. ir atsakovų S. T. , B. T. ir L. T. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-165-630/2008 pagal ieškovo G. E. ieškinį atsakovams S. T. , B. T. , L. T. , M. V. dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais bei skolos priteisimo ir atsakovės M. V. atstovo advokato Romo Kersnausko priešieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo notarė Ilona Mineikienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovų S. ir B. T. atsakomybė yra solidarioji, nes, pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį, solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio ima paskolą arba perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. S. T. pasiskolintos lėšos buvo įnešamos į bendrovės kasą ir naudojamos įmonės reikmėms, apeliantų šeimos poreikiams tenkinti pasiskolintų pinigų nereikėjo, apie sudarytą paskolos sutartį B. T. nieko nežinojo, sutikimo šiam sandoriui sudaryti nedavė. Teismas, remdamasis vien tik prielaidomis, priėjo prie išvados, kad pasiskolinti pinigai buvo panaudoti žemės sklypui ir statiniams įsigyti. Paskolos sutartys buvo sudarytos 2001, 2002 ir 2005 metais, minėtas turtas įsigytas ir už jį atsiskaityta 2004. Sutartys buvo sudarytos skirtingais laikotarpiais, sumos buvo nedidelės. Turtui įsigyti atsakovė panaudojo savo turimų 130 000 Lt asmeninių lėšų bei atsakovai pasiskolino iš banko 650 000 Lt.

3. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, nes nėra būtinųjų sąlygų actio Pauliana institutui taikyti. Be to iš sprendimo nėra aišku, kokioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja sandoris. CK 6.66 straipsnio nuostatas galima taikyti tik tuo atveju, kad šalis sieja prievoliniai santykiai, tuo tarpu paskolos sutartys buvo sudarytos su BUAB „Tilvita“, dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo galiojančios reikalavimo teisės S. ir B. T. . Jeigu skola bus pripažinta S. T. , jis ją ir įvykdys. Teismas, spręsdamas dėl dovanojimo sandorio negaliojimo, per plačiai aiškino kreditoriaus teisių pažeidimo turinį, neįvertino aplinkybių, dėl kurių šis sandoris buvo sudarytas, o atsakovų S. ir B. T. nesąžiningumą nustatė remdamasis ta aplinkybe, kad jie perleido turtą ir tapo nemokūs. Teismas turėjo nustatyti, kad skolininkai siekė išvengti prievolių vykdymo bei apgauti kreditorių. Teismas nepagrįstai atsakovės B. T. nesąžiningumą nustatė remdamasis jai suteiktu L. T. įgaliojimu. Be to, CK 6.66 straipsnio 4 dalis, numato, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Teismas, pripažindamas visą dovanojimo sandorį negaliojančiu, pažeidė minėtą normą, nes turėjo sutartį pripažinti negaliojančia tik iš dalies.

4. Teismas, šalindamas dovanojimo sutarties (teismo nuomone, niekinio sandorio) padarinius, nepagrįstai pripažino negaliojančia 2007 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia remdamasis ne CK 1.80 straipsnio nuostatomis, o CK6.66 straipsniu, tai yra teismas nepripažino, kad dovanojimo sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento. Spręsdamas klausimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas analizavo ir vertino L. T. ir M. V. sąžiningumą ir nesąžiningumą. Apeliantai nesutinka, kad L. T. buvo nesąžininga ir jai galioja CK 6.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, nes ši prezumpcija galioja tik sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu ir negalioja kitų jo sudaromų sandorių atžvilgiu, todėl L. T. nesąžiningumas turėjo būti įrodytas. Atsakovė M. V. yra sąžininga turto įgijėja ir valdytoja, jai turi būti taikoma sąžiningo įgijėjo teisių ir interesų apsauga. Teismo argumentai, kad ji nepakankamai domėjosi pardavėjo turimomis prievolėmis ir galimu jo kreditorių teisių pažeidimu, kad atgaline data buvo sudarytas priėmimo-perdavimo aktas, yra nepagrįsti ir nepaneigia atsakovės sąžiningumo.

5. Teismas nepagrįstai taikė restituciją natūra, kuri gali sukelti didelių nepatogumų šalims. Išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo draudžia įstatymas, o dovanojimo sandorį pripažinus negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, restitucija natūra yra negalima. Atsakovė B. T. nėra įsipareigojusi ieškovui pagal paskolos sutartis, jos ir S. T. atsakomybė nėra solidarioji, todėl restitucijos taikymas natūra pažeidžia jos teises. Dovanojimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik ta apimtimi, kiek būtina ieškovo teisių pažeidimui pašalinti, o viso turto restitucija natūra nėra galima. Be to, atsakovė M. V. pagerino įsigytą turtą. Net ir pripažinęs dovanojimo sutartį negaliojančia, teismas restituciją turėtų taikyti sumokant ekvivalentą pinigais.

Atsakovų S. T. , B. T. ir L. T. apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovų B. T. ir S. T. 350 000 litų skolos grindžia paskolos sutartimis, sudarytomis 2001 m. rugsėjo 2 8d., lapkričio 13 d., 2002 m. liepos 5 d., gruodžio 5 d., 2005 m. vasario 12 d. tarp jo ir atsakovo S. T. .

Apeliantai B. T. ir S. T. pripažįsta, kad 350 000 litų paskolą iš ieškovo gavo šiuo metu jau bankrutavusi UAB ,,Tilvista“, kurios vadovu sutarčių sudarymo metu buvo S. T. , nes pinigus iš ieškovo skolinosi ne S. T. , o UAB ,,Tilvista“. Šią aplinkybę įrodinėja tuo, kad paskolos sutartis pasirašė UAB ,,Tilvista“ vadovas S. T. , paskolos sutartys patvirtintos UAB ,,Tilvista“ antspaudu, kad skolinti pinigai buvo įnešti į bendrovės kasą, naudoti bendrovės reikmėms ir iš bendrovės kasos dalis pinigų buvo gražinta ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas paskolos sutartis, vadovaujasi Sutarčių aiškinimo taisyklėmis, išdėstytomis CK 6.193 str., ir sprendžia, kad atsakovas S. T. o ne UAB ,,Tilvista“ pasiskolino iš ieškovo pinigus. Sutartyse yra aiškiai įvardintas paskolos gavėjas. Nurodyta pavardė, vardas, asmens kodas, gyvenamoji vieta -,,aš, S. T. – a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skolinuosi iš G. E. ...“. Paskolos raštelius pasirašė S. T. . Ant 2001 m. rugsėjo 28 d., lapkričio 13 d. ir 2002 m. liepos 5 d. yra uždėtas UAB ,,Tilvista“ antspaudas, ant 2005 m. vasario 12 d. paskolos sutarties UAB ,,Tilvista“ antspaudo nėra. Aiškinant sutarties sąlygas turi būti atsižvelgta ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Apeliantas S. T. teigia, kad gautus iš ieškovo pinigus jis įnešė į bendrovės kasą ir tai patvirtina kasos dokumentai. Pirmosios instancijos teismas išreikalavo iš archyvo UAB ,,Tilvista“, kuri 2007 m. rugsėjo 24 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, kasos knygos. Tačiau pagal kasos knygų dokumentus nėra įrašų, kad būtų buvę užpajamuotos UAB ,,Tilvista“ gautos pajamos pagal minėtas paskolos sutartis. Apeliacinės instancijos teismui atsakovo S. T. atstovas taip pat negalėjo nurodyti kasos knygose padarytų įrašų apie gautas pajamas pagal minėtas paskolos sutartis. Atsakovas S. T. 2008 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad nebuvo dokumentų, kurių pagrindu būtų buvę galima ieškovą įtraukti į BUAB ,,Tilvista“ kreditorių sąrašą, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, negalėjo skolinti įmonei pinigų, todėl pinigai buvo paskolinti per jį (S. T. ). Taigi, S. T. pripažino, kad bendrovėje ,,Tilvista“ paskolos sutarčių nebuvo, nes ieškovas negalėjo bendrovės skolinti pinigų, todėl pinigus paskolino jam (S. T. ). Ta aplinkybė, kur S. T. panaudojo skolintus pinigus, bendrovei ar šeimos reikmėms, šiuo atveju sprendžiant klausimą, ar atsakovas S. T. yra negrąžinęs ieškovui skolos, teisinės reikšmės neturi.

Prievolės, kuruos vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, išvardintos CK 3.091 str. Šio straipsnio 1 dalies 6 p. nurodyta, kad iš bendro sutuoktinių turto yra vykdomos solidariosios prievolės. Prie solidariųjų sutuoktinių prievolių yra priskiriamos prievolės, kuruos atsiranda iš sandorių, kurių skolininkas neprivalėjo sudaryti, nes jie pažeidžia kreditoriaus teises (CK 6.6 str.). Sutuoktiniai S. T. ir B. T. padovanojo jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą savo dukrai L. T. ir po šio sandorio sudarymo S. T. tapo nemokus ir nepajėgus atsiskaityti su kreditoriumi. Dovanojimo sutartis buvco sudaryta bendru S. T. ir B. T. sutarimu. Jų nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 str.). Todėl jų prievolė grąžinti kreditoriui skolą yra solidarioji (CK 3.109 str. 1 d. 6 p., CK 6.6 str.).

Ieškinys pripažinti 2006 m. birželio 23 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovai S. T. ir B. T. padovanojo savo dukrai L. T. 0,06 ha žemės sklypą ir jame esančius pastatus (gyvenamąjį namą ir kiemo statinius) Kupiškio g. 2/Pakruojo g. 1, Klaipėdos mieste, pareikštas CK 6.66 str. pagrindu (actio Paulina). Minėta, atsakovai T., 2006 m. birželio 23 d. padovanoję jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą savo dukrai L. T. , tapo nepajėgūs atsiskaityti su ieškovu. Tai reiškia, kad tokio sandorio pagal CK 6.66 str. nuostatas jie neprivalėjo sudaryti. Dovanojimo sandoris yra neatlygintinas, todėl kitos šalies L. T. sąžiningumas ar nesąžiningumas reikšmės neturi (CK 6.66 str. 2 d.). Taigi pagal CK 6.66 str. reikalavimus yra visos sąlygos dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia. Išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino dovanojimo sutartį negaliojančia.

Patenkinus Paulino ieškinį yra taikoma restitucija, tačiau turtas yra perduodamas ne skolininkui, o skiriamas kreditoriaus, pareiškusio ieškinį, poreikiams patenkinti ir tik tiek, kiek būtina jo teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 str. 4 d.). Tačiau restitucijos objektas žemės sklypas ir gyvenamasis namas, kurį iš atsakovų T. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo atsakovė L. T. , pagal 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-perdavimo sutartį yra parduoti atsakovei M. V. .

Iš sąžiningo turto įgijėjo turto, kuris yra restitucijos objektu ir įgytas atlygintinio sandorio pagrindu, negalima išreikalauti, išskyrus CK 4.96 str. numatytus atvejus. Įstatymas, gindamas sąžiningo įgijėjo teises, nustato turto valdymo sąžiningumo prezumpciją (CK 4.26 str. 2 d.). Tai reiškia, kad asmuo, ginčydamas nuosavybės teisę, turi įrodyti, kad įgijėjas daiktą įgijo nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė M. V. netapo sąžininga nekilnojamųjų daiktų – žemės ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) mieste įgijėja ir pripažino minėtą 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Išvadą, kad M. V. yra nesąžininga, pirmosios instancijos teismas argumentavo tuo, jog pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigytas turtas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kad ji, sužinojusi, jog turtas yra areštuotas ir Nekilnojamojo turto registrui atsisakius įregistruoti jos teises į nekilnojamąjį turtą, nesiėmė jokių veiksmų apginti savo teises; kad nebuvo protinga ir apdairi, todėl ir nesąžininga, nes prieš pirkdama didelės vertės nekilnojamąjį turtą, nepasidomėjo jo teisinių rėžimu; kad sužinojusi apie turto areštą, pasirinko nesąžiningą savo teisių gynimo būdą atgaline data pasirašė 2008 m. kovo 8 d. priėmimo-perdavimo aktą.

Išreikalauti įgytą daiktą iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, galima, kai įgijėjas tą žinojo arba turėjo žinoti (nesąžiningas įgijėjas) (CK 497 str. 1 d.). Minėta, pirmosios instancijos teismas atsakovę M. V. pripažino nesąžininga įgijėja. Su tokia išvada negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė M. V. yra nesąžininga įgijėja. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad M. V. žinojo, ar turėjo žinoti, kad atsakovai T. neprivalėjo sudaryti dovanojimo sutarties, nes sudarydami šį sandorį tapo nemokus ir ieškovas (kreditorius) prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą.

Viešųjų registrų duomenys (nekilnojamojo turto registro, turto arešto aktų registro, hipotekos registro) nerodė, kad nekilnojamojo turto pardavėja L. T. turi įsipareigojimų. Pati L. T. pirkimo-pardavimo sutartimi (sutarties 7 punktas) taip pat patvirtino, kad turtas, kurį perka M. V. , nėra teisinio ginčo objektas ir teisė disponuoti juo neapribota. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė M. V. , sužinojusi apie areštą, nesiėmė priemonių ginti savo teises, o priešingai 2007 m. gegužės mėn. pradėjo gyventi ginčo name. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos M. V. 2007 m. vasario 22 d. pardavė butą (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. kovo 6 d. butą perdavė pirkėjui. Akivaizdu, kad atsakovė pardavusi butą turėjo su šeima persikelti gyventi į ginčo namą, nes kito gyvenamojo būsto neturėjo.

Pinigai, gauti pardavus butą, buvo panaudoti namo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mieste įsigijimui. Nekilnojamąjį turtą atsakovė L. T. perdavė, o M. V. priėmė 2007 m. kovo 8 d., ką įformino aktu (b. l. 67, t. 1). Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo ir šis faktas yra įforminamas priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu (CK 6.393 str. 4 d., 639 str. 1 d.). Taigi pagal 2007 m. kovo 8 d. aktą namas ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriuos M. V. 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo iš atsakovės L. T. perėjo M. V. nuosavybėn. Šį aktą, kaip ir 2007 m. kovo 20 d. perdavimo-priėmimo aktą, ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas minėtų ieškovo reikalavimų netenkino. Nei ieškovas, nei atsakovai apeliacine tvarka šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 2007 m. kovo 8 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktas yra surašytas atgalie data, siekiant įteisinti neteisėtą nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimą. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka dėl šių argumentų.

Pagal 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties numatytas sąlygas M. V. už perkamą žemę ir namą turėjo su pardavėja L. T. atsiskaityti per 3 kartus: prieš pasirašant sutartį, iki 2007 m. kovo 2 d. ir trečią kartą ne vėliau kaip iki 2007 m. kovo 10 d. M. V. paskutinį mokėjimą atliko 2007 m. kovo 8 d. t. y. kaip ir buvo numatyta sutarties sąlygose ne vėliau kaip iki kovo 10 d. Pirkimo-pardavimo sutarties 14 p. buvo numatyta, kad pardavėjas nekilnojamąjį daiktą pirkėjui turi perduoti ne anksčiau kaip 2007 m. gegužės 10 d. Atsakovai nurodė, kad susitarus šalims, turto perdavimas-priėmimas įvyko anksčiau, nei buvo numatyta sutartyje, nes M. V. 2007 m. kovo 8 d. jau buvo sumokėjusi L. T. viso parduoto turto kainą, pardavusi savo butą ir neturėjo kur gyventi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs M. V. prašymą, Klaipėdos apylinkės teismui įtraukti ją trečiuoju asmeniu civilinėje byloje Nr. 2-3175-613 sprendė, kad 2007 m. kovo 8 d. aktas surašytas atgaline data, nes prašyme yra nurodytas turto perdavimo-priėmimo aktas, surašytas 2007 m. kovo 20 d. (T. 3, b. l.63). Kaip matyti iš minėto atsakovės M. V. prašymo turinio 2007 m. kovo 8 d. turto perdavimo-priėmimo aktas prašyme nėra paminėtas. Tačiau tos aplinkybės, kad prašyme nebuvo paminėtas 2007 m. kovo 8 d. aktas, nepakanka, kad patvirtinti surašymo atgaline data faktą. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas kainos už parduotą daiktą sumokėjimo faktas turėjo būti patvirtintas notarine tvarka, kas ir yra padaryta 2007 m. kovo 20 d. priėmimo-perdavimo aktu. M. V. atsiliepime į ieškinį byloje pagal ieškovo UAB ,,Mineraliniai vandenys“ ieškinį atsakovams S. T. ir L. T. išdėsto aplinkybes apie pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą ir vieną iš aplinkybių nurodo 2007 m. kovo 8 d. turto priėmimo-perdavimo aktą. Taip pat minėtas aktas yra nurodytas ir M. V. skunde Valstybinei įmonei registrų centras, atskirajame skunde dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 126-131, t. 3).

M. V. nuosavybę į ginčo turtą įgijo 2006 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Apeliacinė instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės M. V. sąžiningumas turi būti vertinamas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu t. y. ar iki sutarties sudarymo ir sutarties sudarymo metu atsakovei buvo žinoma ir, ar ji turėjo žinoti tam tikras aplinkybes dėl atsakovo S. T. kreditorių. Nesąžiningu įgijėju negalima laikyti tokio asmens, kuris tik įgijęs daiktą sužinojo, kad asmens, iš kurio jis įgijo daiktą, daikto valdymas buvo neteisėtas. Minėta, pirkimo-pardavimo sutarties metu atsakovė M. V. neturėjo duomenų, kad S. T. turi kreditorių ir kad turto dovanojimo sutartis sukels jo nepajėgumą atsiskaityti su kreditoriais, Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. V. nebuvo protinga ir atidi, o tai reiškia nesąžininga, nes pirkdama brangų turtą nepasidomėjo jo teisiniu rėžimu. Atsakovė M. V. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad apie parduodamą turtą sužinojo iš skelbimų, kad jai atvykus į pardavėjo namus derybose dalyvavo visa šeima, kurie jai atrodė garbingi ir padorūs. Manė, kad viskas yra tvarkoje, nes nebuvo jokių suvaržymų notariškai sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos nuomone atsakovė M. V. , kiek normaliai reikia sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, nepažeidžiant įstatymų, turėjo reikiamą informaciją apie kitą sutarties šalį L. T. . L. T. nuosavybės teise priklausantis ginčo turtas nebuvo suvaržytas, turtinė padėtis normali, nes pagal bylos duomenis L. T. kreditorių neturėjo. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu viešuose registruose nebuvo informacijos ir apie atsakovo S. T. prievoles, nes ieškiniai teismuose S. T. tuo metu dar nebuvo pareikšti.

Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo principu (CK 1.2 str. 1 d.). Šis principas neleidžia absoliutinti vienų asmenų teisių ir teisėtų interesų, pažeidžiant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Tai reiškia, kad vienų teisės negali būti ginamos ignoruojant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, o turi būti atsižvelgta į abiejų šalių teises ir teisėtus interesus. Nustatyta, kad ieškovo reikalavimas priteisti skolą iš atsakovų S. T. ir B. T. yra pagrįstas, taip pat nustatyta, kad atsakovai T., padovanodami ginčo turtą savo dukrai L. T. , elgėsi nesąžiningai, nes tapo nepajėgūs atsiskaityti su ieškovu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovą su atsakovu siejo verslo reikalai (nuoma), kad jie vienas kitą gerai pažinojo, S. T. yra dirbęs ieškovo įmonėje. Ieškovas ilgą laikotarpį nuo 2001 metų rugsėjo mėnesio iki 2007 metų gegužės 25 d. atsakovui S. T. skolino dideles pinigų sumas. Nors atsakovas S. T. nei pagal vieną paskolos sutartį ieškovui nebuvo skolos grąžinęs, ieškovas, nereikalaudamas užtikrinti prievolių įvykdymą, ir toliau jam skolino pinigus.

Teismas, vadovaudamasis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principu, siekia šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros. Esant aptartoms aplinkybėms atsakovės M. V. , kuri nusipirko ginčo turtą iš L. T. , nežinodama apie atsakovo S. T. skolas ieškovui ir priežasčių, kodėl ginčo turtas buvo padovanotas L. T. , elgesį pripažinti neprotingu ir neapdairiu t. y. nesąžiningu, nes ji turėjo žinoti, kad sudarius dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sandorius atsakovas S. T. taps nepajėgus grąžinti ieškovui skolą, reikštų ieškovo ir atsakovės M. V. teisėtų interesų protingos pusiausvyros pažeidimą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovės M. V. teises bei teisėtus interesus ir siekdamas protingos pusiausvyros, sprendžia, kad M. V. teisės ir teisėti interesai turi prioritetą.

Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistos teisės gynimo būdas. Restitucija yra galima, jeigu šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Minėta, kad atsakovas S. T. , padovanojęs ginčo turtą dukrai L. T. , tapo nemokus. Ieškovas reikalauja dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją. Tačiau pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia, šiuo atveju negalima ginčo turto išreikalauti iš atsakovės L. T. , nors ji šį turtą gavo neatlygintinai, nes turtas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu yra parduotas atsakovei M. V. . Minėta M. V. yra sąžininga pirkimo-pardavimo sandorio šalis. M. V. nei su ieškovu, nei su atsakovu S. T. nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Todėl ginčo turtas iš atsakovės M. V. gali būti išreikalautas tik CK 4.96 str. 2 d., 4.97 str. 1 d. nustatyta tvarka. Tačiau teismui pripažinus M. V. sąžininga įgijėja ginčo turtas iš jos negali būti išreikalautas, be to, ieškovas ir nėra pareiškęs tokio reikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės M. V. apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, atsakovės priešieškinį pripažinti jai nuosavybės teisę į pirkimo-pardavimo sutarties, pagrindu įsigytą turtą atmetė.

Nuosavybė yra įgyjama pagal sandorius (CK 4.47 str. 1 p.). Minėta, apeliacinė instancijos teismas pripažino, kad atsakovė M. V. yra sąžininga ginčo turto įgyjėja ir atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią M. V. įsigijo nuosavybę, negaliojančia. Taigi, atsakovė M. V. žemės sklypą, gyvenamąjį namą su kiemo statiniais (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teise pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Kai nekilnojamasis daiktas yra įgyjamas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo (CK 6.393 str. 4 d.). Ieškovas prašė panaikinti 2007 m. kovo 8 d. ir 2007 m. kovo 20 d. ginčo turto priėmimo-perdavimo aktus, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino. Dėl jau išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovė (perdavėja) L. T. perdavė atsakovei (pirkėjai) M. V. ginčo turtą ir tas faktas įformintas priėmimo-perdavimo aktu. Vadinasi, M. V. perėjo nuosavybės teisė į žemės sklypą 0,06 ha, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini). Taigi, 0,06 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis ir šio turto priėmimas-pardavimas įformintas aktu patvirtina, kad atsakovei M. V. šie nekilnojamieji daiktai priklauso nuosavybės teise. Nuosavybės teise į nekilnojamąjį daiktą, įgytą pirkimo-perdavimo sutarties pagrindu, pereina nuo daikto pirkėjui perdavimo, bet ne nuo daikto pirkėjo vardu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Registracija Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į daiktą nesukuria.

Ieškovui ginčijant atsakovės M. V. nuosavybę, atsakovė, gindamasi nuo ieškinio, pareiškė priešieškinį pripažinti jai nuosavybės teisę. Vienas iš civilinių teisių gynimo būdas yra tas, kai teismas tas teises pripažįsta (CK 1.138 str. 1 p.). Kadangi M. V. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai yra nenuginčyti, pripažįstama, kad ji turi nuosavybės teisę į žemės sklypą 0,06 ha, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymą (CPK 93 str. 4 d.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidas priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas už ieškinį yra sumokėjęs 21 054,46 Lt žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinys yra patenkintas iš dalies – priteista iš atsakovo ieškovo naudai 405 446,28 Lt. Reikalavimas dėl restitucijos taikymo yra atmestas. Todėl iš atsakovų S. T. ir B. T. ieškovo naudai žyminis mokestis priteisiamas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ir tai sudaro 8054 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 2 d.). Taip pat proporcingai patenkintų reikalavimų daliai yra priteisiamos išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir išlaidos, turėtos taikant laikinąsias apsaugos priemones ir įteikiant procesinius dokumentus ir tai sudaro 7001 Lt ir 100 Lt (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.).

Proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovo S. T. naudai yra priteisiama 3000 Lt, turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.). Patenkinus priešieškinį iš ieškovo atsakovės M. V. naudai priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme: 115 Lt žyminio mokesčio ir 3000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Atsakovai S. T. , B. T. ir L. T. už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 21 054,46 Lt. Sumokėjo 6000 Lt, kitą dalį, kas sudaro 15054,46 Lt žyminio mokesčio mokėjimą atsakovams pirmosios instancijos teismas atidėjo.

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos ir ieškinį šioje dalyje atmetus iš ieškovo atsakovo naudai turėtų būti priteistas žyminis mokestis. Tačiau atsakovas realiai nėra valstybei sumokėjęs viso žyminio mokesčio, todėl iš ieškovo 13000 Lt (21054 Lt – 8054 Lt) žyminis mokestis yra priteisiamas ne atsakovo, o valstybės naudai.

Atsakovų B. T. ir S. T. apeliacinis skundas dalyje dėl 405446,46 Lt skolos priteisimo yra atmestas. Žyminis mokestis nuo 405446,46 Lt yra lygus 8054 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Minėta, apeliantai yra sumokėję 6000 Lt žyminio mokesčio. Nesumokėto žyminio mokesčio dalis yra lygi 2054 Lt (8054 Lt – 6000 Lt), kuri yra priteisiama valstybės naudai (CPK 84 str.).

Iš dalies patenkinus atsakovų S. T. , B. T. ir L. T. apeliacinį skundą ieškovo naudai priteisiama 1932 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.). patenkinus priešieškinį, iš ieškovo atsakovės M. V. naudai priteisiama 126 Lt (žyminio mokesčio sumokėto už apeliacinį skundą) (CPK 93 str. 2 ir 3 dalys). Taip pat iš dalies patenkinus atsakovų T. apeliacinį skundą iš ieškovo atsakovų naudai priteisiama 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 ).

Tarp šalių paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme minėtos išlaidos sudaro 125,65 Lt, apeliacinės instancijos teisme – 20,50 Lt. Iš ieškovo G. E. valstybės naudai priteisiama 73,07 Lt išlaidų, iš atsakovų S. T. , B. T. ir L. T. po 24,36 Lt iš kiekvieno valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu (CPK 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalis, kuriomis solidariai iš S. T. ir B. T. G. E. naudai priteista 350 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo terminų įvykdyti prievolės pažeidimo iki ieškinio pareiškimo teisme dienos – 45 446,28 Lt bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei pripažinta negaliojanti 2006 m. birželio 23 d. dovanojimo sutartis, pagal kurią S. T. ir B. T. padovanojo L. T. 0,06 ha žemės sklypą unikalus Nr. 2101-0002-0612 ir jame esantį gyvenamąjį namą unikalus Nr. 2199-002-1019 bei kiemo statinius unikalus Nr. 2199-0002-1028, esančius (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistas. Sprendimo dalis, kuriomis taikyta restitucija ir gražintas S. T. ir B. T. nuosavybėn 0,06 ha žemės sklypas unikalus Nr. 0101-002-0612 ir jame esantis gyvenamasis namas unikalus Nr. 2199-002-1019, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) bei pripažinta negaliojanti 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytą tarp L. T. ir M. V. ir priteista iš L. T. 1000000 Lt, panaikinti ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Sprendimo dalį, kuria atmestas M. V. priešieškinys, panaikinti ir priešieškinį patenkinti. Pripažinti M. V. nuosavybės teisę į žemės sklypą unikalus Nr. 2101-0002-0612 ir gyvenamąjį namą unikalus Nr. 2199-0012-1019 bei kiemo statinius unikalus Nr. 2199-0002-1028, esančius (duomenys neskelbtini), įsigytos M. V. iš L. T. 2007 m. vasario 23 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu.

Sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo G. E. reikalavimai panaikinti 2007 m. kovo 8 d. ir 2007 m. kovo 20 d. nuosavybės priėmimo-perdavimo aktus bei įrašą Nekilnojamojo turto registre, palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai iš S. T. ir B. T. G. E. naudai 8054 Lt žyminio mokesčio ir 7001 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, 100 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.

Priteisti iš G. E. M. V. naudai 115 Lt žyminio mokesčio ir 3000 litų išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš G. E. S. T. naudai 3000 Lt advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš G. E. valstybės naudai 13 000 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš G. E. S. T. naudai 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinė instancijos teisme.

Priteisti solidariai iš S. T. ir B. T. 1369,20 Lt ir L. T. 684,66 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai.

Priteisti solidariai iš S. T. ir B. T. 1288 Lt ir L. T. 644 Lt G. E. naudai advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš G. E. M. V. naudai 126 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš G. E. valstybės naudai 73,07 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.

Priteisti iš atsakovo S. T. , B. T. ir L. T. po 24,36 Lt iš kiekvieno valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.