Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-312-493/2007

2007 m. gegužės 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskeinės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1d., ir nuteistas 1 metams ir 3 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str. 1d., 3d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006-09-21 teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 2 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas pagal LR BK 181 str. 1d. už tai, kad jis neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, kito asmens naudai, vertė kitą asmenį perduoti turtą, o būtent: laikotarpyje nuo 2006-09-08 iki 2006-10-10 d. 20.30 val. D. P. naudai, telefoninių pokalbių metu bei sistemingai rašydamas grasinančias SMS žinutes, iš D. L. atvirai, grasindamas pavartoti fizinį smurtą bei su juo susidoroti, kaip atlygį už D. P. padėjimą įsidarbinti D. L. į UAB (duomenys neskelbtini), reikalavo perduoti 50 Lt, vėliau padidindamas reikalaujamą sumą iki 200 Lt, o D. L. pasakius, kad laiku negali perduoti pinigų, nes neturi, dar padidindamas reikalaujamą sumą, vertė D. L. perduoti jam 400 Lt.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. Ž. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis V. Ž. neginčija kaltės klausimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 181 str. 1d., padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka tik su paskirta bausme, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei. Teismas, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, kad ji buvo padaryta tiesioginės tyčinės kaltės forma, siekiant kito asmens - D. P. - naudai neteisėtai praturtėti, pavartojant grasinimus fiziniu susidorojimu. Teismas pagrįstai nenustatė V. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš byloje esančios medžiagos negalima konstatuoti apelianto prašomos nustatyti atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltės visiško prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi jam padarius BK 181 str. 1d. numatytą nusikaltimą. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal apelianto bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Ji turi būti objektyviai įvertinama pagal bylos aplinkybių visumą. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Asmuo tokiu atveju nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos iki bylos išnagrinėjimo teisme. Jei nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia savo parodymus ar duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažintina lengvinančia. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Ž. visiškai savo kaltę pripažino tik ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 116-118, 120-122, 124, 128). Tačiau jis duodamas parodymus teisiamajame posėdyje nebuvo nuoširdus, kaltu neprisipažino ir nurodė, kad jokių pinigų iš nukentėjusiojo T. L. nereikalavo ir jam fiziniu susidorojimu negrasino. Tokia kaltinamojo gynybos versija negali būti vertinama kaip nesugebėjimas tinkamai suformuoti ir išreikšti savo minčių. Kaltinamasis yra pakaltinamas, gali ir turi atsakyti prieš baudžiamuosius įstatymus, todėl jo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad dėl nervinės įtampos teismui negalėjo tinkamai duoti teisingus parodymus ir pripažinti savo kaltę, vertintina tik kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Ž. teisminio bylos nagrinėjimo metu valingai ir sąmoningai pakeitė savo parodymus, visiškai neigė savo kaltę, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1d. 2p.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti ir kitos V. Ž. apeliaciniame skunde prašomos nustatyti atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Vien tik kaltininko amžius neapsprendžia galimybės vienareikšmiškai tai laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai, kad V. Ž. nusikalto būdamas beveik 20 metų amžiaus, kad veiką padarė ką tik po ankstesnio teismo apkaltinamojo nuosprendžio dėl panašios veikos padarymo paskelbimo, rodo, kad jo socialinė branda buvo pakankama, jog jis suprastų savo veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. Taigi nėra jokio pagrindo kaltininko amžiumi remtis kaip jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad V. Ž. turėtų pareigą rūpintis seneliais ir juos išlaikyti. Jokio teismo sprendimo dėl rūpybos nustatymo ar išlaikymo seneliams priteisimo kaltinamasis nėra pateikęs. Taigi byloje nėra jokių duomenų, rodančių mažesnį padarytos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje pagal BK 59 str. 2d. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis paprastai pripažįstamos sunki liga, nepriekaištingas elgesys, išlaikytiniai ir pan. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti jokių nei subjektyvių, nei objektyvių aplinkybių, kurios lengvintų kaltinamojo atsakomybę už padarytą veiką, numatytą BK 181 str. 1d.

Tai, kad iš bylos duomenų nėra pagrindo konstatuoti V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad apeliantas yra recidyvistas, nes padarė naują tyčinį nusikaltimą, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (BK 27 str. 1d.), tai, kad jis nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, kad jo padaryta veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, tai, kad V. Ž. grasino nukentėjusiajam realiu fiziniu susidorojimu, tai, kad jis baigė daryti jam inkriminuojamą veiką nepraėjus 1 mėnesiui po ankstesnio apkaltinamojo teismo nuosprendžio jam paskelbimo, kad yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimą – neblaivus vairavo automobilį (b.l. 108), tai, kad charakterizuojamas gerai (b.l. 109) teisėjų kolegijai neduoda pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tik realus galutinės subendrintos 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės atlikimas sulaikys V. Ž. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, paveiks jį taip, kad laikytųsi įstatymų, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmos instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.