Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinio sprendimo administracinėse bylose kategorijos:15.6;16.6;55.1.3

2017 m. sausio 10 d.

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir DalytėsZlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjosI. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: A. J.,A. J. bankroto administratoriui G. M., V. J., valstybės įmonei Turto bankui, G. A. individualiai įmonei.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas. Atsakovė, priimdama Sprendimą, rėmėsiLietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau- Žemės įstatymas)30 straipsnio 9 dalies nuostata, nustatančia, kad negali būti susijungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.Pareiškėja su tokiu Sprendimu nesutinka, nes, josteigimu, atsakovė neteisingai aiškina ir taiko Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnis numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnis įtvirtina kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Be to, bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos vykdyti išieškojimą. I. B. rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismine praktika, pagal kurią, atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiškas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsiranda asmeninė nuosavybė, todėl juo iš esmės siekiama palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą tam, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, kylančių jiems įgyvendinant šias teises, kad daiktas negali būti dalijamas taip, jog po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų suvaržytos kito bendraturčio teisių į atidalytąją daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Pareiškėja pabrėžė, kadturto atidalinimo pasekmė yra tai, jog asmuo, kurio turtasatidalytas iš bendrosios dalinės nuosavybės, tampa savarankiško civilinės apyvartos objekto savininku ir įgyja teisę savo nuožiūra disponuoti, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų naudotis bei valdyti jam priklausančią nuosavybę.PareiškėjasavopozicijągrindėirLietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau - Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas)5 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kokie nekilnojamieji daiktai laikomi nekilnojamojo turto kadastro objektais, bei 7 straipsniu, kuriame yra nustatyti nekilnojamųjų daiktų formavimo būdai. Pareiškėja teigė, kad siekdama nevaržomai disponuoti jai priklausančia½-ąjadalimi ginčo žemės sklypo, siekia pasinaudoti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatyta teise kiekvienam bendraturčiuireikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pareiškėja mano, kad ginčo žemės sklypas gali būti pertvarkomas padalinimo būdu, nepaisant to, kad½-ojisklypo dalis, priklausanti bendraturčiuiA. J., yra areštuota. I. B. teigimu, atsakovas neteisingai taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį, nes nagrinėjamu atveju yra areštuotas ne visas žemės sklypas, o tik jo dalis, priklausanti A. J..I. B. akcentavo, kad ji su bendraturčio A. J.skolomis neturi nieko bendra, nėra su juo susijusi nei giminystės, nei finansiniais ar kitokiais ryšiais, įsigydama bendrosios dalinės nuosavybės teise ginčo žemės sklypą, tikėjosi juo disponuoti laisvai ir negalėjo nuspėti, kad dėl kito asmens skolų ji negalės tos teisės realizuoti. Pareiškėjos žiniomis, A. J. turtas yra areštuotas dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir nėra jokių duomenų apie tai, kada jis padengs įsiskolinimus ir kada bus panaikintas A. J. žemės sklypo dalies areštas.Pareiškėjateigė, kadatsižvelgus į tai, jog yra areštuota ne jai priklausanti sklypo dalis, nagrinėjamu atveju Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatos neturi būti taikomos ir pareiškėjai turi būti leidžiama organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą(b. l. 8–11 ).

pareiškėja ketina atidalytoje ginčo žemės sklypo dalyje statyti gyvenamąjį namą, projektavimo darbus ketina pradėti, kai bus išspręstas ginčas. Pareiškėjos atstovė paaiškino, kad buvo svarstomas klausimas nupirkti A. J. ir V. J. priklausiusias ginčo sklypo dalis, tačiau V. J. nesutiko parduoti savo dalies. A. J. bankroto administratorius buvo pateikęs pasiūlymą nustatyti ginčo žemės sklypo valdymo tvarką, tačiau toks pasiūlymas pareiškėjos netenkino, nes jis neužtikrina galimybės laisvai disponuoti priklausančiu turtu.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. J.ir V. J.,trečiųjų suinteresuotų asmenų G. A. individualios įmonės ir valstybės įmonės Turto banko atstovaiį teismo posėdį neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Ja. atsiliepimusu pareiškėjos I. B. skundu sutiko. Pripažino, kad jo ginčo sklypo dalis yra areštuota, dėl šios priežasties pareiškėja negali disponuoti savo sklypo dalimi (b. l. 29)

Trečiasis suinteresuotas asmuoG. A. individuali įmonė atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nekilnojamojo turto registro, pirkimo-pardavimo sutarties duomenys, bylos proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjaI. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuoA. J.bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½-ąją dalį pagal 2007 m. sausio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Šiaulių r., Kairių mstl., (duomenys neskelbtini) (b. l. 13-15, 18-19).

A. J. ir I. B. 2015 m. kovo 20 d. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijąprašymuorganizuoti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (b. l. 33). Atsakovė2015 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“ (originale nurodytasrašto Nr. (duomenys neskelbtini) vertinamas kaip rašymo apsirikimo klaida) nusprendė nerengti sprendimo ir nepateikti reikalavimųžemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui (b. l. 32).

Be to, nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-7181-797/2015 (teisminio proceso Nr. 2-70-3-05815-2015-9), nutraukus trečiųjų suinteresuotų asmenų A. J. ir V. J. santuoką, kiekvieno jų nuosavybėn perėjo po 1/4-ąją dalį ginčo žemės sklypo(b. l. 101-105, 137-138). Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2FB-174-1004/2016, patvirtino bankrutuojančio fizinio asmens A. J. kreditorių reikalavimo tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, pagal kurį, A. J. kreditorių370 624,92 Eurreikalavimamspatenkinti į parduodamų nekilnojamojo turto objektų sąrašą yra įtraukta ir jam priklausanti ¼-oji dalis ginčo žemės sklypo (b. l. 90-97).

Byloje nagrinėjamas ginčas, ar teisėtas ir pagrįstas vietos savivaldybės administracijos sprendimas nerengti sprendimo ir nepateikti reikalavimų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui, paaiškėjus, kad daliai šio žemės sklypo nustatytas juridinis faktas – areštas.

CK 4.75 straipsnio 1 dalis numato, kadbendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria - valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad bendraturtisgali turėti suinteresuotumą atidalyti jam priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nurodyta bendraturčio teisė įtvirtinta CK 4.80 straipsnio1 dalyje. Pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai nėra ginčo, žemės sklypai sujungiami, padalijami, atidalijami ar atliekamas jų perdalijimas sudarant notariškai tvirtinamąsutartį, išskyrus atvejus, kai pertvarkomas vienam asmeniui priklausantis žemės sklypas (sklypai), laikantis Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų reikalavimų ir apribojimų. Sujungiant žemės sklypus, padalijant žemės sklypą, atidalijant žemės sklypo dalį natūra, taip pat atliekant žemės sklypų perdalijimą, prie sutarties turi būti pridedami suformuotų žemės sklypų planai, parengti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką, taip pat atvejus ir tvarką, kai žemės sklypai pertvarkomi nerengiant nurodyto projekto, nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija) patvirtintos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės (toliau – Taisyklės; nagrinėjant bylą, taikoma Taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 18 d.).

Teisės moksle ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų ir vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, leidžiantis pasiekti teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingų rezultatų:atidalijimusumažinamasbendraturčių skaičiusir bendrosios nuosavybės apimtis, mažesnis bendraturčių skaičius ir mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą bei užkerta kelią ginčams. Pagal CK 4.37 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, vieno savininko teisių disponuoti, naudoti daiktą ir jį valdyti neriboja kitų savininkų teisės, todėl asmeninės nuosavybės subjekto teisių apimtis yra plačiausia, jis gali savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.

Bendrosios dalinės teisės dalyviams, įgyvendinantiemsCK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesant ginčo ar kitų teisės normų numatytų kliūčių, yra sudarytos sąlygos bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdyti, juo naudotis ir disponuoti bendru sutarimu. Nagrinėjamu atveju nesutarimų tarp ginčo žemės sklypo bendraturčių A. J. ir I. B. nebuvo iškilę. Tačiau byloje nustatyta, kad A. J., kartu su I. B. teikdamasŠiaulių rajono savivaldybės administracijai 2015 m. kovo 20 d. prašymą organizuoti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, turėjo neįvykdytų skolinių įsipareigojimų, kurių užtikrinimui buvo areštuota tuo metuA. J. priklausiusi½-oji žemės sklypo dalis, o Turto arešto aktų registre buvo įregistruoti disponavimo turtu apribojimai: nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. - pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o nuo 2015 m. vasario 19 d. - pagal antstolio A. L. taikytą areštą(b. l. 18-19, 114-115). Be to, 2015 m. gegužės 19 d. gavusadministraciniame teisme I. B. skundą, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5318-560/2012 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 23.31-08-320A-76907 bei remiantis 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 m. spalio 15 d. turto arešto aktais, Turto arešto aktų registrebuvo įregistruotas ginčo žemės sklypo ½-osios dalies, kaip nuosavybės teise priklausančios A. J., areštas(b. l. 155-157).

Teismas sprendžia, kad bendraturtisCK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kaip ir bet kurią kitą teisę, gali įgyvendinti tik paisydamas teisės aktųnustatytų reikalavimų.Įstatymų leidėjas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtino draudimą, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Šis imperatyvus draudimas perkeltas ir į Taisyklių 10 punktą.

Šiaulių rajono savivaldybės administracija, nustačiusi, jog ginčo žemės sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas, priimdama pareiškėjos skundžiamą Sprendimą, būtent ir rėmėsi Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalimi. I.B. tvirtinimu, Šiaulių rajono savivaldybės administracija neteisingai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį, kadangi nagrinėjamu atveju areštuotas ne visas žemės sklypas, o tik A. J. priklausanti jo dalis. Tokiai pareiškėjos pozicijai teismo posėdyje pritarė ir jos atstovė advokatė V. Buivydienė. Teismas šiuos argumentus vertina kaip nepagrįstus ir jais nesiremia. Darant tokią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktąišaiškinimą, kad valdant daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai: bendraturčių kaip vieno subjekto santykiai su trečiaisiais asmenimis ir bendraturčių tarpusavio santykiai (žr. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“, Nr. 32).Teismas sprendžia, kad dėltokiosu trečiaisiais asmenimis susiklostančių teisinių santykių pobūdžio, kai bendraturčiai suvokiami kaip vienas subjektas,A. J. kreditorių, kaip aukščiau nurodytų trečiųjų asmenų, reikalavimu ginčo žemės sklypo daliai taikytas areštas, ribojantis nuosavybės teisę, tapo aktualus visam žemės sklypui. Dėl šios priežasties Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas draudimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar areštuotas visas žemės sklypas ar tik jo dalis. Darydamas nurodytas išvadas teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatų aiškinimą(2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1514/2012).Kadangi atidalijimu yra realizuojama disponavimo turtu teisė, daroma išvada, kad tuo atveju, kai vieno iš ginčo žemės sklypo bendraturčio teisė disponuoti šiuo turtu yra apribota, jis savarankiškai negali sudaryti susitarimo su kitais bendraturčiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -578/2014).

Pareiškėja ir jos atstovėtvirtino, kad I. B. nėra niekaip susijusi su A. J. kreditoriniais įsipareigojimais, pareiškėjos interesai yra teisėti, todėl vietos savivaldos subjektas, taikydamas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnį ir nepagrįstai suvaržėpareiškėjos nuosavybėsteisę. Analogiškus argumentus advokatė V. Buivydienė pateikė ir pateiktame prašyme dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (b. l. 139-140).

Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostatą, kad nuosavybė neliečiama. Konstitucinis Teismas savo oficialioje doktrinoje yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu; naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Tačiau Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Konstitucinis Teismas yra nurodęs ir tai, kad nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas); Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

Teismo vertinimu, Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostata, draudžianti sujungti, padalinti, atidalinti ar perdalijimo būdu pertvarkyti areštuotus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus, skirta ginti trečiųjų asmenų, dalyvaujančių teisiniuose santykiuose su bendraturčiais, interesus. Sprendžiant, ar toks iš Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 daliesnuostatų kylantis naudojimosi nuosavybe apribojimas atitinka proporcingumo reikalavimą, atsižvelgiama į tai, kad įstatymų leidėjas yra priėmęs teisės normų, sudarančių galimybesbendraturčiui (bendraturčiams) įgyvendinti disponavimo turtu teisę, kai paaiškėja, jog ketinamas formuoti ir pertvarkyti žemės sklypas yra areštuotas ar tapo teisminio ginčo objektu. Teismo vertinimu, tai, visų pirma, užtikrina CK 4.80 straipsnis, pagal kurį, atidalijimas galimas teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismoišaiškinimu, atidalyti prašančio bendraturčio pareiga yra aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo – pagrįsti jo suformavimo būdą; bendraturčio teikiami atidalijimo variantai turi būti įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių; prašomas suformuoti atskiras daiktas turi atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma (2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009).Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino, kad I. B. galimybės pasinaudoti CK 4.80 straipsnyje numatytu teisminiu būdu atidalyti jai priklausančiąginčo žemės sklypo dalį nesvarstė, ir teigė, kad pareiškėja siekiaginčo žemės sklypą su A. J. pasidalinti tarpusavio susitarimu, gavus administracine tvarka parengtą ir patvirtintą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, jog A. J., kaip teisinių santykių subjekto, statusas yra pasikeitęs: jis yra bankrutuojantis fizinis asmuo, Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimų ir jo mokumo atkūrimo planą, kurio įgyvendinimo trukmė – 5 metai (b. l.90-97). Pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius disponuoja fizinio asmens turtu, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis, o pagal to paties straipsnio 3 dalį - fizinio asmens turtu, kuris įrašytas į planą, ir depozitinės sąskaitos lėšomis nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos disponuoja bankroto administratorius pagal plane numatytą tvarką, ir nė vienas fizinio asmens kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti fiziniam asmeniui priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Aukščiau nurodyto 18 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Teismo vertinimu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kadginčo nagrinėjimo metu trečiojo suinteresuoto asmens A. J. teisė dalyvauti disponuojant jam priklausančiu turtu, įrašytu į mokumo atkūrimo planą, konkrečiu atveju – ¼-ąją dalimi ginčo žemės sklypo, yra apskritai apribotos.

Pagal CK 4.80 straipsnio 4 dalį, teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti, turi bendraturčio kreditorius, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 667 straipsnio 4 dalis išieškotojui(t. y. kreditoriui) suteikia teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos vykdyti išieškojimą.Advokatė V. Buivydienė nurodė, kad buvo svarstomas klausimas nupirkti iš A. J. ir V. J. jiems priklausančias ginčo sklypo dalis, tačiau V. J. savo daliesnesutiko parduoti.Be to, buvo svarstomas A. J. bankroto administratoriaus pateiktas pasiūlymas nustatyti ginčo žemės sklypo valdymo tvarką, tačiau toks pasiūlymas pareiškėjos irgi netenkino, nes jis neužtikrino galimybės laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme, optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005).Atsižvelgus į nurodytas rodytos aplinkybės darytina išvada, kad pareiškėja, siekdama sąžiningai įgyvendinti savo nuosavybės teises, neišnaudojokitų teisės aktuose numatytų priemonių. Teismo vertinimu, tokia priemone laikoma kreipimasis į A. J. kreditorius, šiuo metu - į A. J. bankroto administratorių,prašymu išieškojimo tikslu reikalauti teismine tvarka atidalyti skolininko dalį, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką teisinių santykių objektą.

Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje nustatytas draudimas, nustatantis apribojimus disponuoti žemės sklypu, nelaikytina priemone, neproporcingai suvaržančia bendraturčio teisę disponuoti savo turtu. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas draudimą, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, įtvirtino, siekdamas teisėto tikslo ir kaip būtinąpriemonę trečiųjų asmenų interesams ginti.Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas minėtą draudimą, įtvirtino teisės normas, kuriomis pasinaudojęs,areštuotų arba teisminio ginčo objektu esančių žemės sklypų bendraturtis turi galimybes realiai ir efektyviai apginti savo disponavimo turtu teisę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalis įsakmiai nustato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, nustatęs, kad yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taikydamas šią administracinių bylų proceso teisės normą, teismas atsižvelgia į formuojamą praktiką.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir kad įstatymas šios teismo teisėsnesieja su proceso dalyvių atitinkamais

prašymais ar reikalavimais. Tai reiškia, kad tik teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Teismas, išanalizavęs I. B.atstovės parengtuose skunde ir prašyme išdėstytus bei teismo posėdyje išsakytus argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad jie nesudaro pagrindo abejoti dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatos, draudžiančios sujungti, padalinti, atidalinti ar perdalijimo būdu pertvarkyti areštuotus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius duomenis, konstatuojama, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis ir teisės normomis, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti nurodytą sprendimą ir įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio1 punktu,Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos I. B. skundą atsakovei Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“ panaikinimo ir įpareigojimo organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimąatmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.