Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Sergel“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB ,,Sergel“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei J. G. dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Sergel“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininkės J. G. 126,45 Eur skolą, 4,55 Eur delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už teismo įsakymu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Sergel“ pareiškimą skolininkei J. G. dėl teismo įsakymo išdavimo ir grąžino jį kreditoriui; grąžino kreditoriui sumokėtą 8 Eur dydžio žyminį mokestį.Teismas nustatė, kad skolininkės J. G. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas, pagal Gyventojų registro duomenis, – (duomenys neskelbtini). Analogišką skolininkės gyvenamosios vietos adresą nurodė ir pats kreditorius teismui pateiktame pareiškime. Teismo vertinimu, viena vertus, skolininkės gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Kita vertus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 133 patvirtinto Aprašo 5 punktu patalpa (duomenys neskelbtini), buvo skirta tik gyvenamosios vietos deklaravimui, o ne realiam asmenų apgyvendinimui. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013, pripažinta, kad nurodytas savivaldybės tarybos sprendimas prieštarauja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 7 daliai, 7 straipsnio 7 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai bei teisėtumo principui ir negali būti taikomas nuo šios įsiteisėjusios Vyriausiojo administracinio teismo nutarties oficialaus paskelbimo dienos). Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad skolininkė (duomenys neskelbtini), realiai negyvena, todėl šiuo adresu siųsti skolininkei procesinius dokumentus būtų netikslinga. SoDra duomenimis, informacijos apie skolininkės darbovietę nėra.Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju skolininkės gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos. Esant šioms aplinkybėms, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakė priimti (CPK 431 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 435 straipsnio 2 dalis).Atsisakius priimti kreditoriaus pareiškimą, teismas kreditoriui grąžino 2017 m. rugpjūčio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 186 sumokėtą 8 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kreditoriui išaiškino, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius UAB „Sergel“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skolininkės deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Remiantis Gyventojų registro tarnybos duomenis, minėtas adresas sutampa su skolininkės deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, todėl laikytina, kad skolininkės gyvenamasis adresas yra žinomas. Atsižvelgiant į tai, CPK 431 straipsnio 2 dalies 4 punktas negali būti taikomas. Nepavykus įteikti skolininkui procesinių dokumentų, teismas turi formuoti naują procesinių dokumentų pašto siuntą ir įteikti juos, vadovaujantis CPK 123 str. 3 d. bei Vyriausybės nutarimu Nr. 519.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Šios apeliacijos objektas – nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „Sergel“ pareiškimą skolininkei J. G. dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.CPK XXIII skyriuje įtvirtinto supaprastinto proceso dėl teismo įsakymo išdavimo esmė – greitai ir su nedidelėmis kreditoriaus bei teismo sąnaudomis išspręsti situaciją, kai skolininkas negrąžina skolos kreditoriui ir iš esmės ginčo dėl skolos nėra. Vienas iš teismo įsakymą apibūdinančių požymių yra specifinė šio procesinio sprendimo įsiteisėjimo tvarka. Teismo įsakymas įsiteisėja tik tuomet, kai šio teismo procesinio sprendimo kopija įstatymo nustatyta tvarka įteikiama skolininkui ir šis per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo (CPK 436 straipsnio 7 dalis, 437 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktas). Kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo kopijos ir teismo pranešimas skolininkui įteikiami šio Kodekso 123 ir 124 straipsniuose nustatyta tvarka, išskyrus įteikimą kuratoriui ir viešo paskelbimo būdu (CPK 438 straipsnio). Įsiteisėjęs teismo įsakymas per tris darbo dienas išsiunčiamas kreditoriui (išieškotojui). Taigi, tinkamas teismo įsakymo kopijos įteikimas skolininkui yra viena iš įstatyme numatytų būtinų sąlygų, kurioms esant šis teismo procesinis sprendimas įgyja res judicata galią.Atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad būtų įgyvendintas fundamentalus teisės principas išklausyti priešingą šalį, įstatymas numato priemones, kuriomis skolininkui turi būti pranešama apie priimtą teismo įsakymą (CPK 438 straipsnis), kadangi teismo įsakymai negali būti skundžiami apeliacine ar kasacine tvarka (CPK 436 straipsnio 7 dalis).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kreditorius UAB „Sergel“ skolininkės J. G. deklaruotos gyvenamosios vietos adresą nurodė – (duomenys neskelbtini). Minėtas adresas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 133 patvirtinto Aprašo 5 punktu yra patalpa, kuri skirta tik gyvenamosios vietos deklaravimui, o ne realiam asmenų apgyvendinimui. Tuo tarpu Civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, o jei faktiškai gyvena keliose vietose, ta vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog skolininkė Vilniuje, (duomenys neskelbtini), realiai negyvena, todėl šiuo adresu siųsti skolininkei procesinius dokumentus būtų netikslinga.Pažymėtina, kad kreditoriaus, pateikusio pareiškimą, tikslas yra ne tik tai, kad būtų priimtas pareiškimas ir jo pagrindu išduotas teismo įsakymas dėl skolos ir kt. išieškojimo iš skolininko, bet, kad teismo įsakymo kopija su kreditoriaus pareiškimo kopija ir bei teismo pranešimu - siūlymu per 20 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos sumokėti priteistas sumas, būtų įteikta skolininkui. Tik įteikus minėtus procesinius dokumentus skolininkui, pradedamas skaičiuoti terminas priteistų sumų sumokėjimui, o to nepadarius - priverstinis išieškojimas. Kadangi kreditorius pareiškime nenurodė skolininkes faktines gyvenamosios vietos ir darbo vietos, kaip to reikalaujama CPK 431 straipsnio 2 dalies 4 punkte, darytina išvada, kad pareiškimas neatitinka leistinumo reikalavimų ir jis negali būti priimtas (CPK 435 straipsnio 2 dalis).Papildomai pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo palieka kreditoriui teisę kreiptis į teismą patikslinus skolininkės gyvenamąją ar darbo vietas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo priėmimo institutą, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kurią naikinti apeliacine tvarka nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.