Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2016-10-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-255-491/2016

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2016-10-14
Bylos Nr.
1A-255-491/2016
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-024331-2015-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė
Nuteistasis
V. Z.

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1 A – 255 – 491 / 2016Proceso Nr. 1-01-1-024331-2015-4Procesinio sprendimo kategorija :2.4.6.4.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant :prokurorui Broniui Šiaudiniui,nuteistajam V. Z.,gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą dėl 2016 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Pirmosios instancijos nuosprendžio esmė

V. Z. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 16 d., nuo 19.41 val. iki 19.46 val., iš UAB „Senukų prekybos centras“ (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė UAB „Senukų prekybos centras“ 334,22 eurų vertės turtą – nukirpęs prekes saugančius troselius, pagrobė perforatorių „Bosch“, 173, 48 eurų vertės, ir juostinį šlifuoklį „Makita“, 160, 74 eurų vertės.

Apeliacinio skundo ir atsikirtimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. prašo jį išteisinti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik prielaidomis ir prokuroro nuomone.

Tvirtina, kad nuosprendyje nurodytų prekių negalėjo pavogti, nes neturėjo krepšio, į kurį galėtų daiktus susidėti, o šių daiktų užsikišti už striukės negalėjo, nes jie buvo per dideli. Šią jo nurodomą aplinkybę patvirtino ir posėdžio apylinkės teisme metu apklaustas UAB „Senukų prekybos centras“ darbuotojas.

Nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad peržiūrint vaizdo įrašą matosi, kaip jis įsideda į pirkinių krepšį perforatorių, o vėliau kišasi už striukės kažkokį daiktą. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą jis nieko panašaus nematė, o ir negalėjo matyti, nes jis šių veiksmų neatliko.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

3 . Įrodymų vertinimas ir išteisinimo motyvai

Nuosprendis byloje gali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus – išklausyti proceso dalyvių parodymus, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais pavieniais įrodymais, kurie nėra patvirtinti kitais bylos faktiniais duomenimis. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d., be kita ko, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas (BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje šiuo atveju apylinkės teismas įrodymų analizę ir jų vertinimą atliko netinkamai, dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių bei byloje esančių įrodymų neatitinkančias išvadas ir dėl to priėmė neteisingą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to jis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – apeliantas pagal BK 178 str. 1 d. išteisinamas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).

Susipažinus su apylinkės teismo nuosprendžiu matyti, kad šioje byloje apelianto kaltę apylinkės teismas pagrindė tik byloje esančiais vaizdo įrašais, liudytojos V. B. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis. Pirmos instancijos teismas, peržiūrėjęs vaizdo įrašus, padarė išvadą, kad vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodytos aplinkybės apie daikto kišimąsi po striuke yra teisingos – pasak teismo, įraše matyti, kad kaltinamasis iš įrankių skyriaus paėmęs kažkokį daiktą kišasi jį už striukės, kad įraše matyti, jog kaltinamasis vieną prekę, išoriškai panašią į perforatorių „Bosch“ (be pakuotės), įsideda į pirkinių krepšį. Nors V. Z. nurodė, kad minėtą pirkinių krepšį, kuriame buvo perforatorius, jis paliko kitame prekybos centro skyriuje, apylinkės teismas šiais jo parodymais netikėjo, nes perforatorius „Bosh“ ir juostinis šlifuoklis „Makita“ kituose parduotuvės skyriuose nebuvo rasti. Apylinkės teismas taip pat rėmėsi liudytojos V. B. parodymais, kad įvykio dieną, apie 19 val. apžiūrėdama prekes ji matė, kad minėtos prekės nebuvo dingusios, tą dieną perforatorius ir juostinis šlifuoklis nebuvo parduoti. Be to, teismas patvirtino kaltinime nurodytą veikos padarymo laiką – kad šios prekės buvo pagrobtos 2015-04-16, laikotarpiu nuo 19.41 val. iki 19.46 val. O kadangi nenustatyta, kad pagrobtus daiktus butų ėmę kokie nors kiti asmenys, teismas padarė išvadą, kad būtent V. Z. ir įvykdė šį nusikaltimą.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, su tokiomis apylinkės teismo išvadomis negalima sutikti, nes jos neatitinka faktinių bylos duomenų. Visų pirma, abejotina pirmos instancijos teismo išvada, kad peržiūrėjus vaizdo įrašus matyti, jog V. Z. iš įrankių skyriaus paėmė kažkokį daiktą bei galimai užsikišo jį už striukės. Susipažinusi su vaizdo įrašu kolegija laiko, kad iš vaizdo įrašų matyti tik tai, jog nuteistasis buvo parduotuvėje 2015-04-16. Joje prie įrankių lentynų, jis atliko kažkokius veiksmus, tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, dėl prastos vaizdo įrašo kokybės, nesimato tiksliai kokius, t. y. iš įrašo vienareikšmiai ir kategoriškai nėra galimybės nustatyti, jis tiksliai veikė. Apie jo veiksmus galima tik spėti, nes paties daiktų užsikišimo po striuke momento tiksliai įraše nesimato. Taip pat tiktai kaip prielaidą galima įvertinti ir kitą teismo padarytą išvadą, kad perforatorių „Bosch“ pavogė nuteistasis, kadangi jis šis įrankis nebuvo rastas kituose parduotuvės skyriuose ir nebuvo parduotas. Visiškai akivaizdu, kad „Senukų prekybos centro“ parduotuvėje per dieną apsilanko didelis kiekis žmonių, todėl kaltinti apeliantą vagyste vien tik todėl, kad jis šioje parduotuvėje buvo, tiksliai nenustačius ir neužfiksavus kaltinime nurodytų daiktų pagrobimo, t. y. išsinešimo iš parduotuvės, fakto, negalima. Pažymėtina, kad nuteistasis neneigė apžiūrinėjęs perforatorių, įsidėjęs jį pirkinių krepšelį, tačiau, kolegijos nuomone, nėra paneigta V. Z. versija, kad jis pirkinių krepšelį su prekėmis paliko kitame parduotuvės skyriuje ir parduotuvės jų pats neišsinešė.

Nei kaltinime, nei nuosprendžio nustatomoje dalyje nėra nurodyta, kaip apeliantas pagrobė perforatorių bei juostinį šlifuoklį. Pats jis visą laiką neigė šiuos daiktus pagrobęs. Nors byloje yra duomenys, kad jis į parduotuvę atvyko ne vienas, o su kitais asmenimis, galimai užsiimančiais analogiškomis vagystėmis, apeliantas buvo kaltinamas ir nuteistas kaip vagystę padaręs vienas. Kitų asmenų dalyvavimas ir konkretūs veiksmai šiame nusikaltime nebuvo tiriami. Taigi, liktų, jog V. Z. pagrobė nurodytus daiktus išsinešdamas juos pasislėpęs po striuke. Pagal liudytojos J. M. parodymus, pagrobtas perforatorius „Bosch“ buvo 30 – 40 cm ilgio, o šlifuoklis „Makita“ šiek tiek didesnis už plytą (2 t., 44 b. l.). Tai yra pakankamai masyvūs daiktai, kuriuos, viena vertus, po striuke paslėpti taip, kad jie nebūtų akivaizdžiai matomi, praktiškai neįmanoma. Kita vertus, iš vaizdo įrašų matyti, kad apeliantas į parduotuvę ateina vilkėdamas nestorą striukę, su savimi rankose nieko neturi. Išeidamas iš parduotuvės po keleto minučių jis taip pat nieko rankose neturi ir nesineša, neturi jokio maišelio, iš parduotuvės išeina pro kasas, kalbėdamas telefonu, laikydamas telefoną kairėje rankoje. Apeliantas parodė, kad jam iš tikro skambino žmona ir jis su ja kalbėjosi. Ši jo versija nėra paneigta. Nuteistojo striukė išeinant jam iš parduotuvės nėra akivaizdžiai išsipūtusi, kad galima būtų įtarti, jog jis po ja kažką paslėpęs. Jokių įtarimų jis savo veiksmais nesukėlė ir parduotuvėje dirbantiems apsaugos darbuotojams. Taigi, tvirtinti, jog V. Z. paminėtus daiktus pagrobė išsinešdamas juos iš parduotuvės pasislėpęs po striuke, patikimų įrodymų nėra.

Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra neabejotinų duomenų, leidžiančių tiksliai nustatyti konkretų vagystę padariusį asmenį ar asmenis. Teismo išvados, kad daiktus pagrobė V. Z., negali būti grindžiamos aplinkybėmis, jog galimai dingo po V. Z. apsilankymo prekybos centre, ir tuo, kad šie daiktai nebuvo rasti ar nebuvo pagrobti kitų asmenų.

Kaip vienas iš motyvų, pagrindžiančių apelianto kaltę, yra kurį galima įžvelgti skundžiamame nuosprendyje yra tai, kad jo paties parodymai nebuvo nuoseklūs, jis juos keitė priklausomai nuo nustatinėjamų aplinkybių. Tačiau, čia kolegija pažymi, kad negalima iš asmens reikalauti įrodyti savo nekaltumą. Baudžiamojoje justicijoje toks faktų nustatymo būdas gali būti vertinamas kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltinamajam bei vadovavimasis prielaidomis nustatant asmens kaltumą. Tai, neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių teisingumo vykdymo garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teismai vykdo teisingumą, sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). Atskleisdamas nekaltumo prezumpcijos turinį Konstitucinis Teismas 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams). Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

Esant tokioms aplinkybėms, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, jog įrodymais, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, nėra įrodyta, jog būtent V. Z. 2015 m. balandžio 16 d., nuo 19.41 val. iki 19.46 val., iš UAB „Senukų prekybos centras“ pagrobė nuosprendyje nurodytą turtą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais – visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltinamo asmens naudai. Todėl, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir V. Z. išteisinamas.

Priimant išteisinamąjį nuosprendį iš kaltinamojo proceso išlaidos neišieškomos (BPK 105 str. 5 d.), civilinis ieškinys atmetamas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., kolegija

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

V. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d. dėl UAB „Senukų prekybos centras“ turto vagystės išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

V. Z. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

UAB „Senukų prekybos centras“ pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

Daiktus turinčius reikšmės bylai tirti - CD diskus su vaizdo įrašais (2 vnt.), saugomus byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti byloje.

Kolegijos pirmininkas Valdas MeidusTeisėjai Algirdas GaputisBronė Vidzėnienė