Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-07-07 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Grąžino ieškovės įgaliotam asmeniui A. M. 8 200 Lt, esančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurie buvo įmokėti 2013-12-10 kaip galutinis mokėjimas pagal 2009-03-16 paskolos sutartį civilinėje byloje 2-13285-122/2013. Teismas nustatė, kad 2009-03-16 M. S. (kreditorė) ir K. J. (skolininkė) pasirašė sutartį, pagal kurią ieškovė pasiskolino iš atsakovės 100 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip po vieno mėnesio, t. y. iki 2009-04-16 įskaitytinai. Sutartis patvirtinta Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro notarės V. M.. Pagal sutarties 1 punktą, K. J. įsipareigojo mokėti 0,06 procento dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Šalys susitarė, kad palūkanos nebus mokamos. Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro notarė V. M. 2013-07-09 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 100 000 Lt skolinio įsipareigojimo, 10 800 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš Karolinos J. M. S. naudai. Antstolio J. P. žinioje yra vykdomoji byla Nr. 0172/13/01095 dėl 111 152,63 Lt skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės K. J. (ieškovės) išieškotojos M. S. (atsakovės) naudai, užvesta pagal Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro 2013-07-09 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. VM9-1796. Ieškovės atstovas A. M. 2013-12-10 į teismo specialiąją sąskaitą pervedė 8 200 Lt. Teismas sprendė, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu šalims atsirado sutartinės prievolės. Motyvavo CK 6.38 str., 6.59 str., 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.245 str. 1, 3 d., 6.503 str., 6.870 str. 1 d., 6.886 str. 2 d., 6.873 str. 1 d., įvertinęs bylos faktinių duomenų visetą, padarė išvadą, jog tai, kad iš ieškovės teismui pateiktų T. M. ir A. M. sąskaitų išrašų nuo 2010-01-08 iki 2012-12-31 matyti, kad A. M., J. M. periodiškai pervesdavo pinigų sumas į T. M. sąskaitą, kurios buvo paimamos, neįrodo skolos grąžinimo atsakovei fakto. Teismas argumentavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė atsakovei grąžino skolą (CPK 197, 200 str.). Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie paskolos grąžinimo faktą. Išklausęs abi ginčo šalis, liudytojų parodymus ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog yra pagrindas ieškinio reikalavimus tenkinti (CPK 12, 178, 185, 189, 200, 226, 265 straipsniai). Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų 91 800 Lt sumos ieškovės įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymą. Teismas kritiškai vertino liudytojų, kurie palaikė ieškovės poziciją, parodymus, kadangi šie asmenys susiję su ieškove giminystės ryšiais. Faktinės bylos aplinkybės pagrindžia, kad, nors sutartis sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, tačiau pinigai buvo perduoti ieškovės įgaliotam asmeniui – jos broliui A. M.. A. M. yra bankroto administratorius, o sūnus T. M. turi teisinį išsimokslinimą, todėl neaišku, dėl kokių priežasčių atsiskaitant su atsakove nebuvo gautas raštiškas patvirtinimas. Padarius išvadą, kad ieškovė neatsiskaitė su atsakove, nėra pagrindo pripažinti, kad prievolę pagal 2009-03-16 paskolos sutartį atsakovei M. S. iš dalies įvykdė (grąžino atsakovei 91 800,00 Lt), todėl likusią į teismo sąskaitą 2013-12-10 pervestą 8 200 Lt sumą grąžino ją įmokėjusiam asmeniui. Iš ieškovės atsakovei priteisė 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju apeliantė argumentuoja, jog paskola (jos didžioji dalis – 91 800 Lt) atsakovei yra grąžinta per ieškovės brolį A. M., kuris 1 800 Lt pervesdavo į sūnaus T. M. banko sąskaitą, o šis šiuos pinigus išimdavo ir pinigai būdavo nuvežami ir perduodavo atsakovei (paskolos davėjai).

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduota kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.). Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tai reiškia, kad teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai šalys susitaria dėl atitinkamo pinigų kiekio perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms konstatuojama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo.

Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str.). CK 6.870 str. 1 d. įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatyta pagrindinė paskolos gavėjo pareiga – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita, pagal CK 6.873 str. 1 d., paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Šiuo atveju nėra ginčo, jog tarp šalių 2009-03-16 sutarties pagrindu susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str., 6.873 str.). Sutartimi ieškovė įsipareigojo kredito davėjai (atsakovei) grąžinti 100 000 Lt kreditą bei mokėti 0,06 procento dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Įrodymų, jog ieškovė, jos atstovas A. M. ir (ar) T. M. ar kiti asmenys už paskolos gavėją įvykdė prievolę pagal paskolos sutartį ir paskolintus pinigus atsakovei grąžino (pervedė pinigus į atsakovės banko sąskaitą ir (ar) grąžino jai pinigus grynaisiais ir pan.), byloje nėra.