- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-18
- Bylos Nr.
- eI-8737-583/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01790-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Pareiškėjas
- E.
2019 m. spalio 22 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjui E. ugenijui D.ulkiui dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir LAGK KAS) 2019 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21R2-74 (AG2-57/13-2019) (toliau – ir LAGK KAS sprendimas) ir palikti galioti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2019 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 2.3(NTP-2)-19-T-1239-9805 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Klaipėdos skyriaus sprendimas).
Tarnyba skunde nurodo, jog 2019 m. birželio 11 d. Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo E.ugenijaus D.ulkio (toliau – ir pareiškėjas) prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė dokumentą, įrodantį jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą – metinę pajamų ir turto deklaraciją, kuria deklaravo turimą turtą bei gautas pajamas už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d.
Pareiškėjo turimo turto vertė viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime numatytą pirmąjį turto lygį, tačiau neviršijo antrojo lygio, todėl Klaipėdos skyrius 2019 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 2.3(NTP-2)-19-T-1239-9805 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įpareigojimo atlaisvinti rūsio patalpas, valstybei garantuojant ir apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos skyriaus sprendimu, pateikė skundą LAGK KAS, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. LAGK KAS sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Klaipėdos skyriaus sprendimą bei įpareigojo Tarnybą pareiškėjo 2019 m. birželio 11 d. prašymą nagrinėti iš naujo. LAGK KAS sprendime nurodė, jog pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jam kas mėnesį buvo mokama netekto darbingumo pensija. LAGK KAS nuomone, rašytiniuose įrodymuose esanti informacija apie pareiškėjui mokamą išmokos rūšį buvo pakankamas pagrindas Klaipėdos skyriui taikyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnį ir įpareigoti pareiškėją pateikti duomenis apie jam nustatytą neįgalumo lygį ir atitinkamai darbingumo lygį.
Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neįgaliojo pažymėjimo, patvirtinančio, jog jam yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba yra pripažintas nedarbingu, Klaipėdos skyriui nepateikė. Taip pat pareiškėjas 2019 m. birželio 11 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nepažymėjo, kad jam yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba būtų pripažintas nedarbingu. Taigi Klaipėdos skyrius 2019 m. birželio 12 d. spendimą priėmė vadovaudamasis kartu su prašymu pateikto dokumento, t. y. metinės pajamų ir turto deklaracijos, turiniu.
LAGK KAS sprendime nurodoma, jog skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė neįgaliojo pažymėjimą, iš kurio matyti, jog jam nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki 2030 m. sausio 21 d. yra nustatytas 30 proc. darbingumo lygis. Tarnyba atkreipia dėmesį, jog minėto pažymėjimo išdavimo metu galiojusių teisės aktų nuostatos numatė, kad asmuo laikomas nedarbingu, kai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jam nustato 0–25 proc. darbingumo lygį, o iš dalies darbingu yra laikomas asmuo, kuriam yra nustatytas 30–55 proc. darbingumo lygis. Pareiškėjui pateikus neįgaliojo pažymėjimą, kuriuo jam nustatytas 30 proc. darbingumo lygis, Klaipėdos skyrius negalėtų suteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos neatsižvelgdamas į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti, kadangi Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte numatyta, jog teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi asmenys, kurie yra pripažinti nedarbingais, o ne iš dalies darbingais.
Atsiliepimas
Pareiškėjas E.ugenijus D. ulkys atsiliepime į skundą nurodė, jog nesutinka su jame nurodytais motyvais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog Klaipėdos skyrius, vertindamas jo 2019 m. birželio 11 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei kartu su juo pateiktą metinę pajamų ir turto deklaraciją, netinkamai įvertino jam priklausančio turto vertę. Klaipėdos skyrius, vertindamas jo turimo turto vertę, neįvertino aplinkybės, jog nekilnojamąjį turtą valdo tik bendrinės dalinės nuosavybės teisės pagrindu ir pusė gyvenamojo namo priklauso kitam asmeniui, nėra žinoma, kaip buvo nustatyta gyvenamojo namo vertė. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, jog nėra aišku, kaip Klaipėdos skyrius nustatė, kokio ploto žemės sklypas jam priklauso. Tarnyba turi teisę išsireikalauti visus dokumentus, reikalingus nustatyti asmens pajamas bei turimą turtą, tačiau ji šia teise nepagrįstai nepasinaudojo.
Pareiškėjas E.ugenijus D.ulkys ir atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko. Proceso šalys apie posėdžio vietą ir laiką informuotos tinkamai. 2019 m. spalio 22 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas administracinę bylą nagrinėti nedalyvaujant Tarnybos atstovui. Byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti iš esmės nedalyvaujant proceso šalims bei jų atstovams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba skunde teismo prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21R2-74 (AG2-57/13-2019), kuriuo buvo nuspręsta panaikinti Klaipėdos skyriaus 2019 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 2.3(NTP-2)-19-T-1239-9805 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir įpareigota Tarnyba iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 11 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog jam nuosavybės teise priklauso ½ gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) Paupio g. 27, Gargždai. Kita gyvenamojo namo dalis priklauso V.aclovui N. esteckiui, kuris yra užėmęs visą gyvenamojo namo rūsį ir pareiškėjas neturi galimybės juo naudotis. Teigia, kad pageidauja kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių pažeidimo pašalinimo, t. y. gyvenamojo namo rūsio atlaisvinimo, todėl jam yra reikalinga antrinė teisinė pagalba. Pareiškėjas kartu su 2019 m. birželio 11 d. prašymu pateikė 2019 m. birželio 11 d. metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti, kurioje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. jo pajamų šaltinis buvo netekto darbingumo pensija ir jam nuosavybės teise priklauso ½ gyvenamojo namo su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini) Paupio g. 27, Gargždai.
Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2019 m. birželio 11 d. prašymą, 2019 m. birželio 12 d. sprendimu nutarė jį patenkinti ir pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įpareigojimo atlaisvinti rūsio patalpas. Klaipėdos skyriaus sprendime teigiama, jog remiantis Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo „Dėl asmenų turto ir pajamų antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ nuostatomis pareiškėjo turimo turto vertė viršija I turto lygį, tačiau neviršija II turto lygio. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis bei Įstatymo 14 straipsnio 5, 7–9 dalimis nuspręsta pareiškėjui apmokėti 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Pareiškėjas, nesutikdamas su aplinkybe, jog Klaipėdos skyriaus sprendimu buvo nutarta apmokėti tik 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, minėtą sprendimą 2019 m. birželio 21 d. apskundė LAGK KAS. LAGK KAS, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 21R2-74 (AG2-57/13-2019) nusprendė pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikino Klaipėdos skyriaus sprendimą bei įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. birželio 11 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. LAGK KAS sprendime konstatuojama, jog Klaipėdos skyrius, vertindamas pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjui nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. kas mėnesį buvo mokama netekto darbingumo pensija. LAGK KAS pažymėjo, kad Klaipėdos skyriaus sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, kadangi jis priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, galėjusių turėti įtakos jo priėmimui. LAGK KAS atkreipė dėmesį, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis suteikia teisę Tarnybai išsireikalauti visus dokumentus, reikalingus pagrįstam sprendimui priimti, tačiau šia teise nebuvo pasinaudota.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019-01-01 iki 2019-07-27), kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagal jai suteiktą kompetenciją, administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).
Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą; 2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; 3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog antrinę teisinę pagalbą gali gauti asmenys, kurių pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių arba jie atitinka Įstatymo 12 straipsnyje reglamentuotas išimtis.
Asmens turto ir pajamų lygiai nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ nuostatomis. Minėto nutarimo 1 punktas reglamentuoja, kad yra nustatyti du asmens turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti: 1) pirmasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 7,76 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau – MMA), pridedant po 2,91 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio; 2) antrasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 11,64 MMA, pridedant po 4,27 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Kaip ir anksčiau minėta, Klaipėdos skyriaus sprendime konstatuojama, jog pareiškėjo metinės pajamos neviršija I pajamų lygio, tačiau pareiškėjo turimo turto vertė atitinka II turto lygio reikalavimus, todėl buvo nutarta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje ir apmokėti 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 2 punktas teigia, kad jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis, valstybė garantuoja ir apmoka 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas LAGK KAS pateiktame skunde nenurodė, jog Tarnyba, vertindama jo pajamas bei turtą, netinkamai taikė Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 nuostatas, LAGK KAS sprendime neanalizavo, ar Klaipėdos skyrius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto vertė viršija I turto lygį, todėl teismas nagrinėjamoje byloje šių aplinkybių nevertins.
Remiantis Įstatymo 12 straipsnio 6 punktu teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti. Pažymėtina, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 11 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nenurodė, jog jam yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis, Klaipėdos skyriaus specialistui nepateikė neįgaliojo pažymėjimo. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog sutinka apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Sutiktina su LAGK KAS sprendime nurodyta aplinkybe, kad iš pareiškėjo pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pažymos apie asmeniui išmokėtas išmokas turinio akivaizdu, jog pareiškėjo pajamas sudaro netekto darbingumo pensija. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis teigia, kad jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus. Jeigu pagal prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pateiktą informaciją sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsižvelgiant į pareiškėjo interesus, turi būti priimtas skubiai, tarnyba gali nustatyti trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą trūkstamiems dokumentams pateikti. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog LAGK KAS sprendime pagrįstai konstatavo, kad Klaipėdos skyriui turėjo būti žinoma, jog pareiškėjas gauna netekto darbingumo pensiją, bei Klaipėdos skyrius turėjo galimybę išsireikalauti iš pareiškėjo papildomų dokumentų, reikalingų sprendimo priėmimui.
Kaip minėta, LAGK KAS nusprendė panaikinti Klaipėdos skyriaus sprendimą, vadovaudamasi aplinkybe, kad Tarnyba nevertino, ar yra teisinis pagrindas pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu. Įstatymas nepateikia apibrėžimo, koks asmuo yra laikomas nedarbingu. Lietuvos Respublikos 2018 m. birželio 14 d. įstatymo Nr. XIII-1261 „Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 1, 2, 14, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24 straipsnių, ketvirtojo ir penktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir įstatymo papildymo 20¹ straipsniu“ 15 straipsnio 4 dalis nurodo, jog kituose teisės aktuose vartojamą sąvoką „nedarbingas asmuo“ atstoja sąvoka „asmuo, kuriam nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis“, sąvoką „iš dalies darbingas asmuo“ atstoja sąvoka „asmuo, kuriam nustatytas 30–55 procentų darbingumo lygis“. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog nedarbingais asmenimis yra laikomi tie asmenys, kuriems yra nustatytas ne didesnis nei 25 proc. darbingumo lygis. Iš nagrinėjamoje administracinėje byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinis skyrius 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjui išdavė neįgaliojo pažymėjimą, kuris galioja iki 2030 m. sausio 21 d. Minėtame pažymėjime teigiama, kad pareiškėjui yra nustatytas 30 proc. darbingumo lygis ir jis yra iš dalies darbingas, taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 6 punkto reikalavimų ir šiuo pagrindu neturi teisės gauti antrinės teisinės pagalbos, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti.
Įvertinus minėtas aplinkybes bei teisinį reguliavimą darytina išvada, jog Klaipėdos skyriui pasinaudojus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise bei išsireikalavus iš pareiškėjo papildomus dokumentus, patvirtinančius jam nustatytą darbingumo lygį, galutinis sprendimas iš esmės nebūtų pakeistas, t. y. atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra iš dalies darbingas ir jo turimo nekilnojamojo turto vertė neviršija II turto lygio, pareiškėjui galėtų būti suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis). Pažymėtina, kad individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009; kt.). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1566-520/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją konstatuotina, jog individualaus administracinio akto trūkumai dar nesuponuoja imperatyvios pareigos jį panaikinti. Kiekvienu atveju yra būtina įvertinti, ar nustatyti individualaus administracinio akto trūkumai yra esminiai, ar dėl pažeistų procedūrų aktas tapo iš esmės neteisėtu bei nepagrįstu.
Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis efektyvumo principu (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punktas). Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja ekonomiškai, rezultatų siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Klaipėdos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo 2019 m. birželio 11 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekdamas nustatyti, ar yra teisinis pagrindas pareiškėjui skirti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti, tačiau byloje esantys rašytiniai dokumentai neginčijamai patvirtina, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui pritaikyti Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte nustatytą išimtį, t. y. Klaipėdos skyriui atlikus papildomus veiksmus, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, kadangi jis nėra priskiriamas nedarbingų asmenų kategorijai. Įvertinus tai konstatuojama, kad LAGK KAS sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatyme reglamentuotam efektyvumo principui, kadangi panaikinus Klaipėdos skyriaus sprendimą ir įpareigojus Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. birželio 11 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, iš esmės būtų priimtas analogiškas sprendimas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, konstatuotina, jog Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. 21R2-74 (AG2-57/13-2019) yra nepagrįstas, prieštarauja efektyvumo principui, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundas tenkintinas ir minėtas sprendimas naikintinas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 2.3(NTP-2)-19-T-1239-9805 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą patenkinti.
Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21R2-74 (AG2-57/13-2019).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 2.3(NTP-2)-19-T-1239-9805 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ palikti galioti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.