Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. B. pareiškimą dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, suinteresuoti asmenys – Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius bei Valstybinė Lietuvių kalbos komisija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos D. B. atstovė advokatė Jelena Pališaitienė pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad nors santuokos liudijime ir nenurodyta vyro pavardė, tačiau D. B. būdama Lietuvos Respublikos pilietė ištekėjo už Olandijos piliečio, pateikė santuoką patvirtinantį dokumentą. Vyro pavardę pasirinko dėl šeimos, kelionių ir pan. Taigi D. B. prašymas pakeisti pavardę į „D. L.“ yra teisingas, ji tokią teisę turi.

Teismo posėdžio metu Suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovas P. K. mano, kad dėl pavardės keitimo problemų nekils. Palieką šį klausimą spręsti teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2021 m. rugpjūčio 18 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus išvados (sprendimo) Nr. 23 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu Sprendimu Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą santuokos sudarymo įraše pakeisti pavardę iš „B.“ į „D. L.“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.282 straipsnyje numatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles. Civilinės būklės aktai registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina teisingumo ministras (CK 3.281 straipsnis). CK 2.18 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad valstybė privalomai registruoja santuokos sudarymą. Pagal Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį CK 2.18 straipsnio 1–8 punktuose nustatyti civilinės būklės aktai registruojami sudarant civilinės būklės akto įrašą ir elektroniniu būdu pateikiant įrašą Lietuvos Respublikos gyventojų registrui Taisyklėse nustatyta tvarka. Civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba (Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334, patvirtintų Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 3.1. punkte nustatyta, kad civilinės metrikacijos įstaigos registruoja CK 2.18 straipsnio 1–8 punktuose nurodytus civilinės būklės aktus. Civilinės būklės aktų įrašai sudaromi lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos piliečių ir jų vaikų vardai ir pavardės civilinės būklės akto įraše nurodomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reguliuojančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką. Registruojant ar įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktus, šių asmenų vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose rašomi juos paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento. Vardas ir pavardė paraidžiui gali būti perrašyti be šalutinių (diakritinių) ženklų, jei techniškai jų įrašyti negalima. Užsienio valstybėje įregistruotos santuokos į apskaitą įtraukiamos sudarant santuokos sudarymo įrašą. Duomenys apie sutuoktinius į santuokos sudarymo įrašą perrašomi iš užsienio valstybės institucijos išduoto dokumento, patvirtinančio santuokos įregistravimą. Sutuoktinių vardai ir pavardės santuokos sudarymo įraše rašomi šių taisyklių 23 punkte nustatyta tvarka (Taisyklių 23, 96, 97 punktai). Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Taigi asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase ir kituose dokumentuose turi būti įrašyti valstybine kalba, nes toks įrašymas suponuoja oficialųjį to asmens tapatybės patvirtinimą, sukeliant atitinkamus teisinius padarinius, susijusius su to asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos gyvenime. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“ konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase, be skyriaus, kuriame įrašomi asmens tapatybę identifikuojantys duomenys, esama skyrių, skirtų papildomiems duomenims apie asmenį įrašyti, reikalingoms žymoms dėti. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba. Kaip matyti iš oficialios konstitucinės doktrinos, Konstitucijai neprieštarautų teisinis reglamentavimas, kuriuo būtų nustatyta ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, elementų. Nors Chartijos 7 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra ne ką mažiau susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Sayn-Wittgenstein, C-208/09, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09).

Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas yra atskleidęs, kad užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui. Atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas šiame straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14). Tokia situacija, kai šeimos narių pavardės skirtingos, gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime, visų pirma sunkumų vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, pasinaudoti aktų arba dokumentų, surašytų kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie taip pat yra, pripažįstama pavarde, sukuriamais teisiniais padariniais (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 2 d. sprendimą Carlos Garcia Avello byloje C-148/02). Pasak Teisingumo Teismo, dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų, kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojamas asmenvardis neatitinka nurodytojo dokumente, pateiktame siekiant įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenvardžiai nesutampa, toks skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės ir pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose nurodytų duomenų teisingumo. Vienam iš tėvų turint kitokią pavardę, negu jo nepilnametis vaikas, gali kilti sunkumų įrodinėjant jų giminystės ryšį, kas gali būti reikalinga daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų tiek viešoje, tiek privačioje sferoje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą Grunkin ir Paul, C-353/06, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14).

Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje Teisingumo Teismas išaiškino, kad nacionalinės institucijos, sprendžiančios klausimus dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose, turi nustatyti, ar kompetentingoms valdžios institucijoms remiantis nacionalinės teisės aktais atsisakius pakeisti Sąjungos piliečių poros santuokos liudijimą ir abiejų sutuoktinių bendrą pavardę užrašyti, pirma, vienodai ir, antra, taip, kad ji atitiktų sutuoktinio, su kurio pavarde susijęs klausimas sprendžiamas, kilmės valstybės narės rašybos taisykles, suinteresuotiesiems asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Jei taip, tai yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimas. Pasak Teismo, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsniu nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti atitinkama nacionalinė institucija. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, atitinkama nacionalinė institucija taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamenskaya prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 77785/01, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02). Konvencija per se negarantuoja teisės naudoti savo pasirinktą kalbą santykiuose su viešosiomis institucijomis, tačiau valstybės kalbos politika yra artimai susijusi su Konvencijos ginamomis sritimis, todėl valstybė turi teisę vykdyti savo oficialios kalbos naudojimo politiką, jeigu tai nepažeidžia Konvencijos ginamų teisių. Vardų ir pavardžių naudojimas Europos Tarybos valstybėse narėse yra lemiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sudėtinga rasti šiuo klausimu vieną bendrą poziciją visoms valstybėms narėms ir nacionalinėms institucijoms yra pripažįstama plati diskrecija. Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde, atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71074/01, 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Bulgakov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00).

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Teisingumo Teismas jurisprudencijos matyti, kad naudojimasis savo vardu ir pavarde pripažįstama sudėtinė teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalis ir valstybės kišimasis į jį, draudžiant originalią asmens vardo ir pavardės rašybą, gali būti toleruojamas tik tada, kai tai yra proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų. Teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, pagal kurio nuostatas žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Be to, kaip buvo minėta, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio pažeidimu gali būti laikomi atvejai, kada dėl valstybės atsisakymo pakeisti asmens valstybės narės piliečio vardą ir pavardę, jis gali patirti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14).

Nagrinėjamoje byloje, iš esmės tokio pobūdžio nepatogumais pareiškėja ir grindžia savo reikalavimą, jos santuokos sudarymo įraše pavardę įrašyti nelietuviškais rašmenimis. Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja D. B. ir B. D. L. (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką Amsterdame. Jie kartu augina bendrą vaiką (dukrą) – S. D. L., gimusią (duomenys neskelbtini). Pareiškėja su savo partneriu, kuris yra Nyderlandų Karalystės pilietis, gyvena Nyderlandų Karalystėje. Ji pati ten gyvena nuo 2010 m., ilgą laiką dirba. Dėl skirtingų jos bei vyro ir dukros pavardžių, pareiškėja patiria daug nemalonumų – šeima nuolat keliauja po Europos Sąjungos šalis, tačiau turint skirtingus dokumentus su „D. L.“ ir „B.“ pavardėmis, pareiškėjos šeimai sukuriamos skirtingos tapatybės. Be to, daugumoje kasdienių situacijų tiek viešoje, tiek privačioje srityje yra reikalaujama įrodyti tapatybę, kuri paprastai įrodoma pateikiant pasą. Kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojama pavarde neatitinka nurodytosios dokumente, pateiktame įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodytos pavardės nesutampa, toks pavardžių skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės bei pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose pateiktų duomenų teisingumo. Ateityje skirtingos šeimos pavardės gali sukelti dar daugiau problemų – susilaukus vaikų, registruojant jų gimimą, įteisinant bendrąją jungtinę nuosavybės teise įgytą turtą ar patiriant keblumų paveldėjimo teisinių santykių srityje. Todėl pareiškėjos įsitikinimu, reikalinga ir būtina, kad santuokos sudarymo įraše būtų nurodyta originali pavardė – „D. L.“.

Kaip matyti, visos pareiškėjos pareiškime bei jos atstovės teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, sudaro pagrindą teigti pareiškėją įrodžius, kad atsisakymas įrašyti jos pavardę nelietuviškais rašmenimis, pažeidžia jos teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsisakymas santuokos sudarymo įraše įrašyti jos pavardę „D. L.“ ir išduoti naują santuokos sudarymo įrašą, pareiškėjai sukelia bei ateityje sukeltų dar daugiau administracinių, asmeninių bei profesinių nepatogumų, įrodinėjant jos tapatybę bei šeiminius ryšius, keliaujant ir pan. Be to, ateityje susilaukus vaikų ir siekiant registruoti jų gimimą, įteisinant bendrąją jungtinę nuosavybės teise įgytą turtą, siekiant paveldėti turtą, skirtingos šeimos pavardės gali sukelti dar daugiau nepatogumų. Teismo vertinimu, draudimas įrašyti pavardę su raide „W“ yra neproporcingas nepatogumams, kuriuos patirtų pareiškėja santuokos sudarymo įraše nepakeitus jos pavardės iš „B.“ į „D. L.“ ir neišdavus naujo santuokos sudarymo įrašo. Minėtas draudimas taip pat sudarytų prielaidas pažeisti privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumo principą, teisės į vardą pažeminimą (CK 2.20 straipsnis).

Šiuo konkrečiu atveju, teismas, atsižvelgdamas į visas pareiškėjos bei teismo posėdžio metu jos atstovės nurodytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, nacionalinių bei tarptautinių teismų praktiką, suinteresuotų asmenų nuomonę dėl galimų išimčių, konstatuoja, kad šiuo metu susiklosčiusi situacija neatitinka teisingumo principo, yra neproporcinga, atsižvelgiant į galimas kilti pasekmes, kurias pareiškėja patiria ir patirtų ateityje, esant įrašytos skirtingoms sutuoktinių bei vaiko pavardėms, taigi, yra pagrindas nukrypti nuo esamo teisinio reguliavimo, ir pareiškėjos pareiškimą tenkinti – panaikinti 2021 m. rugpjūčio 18 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus išvadą (sprendimą) Nr. 23 ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos D. B. pavardę į „D. L.“ bei išduoti naują santuokos sudarymo įrašą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. B. pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 18 d. išvadą (sprendimą) Nr. 23 bei įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pavardę į „D. L.“ ir išduoti naują santuokos sudarymo įrašą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.