- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-10
- Bylos Nr.
- A-910-442/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01559-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde Lietuvos administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija) prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, VMI) 2022 m. sausio 3 d. raštą Nr. RKD-8 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas raštas), kuriuo netenkintas jo prašymas priimti sprendimą dėl mokestinio patikrinimo procedūros, pradėtos 2020 m. gruodžio 30 d., nutraukimo; 2) įpareigoti VMI iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Komisija 2022 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 21R-131 (AG-84/03-2022) (toliau – ir Komisijos sprendimas) nusprendė nutraukti bylą pagal V. K. skundą panaikinti VMI Sprendimą ir įpareigoti VMI iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas skunde teismui prašė: 1) panaikinti Komisijos 2022 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 21R-131 (AG-84/03-2022), kuriuo nutraukta byla pagal pareiškėjo skundą; 2) panaikinti VMI 2022 m. sausio 3 d. raštą Nr. RKD-8 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas priimti sprendimą dėl mokestinio patikrinimo procedūros, pradėtos 2020 m. gruodžio 30 d., nutraukimo; 3) įpareigoti VMI iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą.
4. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad:
4.1. Komisija 2022 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą nutraukti bylą pagal jo skundą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 20 straipsnį nustatė, jog byla nepriskirtina Komisijos kompetencijai. Komisijai nutraukus bylą liko neatsakyta į skunde keliamus klausimus, taip pat buvo neįvertinti pateikti faktai. Pareiškėjas nesutinka su VMI Sprendimu netenkinti jo prašymo nutraukti atliekamą mokestinį patikrinimą. VMI, laikydama jį nuolatiniu Lietuvos gyventoju nuo 2015 m. iki 2019 m., remiasi tik spėjimais ar įtarimais ir negali to pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Dėl šios priežasties atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo faktinę situaciją.
4.2. Jis pagal paso duomenis 2015–2019 m. gyveno Rusijos Federacijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Jo gyvenamosios vietos Rusijos Federacijoje registracijos adresas buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vaikai I. K. ir M. K. gyveno tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėjas – (duomenys neskelbtini). Abu pareiškėjo vaikai 2015–2019 m. nuolat negyveno Lietuvos Respublikoje, jie mokėsi Rusijos Federacijoje. Be to, šiuo metu (taip pat kaip ir 2015–2019 m.) pareiškėjas Rusijos Federacijoje globoja su juo kartu (tuo pačiu adresu) gyvenantį savo tėvą J. V. K., kuriam reikalinga nuolatinė ypatinga priežiūra. Faktai, kad pareiškėjas gyvena kartu su vaikais ir (duomenys neskelbtini) turinčiu tėvu, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, rodo, kad jis turi glaudžius socialinius ryšius su Rusijos Federacija.
Atsiliepimas
4.3. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas Lietuvoje valdė 69 proc. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vaisera“ akcijų ir buvo bendrovės vadovas, tačiau 2015–2019 m. jis buvo ir kitų bendrovių akcininkas ir vadovas, tai patvirtina pažymos ir išrašai, kurie atsakovui yra žinomi. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje iki 2022 m. birželio 17 d., tačiau tai nėra pagrindas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus asmenį pripažinti nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Pagal pareiškėjo 2015–2019 m. pajamų deklaracijas, kurias atsakovas priėmė, patikrino ir patvirtino, pajamos Rusijos Federacijoje sudarė daugiau kaip 98 proc. visų pajamų, o pajamos Lietuvos Respublikoje siekė mažiau 2 proc. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2015–2018 m., teikė GPM308 ir 2019 m. teikė GPM311 metines nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijas. Tačiau deklaracijų teikimas yra jo kaip laikinojo Lietuvos Respublikos gyventojo pareiga. Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, deklaracijų pateikimas nėra pagrindas pripažinti pareiškėją nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju.
4.4. Atsakovas mano, kad grynųjų pinigų įnešimas į banko sąskaitas, esančias Lietuvoje, ir jų išgryninimas yra tinkama prielaida laikyti pareiškėją nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Tačiau pareiškėjas 2015–2019 m. taip pat naudojosi banko paslaugomis Rusijos Federacijoje. Jo išsaugoti banko iš Rusijos Federacijos išrašai už 2015–2019 m. jau anksčiau buvo perduoti atsakovui. Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, naudojimasis banko paslaugomis nėra tinkamas pagrindas pripažinti pareiškėją nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Atsakovas kaip argumentą pripažinti pareiškėją Lietuvos Respublikos nuolatiniu gyventoju naudoja prielaidas apie tai, kad Lietuvoje jis mokėjo už medicinines, komunalines paslaugas bei kitus buto išlaikymo mokesčius. Tačiau 2015–2019 m. Rusijos Federacijoje jis taip pat mokėjo už komunalines, medicinos paslaugas, taip pat už kitas buitines paslaugas. Apie pareiškėjo įsipareigojimus mokėti komunalinius ir mokymo paslaugų teikimo mokesčius liudija ir sudarytos sutartys su paslaugų teikėjais. Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, mokėjimas už komunalines, medicinos paslaugas nėra pagrindas pripažinti pareiškėją Lietuvos Respublikos nuolatiniu gyventoju.
4.5. Jam kyla klausimas, ar atsakovas, laikydamas pareiškėją nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, tuo pačiu ir Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoju rezidentu (nors jam tokio dokumento nepateikė) nepaneigia tarptautinių sutarčių, konkrečiai, 1996 m. birželio 29 d. ratifikuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo, Valstybės žinios, 2000 m. liepos 19 d., Nr. 59-1765, esmės ir tikslų. Ši sutartis, be kita ko, yra skirta dvigubo apmokestinimo išvengimui. Būtent šios sutarties nuostatomis grindžiama aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. iki 2019 m. imtinai buvo Rusijos Federacijos mokesčių mokėtojas rezidentas. Dokumentus, kurie aiškiai patvirtina pareiškėjo kaip mokesčių mokėtojo rezidento statusą, jis yra pateikęs atsakovui.
4.6. Viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju atsakovas, neturi teisės savo sprendimų grįsti prielaidomis. Atsakovas pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą Lietuvoje grindžia prielaidomis. Atsakovas prisipažįsta, kad informaciją apie pareiškėjo tėvą sužinojo tik iš skundo. Todėl galima daryti prielaidą, kad atsakovas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo mokestinio patikrinimo neturėdamas ar nenaudodamas visos reikiamos informacijos.
4.7. Atsakovas neatsižvelgė į objektyvų faktą, kad pareiškėjo tėvui reikalinga nuolatinė priežiūra. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 17 d. kreipėsi į atsakovą dėl informacijos pateikimo apie rizikas, kad jis pažeidė mokesčių įstatymus. Pareiškėjas atsakovui tuomet pateikė Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijos patvirtintus pažymėjimus, kuriuose nurodyta, kad jis nuo 2015 m. iki 2019 m. imtinai buvo Rusijos Federacijos mokesčių mokėtojas rezidentas. Atsakovas, užuot atsakęs į pareiškėjo klausimus, nuo jų išsisuko, į juos neatsakė. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjui kyla pagrįstų įtarimų, kad atsakovo priimti sprendimai pažeidžia teisės aktų nuostatas bei Lietuvos teismų praktiką.
4.8. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo „asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta buvo Lietuvoje“. Priešingai, pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta buvo užsienio valstybė, t. y. Rusijos Federacija. Pareiškėjas pateikė tai patvirtinančius įrodymus, tačiau atsakovas juos ignoruoja ir nevertina. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi tik dalimi jam palankių, naudingų įrodymų. Pareiškėjas neginčija, kad jis gali turėti interesų ir Lietuvos Respublikoje, ir Rusijos Federacijoje. Problema yra ta, kurioje valstybėje interesai yra didesni, kurios valstybės interesai nusveria. Atsakovas nei savo atsakyme, nei ankstesniuose pareiškėjui siųstuose raštuose neįrodė, kad pareiškėjo interesai yra labiau didesni Lietuvos Respublikoje nei Rusijos Federacijoje. Jis apskritai nevertino pareiškėjo interesų apimties Rusijos Federacijoje. Vadinasi, atsakovas priimdamas sprendimus, nevertino svarbių faktų tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje nustatytas administracinių sprendimų priėmimo normas.
5. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
6.1. Priimdamas Sprendimą, jis tinkamai ir teisingai taikė teisės aktų nuostatas. Fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra bent vienas iš Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų kriterijų. Skundžiamame Sprendime VMI konstatavo GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto buvimą, nes nustatė, kad pareiškėjas 2015–2019 m. yra laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju – jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Vertinant, kurioje valstybėje yra asmens asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta, yra atsižvelgiama į kriterijų visumą. Objektyviais kriterijais galima laikyti asmens turto buvimo, pajamų šaltinio buvimo vietą, darbo ar kitą veiklą, jo šeimos nuolatinę gyvenamąją vietą, jo šeimyninius ryšius, asmens pilietybę ir panašiai. Laikoma, kad fizinio asmens asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta yra veikiau Lietuvoje negu užsienio valstybėje, jeigu Lietuvoje yra didžioji jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto dalis, jo banko sąskaitos, jo šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta, toks asmuo turi Lietuvos Respublikos pilietybę, jis vykdo veiklą (ne tik darbo, bet ir politinę, kultūrinę, visuomeninę ir t. t.) Lietuvoje ir panašiai. Tuo atveju, kai fizinis asmuo mokestiniu laikotarpiu (kalendoriniais metais) neturi Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, o jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta tuo mokestiniu laikotarpiu (kalendoriniais metais) yra veikiau užsienio valstybėje negu Lietuvoje, vertinamas kitas kriterijus, t. y. tokio asmens tuo mokestiniu laikotarpiu (kalendoriniais metais) Lietuvoje išbūtų dienų skaičius.
Šalies argumentai
6.2. Nors pareiškėjas skunde nurodo turintis glaudžius socialinius ryšius su Rusijos Federacija, nes pagal paso duomenis jis 2015–2019 m. gyveno Rusijos Federacijoje kartu su savo vaikais, kurie šiuo laikotarpiu nėra nuolat gyvenę Lietuvos Respublikoje, bei nurodo, kad šiuo metu (taip pat kaip ir 2015–2019 m.) pareiškėjas Rusijos Federacijoje globoja su juo kartu tuo pačiu adresu gyvenantį savo tėvą, kuriam reikalinga nuolatinė ypatinga priežiūra, vis dėlto šių aplinkybių buvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nerezidavo Lietuvos Respublikoje ir neturėjo čia jokių interesų.
6.3. Pagal Gyventojų registro duomenis, pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 20 d. iki šiol deklaruoja savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu taip pat yra registruoti ir pareiškėjo vaikai, kuriems suteikti lietuviški asmens kodai. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nurodytas nekilnojamasis turtas (sodo pastatas) nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, kadangi 2012 m. gruodžio 17 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, o 2013 m. vasario 19 d. perdavimo–priėmimo aktas. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2015–2019 m. gyveno kartu su savo vaikais Rusijos Federacijoje ir prižiūrėjo dėl būtinos nuolatinės priežiūros sergantį tėvą, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje taip pat turi deklaravęs savo gyvenamąją vietą (nors joje ir praleidžia mažiau laiko) bei, kad ši deklaruota gyvenamoji vieta yra ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Taigi, šios aplinkybės suponuoja, kad pareiškėjas Lietuvoje turi nuosavybės teise grindžiamų turtinių interesų.
6.4. VMI apie pareiškėjo tėvą, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, sužinojo tik iš pareiškėjo pirminio skundo ir prie jo pridėtų priedų, kadangi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu ši aplinkybė nebuvo žinoma. Kita vertus, ši aplinkybė nėra lemiama, nes, sprendžiant klausimą, ar konkretus fizinis asmuo gali būti laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, yra atsižvelgiama į objektyvių kriterijų visumą.
6.5. Pareiškėjas skunde nurodė, kad turi išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iki 2022 m. birželio 17 d., tačiau tai nėra pagrindas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus asmenį pripažinti nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Šis dokumentas rodo ir patvirtina, kad pareiškėjas turi teisėto buvimo Lietuvoje pagrindą iki nustatyto termino pabaigos, tačiau tai yra tik vienas iš kriterijų vertinant fizinio asmens atitiktį nuolatiniam Lietuvos gyventojui GPMĮ kontekste.
6.6. VMI, vertindama turimus asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, duomenis, nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu Lietuvos Respublikos sieną kirto labai dažnai (2015–2019 m. laikotarpiu užfiksuotas net 110 kartų Lietuvos Respublikos sienos kirtimų skaičius, vidutinis Lietuvoje praleistų dienų skaičius – 17). Tai suponuoja išvadą, kad GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies kontekste, mokesčių administratorius nenustatęs 2 punkto buvimo (nors jis šiuo atveju ir yra nustatytas), būtų turėjęs teisę svartyti 3 arba 4 punktų buvimą, kadangi yra akivaizdu iš turimų duomenų, kad tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjo praleistas Lietuvoje laikas buvo pakankamai didelis, nors ir su pertraukomis. Be to, nors pareiškėjo mokestinis patikrinimas yra atliekamas už 2015–2018 m., yra akivaizdu, kad pareiškėjas turi glaudžius socialinius ir kitus ryšius ne tik užsienio valstybėje, bet ir Lietuvos Respublikoje, nes priešingu atveju galima būtų kelti klausimą, kodėl pareiškėjas taip dažnai lankosi Lietuvoje, jeigu kategoriškai neigia Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojo rezidento statusą.
6.7. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jo pajamos Rusijos Federacijoje sudarė daugiau kaip 98 proc. visų pajamų, o pajamos – Lietuvos Respublikoje siekė mažiau 2 proc., yra kritikuotini, kadangi skundžiamame rašte VMI visiškai pagrįstai nurodė, kad, atlikus pareiškėjo mokestinį tyrimą ir jo gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę, įvertinus dokumentus ir paaiškinimus, buvo nustatyta, kad 2015 m. ir 2018 m. patirtoms išlaidoms (bankų sąskaitų papildymui, paskoloms suteikti) padengti pareiškėjui nepakako pajamų, pagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais, t. y. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo oficialiai gautas pajamas, todėl mokestinio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas panaudojo kitas, nedeklaruotas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, konstatuota mokesčių įstatymų pažeidimų rizika. Todėl VMI, teikdama šį atsiliepimą, iš naujo nevertina buhalterinių ir kt. dokumentų, kadangi jie visi buvo įvertinti mokestinio tyrimo metu surašytoje VMI 2020 m. gruodžio 30 d. Mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. (21.222 E) FR0686-1119 ir bus įvertinti atlikus mokestinį patikrinimą.
6.8. Vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių (2018 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. VA-108 „Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą FR0687 formos ir užduoties atlikti mokestinį tyrimą FR0688 formos patvirtinimo“ pakeitimo redakcija) 11.4 punktu, siūlymas pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus pareiškėjui nebuvo teikiamas, kadangi mokestinio tyrimo metu buvo identifikuoti slėpimo požymiai, kai mokesčių bazė sumažinama, slepiant realiai įvykusias ūkines operacijas, buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuojant realiai neįvykusias ūkines operacijas ir kitais būdais, kai yra pagrindas mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl, vadovaujantis minėtų taisyklių nuostatomis, pagrįstai pradėtas pareiškėjo mokestinis patikrinimas (2020 m. gruodžio 30 d. pavedimas tikrinti Nr. (21.222 E)FR0773-2387).
6.9. Sprendime pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas gaudavo darbo užmokestį Lietuvoje, nuolat vykdė atsiskaitymus, naudojant kreditinę banko kortelę su juridiniais asmenimis, esančiais Lietuvoje, teikė paskolas UAB „Vaisera“, taip pat įnešinėjo grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas, esančias Lietuvoje, ir juos išsigrynindavo bei mokėjo Lietuvoje už medicinines, komunalines paslaugas ar kitus buto išlaikymo mokesčius. Tai, kad pareiškėjas skunde nurodo Rusijos Federacijoje iš esmės atlikęs tokius pačius veiksmus kaip ir Lietuvoje, t. y. gaudavęs darbo užmokestį iš kitų bendrovių, naudojęsis banko paslaugomis, mokėjęs už komunalines, medicinos ar kitas buitines paslaugas, nereiškia, kad jis negali būti laikytinas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju GPMĮ prasme. Be to, pagal VMI elektroninio deklaravimo sistemos (EDS) duomenis, pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu teikė 2015–2018 m. GPM308 formos ir 2019 m. GPM311 formos metines nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijas, o tai reiškia, jog jis tiesiogiai įgyvendino GPMĮ nustatytas nuolatinio Lietuvos gyventojo pareigas, susijusias su pajamų mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka.
6.10. Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo stadijoje byla dėl pareiškėjo skundo buvo nutraukta, tačiau Komisijos sprendime pagrįstai nurodyta, jog „Komisija pažymi, kad Skundžiamu raštu buvo tik realizuota Pareiškėjo teisė gauti atsakymą į Pareiškėjo prašymą dėl mokestinio patikrinimo nutraukimo, tačiau Pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas joks valinis VMI sprendimas, kuriuo būtų nustatyta privaloma mokestinė prievolė. VMI Sprendime jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, nėra ir pats Sprendimas savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Šis VMI raštas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje (t. y. atliekant mokestinį patikrinimą), kuris objektyviai jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai nedaro, t. y. Sprendimas nepažeidžia ir negali pažeisti tų Pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų“.
6.11. Dėl pareiškėjo VMI nėra surašiusi patikrinimo akto ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuose būtų apskaičiuotos pareiškėjui privalomai vykdytinos mokestinės prievolės (mokesčiai, delspinigiai, baudos), taigi, nėra priimtų individualių administracinių aktų VAĮ prasme. Šiuo metu nuo 2022 m. sausio 11 d. iki papildomos informacijos gavimo (dėl pareiškėjui duoto mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti dokumentus) mokestinis patikrinimas yra sustabdytas. Pagal pareiškėjo 2022 m. balandžio 4 d. prašymą pratęsti dokumentų pateikimo terminą dėl jo paties išsiųsto paklausimo Lietuvos bankui, mokesčių administratorius yra pratęsęs dokumentų pateikimo terminą iki 2022 m. gegužės 31 d. Jeigu surašius patikrinimo aktą VMI priims pareiškėjui nepalankų sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tuomet pareiškėjas galės pasinaudoti teise inicijuoti mokestinį ginčą ir apskųsti mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar neveikimą mokestinių ginčų procedūros nustatyta tvarka.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.
8. Teismas vadovavosi GMPĮ 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei pažymėjo, kad fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra bent vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų kriterijų.
9. Įvertinęs teisės aktų nuostatas ir mokestinio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nutraukti pareiškėjo mokestinį patikrinimą.
10. Teismas vertino, kad pagal Registrų centro Gyventojų registro duomenis, pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 20 d. iki šiol deklaruoja savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu taip pat yra registruoti ir pareiškėjo vaikai, kuriems suteikti lietuviški asmens kodai. Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nurodytas nekilnojamasis turtas (sodo pastatas) nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, kadangi 2012 m. gruodžio 17 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. SK-10073, o 2013 m. vasario 19 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. SK-1103. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 2015–2019 m. gyveno kartu su savo vaikais Rusijos Federacijoje ir prižiūrėjo dėl būtinos nuolatinės priežiūros sergantį tėvą, nešalina fakto, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje taip pat yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (nors joje ir praleidžia mažiau laiko), be to, ši deklaruota gyvenamoji vieta yra ir pareiškėjo nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje turi nuosavybės teise grindžiamų turtinių interesų. Teismas pažymėjo, kad VMI apie pareiškėjo tėvą, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, sužinojo tik iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų priedų, kadangi skundžiamo rašto priėmimo metu ši aplinkybė nebuvo žinoma.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas mokestinio tyrimo metu, vertindamas turimus asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, duomenis, nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu Lietuvos Respublikos sieną kirto labai dažnai (2015–2019 m. užfiksuotas net 110 kartų Lietuvos Respublikos sienos kirtimų skaičius) ir Lietuvoje praleisdavo daug daugiau dienų nei nurodo pareiškėjas už vienerius kalendorinius metus. VMI mokestinio tyrimo metu taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2015–2019 m. valdė 69 proc. UAB „Vaisera“ akcijų ir buvo bendrovės vadovas, taigi turėjo teisėtus darbinius santykius. Iš byloje pateiktų bendrovės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad 2015 m. sausio–rugpjūčio mėn. bendrovės vadovas (pareiškėjas) dirbo ne kelias valandas per savaitę, o įprastai po 8 valandas kasdien, tokiu būdu sausio–rugpjūčio mėn. iš viso išdirbo nuo 152 iki 176 valandų per mėnesį.
12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo pajamos Rusijos Federacijoje sudarė daugiau kaip 98 proc. visų pajamų, o pajamos Lietuvos Respublikoje siekė mažiau 2 proc. Teismas nurodė, kad VMI mokestinio tyrimo metu taip pat nustatė, kad pareiškėjas gaudavo darbo užmokestį, nuolat vykdė atsiskaitymus, naudojant kreditinę banko kortelę su juridiniais asmenimis, esančiais Lietuvoje, teikė paskolas UAB „Vaisera“, taip pat įnešinėjo grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas, esančias Lietuvoje, ir juos išsigrynindavo bei mokėjo už medicinines, komunalines paslaugas ar kitus buto išlaikymo mokesčius. Tai, kad pareiškėjas nurodo, jog Rusijos Federacijoje atliko tokius pačius veiksmus kaip ir Lietuvoje, t. y. gaudavo darbo užmokestį iš kitų bendrovių, naudojosi banko paslaugomis, mokėjo už komunalines, medicinos ar kitas buitines paslaugas, nereiškia, kad jis negali būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju GPMĮ prasme. Be to, pagal VMI elektroninio deklaravimo sistemos (EDS) duomenis, pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu teikė 2015–2018 m. GPM308 ir 2019 m. GPM311 metines nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijas, o tai tvirtina, jog jis tiesiogiai įgyvendino GPMĮ nustatytas Lietuvos Respublikos gyventojo pareigas, susijusias su pajamų mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka.
13. Įvertinęs teisės aktų nuostatas, byloje pateiktus įrodymus, mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad VMI pagrįstai nurodė, jog, atlikus pareiškėjo mokestinį tyrimą ir jo gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę, įvertinus dokumentus ir paaiškinimus buvo nustatyta, kad 2015 m. ir 2018 m. patirtoms išlaidoms (bankų sąskaitų papildymui, paskoloms suteikti) padengti pareiškėjui nepakako pajamų, pagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais, t. y. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl mokestinio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas panaudojo kitas, nedeklaruotas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, todėl konstatavo mokesčių įstatymų pažeidimų riziką ir pradėjo pareiškėjo mokestinį patikrinimą.
14. Teismas nurodė, jog VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 37¹ punkte numatyta, kad kai yra išrašytas pavedimas tikrinti, tačiau dėl objektyvių priežasčių faktinis mokestinis patikrinimas dar nepradėtas (pvz., neįmanoma surasti to mokėtojo ir yra tai patvirtinantys dokumentai (iš atitinkamų valstybės institucijų/mokesčių administratorių gauti dokumentai, patvirtinantys mokėtojo išvykimo į užsienį, jo buvimo užsienyje, bausmės atlikimo įkalinimo įstaigoje faktą, arba gauti atsakymai, kad tikrintino mokėtojo vadovų, atsakingų darbuotojų ar akcininkų neįmanoma surasti, arba kad buvo imtasi visų priemonių surasti mokėtoją) arba faktinis mokestinis patikrinimas yra pradėtas, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių negali būti tęsiamas ir/ar užbaigtas (pvz., dėl teismo sprendimo/nutarties), tai mokestinis patikrinimas gali būti nutraukiamas. Teismas akcentavo, kad lingvistinė Taisyklių 37¹ straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, jog mokesčių administratoriui yra paliekama diskrecijos teisė savo nuožiūra taikyti šią normą ar jos netaikyti, atsižvelgiant į visas mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes.
15. Teismas konstatavo, kad skundžiamame rašte VMI pagrįstai nurodė, jog aplinkybių, dėl kurių mokesčių administratorius negalėtų tęsti ir / ar užbaigti mokestinio patikrinimo ir būtų pagrindas nutraukti mokestinį patikrinimą, nenustatyta. Byloje pateikti įrodymai ir teismo išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad VMI rėmėsi ne prielaidomis, o objektyviais duomenimis, todėl teisės aktų nustatytų reikalavimų, tame tarpe ir 1996 m. birželio 29 d. ratifikuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei pareiškėjo teisių nepažeidė. Ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.
16. Dėl Komisijos sprendimo teismas pažymėjo, kad ikiteisminio skundų (prašymų) dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas. Įvertinęs šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio, 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad įstatymo nustatyta tvarka skundas (prašymas) gali būti teikiamas tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Teisės aktai nenumato kompetencijos Komisijai vertinti VMI vykdomos mokestinio patikrinimo procedūros.
17. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamu VMI raštu buvo tik realizuota pareiškėjo teisė gauti atsakymą į jo prašymą dėl mokestinio patikrinimo nutraukimo, tačiau pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas joks valinis VMI sprendimas, kuriuo būtų nustatyta privaloma mokestinė prievolė. Atsakovas skundžiamu raštu netenkino pareiškėjo prašymo nutraukti mokestinį patikrinimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
18. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu VMI nėra surašiusi patikrinimo akto ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuose būtų apskaičiuotos pareiškėjui apskaičiuotos privalomai vykdytinos mokestinės prievolės (mokesčiai, delspinigiai, baudos) (taigi, nėra priimtų individualių administracinių aktų VAĮ prasme). Šiuo metu nuo 2022 m. sausio 11 d. iki papildomos informacijos gavimo (dėl pareiškėjui duoto mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti dokumentus) mokestinis patikrinimas yra sustabdytas. Taip pat pagal pareiškėjo 2022 m. balandžio 4 d. prašymą pratęsti dokumentų pateikimo terminą dėl jo paties išsiųsto paklausimo Lietuvos bankui, mokesčių administratorius yra pratęsęs dokumentų pateikimo terminą iki 2022 m. gegužės 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjui išaiškino, kad, jeigu surašius patikrinimo aktą VMI priims pareiškėjui nepalankų sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pareiškėjas galės pasinaudoti teise inicijuoti mokestinį ginčą ir apskųsti mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar neveikimą mokestinių ginčų procedūros nustatyta tvarka.
III.
19. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą; panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 21R-291(AG-303/07-2022), kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, ir įpareigoti Lietuvos administracinių ginčų komisiją pareiškėjo 2022 m. gegužės 23 d. skundą priimti ir jį išnagrinėti.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
20.1. Jis niekada neginčijo, jog Lietuvos Respublikoje turi turtinių interesų. Esminis klausimas yra, kurioje valstybėje pareiškėjo interesai yra didesni. Pareiškėjo interesų apimties Rusijos Federacijoje niekas nevertino. Į pareiškėjo prašymus nustatyti ir įvertinti jo turtinių, taip pat ir kitų interesų apimtis Lietuvos Respublikoje ir Rusijos Federacijoje nekreipė dėmesio nei atsakovas, nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas.
20.2. Aplinkybė apie pareiškėjo tėvą, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, yra reikšminga sprendimų priėmimo kontekste ir vertintina visų faktų kontekste, tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas pakartojo atsakovo argumentus, tačiau savarankiškai jų netyrė.
20.3. Lietuvos teisės aktų reikalavimų vykdymas nėra aplinkybė, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas ar bent kuris kitas asmuo turi interesų Lietuvoje ar kurioje kitoje valstybėje. Deklaracijų teikimas yra jo kaip laikinojo Lietuvos Respublikos gyventojo pareiga. Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, deklaracijų pateikimas nėra pagrindas pripažinti pareiškėją nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju.
20.4. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti, ar atsakovas tinkamai naudojosi Taisyklių 37¹ punkte suteikta diskrecijos teise. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys aiškiai rodo, kad tai nebuvo tikrinama. Dėl šios priežasties būtina patikrinti, ar atsakovas tinkamai naudojosi jam suteikta diskrecijos teise.
20.5. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog „teisės aktai nenumato kompetencijos Komisijai vertinti VMI vykdomos mokestinio patikrinimo procedūros“. Jei pirmosios instancijos teismas matė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, tai kyla klausimas, kodėl jis analizavo ir vertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus faktus ir aplinkybes ir tik po to paskelbė, kad jis nekompetentingas priimti sprendimą. Komisija taip pat iš karto neatmetė pareiškėjo skundo dėl to, kad jis nepriklauso jos kompetencijai. Komisija iš pradžių analizavo pareiškėjo ir atsakovo teiktus argumentus ir faktus ir tik po to pareiškė, kad ji yra nekompetentinga spręsti ginčą. Į šį klausimą pareiškėjas taip pat norėtų gauti teismo atsakymą.
Atsiliepimas
21. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, pateikdamas savo aplinkybių vertinimą, atsižvelgė į objektyvių kriterijų visumą, neišskirdamas ar nesuteikdamas kokiai nors aplinkybei iš anksto didesnės reikšmės. Nors priimtas skundžiamas sprendimas yra nepalankus pareiškėjui, tai nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2022 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 21R-131 (AG-84/03-2022), kuriuo nutraukta byla pagal pareiškėjo skundą; panaikinti VMI 2022 m. sausio 3 d. raštą Nr. RKD-8 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas priimti sprendimą dėl mokestinio patikrinimo procedūros, pradėtos 2020 m. gruodžio 30 d., nutraukimo; įpareigoti VMI iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą.
24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-639-968/2019). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).
25. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).
26. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnyje nustatyta, kad, mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą.
27. Aiškinant šį MAĮ straipsnį sisteminiu teisės aiškinimo metodu, atsižvelgiant į paminėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, galima prieiti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–1238/2011).
28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 22 d. prašymu ir šio prašymo 2021 m. gruodžio 30 d. papildymu kreipėsi į VMI, prašydamas nutraukti VMI vykdomą jo veiklos mokestinio patikrinimo procedūrą. VMI skundžiamu 2022 m. sausio 3 d. raštu Nr. RKD-8 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjo prašymo nutraukti atliekamą mokestinį patikrinimą netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo raštu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2022 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 21R-131 (AG-84/03-2022) nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundą panaikinti VMI 2022 m. sausio 3 d. raštą ir įpareigoti VMI iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą.
29. Įvertinusi pareiškėjo skundžiamo rašto turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jame nėra nurodyta jokių privalomų įpareigojimų pareiškėjui, šis raštas yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, priimtas pareiškėjo veiklos mokestinio patikrinimo metu, todėl pats savaime pareiškėjui nesukelia savarankiškų materialinių teisinių pasekmių. Pareiškėjui materialines teisines pasekmes sukels mokesčių administratoriaus priimtas galutinis sprendimas, kuriuo bus užbaigta mokestinio patikrinimo procedūra (MAĮ 128 str.). Pareiškėjas, skųsdamas galutinį mokestinio patikrinimo sprendimą, galėtų pateikti ir argumentus dėl galbūt nepagrįstai jo mokestinio patikrinimo metu netenkinto prašymo nutraukti mokestinio patikrinimo procedūrą.
30. Nustatęs, kad pareiškėjo skundžiamas raštas yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos dalyku, pirmosios instancijos teismas privalėjo administracinę bylą dėl šio rašto panaikinimo nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.). Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti VMI iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti skundžiamą raštą, todėl ši administracinės bylos dalis privalėjo būti nutraukta tuo pačiu pagrindu. Pripažinus, kad bylos dalis dėl skundžiamo rašto turėjo būti nutraukta, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl šio rašto teisėtumo ir pagrįstumo nevertinami.
31. Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo nutraukta byla pagal pareiškėjo skundą dėl skundžiamo VMI 2022 m. sausio 3 d. rašto ir įpareigojimo VMI iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą. Atsižvelgiant į šioje nutartyje aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
32. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, administracinės bylos dalis dėl skundžiamo rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutrauktina, o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Administracinės bylos pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dalį dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. sausio 3 d. rašto Nr. RKD-8 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo ir įpareigojimo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas pradėti pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūrą, nutraukti.
Nutartis neskundžiama.