- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-468/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- R. L.
- Trečiasis asmuo
- A. B., Kauno miesto 18-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1870-413/2011 pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovui R. B. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: A. B. ir Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarė B. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padovanojo atsakovui (savo tėvui) 0,0993 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 428,49 kv. m. pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Kaune, (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad jai šį turtą 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutartimi dėl nuolatinių tarpusavio nesutarimų padovanojo tėvai R. B. (atsakovas) ir A. B. (trečiasis asmuo). Ieškovei buvo paaiškinta, kad abu tėvai turės teisę gyventi jai padovanotame name. Tuo metu ieškovė buvo nepilnametė, mokėsi 11 klasėje, todėl po dovanojimo sandorio sudarymo gyveno kartu su tėvais, kurie išlaikė namą, turto nuosavybės dokumentus saugojo jos tėvas. Praėjus trims mėnesiams po šios dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. 2009 m. gegužės 25 d., atsakovas, iš anksto nepranešęs, nuvežė ieškovę iš pamokų į tą patį notarų biurą, paaiškindamas jai, kad liko nesutvarkyti dovanojimo dokumentai, reikia pasirašyti priedą prie sutarties. Ieškovės teigimu, visi dokumentai, kuriuos ji turėjo pasirašyti, buvo paruošti iš anksto, su jais notarė ieškovės nesupažindino, jų neperskaitė, tik parodė vietas, kuriose reikia pasirašyti. Pasirašytus dokumentus pasiėmė atsakovas, paaiškindamas ieškovei, kad šie dokumentai bus saugomi namų seife kartu su pirmine sutartimi. 2009 m. birželio 6 d. ieškovė susituokė ir kartu su sutuoktiniu apsigyveno padovanotame name. Kilus konfliktui su atsakovu, šis pasakė ieškovei, kad ji nėra šio namo savininkė. Po kreipimosi į advokatus ieškovė sužinojo, kad tėvų padovanotą turtą jį 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi atidovanojo atsakovui, nors ieškovė neturėjo tikslo šio turto dovanoti atsakovui. Ieškovės teigimu, dėl tėvo apgaulės ir notarei neišaiškinus sandorio esmės, ji buvo suklaidinta ir ginčijamą sandorį sudarė sau nenaudingomis sąlygomis, t. y. neteko abiejų tėvų jai padovanoto didelės vertės turto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartį, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad, atsakovo teigimu, ginčijama dovanojimo sutartimi turtas jam buvo atidovanotas, nes po ieškovės ir T. L. santuokos sudarymo pasikeitė ieškovės sutuoktino elgesys bei požiūris į gyvenimą, o atsakovui toks elgesys tapo nepriimtinas, kartu baiminantis, kad dėl to gali nukentėti kitų šeimos narių, gyvenančių padovanotame name, interesai. Tačiau iš bylos rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovas po ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo 2009 m. rugsėjo 29 d. padovanojo ieškovei, gyvenančiai santuokoje su T. L., ir kitą turtą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodytas pagrindinis motyvas, dėl kurio buvo sudarytas ginčijamas sandoris, iš esmės prieštarauja jo tolesniems veiksmams. Liudytojų parodymai dėl ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo motyvų yra prieštaringi ir kiekvienas iš jų paliudijo ieškovei ir atsakovui palankias aplinkybes, todėl teismas juos vertino, atsižvelgdamas į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą. Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad ginčijama 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta netrukus po to, kai buvo sudaryta pirma 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutartis. Iki ginčijamo sandorio sudarymo šalis siejo abipusio pasitikėjimo santykiai, sudarant sutartį ieškovė buvo moksleivė, nebuvo juridiškai išprususi ir sandorių sudarymo patirties neturėjo. Sutarties sudarymo iniciatoriumi buvo atsakovas, kuris sumokėjo sandorio užsakymo ir sudarymo išlaidas. Ieškovė asmeniškai nepildė prašymo dėl paslaugų (sutarties sudarymo) užsakymo, ginčijamos sutarties pavadinimas (Sutartis) skyrėsi nuo pirmos dovanojimo sutarties pavadinimo (Dovanojimo sutartis), sutarties sudarymas, atsižvelgiant į jos turinį ir sudarymo procedūrą, reikalaujančią sutartį pagarsinti bei pasirašyti atitinkamuose notaro dokumentuose, užtruko neilgai (apie 25 min.). Šios faktinės aplinkybės teismui sudarė pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė nebuvo suinteresuota ginčijamo sandorio sudarymu, toks sandoris buvo nenaudingas ne tik ieškovei, bet ir jos motinai, kadangi pastaroji, esant byloje nustatytai aplinkybei, jog tarp ieškovės tėvų santykiai yra konfliktiški, liktų be gyvenamojo būsto ir netektų teisės į turtą, kurį kartu su atsakovu pirma dovanojimo sutartimi perleido ieškovei. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei ieškovė, atsakovas nesutiko bylą spręsti taikiai ir grįžti į iki 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutarties sudarymo buvusią padėtį. Nenustatęs ieškovės suinteresuotumo sudaryti ginčijamą sandorį ir konstatavęs atsakovo aktyvius veiksmus sudaryti šį sandorį, teismas daugiau tikėtinais pripažino ieškovės argumentus, kad, sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį, ji buvo atsakovo apgauta. Tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Esant minėtoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas pagrįstas, todėl ieškinį patenkino (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes pripažino ieškovę sąžiningai suklydus, nors iš bylos medžiagos akivaizdu, kad visi dovanojimo sandoriai abiejų šalių valios prasme buvo apsimestiniai (CK 1.87 straipsnis). Tikroji šalių valia, įskaitant ir trečiąjį asmenį A. B., buvo pasidalyti ar padėti pasidalyti santuokoje įgytą turtą. Atsakovas ir trečiasis asmuo tokių dalybų tarpininke pasirinko savo dukrą – ieškovę. Iš pradžių tame procese geriau sekėsi atsakovui, kuris prikalbino dukrą iš pradžių priimti dovanas, o paskui jas perdovanoti atgal arba sudaryti testamentą dėl turto Kaliningrade palikimo jam. Vėliau geriau sekėsi trečiajam asmeniui A. B., kuri prikalbino dukrą kreiptis į teismą dėl namo ir sklypo Kaune atidovanojimo sutarties. Apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovė neklydo, atgal dovanodama atsakovui turtą Kaune. Akivaizdu, kad tarp tėvo ir dukros buvo išankstinis susitarimas dėl to, kad dovanotas turtas nebus jos nuosavybe, nes ji net pusantrų metų po to atidovanoto turto tėvui nereiškė jokių pretenzijų. Be to, 2009 m. spalio 27 d. vietoje atidovanoto turto Kaune atsakovas savo dukrai (ieškovei) padovanojo kitą namą Kaliningrade. Tačiau tai nebuvo dovanojimas tikrąja to žodžio prasme, nes prieš atlikdamas šį dovanojimą atsakovas, atsižvelgdamas į pakitusią dukros šeimyninę padėtį (jos santuoką su T. L.) apsidraudė, t. y. pareikalavo dukros ir jos vyro pasirašyti skolos raštelį dėl 700 000 Lt. Atsakovo žmoną A. B. šioje sandorių grandinėje iš dalies tenkino tik sandoriai, kuriais turtas buvo perleidžiamas dukrai, bet niekaip negalėjo tenkinti vėlesnis to turto atidovanojimas atsakovui. Todėl, pajutusi, kad gali likti be santuokoje įgyto turto dalies, ji ėmė daryti poveikį dukrai, supriešinant tėvą ir sūnų su dukromis. Tokia įvykių versija sudaro galimybes paaiškinti ir įvertinti liudytojų parodymus bei pačių šalių ir trečiųjų asmenų parodymų esmę. Liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai liudija būtent tai, kad dovanojimo sutarčių sudarymo metu tėvas ir dukra veikė susitarę ir suderinę savo valią dėl visos sandorių grandinės iki pat 2009 m. pabaigos. Šiais sandoriais tėvas nesiekė perleisti turto dukrai neatlygintinai, o siekė išspręsti turto padalijimo su sutuoktine klausimus. Dovanojimo ir atidovanojimo sandoriai turi valios trūkumų, tačiau tie valios trūkumai susiję ne su apgaule ir suklydimu, o su sutuoktinių bandymu pasidalyti santuokoje įgytą turtą dukros pagalba. Kadangi visų trijų sandoriuose dalyvavusių asmenų valia nebuvo tinkamai suderinta, ginčai dėl santuokoje įgyto turto vis tiek atsidūrė teismuose: dėl nekilnojamojo turto Kaune – Kauno apygardos teisme, o dėl turto Kaliningrado srityje – Kaliningrade. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo kalbėti nei apie ieškovės suklydimą, nei apie atsakovo apgaulę. Gal sudarydama sandorius dėl turto dovanojimo ar atidovanojimo ieškovė ir nesuprato tikrųjų atsakovo ketinimų, tačiau ji aiškiai žinojo, kad atsakovas jai turto neatlygintinai nesiekė perduoti. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė ginčijamo dovanojimo sandorio metu būtų apgaudinėjama. Ieškovė yra ne mažesnių nei vidutinių gabumų ir suprato ar turėjo suprasti, kad pasirašo turto dovanojimo atsakovui sutartį. Todėl ieškinyje nurodytu pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu nebuvo pagrindo, nes nebuvo jokių patikimų apgaulės ar (ir) esminio suklydimo požymių ir įrodymų.
2. Atsižvelgiant į tai, kad visais dovanojimo sandoriais buvo siekiama išspręsti turtinius nesutarimus su trečiuoju asmeniu, panaikinant ginčijamą dovanojimo sandorį, bet nepanaikinant ankstesnio sandorio, šalys negali būti atstatytos į padėtį, buvusią iki sandorių su valios trūkumais sudarymo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, neįvertinęs visos dovanojimo sandorių grandinės, negalėjo priimti pagrįsto ir teisingo sprendimo. Panaikinus netinkamais pagrindais (dėl suklydimo ir apgaulės) ieškovės ginčijamą sandorį, šalys nėra atstatomos į buvusią padėtį. Panaikinant tik ginčijamą dovanojimo sandorį, bet nepanaikinant prieš tai buvusio dovanojimo sandorio, taip pat atlikto su valios trūkumais, atsakovas yra pastatytas į nelygiavertę padėtį: Kaliningrade esantis turtas, remiantis Svetlogorsko miesto teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu lieka ieškovei, ir Kaune esantis turtas, kuriuo dovanojimo sutartis nuginčyta skundžiamu teismo sprendimu, taip pat lieka ieškovei. Atsakovas supranta, kad, sudarinėdamas sandorius su dukra aukščiau nurodytu būdu, rėmėsi netinkamų teisinių patarėjų nuomone, tačiau, toks sprendimas, kai atsakovas savo darbu ir lėšomis sukūręs tokį didelį turtą kartu su nepilnamečiu sūnumi paliekamas be pastogės, tikrai yra neteisingas.
3. Teismas turėjo aiškintis, kokį tikrąjį sandorį siekė sudaryti šalys ir ex officio konstatuoti niekinių sandorių sudarymo faktą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Ieškovės ieškinio tenkinimas, nepripažįstant apsimestiniais visų kitų sandorių, iš esmės iškreipia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Nustačius, kad sandoris yra apsimestinis, neigiamos apsimestinio sandorio pasekmės turėtų tekti ne tik atsakovui, bet ir ieškovei, o tai buvo galima padaryti tik panaikinant abu sandorius. Apie tai teismas užsiminė, paklausdamas šalių nuomonės apie tokią bylos baigtį, bet to nepadarė atsakovo atstovei paprieštaravus. Jeigu teismas manė, kad yra akivaizdus apsimetimo faktas, tai tam šalių valios nereikėjo. Panaikinti abu sandorius teismą įgalina CK 1.87 straipsnis ir 1.78 straipsnio 5 dalis, o ne šalių valia. Kadangi Lietuvos teismams neteismingos bylos dėl užsienyje esančio nekilnojamojo turto, tai naikinti reikėtų tik sutartis dėl Lietuvoje esančio turto dovanojimo. Teismas sandorių jų apsimestinumo prasme netyrė ir nevertino, todėl neturėjo jokio pagrindo naikinti ieškovės turto atsakovui dovanojimo sutarties.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. L. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas teigia, kad ieškovė neklydo, nebuvo jo apgauta, o tai darė sąmoningai ir šias aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai. Ieškovė su atsakovo sūnumi ir dukra iš pirmos santuokos nebendravo po sandorio sudarymo bei niekada su jais nekalbėjo apie tėvų jai padovanotą turtą, nes tėvas nuo kitų savo vaikų tai slėpė. Apeliantas skunde nurodo visiškai naujas aplinkybes, kad tarp ieškovės ir jo buvo susitarimas, kad 2009 vasario 24 d. dovanojimo sutartimi tėvų padovanotas turtas nebus ieškovės nuosavybe. Visiškai nepagrįsti ir neįrodyti apelianto aiškinimai, kad ieškovei poveikį dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo padarė jos motina, kuri bijojo likti be turto. Ieškovė pati kreipėsi į teismą dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo, nes buvo atsakovo apgauta. Nagrinėjamu atveju atsakovo apgaulė lėmė tai, kad ieškovė padovanojo atsakovui jo ir savo motinos padovanotą turtą.
2. Visiškai nesuprantamas ir teisiškai nepagrįstas kitas apelianto argumentas, kad teismas, panaikindamas ginčijamą dovanojimo sandorį, turėjo panaikinti ir ankstesnįjį, t. y. 2009 vasario 24 d., dovanojimo sandorį, kuriuo tėvai savo turtą padovanojo ieškovei. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnį suformuluoti ieškinio reikalavimus, atsikirtimus yra proceso šalių pareiga. Teismas nagrinėdamas bylą negali išeiti už ieškinio reikalavimo ribų. Ieškovė ieškinyje nereiškė reikalavimo pripažinti 2009 m. vasario 24 d. sandorį negaliojančiu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais ieškovės atsiliepime.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis, atsakovas R. B. ir trečiasis asmuo A. B. (ieškovės tėvai) 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovei atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0993 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovui bei trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius 428,49 kv. m. pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Kaune, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 6-12). Iš šį sandorį sudariusių šalių pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų ir duotų paaiškinimų matyti, kad minėtas turtas buvo padovanotas ieškovei (atsakovo R. B. ir trečiojo asmens A. B. vyriausiajai dukrai), tėvams palaikant su ja gerus santykius ir ja pasitikint, dėl komplikuotų santykių tarp pačių ieškovės tėvų, siekiant išvengti ginčų dėl bendro turto ir jo padalijimo santuokos nutraukimo atveju. Praėjus trims mėnesiams, 2009 m. gegužės 25 d. buvo sudaryta dar viena dovanojimo sutartis, pagal kurią ieškovė jai abiejų tėvų pagal 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sutartį padovanotą turtą padovanojo atsakovui (t. 1, b. l. 14-19). Ieškovės teigimu, ji neturėjo tikslo dovanoti ginčo turto atsakovui, o tiesiog atsakovo buvo apgauta.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamą dovanojimo sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės. Dėl apgaulės sudarytas sandoris priskiriamas prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ginčijant dovanojimo sandorį svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sandorį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojimu gali būti siekiama padėkoti, padėti ir pan. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sandorį sudariusios šalies tikrosios valios turinio. Atsakovas pirmosios instancijos teisme, aiškindamas ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo priežastis, nurodė, kad jis išsigando būsimo ieškovės vyro T. L., kurio elgesys ir požiūris į gyvenimą atsakovui buvo nepriimtinas, neigiamos įtakos ieškovei, sprendžiant tolesnį ginčo turto likimo klausimą (t. 1, b. l. 55, 170). Atsakovo teigimu, pasikalbėjus su ieškove, ji vardan jos seserų ir brolio bei paties atsakovo interesų geranoriškai sutiko grąžinti jai padovanotą turtą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šis atsakovo nurodytas ginčijamo sandorio sudarymo motyvas iš esmės prieštarauja jo tolesniems veiksmams, kadangi atsakovas 2009 m. rugsėjo 29 d. padovanojo ieškovei, jau gyvenančiai santuokoje su T. L., nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijoje (t. 1, b. l. 135-137). Kitos šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: trumpas laiko tarpas tarp 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sandorių sudarymo, ieškovės pasitikėjimas atsakovu kaip tėvu, ieškovės jaunas amžius, nepatyrimas, mokymasis mokykloje, atsakovo, kaip šio sandorio iniciatoriaus, vaidmuo, visų dokumentų saugojimas atsakovo seife, minėtų dovanojimų sandorių skirtingas pavadinimas („Dovanojimo sutartis“ ir „Sutartis“), ginčijamo sutarties sudarymo aplinkybės (ieškovės paėmimas iš pamokų, sutarties pasirašymo pas notarę procedūros maža trukmė) pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad ieškovė nebuvo suinteresuota ginčijamo sandorio sudarymu, nes toks sandoris buvo nenaudingas ieškovei. Nenustatęs ieškovės suinteresuotumo sudaryti ginčijamą dovanojimo sandorį ir konstatavęs atsakovo aktyvius veiksmus sudaryti šį sandorį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą dovanojimo sandorį, atsakovo buvo apgauta, t. y. sudarė sandorį prieš savo valią (CK 1.91 straipsnis).
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio numatytu pagrindu, apeliacinį skundą grindžia visiškai naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apelianto teigimu, visi dovanojimo sandoriai abiejų šalių valios prasme buvo apsimestiniai (CK 1.87 straipsnis), nes tikroji šalių valia, įskaitant ir trečiąjį asmenį A. B., buvo pasidalyti ar padėti pasidalyti santuokoje įgytą turtą, dėl to tarp atsakovo ir ieškovės buvo išankstinis susitarimas, kad dovanotas turtas nebus jos nuosavybe, ir tai patvirtina, kad ieškovė pusantrų metų nesikreipė į teismą dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas apie šias aplinkybes žinojo ar turėjo žinoti, tačiau nesiėmė veiksmų jas išsiaiškinti, be to, turėjo tirti ir vertinti visus sudarytus dovanojimo sandorius bei, nustatęs, kad šie sandoriai yra apsimestiniai, ex officio konstatuoti niekinių sandorių sudarymo faktą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Atsakovas, manydamas, kad yra pagrindas panaikinti ir 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sandorį, nepasinaudojo CPK 143 straipsnio 1 dalyje numatyta teise pareikšti ieškovei ir trečiajam asmeniui A. B. priešieškinio dėl šio dovanojimo sandorio nuginčijimo, kuris būtų išnagrinėtas kartu su ieškovės ieškiniu. Būtent ieškinio, kartu ir priešieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas ir užtikrinti visišką ginčo išsprendimą. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu ir priešieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012). Atsakovas nagrinėjamoje byloje nepateikė priešieškinio dėl 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Šis reikalavimas yra savarankiškas, todėl turi būti reiškiamas ir įrodinėjamas atskirai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sandorio teisėtumo, nes šis klausimas nesusijęs su bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl to neturi pagrindo apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti visus sudarytus dovanojimo sandorius bei, nustatęs, kad šie sandoriai yra apsimestiniai, ex officio konstatuoti niekinių sandorių sudarymo faktą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012). Konstatuojant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia. Minėta, kad aplinkybės, galinčios patvirtinti visos dovanojimo sandorių grandinės apsimestinumą, t. y. kad sandorių šalių tikroji valia buvo pasidalyti santuokoje įgytą turtą, nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Atsakovas pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių neįrodinėjo, o nurodė jas tik apeliaciniame skunde, todėl, nesant akivaizdaus dovanojimo sandorių apsimestinumo požymio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ex officio konstatuoti niekinių sandorių sudarymo fakto (CPK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.87 straipsnis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylos perdavimo santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui
Apeliantas iki apeliacinio skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios (2013 m. gegužės 17 d.) pateikė prašymą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą jo ir trečiojo asmens A. B. santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui. Nurodė, kad visi sandoriai sudaryti ydingai, pažeidžiant kartu su apeliantu likusio gyventi nepilnamečio sūnaus teises, todėl, siekiant atkurti jo teisę į gyvenamąjį plotą, visos su šeimos turtu susijusios bylos turėtų būti perduotos nagrinėti santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-756-375/2013 pagal A. B. ieškinį R. B. (apeliantui) dėl santuokos nutraukimo. Nurodytoje byloje apeliantas yra pareiškęs priešieškinį, juo prašo pripažinti negaliojančiu 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sandorį. Apelianto teigimu, jeigu vienas iš sutuoktinių ar kitas suinteresuotas asmuo atskiroje byloje pareiškia pretenzijas į sutuoktinių turtą, ši byla turi būti sujungiama ir nagrinėjama kartu su santuokos nutraukimo byla. Dėl to apeliantas mano, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikštas reikalavimas dėl 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sandorio nuginčijimo turi būti nagrinėjamas kartu su apelianto reikalavimu dėl 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sandorio nuginčijimo santuokos nutraukimo byloje.
Pažymėtina, kad A. B. ieškinys dėl santuokos nutraukimo buvo pareikštas jau išnagrinėjus ieškovės reikalavimą dėl 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sandorio nuginčijimo ir priėmus skundžiamą teismo sprendimą. Be to, 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu (dėl apgaulės) neužkerta kelio apeliantui santuokos nutraukimo byloje ginčyti ankstesnį 2009 m. vasario 24 d. dovanojimo sandorį.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apelianto prašymas dėl nagrinėjamos bylos perdavimo santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui yra nepagrįstas, dėl to atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė turėjo 1 300 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimu, o trečiasis asmuo A. B. – 500 Lt (2 t., b. l. 42, 47-48). Netenkinus apeliacinio skundo, šios išlaidos iš atsakovo priteistinos ieškovės ir trečiojo asmens A. B. naudai (CPK 98 straipsnis).
Apeliantas apeliacinės instancijos teismui yra pateikęs prašymą dėl atleidimo nuo likusios nesumokėtos žyminio mokesčio dalies. Pažymėtina, kad apeliantas, paduodamas apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti šio mokesčio sumokėjimą. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi atsakovui atidėjo dalies (9 206 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 16-17). Apeliantas teismo nutarties dalies, kuria nebuvo patenkintas jo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, neapskundė. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo apeliantas nurodo tas pačias jo prašymą pagrindžiančias aplinkybes, kurias įvertinęs, pirmosios instancijos teismas įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi nutarė būtent atidėti, o ne atleisti, apeliantui žyminio mokesčio sumokėjimą. Apeliantui nenurodžius naujų jo turtinę padėtį apibūdinančių aplinkybių, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl atleidimo nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo, todėl jis atmestinas. Netenkinus apeliacinio skundo, valstybei iš atsakovo priteistini 9 206 Lt žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei R. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 300 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti trečiajam asmeniui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo R. B. 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo R. B. 9 206 Lt (devynis tūkstančius du šimtus šešis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.