Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R.K. ir atsakovės J.B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R.K. ieškinį atsakovei J.B. dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės – tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose.

Bylos duomenys tvirtina, kad šalys 2006-02-15 sudarė 1,80 ha žemės sklypo, išskirto iš 2,07 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė sumokėjo 25000 Lt avanso, kurie, sutartyje numatytu terminu sudarius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, būtų įskaityti į perkamo nekilnojamojo turto pardavimo sumą. Atsakovė pagal preliminariosios sutarties sąlygas įsipareigojo atidalinti perkamą žemės sklypą iš viso 2,07 ha žemės sklypo ir tai turėjo būti padaryta iki 2006-04-30, nes būtent šia data šalys apibrėžė pagrindinės sutarties sudarymo terminą. Vėliau ši data šalių susitarimu buvo keletą kartų tęsiama ir galutinis pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo nustatytas 2007-01-17. Preliminarioje sutartyje (sutarties 4 punktas) taip pat buvo nustatyta, kad, jei atsakovė atsisakys parduoti šioje sutartyje nurodytą žemės sklypą, ji privalės grąžinti ieškovei 25000 Lt avansą ir sumokėti 50000 Lt baudą. Atsakovė 2007-01-16 grąžino ieškovei pastarosios sumokėtą 25000 Lt avansą, nurodydama, jog ji negali parduoti preliminarioje sutartyje numatyto žemės sklypo, kadangi negali jo atidalinti iš viso žemės sklypo ploto, kaip tai buvo numatyta preliminarios sutarties 1 punkte.

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teismo sprendimas ieškinio dalyje priimtas esant įrodymų pakankamumui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog preliminarioji sutartis nebuvo vykdoma ir pagrindinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Atsakovė apeliaciniu skundu šią teismo išvadą iš esmės ginčija, nurodydama, kad ji negalėjo įvykdyti prievolės dėl tokios aplinkybės, už kurią nėra atsakinga, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.62 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Taigi, atsakovė nesutinka sumokėti preliminariąja sutartimi sulygto dydžio netesybas, motyvuodama tuo, kad pagrindinis sandoris neįvyko ne dėl jos kaltės, o dėl trečiojo asmens J.L., kuris buvo įsipareigojęs parduoti žemės sklypą pardavėjai (atsakovei), tačiau atsisakė, o vėliau jis mirė, todėl ji nebegali iš viso įvykdyti susitarimo dėl žemės sklypo pardavimo. Todėl paaiškėjus šioms aplinkybėms, atsakovė iš karto grąžino avansą ieškovei. Tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, įrodymų apie tai, kad sutartas parduoti žemės sklypas atsakovei kaip pardavėjai preliminarios sutarties 2006-02-15 sudarymo dieną nepriklausė, nei pačioje sutartyje, nei jos 2006-07-30 priede nenurodyta, o ieškovė kategoriškai neigia, žinojusi apie tai, kad žemės sklypas atsakovei nepriklauso, ji teigia apie tai nebuvusi informuota ir nežinojo. Be to, nors šalių preliminarioji sutartis ir yra užpildyta ant Nekilnojamojo turto agentūros „Darlegija“ blanko, tačiau pačioje sutartyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog pardavėjas yra privatus asmuo – atsakovė J.B., kuri, be kita ko, sutartyje patvirtino (preliminarios sutarties 6 p.), kad „tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į minėtą turtą, taip pat nėra kitokių apribojimų valdyti šį turtą, naudotis bei disponuoti juo...“ . Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas (CK 6.193 str.) ir pripažino, kad atsakovė, būdama Nekilnojamojo turto agentūros vadove, kuriai vertimasis prekyba nekilnojamuoju turtu yra verslas ir tuo ji verčiasi jau kelinti metai, atsakingai suprato tokių 6 punkto sąlygų patvirtinimą. Aplinkybė, jog atsakovė rodė ieškovei parduodamo žemės sklypo planą, kuriame žemės sklypo savininku įvardijamas J.L., byloje neįrodyta (CPK 178 str.), juo labiau, kad šio plano kopija nebuvo pridėta nei prie preliminarios sutarties, nei įteikta ieškovei pasirašytinai.

Apeliantės (atsakovės) teiginiai, kad nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, todėl ieškovė turėjo realią galimybę sužinoti, kas yra tikrasis parduodamo žemės sklypo savininkas, nors ir yra teisingi, tačiau nepaneigia atsakovės kaltės dėl pirkimo-pardavimo sandorio pagal preliminariąjį sutartį nesudarymo. Nors atsakovė apeliaciniame skunde ir nesutinka, tačiau teisėjų kolegija pritaria ir kitai pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas kitos sutarties šalies (ieškovės) atžvilgiu. Įstatymas reikalauja, kad prievolės šalys elgtųsi sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.1, 6.4 str.). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovė pažeidė šalių 2006-02-15 sutartį, atsisakydama parduoti preliminarioje sutartyje nurodytą žemės sklypą, t.y. elgėsi nesąžiningai, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes: nors parduodamas žemės sklypas nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui, tačiau atsakovės profesinė veikla yra prekyba nekilnojamuoju turtu, ji asmeniškai prisiėmė sutartinius įsipareigojimus bei prievolės įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau pagal sutartį iš ieškovės gautą 25000 Lt avansą atsakovė grąžino, bet šalys geruoju neišsprendė netesybų klausimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovės reikalavimas priteisti 50000 Lt baudą, sulygtą preliminariąja sutartimi pagrįstas, jį tenkino iš dalies, įvertinęs tai, jog ieškovė, praradusi realią galimybę pagal preliminariąją sutartį, nebandė jos realizuoti vėliau ir per laikotarpį nuo 2007-01-16 iki bylinėjimosi pabaigos, kito turto neįgijo bei nesitarė įsigyti. Todėl, nors ieškovė ir pateikė žemės sklypo preliminarios rinkos vertės nustatymo pažymą dėl ginčo sklypo 2007-05-09 dienai, patvirtinančiai, jog preliminariai žemės sklypo kaina išaugo iki 175000 Lt (nuo 110000 Lt), teismas konstatavo, kad ji nebandė realizuoti galimybės pirkti žemės sklypą kitoje vietoje, įvertinant tai, jog 2006-03-02 paėmė kreditą žemės sklypui įsigyti. Išdėstytų argumentų visumoje teismas ieškovei priteisė ½ dalį preliminariąja sutartimi sulygtų netesybų. Su tokia teismo išvada nesutinka abi šalys (apeliantės): ieškovė prašo priteisti visą netesybų sumą, atsakovė – prašo netesybas sumažinti iki 2000 Lt. Teisėjų kolegija atmeta abiejų šalių apeliacinių skundų argumentus.

CK 6.71-6.75 straipsniuose numatytos netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 str. 1 d.). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Taigi netesybos atlieka ir negautų pajamų (netiesioginiai nuostoliai) kompensuojamąją funkciją. CK 6.71-6.75 straipsniai baudinių netesybų nenumato. Pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t.y. baudinių netesybų netaikymas ar jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai patirtus nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (ieškovui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovo) sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str. 2 d., 258 str. 3 d.). Negautų pajamų (netiesioginių nuostolių), didesnių už įstatymo preziumuojamus minimalius nuostolius, dydį turi įrodyti ieškovas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė buvo įsipareigojusi už perkamą žemės sklypą sumokėti 110000 Lt. Tokios pinigų sumos ieškovė nepanaudojo, nes jie turėjo būti sumokėti tuo atveju, jeigu šalys įvykdys preliminariąją sutartį ir sudarys žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Per preliminariųjų sutarčių nustatytą terminą (beveik vienerius metus) ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad atsakovė savo įsipareigojimus įvykdys. Kadangi ieškovė buvo susaistyta preliminariąja sutartimi su atsakove, tai neturėjo pagrindo siekti įsigyti žemės sklypą iš kito asmens. Esant tokioms aplinkybėms ieškovė iš nurodytos sumos galėjo gauti bent minimalias palūkas ar nusipirkti kitą žemės sklypą pagal tuo metu buvusią rinkos kainą. Taigi ieškovė turėjo nuostolių dėl prarastos piniginės vertės galimybės. Nuostolių dydį ieškovė įrodinėja žemės sklypo preliminarios rinkos vertės nustatymo pažyma (b.l. 48), kuri tvirtina, jog preliminariai žemės sklypo kaina išaugo iki 175000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju pagrįsta ir protinga atlygintinų nuostolių suma yra 25000 Lt.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, nė viena iš apeliančių nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas dalyje, kurioje ieškinys patenkintas iš dalies, paliekamas galioti nepakeistas (CPK 320 str.).

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai sprendė atsakovės atžvilgiu bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta), o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino ½ dalyje, todėl iš ieškovės atsakovei priteistina dalis bylinėjimosi išlaidų, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, t.y. atitinkamai ½ dalis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CPK 93 straipsnio nuostatas, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas (CPK 320 str., 329 str. 1 d.). Atsakovė, kaip tvirtina į bylą pateiktas kvitas ir sąskaita (b.l. 85-86), turėjo 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 690 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 116), todėl jos naudai iš ieškovės atitinkamai priteistina ½ šių išlaidų dalis.

Kiti šalių apeliacinių skundų motyvai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies, nuo šios praktikos nukrypo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. sprendimą pakeisti:

Priteisti iš ieškovės R.K. (a.k. 46311080906) atsakovės J.B. (a.k. 45707200986) naudai 1345 (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt penkis) litus bylinėjimosi ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti.