- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-27
- Bylos Nr.
- 1A-959-209-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Stasys Punys, Teresėlė Kazlauskienė
- Nuteistasis
- D. P.
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Regina GudienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-959-209/2011Teisminio proceso numeris: 1-10-1-01320-2010-2Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.; 1.2.14.1.2.4.;
2011 m. rugsėjo 27 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2011-06-23.
Iš D. P. priteista 915 Lt UAB „B. t.“ padarytai turtinei žalai atlyginti ir 230 Lt V. B. padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. nuteistas už tai, kad jis pagrobė automobilį, o būtent, 2010-09-12, apie 23.00 val., D. P., veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, (duomenys neskelbtini) namo kieme, Vilniuje, išdaužė automobilio „VW Passat“, v.n. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių stiklą, pateko į automobilio vidų, salone surastu atsarginiu užvedimo raktu užvedė automobilio variklį bei išvažiavo ir taip pagrobė UAB „B. t.“ priklausantį 6228 Lt vertės automobilį bei jame buvusius daiktus: UAB „B. t.“ priklausančius 120 Lt vertės plafoną, 105 Lt vertės anteną, 30 Lt vertės keltuvą, 30 Lt vertės vaistinėlę ir 20 Lt vertės avarinį ženklą bei V. B. priklausančius bendros 130 Lt vertės 50 „Plaunu pats“ plovyklos žetonų ir 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, IMEI (duomenys neskelbtini), t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo skirti jam minimalią laisvės atėmimo bausmę ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė, kad jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą, dėl jo nuoširdžiai gailisi ir neketino pavogto automobilio parduoti, o tik parvažiuoti namo. Su civiliniu ieškiniu sutinka pilnai. Prašo subendrinti paskirtas bausmes.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis neketino pavogto automobilio parduoti, o ketino tik parvažiuoti namo, tačiau, kaip išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 8 p., vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, o, šiuo atveju, D. P. su pavogta transporto priemone galėjo tai daryti, todėl vagystė laikoma baigta. Be to, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad D. P. neketino pavogto automobilio parduoti, o tik parvažiuoti namo, nėra nusikaltimui, už kurį jis nuteistas, kvalifikuoti būtinas požymis, nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl, šiuo atveju, minėtos aplinkybės buvimas ar nebuvimas nėra pakankamas pagrindas paskirtos ir taip švelnios bausmės švelninimui. Be to, minėtu teiginiu tikėti nėra pagrindo, nes jis nėra nuoseklus - D. P. ikiteisminio tyrimo, 2010-09-23 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad jie nuvažiavo iki garažų, norėjo automobilį parduoti. Garažuose jis sutiko pažįstamą, kuriam pasiūlė pirkti minėtą automobilį, tačiau pastarasis atsisakė, nes jis neturėjo jokių automobilio dokumentų (t.1, b.l. 59-60).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. P., Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, D. P. asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Nuteistasis D. P. padarė apysunkį (BK 178 str. 2 d., 11 str. 4 d.) nusikaltimą, anksčiau ne kartą teistas, baustas baudžiamaisiais įsakymais (t.1, b.l. 74-76, 80, 81, 83-84, 85-86, 87-90), į Vilniaus priklausomybės centro (t.1, b.l. 99) narkologinę įskaitą neįrašytas, nedirba (t.2, b.l. 74). Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis D. P. nusikaltimą padarė neišnykus teistumams, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), ir jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam D. P. teismas jau yra skyręs su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudą (Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2008-03-14 nuosprendžiu), tačiau ir po to nuteistasis išvadų nepadarė, nenorėjo paklusti įstatymų reikalavimams, buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, jo atžvilgiu buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos namų, tačiau ir vėliau D. P. nenorėjo paklusti įstatymų reikalavimams, padarė nusikaltimų. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas D. P. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, neženkliai mažesnę nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės rūšies vidurkis. Tokia bausmė, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta.
Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę, įvertinti jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai lemia ar bus pasiekti tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d.. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. P. netaikė BK 75 str. ir neatidėjo jam paskirtosios bausmės vykdymo. Vienas bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., yra paveikti asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, ankstesniais nuosprendžiais apeliantui paskirtos bausmės neužtikrino bausmės tikslų, nes jis ne kartą teistas, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, anksčiau taikyta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, jo atžvilgiu taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos namų nekliudė jam ir toliau daryti nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad D. P. pirmos instancijos teismas pagrįstai neatidėjo bausmės vykdymo.
Apeliacinio skundo argumentai taip pat neduoda pagrindo švelninti bausmės – į aplinkybę, kad nuteistasis D. P. prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl jo nuoširdžiai gailisi jau kartą atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, kadangi ją įvertino kaip atsakomybę lengvinančią ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Bausmių subendrinimo klausimas bus sprendžiamas įsiteisėjus nuosprendžiams BPK 362 str. tvarka.
Pažymėtina, kad, kaip matyti iš liteko informacinės sistemos, priimant skundžiamą nuosprendį D. P. atžvilgiu Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendis, kuriuo paskirtos bausmės buvo subendrintos ir su jam ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, buvo neįsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nebendrino skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės.
Esant tokioms aplinkybėms, švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.