- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-06
- Bylos Nr.
- 1A-85/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Kęstutis Jucys (pran.), Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- K., K. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu devyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. G. nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš K. G. priteista Valstybinei ligonių kasai 6 949,92 Lt.
Civilinis ieškinys nepareikštas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. G. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, tai yra: nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku neturėdamas leidimo įgijo ir G. F. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. balandžio 7 d., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, laikė lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ-18“ Nr. 40842 ir 9 vnt. 16 kalibro medžioklinių šovinių bei 10 vnt. 5,62 kalibro šovinių.
Jis 2008 m. balandžio 6 d., apie 23 val., G. F. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) , kilus ginčui dėl asmeninių nesutarimų, iš neteisėtai laikomo šautuvo „IŽ-18“ Nr. 40842 iššovė vieną šūvį į J. G. nugarą, padarydamas jai šautinę žaizdą pilvo kairėje ir juosmens dešinėje su tuščiosios žarnos, riestinės žarnos pasaito, kairiojo inksto kapsulės sužalojimais, 3-5 juosmeninių slankstelių ataugų ir 4 slankstelio kūno skeveldriniais lūžiais, nugaros kietojo dangalo ir smegenų sužalojimais („arklio uodegos“) šūvio kanale; kairiojo dilbio kiaurinį šautinį sužalojimą su kairiojo alkūnkaulio skeveldriniu lūžiu ir kairiojo alkūninio nervo sužalojimu, kairiųjų IV-V rankos pirštų pareze, nuo ko nukentėjusioji J. G. 2008 m. balandžio 25 d. Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde nurodo, kad prie jo prikibo J. G. , kuri prašė duoti rūkyti, tačiau jis nedavė. Todėl J. G. pradėjo jį versti lytiškai santykiauti. Nuteistasis išgėrė alkoholio, jam pradėjo skaudėti galvą, todėl išėjo į kitą kambarį. Tada J. G. jam apdraskė veidą, išrovė kuokštą plaukų ir praskėlė antakį. Jis išsitraukė šautuvą, norėdamas J. G. pagąsdinti, tačiau nesitikėjo, kad jis (šautuvas) užtaisytas, gerai atsimena, jog konflikto metu jo neužtaisė. Besigindamas jis netyčia nuspaudė šautuvo gaiduką, dėl ko jis (šautuvas) iššovė ir sužeidė J. G. . Mano, kad J. G. tokį jo poelgį išprovokavo. Prašo atsižvelgti į tai, kad yra pensininkas, o nusikalstamą veiką padarė neturėdamas jokių blogų paskatų, neatsargiai elgdamasis su ginklu. Pripažįsta, kad neteisėtai laikė ginklą, tačiau nieko žudyti neketino.
Prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti ir jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį.
Apeliacinio proceso metu K. G. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. K. G. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistasis neginčija teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, todėl apygardos teismo nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai yra nepagrįsti. Nuteistojo parodymai apie įvykio aplinkybes yra nenuoseklūs, prieštaraujantys rašytinei bylos medžiagai ir faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl nuteistojo parodymais galima tikėti ir vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinei bylos medžiagai. Remiantis BPK 20 straipsniu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Nuteistasis K. G. 2008 m. balandžio 8 d. apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad neprisimena aplinkybių, kaip ir kada šovė į J. G. (b. l. 46-47). Vėliau, tą pačią dieną jam skiriant kardomąją priemonę suėmimą, nuteistasis parodė, kad šautuvą paėmė po to, kai susibarė su J. G. ir ji metė į nuteistąjį pagalį, o šaudamas į grindis norėjo nukentėjusiąją pagąsdinti (b. l. 50-51). Nuteistasis 2008 m. rugsėjo 15 d. papildomai apklausiamas kaip įtariamasis parodė, kad jis norėjo pagąsdinti J. G. , todėl užtaisė šautuvą ir norėjo šauti į grindis, tačiau nukentėjusioji metė į jį pagalį, jis pajuto smūgį į krūtinę, prarado sąmonę, todėl daugiau nieko neatsimena (b. l. 132). O apeliaciniame skunde nurodo, kad iššovė norėdamas pagąsdinti J. G. , tačiau nesitikėjo, kad šautuvas užtaisytas, gerai atsimena, jog konflikto metu jo neužtaisė. Jis gindamasis netyčia nuspaudė šautuvo nuleistuką ir mirtinai sužeidė J. G. . Iš nuteistojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad, įvykus konfliktui, jis iš savo lovos išsitraukė medžioklinį šautuvą ir jį užtaisė, siekdamas pagąsdinti nukentėjusiąją J. G. (b. l. 132, 169). Iš G. F. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nuteistasis K. G. iš lovos ištraukė jau užtaisytą šautuvą ir šovė nukentėjusiajai į nugarą, dėl ko ji nugriuvo (b. l. 30-31). Teisme nukentėjusioji G. F. parodė, kad buvo užsiėmusi namų ruoša (liuobė gyvulius), o kai grįžo, pakvietė visus gerti arbatos. Dėl ko prasidėjo konfliktas tarp nuteistojo ir J. G. , ji nežino. Tačiau po kiek laiko ji išgirdo šūvį, po kurio dukra (J. G. ) nugriuvo ant grindų. Teismo posėdžio metu teisėjas perskaitė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių parodymų matyti, kad ji (G. F. ) matė, kaip K. G. ištraukė šautuvą, kurį laikė užtaisytą lovoje, ir vieną kartą iššovė J. G. į nugarą, dėl ko pastaroji nugriuvo. G. F. į teisėjo klausimą dėl perskaitytų parodymų, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu, atsakė, jog juos patvirtina, jie teisingi (b. l. 170). Teisėjų kolegijos nuomone, G. F. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, iš esmės yra analogiški, jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino nuteistojo K. G. parodymus apie tai, kad nukentėjusioji J. G. metė į nuteistąjį pagalį, pataikė jam į krūtinės kairiąją pusę ir taip išprovokavo šūvį, neva dėl to nuteistasis netyčia nuspaudė šautuvo gaiduką ir iššovė. Teismas pagrįstai tokius K. G. parodymus įvertino kaip paties nuteistojo gynybinę poziciją, nes tokios jo versijos nepatvirtinta kiti bylos duomenys. K. G. apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. balandžio 8 d. apie tai, kad J. G. metė į jį pagalį, nieko neminėjo, net neprisiminė, kokiomis aplinkybėmis iššovė (b. l. 46-47). Iš paskelbtų J. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad konflikto su K. G. metu pastarasis paėmė šautuvą ir šovė į ją, tačiau konflikto pradžios ji neprisimena (b. l. 14-15). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo pirmieji parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. balandžio 8 d. (b. l. 46-47), iš dalies sutapo su J. G. parodymais (b. l. 14-15), nė vienas iš jų apie mestą pagalį net neužsiminė. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, jos metu nebuvo rastas ir paimtas joks pagalys (b. l. 3-9). Apie jokį pagalį savo parodymuose nenurodė ir nukentėjusioji G. F. ir liudytojas V. G. . Nuteistasis apeliacinio proceso metu parodė, kad dėl to, jog J. G. metė į jį pagalį, jam lūžo šonkauliai, tačiau į gydytoją nesikreipė, nors apie tai minėjo jį apžiūrėjusiems teismo medicinos specialistams. Bet jokių objektyvių įrodymų byloje, kad nuteistajam dėl to lūžo šonkauliai, nėra. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad išorinių sužalojimų kairiųjų apatinių šonkaulių srityje nėra (b. l. 80). Teisėjų kolegijos nuomone, jeigu nuteistajam dėl to iš tikrųjų būtų lūžę šonkauliai, teismo medicinos specialistai tai būtų pastebėję, o nuteistasis dėl to tikrai turėjo kreiptis į gydytoją. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 11-1564(08) nurodyta, kad tirti pateiktame nukentėjusiosios J. G. megztinio nugariniame ir priekiniame paviršiuose esantys pažeidimai yra šautiniai, padaryti vienu šūviu su įėjimo anga, esančia nugariniame paviršiuje, ir išėjimo anga, esančiame priekiniame megztinio paviršiuje (b. l. 91-96). Iš nuteistojo K. G. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis norėjo pagąsdinti J. G. , todėl užtaisė šautuvą ir norėjo šauti į grindis (b. l. 132). Nukentėjusioji G. F. ir liudytojas V. G. , kurie girdėjo šūvio garsą, netrukus pamatė J. G. sužeistą ir gulinčią ant grindų. 2008 m. balandžio 26 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M814/08(01) nurodyta, kad J. G. mirė nuo kiaurinio liemens sužalojimo ir kitų šūvio metu padarytų sužalojimų. Po šūvio J. G. paralyžiavo kojas, nes buvo nutrauktos nugaros smegenų nervų šaknelės („arklio uodega“) (b. l. 19-28). Todėl akivaizdu, kad po šūvio J. G. savarankiškai atlikti veiksmų bei judėti negalėjo. Tai atitinka nukentėjusiosios G. F. ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo V. G. duotus parodymus, iš kurių matyti, jog jie po šūvio tarpduryje rado sužeistą nukentėjusiąją, ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis. Nuteistojo K. G. teiginiai apeliaciniame skunde apie tai, kad jis nesitikėjo, jog šautuvas užtaisytas, konflikto metu jo neužtaisė, o iššovė netyčia besigindamas, visiškai nepagrįsti ir atmestini. Akivaizdu, kad nuteistasis šovė nukentėjusiajai į nugarą, kai ši tarpduryje stovėjo nugara atsisukusi į nuteistąjį. Esant tokiai situacijai, nukentėjusioji J. G. šūvio metu negalėjo būti atsisukusi priekiu į K. G. , juo labiau mesti pagalį. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. G. grėsė akivaizdus pavojus jo sveikatai ar gyvybei, todėl nebuvo būtinosios ginties situacijos. Tai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad artimo šūvio pėdsakų nėra (b. l. 25). Nuteistasis apeliaciniame skunde teigdamas, kad nesitikėjo, jog šautuvas užtaisytas, gerai atsimena, kad konflikto metu jo neužtaisė, o apeliacinio proceso metu teigdamas, kad šautuvą užtaisė nusikaltimo išvakarėse, tačiau tai užmiršo, siekia pateisinti savo veiksmus, sušvelninti savo padėtį ir taip išvengti atsakomybės.
BK 132 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo arba nusikalstamo pasitikėjimo. Iš nuteistojo K. G. apeliacinio skundo matyti, kad konflikto su J. G. metu šautuvo neužtaisė, o iššovė besigindamas, nes netyčia nuspaudė šautuvo gaiduką. Nuteistasis K. G. apklaustas apeliacinio proceso metu parodė, kad po to, kai Vilniaus apygardos V. G. teismas paskelbė nuosprendį, jis prisiminė tikrąsias įvykio aplinkybes ir parodė, kad 2008 m. balandžio 5 d. vakare iš to paties šautuvo šovė, nes netoli namų ant kelio stovėjo nežinomas automobilis. Po to jis į šautuvo vamzdį įdėjo kitą šovinį, o šautuvą paslėpė lovoje, tačiau įvykio metu užmiršo, kad jis užtaisytas. Teigia, kad į J. G. iššovė po to, kai nukentėjusioji metė į jį pagalį, dėl ko jis neteko sąmonės, todėl netyčia nuspaudė šautuvo gaiduką. Tačiau tokios nuteistojo versijos paneigtos aukščiau išdėstytais įrodymais. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad šūvio įėjimo anga J. G. nugaros V. G. dešinėje pusėje ir išėjimo anga yra vienodo 95,5 cm aukščio nuo žemės (b. l. 26-28). Tai įrodo, kad šūvio kanalas yra tiesi linija ir kad nuteistasis šautuvo vamzdį laikė nukreipęs tiesiai į J. G. pusę, toks sužalojimo mechanizmas negalėjo būti padarytas šūvio metu nuteistajam griūnant. Be to, nuteistasis apeliacinio proceso metu iškėlė tik prielaidą dėl griuvimo ir galimo šūvio. Byloje nėra jokių įrodymų, kad K. G. nuspaudė šautuvo gaiduką netyčia arba kitaip neatsargiai elgdamasis su ginklu. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis. Priešingai, iš K. G. parodymų matyti, kad jis šautuvą užtaisė, nukreipė jo vamzdį į J. G. pusę, nes norėjo ją pagąsdinti. Apeliacinio proceso metu K. G. iškelta nauja versija neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl ji atmetama.
Pirmosios instancijos teismas pripažino K. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiosios J. G. provokuojantis elgesys, kada ji atėjo į nuteistojo kambarį ir reikalavo cigarečiųK. G. , jam (apeliantui) apdraskė veidą, išrovė plaukų nuo galvos. Ši aplinkybė apeliaciniu skundu nėra ginčijama. Aplinkybės, kad J. G. metė pagalį į nuteistąjį, pripažinti nukentėjusiosios provokuojančiu ar rizikingu elgesiu nėra jokio pagrindo, nes minėto dalyko nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. G. nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia ir tai išsamiai motyvavo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tų pačių motyvų nekartoja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. G. , užtaisydamas šaunamąjį ginklą ir jo vamzdį nukreipdamas į žmogų, suprato savo veiksmų pavojingumą ir numatė galimus padarinius, nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra buvo visiškai jiems abejingas (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai patvirtina nuteistojo elgesys po nusikaltimo, kai jis, ryte iš brolio (V. G. ) sužinojęs apie J. G. sužalojimą, išėjo į mišką, kur užkasė šautuvą ir norėjo nusižudyti (b. l. 46-47). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. G. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu (b. l. 69-70). Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis ne tik žinojo apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą, bet taip pat suprato galimas sunkias pasekmes netinkamai su juo elgiantis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad K. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Vilniaus apygardos teismas, skirdamas K. G. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į visas reikšmingas bylai aplinkybes, jo asmenybę (yra pensininkas, ankstesnis teistumas išnykęs, administracinėmis nuobaudomis nebaustas), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis)), kilę padariniai neatitaisomi. Nuteistasis skunde naujų argumentų dėl laisvės atėmimo bausmės dydžio nenurodo, todėl jam paskirtą bausmę mažinti nėra jokio pagrindo. Nuteistojo skunde nurodyti argumentai, kad padarė nusikaltimą neatsargiai elgdamasis su ginklu, nepagrįsti aukščiau išdėstytais motyvais.
BK 61 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.
Vilniaus apygardos teismas K. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė už bausmės vidurkį, numatytą šio straipsnio sankcijoje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad K. G. paskirta bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, K. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.