Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. S. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) 2017 m. spalio 9 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Teisėja, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. S. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirtas įpareigojimas – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš A. S. nukentėjusiojo A. K. naudai priteista 5 594,22 Eur turtinės žalos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 155,04 Eur proceso išlaidų, iš viso 10 749,26 Eur. Iš A. S. Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 350,59 Eur. Iš A. S. valstybės naudai priteista 172,21 Eur už nukentėjusiajam A. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą byloje.

2. Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato D. Ž. apeliacinį skundą, 2016 m. sausio 7 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

8.4. Nuteistasis skunde tvirtina, jog jis nesutinka su teismo išvada, kad tinkamas sužalojimo gydymas neturi reikšmės padarytais sužalojimais sukeltų padarinių vertinimui. Tokia išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms. Priežastinis ryšys yra būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl yra būtina nustatyti ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kaltininko atliktų veiksmų ir kilusių pasekmių. Nagrinėjamu atveju ne sužalojimai, o sveikatos sutrikdymo mastas ir yra nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, todėl yra būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp jo veiksmų, padarytų sužalojimų ir kilusių pasekmių – nustatyto sveikatos sutrikdymo masto. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, išdėstytos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. KK pagrindžia tai, kad specialisto išvadoje Nr. 2 nurodytas sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas nebaigus gydymo. Naujai paaiškėjusios aplinkybės paneigia tiesioginį priežastinį ryšį tarp jo veiksmais nukentėjusiajam A. K. padarytų sužalojimų ir specialisto išvadoje Nr. 2 nustatyto sveikatos sutrikdymo masto.

Motyvuojamoji dalis

9. Nuteistojo A. S. skundas atmetamas.

9.3. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties ir pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas gana išsamiai išanalizavo visus nuteistojo A. S. skundo dėl Generalinio prokuroro 2017 m. spalio 9 d. nutarimo argumentus ir juos motyvuotai atmetė, todėl teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta.

9.4. Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas – tai išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas, tik esant konkretiems, įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti instancine tvarka.

9.7. Pagrindinis nuteistojo argumentas, prašant atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje yra tas, jog konsultacinė specialisto išvada Nr. KK, apelianto nuomone, atskleidė duomenis, laikytinus naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios numatytos BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Ši išvada gauta, jau įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui ir po kasacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl negalėjo būti žinoma baudžiamąją bylą nagrinėjusiems teismams. Nuteistojo nuomone, ši išvada patvirtina, kad jo veika buvo nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 137 str. 1 d.

9.8. Aukštesnysis teismas sutinka su nuteistojo teiginiu, kad konsultacinė išvada Nr. KK bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo žinoma, tačiau, įvertinant jos turinį kitų bylos įrodymų kontekste, nėra jokio pagrindo išvadai, kad jos turinys atskleidžia naujai paaiškėjusias aplinkybes, leidžiančias teigti, jog A. S. nepagrįstai nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už sunkų A. K. sveikatos sutrikdymą. Tiek skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje, tiek Generalinio prokuroro nutarime pagrįstai konstatuota, kad konsultacinė išvada Nr. KK dėl nukentėjusiajam A. K. padaryto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo ir nedarbingumo vertinimo nepaneigia teismo posėdyje ištirtų bei įvertintų įrodymų visumos, kuria grindžiama A. S. kaltė nukentėjusiajam A. K. dėl neatsargumo padarius sunkų sveikatos sutrikdymą.

9.9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog bylos nagrinėjimo metu nustatytas konkretus ir abejonių nekeliantis nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmas ir mastas.

Pažymima ir tai, jog Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinį skundą apeliacine tvarka buvo sprendžiamas klausimas dėl ekspertizės paskyrimo, siekiant išsiaiškinti, ar nukentėjusysis galėjo su(si)žaloti kitokiu būdu ir, ar teisingai nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas H. D., kuris išsamiai paaiškino nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmą, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą (t. 3, b. l. 174-175, 190-191). Tokie specialisto paaiškinimai, įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais – tarnybiniame pranešime užfiksuotu eksperto H. D. paaiškinimu dėl nedarbingumo lygio nustatymo ir jo vertinimo (t. 2, b. l. 22) bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, nekelia abejonių jų pagrįstumu.

9.10. Specialisto išvadoje Nr. 2 nurodyta, jog A. K. dėl po dešinio peties sąnario išnirimo susidariusios kontraktūros padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes jis neteko 50 procentų bendrojo darbingumo (t. 1, b. l. 153-154). Konsultacinė išvada Nr. KK taip pat patvirtina, kad A. K. padaryti sužalojimai, kurie atitinka specialisto išvados Nr. 2 duomenis apie nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus. Taigi minėti faktiniai duomenys neprieštarauja objektyviai byloje nustatytoms aplinkybėms apie nuteistojo nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes bei paties nuteistojo A. S. parodymams, jog jis prieš A. K. naudojo jėgą, t. y. iš pastarojo rankų sukimo būdu ištraukė kirvio kotą (t. 3, b. l. 57). Taigi šie ir kiti teismų įvertinti faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad tarp nuteistojo A. S. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam A. K. specialistų išvadomis nustatytų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys.

9.11. Ekspertas H. D. paaiškino, kad specialistai, pateikdami savo išvadas dėl nedarbingumo lygio nustatymo, nėra susiję su nedarbingumo lygį nustatančia Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus tarnyba, kuri vadovaujasi savo taisyklėmis ir lentelėmis, todėl reikia vadovautis būtent specialisto išvados duomenimis (t. 2, b. l. 22). Kaip jau minėta, Specialisto išvadoje Nr. 2 nustatyta, jog dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų A. K. neteko 50 procentų bendrojo darbingumo, todėl jo sveikatos sutrikdymo mastas yra sunkus. Toks sunkaus sveikatos sutrikdymo masto nustatymas atitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo reikalavimus, t.y., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.11. punktą, kur konstatuota, jog sunkiu sveikatos sutrikdymu pripažįstamas sužalojimas ar susargdinimas, dėl kurio prarandama didelė dalis – 30 ir daugiau procentų – bendro darbingumo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam A. K. buvo padarytas būtent toks sužalojimas.

9.12. Nors Konsultacinėje išvadoje Nr. KK nurodyta, jog A. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas, nes vertinti bendrą nedarbingumo praradimo mastą negalima, neišnaudojus visų gydymo galimybių, akcentuota operacinio gydymo būtinybė ir nebaigto gydymo įtaka sveikatos sutrikdymo masto nustatymui, tačiau skundą nagrinėjantis teismas pritaria Lietuvos generalinio prokuroro ir apygardos teismo padarytai išvadai, kad ši nurodoma aplinkybė nepatvirtina, kad Specialisto išvada Nr. 2 yra neteisinga ir nepaneigia pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog A. K. dėl nuteistojo A. S. nusikalstamų veiksmų išnirus dešinio peties sąnariui ir susidarius kontraktūrai, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes jis dėl to neteko 50 procentų bendrojo darbingumo.

9.13. Iš Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių komentaro 28 p. matyti, kad bendras darbingumo netekimo mastas gali būti nustatomas, kai po patirto sužalojimo praėjo ne mažiau negu 120 dienų ir kai gydymas baigtas, o visos reabilitacijos priemonės išnaudotos, bet darbingumo netekimo požymiai yra išlikę.

9.14. Pažymėtina, kad specialisto išvadą Nr. 2 pateikusiam ekspertui buvo žinomos nukentėjusiojo A. K. gydymo ir reabilitacijos aplinkybės. Tai matyti iš specialisto išvadoje išdėstytų medicininių dokumentų duomenų: išrašų iš Respublikinės Šiaulių ligoninės ligos istorijos Nr. XX ir Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro asmens sveikatos istorijos, Šiaulių Reabilitacijos centro išrašo. Išvada apie bendro darbingumo netekimo mastą buvo duota, A. K. praėjus reabilitacijos etapą, esant net dviem nukentėjusįjį gydžiusių traumatologų išvadoms, kad A. K. sąnario išnirimai nesikartoja, todėl operacinis gydymas nėra tikslingas. Nors nuteistasis skunde akcentuoja Konsultacinėje išvadoje Nr. KK nurodytą operacinio gydymo būtinybę ir nebaigto gydymo įtaką sveikatos sutrikdymo masto nustatymui, tačiau aukštesnysis teismas, įvertinęs skunde dėstomus argumentus ir bylą nagrinėjusių teismų ištirtus bei įvertintus įrodymus, su tokiais teiginiais neturi pagrindo sutikti.

9.15. Sunkus sveikatos sutrikdymas A. K. nustatytas pagal bylos nagrinėjimo metu buvusį bendro darbingumo praradimo mastą (daugiau negu 30 procentų), po sužalojimo praėjus žymiai daugiau laiko, negu nustatytas keturių mėnesių laikotarpis. Tolesnis nukentėjusiojo gydymasis, esant pirmiau aptartiems duomenims, ir nuteistojo padarytais sužalojimais sukeltų pasekmių šalinimo rezultatai jau negali būti tiesioginiu priežastiniu ryšiu susieti su įvykio metu dėl patirtų sužalojimų A. K. kilusiomis pasekmėmis. Nors specialisto išvados Nr. 2 aprašomojoje dalyje yra duomenys, kad 2013 m. gruodžio 2 d. Radviliškio gydymo įstaigos gydytojas – traumatologas dėl išlikusių skausmų A. K. rekomendavo atlikti operaciją, tačiau ši aplinkybė, specialistui duodant išvadą Nr. 2 ir bylą nagrinėjant pirmos, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose buvo žinoma ir įvertinta, nuteistojo A. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojant pagal BK 137 str. 1 d. Be to Konsultacinėje išvadoje Nr. KK nėra jokių objektyvių duomenų, kad atlikta operacija būtų pakeitusi A. K. bendro nedarbingumo mastą. Taigi nukentėjusiojo asmeninį apsisprendimą dėl 2013.12.02 Radviliškio traumatologo rekomendacijos operaciniam gydymui, taip pat nėra pagrindo vertinti kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, galinčią turėti įtakos nuteistojo nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui ir jų kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK numatytą švelnesnį įstatymą.

9.16. Įvertinęs pirmiau aptartų aplinkybių visumą, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistojo pateikti Konsultacinės išvados Nr. KK teiginiai apie tai, kad, praėjus po sužalojimo padarymo ketveriems metams, nukentėjusiajam A. K. neatlikus operacinio gydymo, nepagrįstai nustatytas 50 procentų bendro darbingumo netekimo mastas, yra nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis, ir dėl pirmiau išdėstytų argumentų negali būti pripažinti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

9.17. Vertinant kitus skundo argumentus, kuriais iš esmės ginčijamas abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, pažymėtina, kad, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, įrodymų vertinimas nėra pagrindas, kuriuo remiantis baudžiamoji byla galėtų būti atnaujinama dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

9.18. Nuteistasis skunduose teismams ir pareiškime Generaliniam prokurorui ginčijo būtent Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartyje analizuotų bei įrodymais pripažintų duomenų vertinimą, dėl kurio jau buvo pasisakyta minėtuose procesiniuose sprendimuose. Įrodymų vertinimas, priimant teismo baigiamąjį aktą, yra bylą nagrinėjančio teismo išimtinė teisė, nes būtent teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina ir tai, kad visos kitos nuteistojo nurodytos aplinkybės, kuriomis iš esmės ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, buvo žinomos bei teismų ne kartą analizuotos, o tai, jog nuteistasis nesutinka su teismų procesiniuose sprendimuose atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nedaro jų naujai paaiškėjusiomis.

9.19. Nepaisant to, jog, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams priimant procesinius sprendimus šioje baudžiamojoje byloje nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie konsultacinę išvadą, kurią pateikė nuteistasis A. S., ši išvada nei viena, nei kartu su kitais byloje surinktais įrodymais neleidžia teigti, kad A. S. padarė lengvesnę nusikalstamą veiką nei ta, už kurią jis nuteistas, o jo pateikti duomenys yra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Taigi nebuvo ir nėra pagrindo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

9.20. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. S. skundas dėl Generalinio prokuroro 2017 m. spalio 9 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti ar keisti nuteistojo skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2d.,

nutaria:

nuteistojo A. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.