- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-04
- Bylos Nr.
- 2S-933-115/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00935-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- V. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje yra kilęs ginčas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Atskiruoju skundu ginčijamos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Ieškovas V. M. prašo teismo įpareigoti atsakovą imtis priemonių, būtinų siekiant patikslinti kadastro duomenis, kurios sudarytų sąlygas panaikinti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo registro Nr. 44/226920 11 p. įrašą ir tokiu būdu paruošti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), perleisti ieškovo nuosavybėn. Ieškovas paaiškino, kad 2010 m. lapkričio 19 d. įvyko viešas aukcionas, kurio metu buvo privatizuojamos patalpos, (duomenys neskelbtini), ir kurio laimėtoju paskelbtas ieškovas. Tačiau atsakovės privatizavimo komisija 2011 m. gruodžio 9 d. raštu informavo, kad nutraukia privatizavimo procedūras.
Šalies argumentai
Reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei parduoti ar kitaip perleisti patalpas, kurių (duomenys neskelbtini), bet kuriems tretiesiems asmenims, išskyrus ieškovą, uždrausti įtraukti šias patalpas į privatizavimo programą, skelbti pakartotinį jų aukcioną, taip pat nesudaryti jokių kitų sandorių, kuriais būtų siekiama kitaip perleisti patalpas bet kuriems tretiesiems asmenims, išskyrus ieškovą, ar apriboti jų perleidimą ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 27 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino: uždraudė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei parduoti ar kitaip perleisti patalpas, kurių (duomenys neskelbtini), bet kuriems tretiesiems asmenims, išskyrus ieškovą, uždrausti įtraukti šias patalpas į privatizavimo programą, skelbti pakartotinį jų aukcioną, taip pat nesudaryti jokių kitų sandorių, kuriais būtų siekiama kitaip perleisti patalpas bet kuriems tretiesiems asmenims, išskyrus ieškovą, ar apriboti jų perleidimą ieškovui iki bylos pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus išnagrinėjimo.
Šalies argumentai
Teismas konstatavo, jog įvertinus pateiktame ieškinyje suformuluotus reikalavimus, yra pagrindas taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus miesto savivaldybei. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Ginčo patalpos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-324 yra išnuomotos VšĮ Vilniaus prancūzų pradinė mokykla nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2031 m. gruodžio 15 d. Įvertinus nuomos sutarties terminą, teigtina, kad apeliantė nesiekia šių patalpų perleisti jokiems tretiesiems asmenims organizuojant privatizavimo aukcioną ar kitais būdais. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomi draudimai, įpareigojimai negali būti pritaikyti tam, kas jau yra įvykę – patalpos laikinai suteiktos naudotis trečiajam asmeniui.
2. Ieškovas nepateikia jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantė siekia ginčo patalpas perleisti ar kitaip suvaržyti teises į jas bei pats nurodo, kad ginčo patalpos šiuo metu yra išnuomotos trečiajam asmeniui, bei tai, kad ieškovui žinoma, jog pagal apeliantės patvirtintas nuomos taisykles – nuomos sutartis bus nutraukta prieš terminą, jei įvyks privatizavimo aukcionas. Ieškovas bet kurioje proceso stadijoje galėtų pakartotinai kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tuo atveju, jei paaiškėtų, kad apeliantė siekia nutraukti sudarytą nuomos sutartį ir inicijuoti naują privatizavimo procedūrą, ir tai galėtų apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Nėra jokių duomenų, kad apeliantė atlieka kokius nors veiksmus, kurie galėtų apsunkint galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarauja jų paskirčiai.
3. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 12 d. privatizavimo objektas iš privatizuojamų objektų sąrašo gali būti išbrauktas, jei jis yra reikalingas atitinkamai valstybės, savivaldybių ar visuomenės poreikiams tenkinti. Ginčo patalpos, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą švietimo paslaugų teikimą, buvo išnuomotos mokyklai. Kadangi apeliantei teisės aktai suteikia teisę nutraukti privatizavimo procedūras, ieškovo ieškinys įpareigoti atlikti veiksmus bei perduoti turtą ieškovo nuosavybėn, įvertinus tai, kad privatizavimo procedūros buvo nutrauktos, apskritai negalėtų būti tenkinamas, tuo labiau, kad ieškovas nereikalauja panaikinti 2011 m. gegužės 19 d. protokolo Nr. A16-307(1.1-41-T1), kuriuo buvo nutrauktos privatizavimo procedūros.
4. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, apeliantės teisė disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu ir gauti pajamų, kurios būtų skiriamos viešųjų poreikių tenkinimui yra apribotos. Teismas neįvertino, kokias pasekmes toks apribojimas gali turėti viešajam interesui ir tokia nutartis neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties bei suformuotos teismų praktikos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas V. M. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą, atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsikirtimus grindžia tokiais argumentais:
1. Ieškovas kreipdamasis į teismą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog tinkamai įvykdė visas teisės aktuose numatytas valstybės ar savivaldybių turto privatizavimo procedūras, t.y. sumokėjo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo aukciono būdu nuostatose bei biuletenyje nurodytą reikiamą registracijos mokestį ir pradinį įnašą, pateikė privatizavimo komisijai paraišką dalyvauti viešame aukcione bei kitus minėtų nuostatų reglamentuojamus dokumentus. 2010 m. lapkričio 19 d. privatizavimo objekto viešo aukciono protokolu ieškovas buvo pripažintas aukciono laimėtoju.
2. Ieškovas aiškiai išreiškė savo valią būti saistomam aukciono rezultatų ir įgyti ginčo patalpas nuosavybės teise, tačiau atsakovė be jokių pagrįstų, teisėtų argumentų ar paaiškinimų, atsisakė atlikti jai teisės aktais priskirtas funkcijas bei veiksmus. Tokie atsakovės veiksmai vertintini kaip jos pozicijos nenuoseklumas, dviprasmiškumas, nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas turimomis teisėmis.
3. Atsakovė nutraukdama patalpų privatizavimo procedūrą elgėsi ne tik nesąžiningai, bet ir neteisėtai, kadangi nei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai, nei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas nereglamentuoja atsakovo 2011 m. gegužės 26 d. rašte Nr. A51-17191 (2.14.1.8-TR2) minėtos privatizavimo procedūros nutraukimo instituto. Ginčo patalpų privatizavimo atveju neegzistuoja nė vienas iš Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 58 p. nurodytų pagrindų, kuriems esant privatizavimo objektas būtų laikomas neparduotas. Atsakovo veiksmai sudaro objektyvias prielaidas manyti, jog atsakovas imsis visų įmanomų nesąžiningų priemonių bei veiksmų, siekdamas arba užvilkinti patalpų nuosavybės teisės perleidimą ieškovui arba padaryti jį iš viso neįmanomu.
4. Ieškovo pateikti įrodymai sudaro pagrįstą tikimybę manyti, jog aptariamoje byloje bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Atkreiptinas teismo dėmesys, jog pagal atsakovės 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1-467 patvirtintas Negyvenamųjų pastatų, statinių ir kitų patalpų bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos viešojo, uždarojo ir ne konkurso būdu nuostatas, nuomos sutartis privalėjo būti nutraukta iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Apie nuomos sutartį nebuvo paskelbta viešojo privatizavimo aukciono biuletenyje, kas akivaizdžiai patvirtina, jog ir pats atsakovė savo konkrečiais konkliudentiniais veiksmais pripažino, kad nuomos sutarties sudarymas nebuvo kliūtimi patalpų pardavimui aukciono būdu. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neapriboja atsakovės teisės į nuomos mokestį ir nepažeidžia jos disponavimo teisių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojmo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacijos nagrinėjimo objektą aptariamu atveju sudaro patikrinimas, ar yra visos būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nagrinėjamoje civilinėje byloje.
Teismas, remdamasis CPK 144 str. 1 d., dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (CPK 144 str. 1 d.). Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, laikinąsias apsaugos priemones teismas taiko vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Tokių tikslų negali pasiekti laikinosios apsaugos priemonės, kurios nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Ieškiniu pareikštas materialinis reikalavimas yra tiesiogiai nukreiptas į patalpų, esančių Šilo g. 13, Vilniuje, paruošimą ieškovo nuosavybėn perleidimo tikslu. Reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo, jog ieškovui laimėjus aukcioną dėl privatizuojamų patalpų, esančių Šilo g. 13, Vilniuje, įsigijimo, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai atsisakė su juo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį ir tokiu būdu užkirto jam kelią įgyti ginčo patalpas nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas siekia ginčo patalpas įgyti nuosavybės teise, apylinkės teismo taikytos ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemonės yra susijusios su ieškovui galimai palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, kadangi teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis garantuojama, kad ginčo patalpos nebus perleistos tretiesiems asmenims, ar kaip nors kitaip būtų apribota atsakovės galimybė jas perleisti ieškovui. Aplinkybė, kad ginčo patalpas dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnuomotos trečiajam asmeniui, nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, bet laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo klausimas.
Tai, kad, anot atsakovės, potencialiai nėra grėsmės, jog atsakovė nesiims veiksmų, kurie patektų į teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis apibrėžtą sritį, skundžiamos teismo nutarties teisėtumui reikšmės neturi, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui, kuris gali įvykti atsakovei atlikus bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo patalpų apribojimų perleisti ieškovui sudarymu. Nagrinėjamu atveju grėsmės teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui faktą patvirtina atsakovės veiksmai iki ieškovui kreipiantis į teismą. Papildomai konstatuotina, kad ginčo patalpų išbraukimo iš privatizuojamų objektų sąrašo priežastys yra ginčo iš esmės nagrinėjimo dalykas, tiesiogiai susijęs su atsakovės veiksmų teisėtumu ginčo patalpų privatizavimo procedūros metu, bei atsisakymu sudaryti su ieškovu patalpų pirkimo – pardavimo sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir atsakovės atskirojo skundo argumentą, jog laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos dėl to, kad ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio akivaizdžiai mato, jog ieškinys yra netenkintinas. Tuo tarpu pats ieškinys, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra nagrinėjamas iš esmės. Taigi, nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, atsakovės argumentai dėl ieškinio reikalavimo ydingumo ir faktinio pagrindo nepagrįstumo, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 144 str. 1 d. ir 178 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiamas viešasis interesas, kadangi aptariamu atveju atsakovės teisės disponuoti ginčo patalpomis apribojimas nepatenka į viešojo intereso gynimo ribas.
Teismas, apibendrindama išdėstytą, sprendžia, kad byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku, jos nepažeidžia ekonomiškumo principo ir šalių interesų pusiausvyros, nepažeidžia viešojo intereso, o jas panaikinus galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu, atsakovės manymu, pritaikyti ribojimai gali sukelti jai nuostolių, ji įstatymo nustatyta tvarka, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d.). Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovė taip pat galėtų reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos ji patyrė dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 str. 2 d.).
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.