Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-28 · Administracinė byla Nr. I-218-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-28
Bylos Nr.
I-218-739/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04014-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
V.M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-218-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04014-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 1.16.2.; 1.16.5.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 28 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V.M. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas patikslintu skundu (toliau – skundas) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra) priteisti 7 095,53 Eur (24 499,45 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2010 m. gegužės 14 d. Generalinėje prokuratūroje dirbo prokuroru. Paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsniu, prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., buvo sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai; kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu mažinami nebuvo. Ir Generalinės prokuratūros, ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d. Taigi Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo mažinami du kartus, o kitų prokurorų – vieną. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išvadomis, teigė, kad netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis asmenims, einantiems skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas, todėl jo patirti praradimai privalo būti kompensuojami.

Atsiliepimas

Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Paaiškino, kad apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo, kadangi Generalinė prokuratūra veikia taip, kaip privalo veikti pagal galiojančius įstatymus. Nurodė, kad turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, numatančios, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Tuo atveju, jeigu skundas būtų patenkintas, prašo atidėti sprendimo vykdymą, mokėjimus išdėstant proporcingai per vienerius metus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. priteisimo.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, dirbo Generalinėje prokuratūroje (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiuoju prokuroru.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1785 redakcija) įtvirtinta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 3 dalyje numatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą. Remiantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsniu, pareiginės algos skaičiuojamos taikant pareiginės algos bazinį dydį, kurį tvirtina Seimas. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, pirmą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti tik Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kitų prokuratūros grandžių – apygardų ir apylinkių prokuratūrų – prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, antrą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti visų prokurorų pareiginės algos koeficientai. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šis terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

2014 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansiniai padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti skirtingu mastu, t. y. nuo 3 proc. iki 18,65 proc. Konstitucinis Teismas šiame nutarime padarė išvadą, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnyje nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų prokurorų atlyginimų dydžių proporcijos (atliekančio sudėtingą aukštos kvalifikacijos darbą, kuriam reikalinga didelė patirtis ir atsakomybė, prokuroro atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą, kuriam reikalinga mažesnė patirtis ir atsakomybė, dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo, o tam tikrais atvejais net sulygintas su juo). Konstatuotas tokio teisinio reguliavimo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) ta apimtimi, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad atitinkamai taip pat (tokia pačia apimtimi) Konstitucijai prieštaravo ir III skirsnio galiojimo termino pratęsimas iki 2012 m. balandžio 30 d. Konstitucinis Teismas, užtikrindamas konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo (toliau – 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas). Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime taip pat buvo cituojamas Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgiant į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) numatyta nustatyti patirtų praradimų grąžinimo mechanizmą, kuris būtų taikomas asmenims, kurių darbo užmokestis (atlyginimas) ekonominės krizės laikotarpiu buvo mažintas, vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ne tik 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, bet ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Minėtą mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, konstatuodamas, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis inter alia Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnių nuostatomis, galiojusiomis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (1 straipsnio 9 punktas). Taigi, Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir prokurorams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, sprendžia, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-602-669/2016, kuriose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo reikalavimo daliai dėl darbo užmokesčio priteisimo taikyti 3 metų senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Teismas spręsdamas klausimą dėl atsakovo pateikto prašymo taikyti senaties terminą, pažymi, kad teisės norma, įtvirtina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra bendroji, todėl atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjui nustačius neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtinus specialiajame teisės akte, t. y. Grąžinimo įstatyme, yra taikomos pastarojo teisės akto normos. Įvertinus tai, atsakovo prašymas taikyti 3 metų senaties terminą netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą pareiškė dviem atsakovams: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir Generalinei prokuratūrai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1984/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tinkamas atsakovas pagal pareiškėjo skundą yra Generalinė prokuratūra, o ne Lietuvos valstybė.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė