Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nutarimo R. G. administracinių teisės pažeidimų byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus patrulis surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. G. už tai, kad jis 2011 m. vasario 2 d. apie 19 vai. 30 min., Kauno m., V.Putvinskio g. vairuodamas transporto priemonę „Subaru Forester", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų atsargumo priemonių, prieš pradėdamas važiuoti atbulas neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, atsitrenkė į stovintį automobilį, dėl ko buvo sugadinti abu automobiliai. Eismo įvykio metu padaręs žalą nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje, policijai nepranešė, nepažymėjo eismo įvykio vietos pagal kelių eismo taisyklių reikalavimus, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Tokiais savo veiksmais R. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106 231.1, 234 punktų reikalavimus, atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas R. G. buvo surašytas dėl pažeidimų, numatytų, ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje padarymo. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Pirmosios instancijos teismas R. G. pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir skyrė jam 100 Lt baudą, o administracinio teisės pažeidimo, numatyto 130 straipsnio 1 dalyje bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukė, padaręs išvadą, jog R. G. veiksmuose nebuvo tyčios, pasitraukiant iš eismo įvykio vietos.

Ginčo dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl R. G. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau Institucija apeliaciniame skunde nurodo, jog R. G. žinojo ir suprato, kad padarė eismo įvykį ir dėl to yra kaltas, pasišalino tyčia iš įvykio vietos, siekdamas išvengti atsakomybės už savo priešingą teisei veiką, todėl turi būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 str. 1 d.). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš minėto straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo neabejotinai teigti, jog R. G. pajuto įvykusį kontaktą tarp automobilių ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. G. viso proceso metu nuo pat pradžių, tiek rašydamas paaiškinimą policijoje (b. l. 12), tiek apklausiamas teisme posėdžio metu (b. l. 36), nuosekliai tvirtino nepajutęs automobilių kontakto, tik iš policijos pareigūnų sužinojo, kad padarė eismo įvykį, sąmoningai pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo jokio pagrindo, nes buvo blaivus, mašina drausta. Kadangi buvo blogos oro sąlygos (tamsu, dulksna), automobilio apgadinimai menki, galėjo kontakto ir nepajusti. Pažymėtina, kad šie jo paaiškinimai nėra paneigti jokiais objektyvais duomenimis. Tiesioginių įvykio liudininkų nėra, o policijos pareigų R. K. ir A. J. rašytiniai paaiškinimai (b. l. 10, 11) leidžia teigti, kad eismo įvykis buvo, tačiau jie neatskleidžia, ar R. G. jo metu pajuto tarp automobilių įvykusį kontaktą. Byloje nustatyta, jog R. G., lėtai važiuodamas atbuline eiga, savo automobilio galiniu bamperiu kliudęs kito stovėjusio automobilio dešinės pusės priekines dureles ir veidrodėlį, nuvažiavo. Eismo įvykio schemoje užfiksuota, jog nukentėjusiosios Ž. V. automobiliui buvo nežymiai apgadintos dešinės pusės priekinės durelės ir veidrodėlis (b. l. 5). Nukentėjusioji savo rašytiniame paaiškinime (b. l. 32) nurodė, jog jokių pretenzijų R. G. atžvilgiu neturi, jos automobilio apgadinimai nežymūs, kadangi eismo įvykio metu buvo tamsu, dulksna, R. G. važiuodamas atbuline eiga galėjo ir nepajusti kontakto tarp automobilių. Iš transporto priemonės techninės apžiūros akto matyti, jog R. G. vairuoto automobilio „Subaru Forester", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu buvo rasta braukimo žymės ant užpakalinio bamperio dešinės šoninės dalies, kontakto žymės ant užpakalinio dešinės pusės sparno bei sulaužytas užpakalinis dešinės pusės žibintas (b. l. 9). Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog kontaktas tarp automobilių buvo labai nestiprus, todėl nėra objektyvaus ir neabejotino pagrindo teigti, jog R. G. pajuto kontaktą tarp automobilių ir iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis Nr. N444-619/2011).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių R. G. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto 130 straipsnio 1 dalyje padarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną R. G. atžvilgiu nutraukė. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais patenkinti skundą nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus esančius byloje, nubaustojo asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.