- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-10-05
- Bylos Nr.
- I-706-561/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K. B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., A. Š.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant D. Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjų atstovei R. G., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui R. Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K. B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. prašymą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. (toliau – Pareiškėjai) su patikslintu prašymu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės nesumokėtą atlyginimo dalį, neišmokėtą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998-12-24 įsakymą Nr. 221 bei sumažintą 1999-12-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 pagrindu, už laikotarpį nuo 2000-01-03 iki 2008-10-31: Z. B. – 38 263,11 Lt, E. G. – 38 686,94 Lt, R. G. – 39 332,27 Lt, J. J. – 39 283,59 Lt, D. J. – 33 977,94 Lt, V. J. – 31 257,54 Lt, L. K. – 38 933,33 Lt, B. L. – 37 620,20 Lt, A. L. – 37 666,26 Lt, D. M. – 38 560,14 Lt, J. N. – 38 925,81 Lt, A. N. – 37 569,69 Lt, A. S. – 29 889,30 Lt, D. K. S. – 37 754,39 Lt, G. S. – 32 135,70 Lt, V. Š. – 38 785,41 Lt, A. Š. – 38 579,53 Lt; V. Š. už laikotarpį nuo 2001-09-06 iki 2008-10-31 – 28 504,54 Lt; priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėto atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl netaikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatyto bazinės mėnesinės algos 115 Lt dydžio, už laikotarpį nuo 2004-05-01 iki 2008-10-31: Z. B. – 35 071,51 Lt, E. G. – 30 108,08 Lt, R. G. – 29 785,51 Lt, J. J. – 28 323,05 Lt, D. J. – 28 710,91 Lt, V. J. – 22 804,39 Lt, L. K. – 28 333,38 Lt, B. L. – 30 379,90 Lt, A. L. – 33 084,53 Lt, D. M. – 28 998,49 Lt, J. N. – 30 177,31 Lt, A. N. – 29 283,54 Lt, A. S. – 20 288,01 Lt, D. K. S. – 33 268,81 Lt, G. S. – 23 466,63 Lt, V. Š. – 32 945,99 Lt, V. Š. – 29 961,13 Lt, A. Š. – 33 199,93 Lt.
Savo reikalavimus Pareiškėjai pagrindė tuo, jog jie yra Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai ir jiems turi būti reguliariai, įstatymo nustatytu periodiškumu ir pagal įstatymo nustatytą apskaičiavimo tvarką mokamas įstatyme numatytas atlyginimas. Pagal Seimo 1993-02-03 priimtą įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ teisėjų atlyginimai buvo nustatyti Vyriausybės nutarimais, kol nebuvo priimti atitinkami įstatymai. Teisėjams iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo buvo mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautus metus. 2000-08-29 priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – Darbo apmokėjimo įstatymas). Pagal šio įstatymo 3 str. 2 d. teisėjų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Priedai teisėjams už Lietuvos valstybei ištarnautus metus mokami nuo 1990-03-11. Tuo pačiu, Darbo apmokėjimo įstatymo priėmimas reiškė, kad Seimui priėmus įstatymą, kurio paskirtis sureguliuoti teisėjų atlyginimus, Seimo pavedimas Vyriausybei pasibaigė. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2001-07-12 nutarimu pripažinus Darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, nustatančias teisėjų atlyginimo mažinimą, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, šio įstatymo nuostatos negali būti taikomos nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų Taryba 2003-03-07 nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kuria vadovaujantis, turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai bei jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 2 priede, o atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus minėto nutarimo 1 priede. Nuo 2001-07-12 Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip faktiškai ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Per visą laikotarpį, kurį Darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimų ir jų priedų mažinimą, nebetaikomos dėl jų prieštaravimo Konstitucijai, valstybė teisėjams mokėjo atlyginimus ir jų priedus pagal iki šio įstatymo ir iki Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo galiojusią tvarką.
Šalies argumentai
Pareiškėjai prašyme pabrėžė, kad, toleruodama tokią situaciją, valstybė įtvirtina faktinę padėtį, kurioje atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką, kitos (teisėtos) tvarkos nesant. Nurodytosios aplinkybės yra pagrindas teigti, kad valstybė Teismų Tarybos 2003-03-07 nutarimu patvirtintą bei faktiškai, nesant atitinkamo aiškaus teisinio reguliavimo, nusistovėjusią teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką pripažino ir taip prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus – mokėti teisėjams atlyginimus ir jų priedus pagal šią savo pripažintą tvarką.
Pareiškėjai nurodė, kad atlyginimai jiems buvo sumažinti, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus bei 2006-08-08 sprendimą ir nesilaikant 1997-04-14 Vyriausybės nutarime Nr. 357 įtvirtintų reikalavimų, nurodančių, kad priedai mažinami arba naikinami tik tada, kai pablogėja asmenų darbo rezultatai arba jie nevykdo pareigų. Pagal 1998-12-24 Teisingumo ministro įsakymą Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams nuo 1999-01-04 iki 1999-12-31 buvo nustatytas 50 % tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas. Pagal 1999-12-23 Teisingumo ministro įsakymą Nr. 370 apylinkių teismų teisėjams nuo 2000-01-03 iki 2000-12-31 buvo nustatytas 40% tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, kuris taikomas ir šiuo metu mokamiems atlyginimams. Apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas Pareiškėjai informuoti nebuvo. Kadangi duomenų apie pablogėjusius darbo rezultatus taip pat nėra, mano, kad Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370 nustatytas priedas buvo sumažintas be jokio teisinio pagrindo. Tokiais veiksmais atsakovas – Lietuvos valstybė – pažeidė Pareiškėjų teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą.
Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad jiems mokama pareiginė alga (darbo užmokestis) siejama su konkrečiais valstybės įtvirtintais dydžiais, kurie yra pagrindu skaičiuoti pagrindinės algos koeficientą bei priedų dydį. Šių pinigų mokėjimas nesiorientuojant į objektyvius kriterijus yra teisiškai nelogiškas ir neteisėtas veiksmas, pažeidžiantis Pareiškėjų teises. Paaiškino, kad Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio vidutinio atlygio padidinimo“ bazinę mėnesinę algą nuo 2004-05-01 nutarta padidinti iki 115 Lt (buvo 105 Lt). Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004-05-01 perskaičiuoti Pareiškėjų atlyginimus ir skirti jiems mokėti papildomų lėšų, t.y. pagrindinį atlyginimą skaičiuoti, atsižvelgdamas į padidėjusią bazinę mėnesinę algą. Tokiu būdu, pagrindinis atlyginimas Pareiškėjams nuo 2004-05-01 turėjo sudaryti nebe 3150 Lt (30xl05Lt), o 3450 Lt (30x 115Lt), t.y. šioje dalyje kiekvienam asmeniui susidarė 300 Lt nepriemoka kas mėnesį. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, Pareiškėjams turėjo būti mokami ir atitinkamai padidėję 40 procentų priedai nuo pagrindinės atlyginimo dalies (tai sudarytų 120 Lt nepriemoką kas mėnesį), bei priedai, mokami priklausomai nuo darbo stažo trukmės, kurie taip pat siejami su pagrindinės algos dydžiu, tik kiekvienam pareiškėjui yra skirtingi. Tokia skaičiuotė paremta 1999-12-23 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 370, kuriuo buvo nustatytas nuo 2000-01-03 iki 2000-12-31 apylinkių teismų teisėjams 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, o pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 2 priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo.
Pareiškėjai akcentavo, kad toks darbinių išmokų skaičiavimas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų bei Vyriausybės nutarimu patvirtintos bazinės mėnesinės algos dydžio, ir dėl to susidariusios nepriemokos, privalo būti kompensuojamos, priteisiant šias pinigines sumas Pareiškėjams iš atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Šalies argumentai
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. atstovė pritarė patikslintame prašyme išdėstytiems argumentams ir prašė Pareiškėjų patikslintą prašymą tenkinti pilnai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija), atsiliepime į pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. patikslintą prašymą su patikslintame prašyme išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti, paaiškindama, kad Pareiškėjų reikalavimai negali būti tenkinami dėl keleto priežasčių. Visų pirma, pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, todėl pagal analogiją šioje byloje turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje ir šio kodekso 298 straipsnis, kuris numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taip pat, atkreipė dėmesį, kad Pareiškėjai praleido terminą ginčyti Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymą Nr. 370, kadangi įsakymas yra individualus administracinis teisės aktas, kuris administraciniam teismui gali būti apskųstas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Įstatymo nustatytu terminu minėtas įsakymas nėra nuginčytas teismine tvarka.
Teisingumo ministerija nurodė, jog, analizuojant Pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2004-05-01 iki 2008-11-14, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001 – 2006 m.), tačiau minėto įstatymo 4 str. 1 dalis, ištyrus, pripažinta neprieštaraujanti Konstitucijai. Taigi, teisėjams atlyginimai nurodytu laikotarpiu buvo skaičiuojami pagal Darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA (šiuo metu –pareiginės algos baziniai dydžiai). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu, ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos (BMA). Nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet atlyginimas susietas su dvejais kintamais koeficientiniais dydžiais. Todėl Pareiškėjai klysta, skunde nurodydami, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai buvo skaičiuojami, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 koeficientus. Dėl šios priežasties Pareiškėjų prašymas yra atmestinas.
Teisingumo ministerija pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008-10-28 priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti Pareiškėjų reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismui nėra pagrindo prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Kadangi yra visos sąlygos įgyvendinti Grąžinimo įstatymą, mano, kad kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas, vadovaujantis būtent įstatymo normomis. Įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas.
Atsiliepimas
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei trečiojo suinteresuotojo asmens Teisingumo ministerijos atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. patikslintą prašymą išdėstytus motyvus ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija) atsiliepime į pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. patikslintą prašymą su prašyme išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas taikomas ir mokamas, vadovaujantis Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370. Kadangi šis įsakymas nėra pripažintas prieštaraujančiu įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui, Pareiškėjų teiginys, kad nustatytas priedas buvo sumažintas be jokio teisinio pagrindo, yra nepagrįstas.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. patikslintą prašymą nurodė, kad Pareiškėjų prašymą palieka spręsti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilęs dėl Pareiškėjams nuo 2000-01-03 neišmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimo (10 procentų sumažinto tarnybinio atlyginimo dydžio priedo ir dėl netaikyto padidinto 115 litų bazinės mėnesinės algos dydžio, skaičiuojant Pareiškėjams pagrindinį atlyginimą, 40 procentų priedą bei priedą prie atlyginimo už ištarnautą laiką) pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad: pareiškėjas Z. B. Kauno miesto teismo teisėju buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-04-18 nutarimu, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1996-04-30 dekretu Nr. 919 Z. B. buvo paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju iki 65 metų (t. 1, b. l. 10); pareiškėjas E. G. Kauno miesto apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1994-12-19 dekretu Nr. 473, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-12-17 dekretu Nr. 719 pareiškėjas E. G. paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 11); pareiškėjas R. G. Kauno miesto apylinkės teismo teisėju penkeriems metams paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-07-19 dekretu Nr. 540, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2004-07-07 dekretu Nr. 148 pareiškėjas R. G. paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 12); pareiškėja J. J. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja penkeriems metams paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-01-29 dekretu Nr. 303, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2004-01-28 dekretu Nr. 356 pareiškėja J. J. paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 13); pareiškėja D. J. (pavardė iki santuokos – M., t. 1, b. l. 15) Kauno miesto apylinkės teismo teisėja penkeriems metams paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-07-19 dekretu Nr. 540, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2004-07-07 dekretu Nr. 148 pareiškėja D. J. paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 14); pareiškėja V. J. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1994-07-12 dekretu Nr. 354, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-07-21 dekretu Nr. 544 pareiškėja V. J.paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 16); pareiškėja L. K. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1995-03-13 dekretu Nr. 581, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2000-03-07 dekretu Nr. 795 pareiškėja L. K. paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 17); pareiškėjas B. L. Kauno miesto apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1996-04-30 dekretu Nr. 925, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2001-04-18 dekretu Nr. 1281 pareiškėjas B. L. paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 18); pareiškėjas A. L. Kauno miesto apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-03-10 dekretu Nr. 350, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2004-02-26 dekretu Nr. 385 pareiškėjas A. L. paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 19); pareiškėja D. M. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1995-03-13 dekretu Nr. 581, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2000-03-07 dekretu Nr. 795 pareiškėja D. M. paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus 9t. 1, b. l. 20); pareiškėja J. N. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1993-11-03 dekretu Nr. 160, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1998-10-28 dekretu Nr. 217 pareiškėja J. N. paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 21); pareiškėja A. N. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1994-07-12 dekretu Nr. 354, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-07-09 dekretu Nr. 528 pareiškėja A. N. paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 22); pareiškėjas A. S. Lietuvos Respublikos Prezidento 1993-11-03 dekretu Nr. 160 paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1998-10-28 dekretu Nr. 217 pareiškėjas A. S. paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 23); pareiškėja G. S. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1997-06-17 dekretu Nr. 1319 (t. 1, b. l. 24); pareiškėjas D. K. S. Kauno miesto apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1997-10-17 dekretu Nr. 1425, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002-09-27 dekretu Nr. 1917 pareiškėjas D. K. S. paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 25); pareiškėja V. Š. (pavardė iki santuokos – V. C., t. 1, b. l. 27) Kauno miesto apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 1997-06-17 dekretu Nr. 1319 (t. 1, b. l. 26); pareiškėja V. Š. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997-06-05 dekretu Nr. 1310 paskirta Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų amžiaus, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2001-08-31 dekretu Nr. 1465 pareiškėja V. Š. perkelta darbui į Kauno miesto apylinkės teismą (t. 1, b. l. 28); pareiškėjas A. Š. Kauno miesto apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 1996-11-21 dekretu Nr. 1115, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002-01-10 dekretu Nr. 1638 pareiškėjas A. Š. Kauno miesto apylinkės teismo teisėju paskirtas iki 65 metų amžiaus (t. 1, b. l. 29).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą bei išklausęs bylos teisminio nagrinėjimo metu dalyvavusių šalių atstovų paaiškinimus, daro išvadą, kad atsakovė Lietuvos valstybė neginčija Pareiškėjų skunde prašomų priteisti sumų dydžio ir neneigia, kad nurodytos sumos nebuvo išmokėtos. Ginčas iš esmės kilęs dėl Pareiškėjams nuo 2000-01-01 sumažinto atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad Pareiškėjams iki 2000-01-01, vadovaujantis Teisingumo ministro 1998-12-24 įsakymu Nr. 221, buvo mokamas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, o nuo 2000-01-01, vadovaujantis Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370, Pareiškėjams mokamas tarnybinio atlyginimo priedas buvo sumažintas iki 40 procentų.
Pareiškėjai prašymą priteisti iš Lietuvos valstybės kiekvienam iš jų neišmokėto atlyginimo dalį (10 procentų priedą) už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2008-10-31 grindžia būtent Teisingumo ministro 1998-12-24 įsakymu Nr. 221 ir tvirtina, kad Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas Nr. 370, priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2.5 ir 2.5.2 punktais, pažeidžia jų, kaip teisėjų, konstitucines teises ir įstatymų saugomus interesus.
Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.; Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999-12-21 nutarime konstatavo, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą, ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas – jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Svarbios yra Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos. Jos reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisėjui socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000-01-12 sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-12-21 nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, tvirtinanti, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Tai imperatyvas, kurį pažeidus, sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią priklausomą nuo politinės konjunktūros.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu (oficialiai paskelbtas 2001-07-18) nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau tuo pačiu nutarimu Konstitucinis Teismas Darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 str. nuostatas dėl teisėjų darbo užmokesčio mažinimo pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 str. 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t.y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi, teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001-07-18.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, jog, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir, sutinkamai su 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, priimtas 1999-12-23, Teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti Pareiškėjams atlyginimą (konkrečiai – tarnybinio atlyginimo priedą), nėra pripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003-05-30 nutarimas, 2005-09-20 sprendimas, 2006-03-14, 2006-03-28, 2006-05-09, 2006-06-06 nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas. Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš Konstitucinio Teismo ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai galima daryti laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. 2009-01-15 sprendime apibendrindamas Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007-02-21 nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas Pareiškėjams buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas jiems mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas, laikantis proporcingumo principo, nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti Pareiškėjų teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas Pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas, nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas, pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta Pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Konstitucinis Teismas 2007-10-22 nutarime yra konstatavęs, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t.y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas.
Teismas, atsižvelgdamas į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo mažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, daro išvadą, kad nagrinėjant šį ginčą svarbu ištirti ir įvertinti, ar 1999-12-23 Teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 ir Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas, laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs.
Teismas, atsižvelgdamas į iš esmės analogiškose bylose formuojamą praktiką, pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008-06-18 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, t.y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas, laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus ir anksčiau išanalizuotus faktus, daro išvadą, kad pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. atlyginimo sumažinimas (šiuo konkrečiu atveju nuo 2000-01-01 nuo 50 iki 40 procentų sumažintas ir iki šiol mokamiems atlyginimams taikomas tarnybinio atlyginimo priedas) pažeidė proporcingumo principą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutartimi, teismas konstatuoja, kad Pareiškėjams priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis, tačiau tik nuo 2003-01-01.
Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais.
Teismas daro išvadą, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas nurodytas teisės normas, padarė išvadą, kad: „susidarius teisės reglamentavimo spragoms klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami, vadovaujantis DK nuostatomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5–2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–189–06, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A1–638–05), DK 298 straipsnis taikomas, nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teismas nemano, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-790-09).
Teismas pažymi, kad 2008-10-28 Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009-01-01, nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 str. 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008-10-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31; pagal 2 str. 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006-01-01 iki 2008-10-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 str. 3 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003-01-01 iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-03-18 nutarimu „Dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams aprašo patvirtinimo“ patvirtintos Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos 3 p. nustatyta, kad šiuo aprašu vadovaujamasi, išmokant nesumokėtą darbo užmokesčio dalį teisėjams ir jų įpėdiniams, kurie turi teisę gauti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal įstatymą arba kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis buvo priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir, kad bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis vykdant įstatymą ir įsiteisėjusius teismo sprendimus, negali viršyti trejų metų.
Teismas, sistemiškai aiškindamas aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad teisėjai turi teisę gauti jiems nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2008-10-31 pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, arba neišmokėta darbo užmokesčio dalis gali būti priteisiama teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai su prašymu dėl jiems neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo į teismą kreipėsi dar prieš Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo įsigaliojimą (skundas pašto kurjeriui įteiktas 2007-09-26, o minėtas įstatymas įsigaliojo 2009-01-01), darytina išvada, kad ginčas šioje byloje yra kilęs ne minėto įstatymo pagrindu, todėl trejų metų laikotarpis, už kurį priteisiama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, skaičiuojamas vadovaujantis ne minėto įstatymo 2 str. 1 d., o Darbo kodekso 298 str. nuostatomis.
Pažymėtina, kad, teismui apgynus Pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgęs į tai, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, t.y. mokėti teisėjams atlyginimus (šiuo atveju priedus prie atlyginimo, gautus pagal 1998-12-24 Teisingumo ministro įsakymą Nr. 221), teismas daro išvadą, kad Pareiškėjams priteistinas priskaičiuoto nesumokėto atlyginimo (priedų) skirtumas (neišskaičiavus mokesčių) už laikotarpį nuo 2004-09-26 iki 2007-09-26 (laikotarpis apskaičiuotas, atsižvelgus į Pareiškėjų prašymo pašto kurjeriui įteikimo datą (t. 1, b. l. 54)), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės:
Z. B. – 11 374,85 Lt ( t 3., b. l. 189);
E. G. – 11 262,46 Lt (t. 3, b. l. 190);
R. G. – 11 318,58 Lt (t. 3, b. l. 191);
J. J. – 11 238,64 Lt (t. 3, b. l. 192);
D. J. – 11 310,49 Lt (t. 3, b. l. 193);
V. J. – 7 476,17 Lt (t. 3, b. l. 194);
L. K. – 11 289,62 Lt (t. 3, b. l. 195; t. 3, b. l. 106-107). Pareiškėjai L. K. priteistinas darbo užmokesčio skirtumas už laikotarpį nuo 2004-09-26 iki 2005-12-31 ir nuo 2006-02-01 iki 2007-09-26 apskaičiuotas, remiantis 2009-09-24 teismui pateikta pažyma, o skirtumas už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2006-01-31 apskaičiuotas, remiantis Kauno miesto apylinkės teismo 2009 gegužės mėnesį teismui pateikta pažyma, nes apskaičiuojant L. K. negauto darbo užmokesčio sumą 2009-09-24 teismui pateiktoje pažymoje už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2006-01-31 yra įsivėlusi aritmetinė klaida.
B. L. – 11 155,56 Lt (t. 3, b. l. 196);
A. L. – 11 286,69 Lt (t. 3, b. l. 197);
D. M. – 11 250,90 Lt (t. 3, b. l. 198);
J. N. – 11 451,81 Lt (t. 3, b. l. 199);
A. N. – 11 144,15 Lt (t. 3, b. l. 200);
A. S. – 11 032,32 Lt (t. 4, b. l. 1);
G. S. – 11 452,83 Lt (t. 4, b. l. 2);
D. K. S. – 11 319,84 Lt (t. 4, b. l. 3);
V. Š. – 11 247,04 Lt (t. 4, b. l. 4);
V. Š. – 10 236,48 Lt (t. 4, b. l. 5);
A. Š. – 10 788,80 Lt (t. 4, b. l. 6).
Dėl Pareiškėjų reikalavimo – neišmokėto atlyginimo skirtumo, susidariusio dėl netaikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatyto bazinės mėnesinės algos 115 Lt dydžio – priteisimo, teismas pažymi, kad po Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo įsigaliojimo visiems apylinkių teismų teisėjams turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas.
Šiame sprendime minėta, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimui, galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko. Dar daugiau, minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai ir jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl, nors apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžiams apskaičiuoti taikytini nebegaliojantys teisės aktai, kuriuose nėra jokio galiojančio teisinio reguliavimo, nėra jokių teisinių sąlygų ir prielaidų teigti, kad galėtų būti taikomi kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo įsigaliojimo (2001-07-18) ir kurie būtų susieję savyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su anksčiau galiojusiu (ir tik dėl Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo taikomu) teisiniu reguliavimu. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad esą vėl galima priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimus, o taip būtų pažeidžiamas konstitucinis principas, kad teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl Pareiškėjų prašymas nuo 2004-05-01 įpareigoti taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ patvirtintą 115 Lt dydžio BMA vietoje 105 Lt BMA, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“, yra nepagrįstas.
Iš teismui pateiktos medžiagos, pažymų apie teisėjų atlyginimus (darbo užmokesčius), matyti, kad Pareiškėjams teisėjo atlyginimas dėl Pareiškėjų reikalaujamo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto kintamojo bazinės mėnesinės algos dydžio (nuo 2004-05-01 – 115 Lt) netaikymo nebuvo mažinamas, o tiesiog nebuvo didinamas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pareiškėjų prašymo dalis dėl apylinkės teismo teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo už laikotarpį nuo 2004-05-01 iki 2008-10-31 Z. B. – 35 071,51 Lt, E. G. – 30 108,08 Lt, R,. G. – 29 785,51 Lt, J. J. – 28 323,05 Lt, D. J. – 28 710,91 Lt, V. J. – 22 804,39 Lt, L. K. – 28 333,38 Lt, B. L. – 30 379,90 Lt, A. L. – 33 084,53 Lt, D. M. – 28 998,49 Lt, J. N. – 30 177,31 Lt, A. N. – 29 283,54 Lt, A. S. – 20 288,01 Lt, D. K. S. – 33 268,81 Lt, G. S. – 23 466,63 Lt, V. Š. – 32 945,99 Lt, V. Š. – 29 961,13 Lt, A. Š. – 33 199,93 Lt yra nepagrįsta, todėl atmestina.
Atsižvelgiant į sunkią ekonominę padėtį Lietuvos valstybėje, į susiklosčiusius finansinius sunkumus, teismas daro išvadą, kad sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymas turi būti atidėtas vieneriems metams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1, 4 p., 127 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D.K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti Pareiškėjams už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. rugsėjo 26 d. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės:
Z. B. – 11 374,85 Lt (vienuolika tūkstančių tris šimtus septyniasdešimt keturis litus 85 ct);
E. G. – 11 262,46 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus šešiasdešimt du litus 46 ct);
R. G. – 11 318,58 Lt (vienuolika tūkstančių tris šimtus aštuoniolika litų 58 ct);
J. J. – 11 238,64 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus trisdešimt aštuonis litus 64 ct);
D. J. – 11 310,49 Lt (vienuolika tūkstančių tris šimtus dešimt litų 49 ct);
V. J. – 7 476,17 Lt (septynis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt šešis litus 17 ct);
L. K. – 11 289,62 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt devynis litus 62 ct);
B. L. – 11 155,56 Lt (vienuolika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 56 ct);
A. L. – 11 286,69 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt šešis litus 69 ct);
D. M. – 11 250,90 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus penkiasdešimt litų 90 ct);
J. N. – 11 451,81 Lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus penkiasdešimt vieną litą 81 ct);
A. N. – 11 144,15 Lt (vienuolika tūkstančių vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus 15 ct);
A. S. – 11 032,32 Lt (vienuolika tūkstančių trisdešimt du litus 32 ct);
G. S. – 11 452,83 Lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus penkiasdešimt du litus 83 ct);
D. K. S. – 11 319,84 Lt (vienuolika tūkstančių tris šimtus devyniolika litų 84 ct);
V. Š. – 11 247,04 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt septynis litus 4 ct);
V. Š. – 10 236,48 Lt (dešimt tūkstančių du šimtus trisdešimt šešis litus 48 ct);
A. Š. – 10 788,80 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus 80 ct).
Kitą pareiškėjų Z. B., E. G., R. G., J. J., D. J., V. J., L. K., B. L., A. L., D. M., J. N., A. N., A. S., G. S., D. K. S., V. Š., V. Š. ir A. Š. prašymo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.