Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos Rytas“ ir ieškovės V. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui UAB ,,Lietuvos Rytas“ dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja R. Č. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ieškinio esmė

Ieškovė prašė: 1) konstatuoti, kad atsakovas be ieškovės sutikimo 2000 m. gruodžio 11 d. dienraštyje (duomenys neskelbtini) paskelbė duomenis apie ieškovės sveikatą ir pažeidė jos teisę į privatų gyvenimą; 2) priteisti iš atsakovo 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už teisės į privatų gyvenimą pažeidimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį atsakovo dienraščiuose minėta informacija yra laikoma konfidencialia, nes susijusi su paciento sveikatos būkle, diagnoze, prognoze ir gydymu, ir visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą yra laikoma konfidencialia. Ieškovė nebuvo davusi sutikimo skelbti šią informaciją. Atsakovas pažeidė jos ir jos šeimos narių teisę į privatų gyvenimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Žurnalistų etikos inspektorius 2004 m. liepos 16 d. pripažino, kad visose šiose publikacijose viešai paskleisti duomenys apie ieškovės gydymą vertinami kaip privataus gyvenimo dalis, ir konstatavo, kad buvo pažeista ieškovės ir jos šeimos teisė į privatų gyvenimą. Dėl nurodytų duomenų paskelbimo ieškovė patyrė neigiamų pasekmių: ji labai išgyveno, susilaukė daug neigiamų apkalbų iš aplinkinių, jautė nepasitenkinimą savimi, pablogėjo jos sveikata, išgyveno didelę nervinę įtampą, tapo lengvai atpažįstama. Ieškovės duktė mokykloje girdėdavo pašaipių, įžeidžiančių kalbų apie savo motiną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis teismas 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės valstybei 38,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad iš ieškovės ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad neigiamos pasekmės (bendravimo problemos, kitų vertinimas, sveikatos pablogėjimas ir kt.) ieškovei ir jos šeimos nariams atsirado iš karto po straipsnių paskelbimo viešose informavimo priemonėse, todėl atmetė ieškovės argumentus, kad žala atsirado vėliau – įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui (toliau – CK). Teismas ieškinį nagrinėjo pagal 1964 m. CK normas.

Teismas nurodė, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo publikacijų paskelbimo dieną, o 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas prasidėjo ir nepasibaigė iki naujojo CK įsigaliojimo. Pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas asmeninės neturtinės teisės – teisės į privatų gyvenimą – pažeidimu, o kituose įstatymuose nenustatyta senaties termino taikymo šiems reikalavimams, todėl senaties terminas pagal naująjį CK netaikomas.

Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teisme 2000 m. spalio 25 d. buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovo UAB ,,Edvervita“ ieškinį atsakovui UAB ,,Ramygalos kepykla“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo. Atsakovo vardu šioje byloje veikė V. P. , kaip UAB ,,Ramygalos kepykla“ direktorė. Pakartotinai neatvykusi į 2000 m. gruodžio 8 d. vykusį teismo posėdį, ji faksu atsiuntė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydama, kad bus gydoma ligoninėje. Viešame teismo posėdyje dalyvavo ir trečiasis asmuo, kuriam šie duomenys buvo paviešinti.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad duomenys apie ieškovę buvo paviešinti ne kaip apie fizinį asmenį, o kaip apie UAB ,,Ramygalos kepykla“ direktorę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, konstatavo, jog atsakovas turėjo teisę be ieškovės sutikimo paskelbti duomenis apie jos sveikatą, pateiktus viešo teismo posėdžio metu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 9 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – V. P. ieškinį iš dalies patenkino: 1) pripažino, kad atsakovas be ieškovės sutikimo paskelbė duomenis apie ieškovės sveikatą ir pažeidė jos teisę į privatų gyvenimą; 2) priteisė ieškovei iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 350 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt advokato padėjėjo atstovavimo išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 38,60 Lt pašto išlaidų.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to neteisingai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra įrodyta, kad, neturint ieškovės sutikimo, atsakovo leidinių straipsniuose buvo paskelbta privati informacija; informacijos paskelbimas padarė didelę moralinę žalą ieškovei. Atsakovo paskelbta informacija yra asmeninio pobūdžio ir galėjo būti skelbiama tik jai sutikus (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Atsakovas ir trečiasis asmuo taip pat neginčija, kad jų paskelbta informacija apie ieškovę yra asmeninio pobūdžio.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių teisiniams santykiams taikytinas 1964 m. CK 7¹ straipsnis, tačiau, kolegijos nuomone, atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu. Aiškinant šio straipsnio normą, leidžiančią paskelbti informaciją, gautą viešo proceso metu be asmens sutikimo, darytina išvada, kad be asmens sutikimo gali būti paskleista ne bet kokia privati informacija, gauta teismo posėdžio metu, o informacija, kurios atskleidimas gali būti pateisintas viešuoju interesu, tikslu atskleisti įstatymų pažeidimus, arba, kalbant apie viešąjį asmenį, kurio reputacijai visuomenė taiko griežtesnius reikalavimus, tikslu atskleisti tokio asmens neigiamas moralines savybes. Informacija apie UAB ,,Ramygalos kepyklos“ atstovės sveikatą neturėjo jokio ryšio nei su Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos faktinėmis aplinkybėmis, nei su ieškovės moralinėmis savybėmis, yra labai privati, todėl ieškovės ir atsakovo santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnis, kaip specialioji norma Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, draudžianti duomenų apie asmens sveikatą paviešinimą be asmens raštiško sutikimo.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad ieškovės pranešimas teismui apie savo ligą faksu vertintinas kaip jos sutikimas tolesniam šios informacijos paviešinimui. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su motyvu, kad informacija apie ieškovės sveikatos būklę turėjo viešąjį interesą atsakovo paskelbtų straipsnių kontekste.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo elgesys prieštarauja 1964 m. CK 7¹ straipsniui ir Visuomenės informavimo įstatymo 5, 8 straipsniams, todėl atsakovas turi atlyginti neturtinę žalą pagal įstatymus.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, kuris turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

2. 1964 m. CK nebuvo įtvirtinta nuostata, kad kiti įstatymai galioja tiek, kiek neprieštarauja CK. Tuo metu buvo įteisinta specialiosios teisės normos viršenybė. Žiniasklaidos priemonėms tokia norma buvo Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punkto 3 dalyje. Dėl to negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnis turėtų būti traktuojamas kaip specialioji norma Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies atžvilgiu.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas ir dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 25 d. sprendimo byloje Z. prieš Suomiją.

4. 1964 m. CK 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą. Galiojančio CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kodekse nenustatyta, kad šis terminas netaikomas neturtinei žalai atlyginti. Šio CK straipsnio komentare taip pat teigiama, kad trejų metų ieškinio senaties terminas turėtų būti taikomas reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareikšti. Ši taisyklė nėra kaip nors kitaip aiškinama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo straipsnių paskelbimo dienomis. Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, iki naujojo CK įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis turėtų būti įskaitoma į šio CK nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas turėjo baigtis 2003 m. gruodžio 11 d., 2004 m. liepos 1 d. ir 2004 m. vasario 6 d. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2005 m. balandžio 18 d.

5. Negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. Ši teisės norma turėtų būti taikoma tokiems reikalavimams, kaip teisei į vardą, garbei ir orumui ginti. Šioje civilinėje byloje reikalaujama atlyginti neturtinę žalą.

Kasaciniu skundu ieškovė prašė iš dalies panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimo dalį – papildomai iš atsakovo ieškovei priteisti 90 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; taip pat prašė priteisti iš atsakovo ieškovei žyminį mokestį, išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, jeigu žala asmeniui buvo padaryta iki naujojo CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo, įsigaliojus naujajam CK, ji atlyginama pagal šio kodekso normas. Ieškovei padaryta žala iki šios dienos nėra atlyginta, todėl žala vis dar patiriama. Ieškovė ir jos šeimos nariai žalą patyrė ne tik publikacijų paskelbimo metu, bet ir įsigaliojus naujajam CK. Teismai turėjo taikyti CK 6.250 straipsnio nuostatas.

Teismai visais atvejais turi įvertinti asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atveju atsiradusios žalos tęstinumą iki visiško tokios žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju žala faktiškai visuomet tęsiasi iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, tinkamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas šioje byloje bus ypač svarbus teisės taikymo požiūriu.

2. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Informacija apie ieškovės sveikatą buvo tendencingai pakartota net trijose publikacijose. Atsakovo turtinė padėtis yra labai gera. Aplinkybių, dėl kurių teismas galėjo sumažinti reikalaujamos atlyginti žalos dydį, nebuvo nustatyta.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašė kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktą informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama remiantis tik įstatymu ir panaudojama įstatyme numatytais tikslais ir tvarka. Šioje civilinėje byloje turėtų būti taikomas Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnis. Šioje normoje aiškiai nurodyta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti tik su asmens raštišku leidimu. Ši norma laikytina kaip specialioji norma Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. Be to, pagal minėtą Senato nutarimą informacija apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo gali būti skelbiama tik tada, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ir nusikaltimus, apsaugoti žmonių teises ir laisves, kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo posėdyje.

2. Apeliacinės instancijos teismas priešingai nei pirmosios instancijos teismas įvertino Europos Žmogaus Teisių Teismo precedentą (1997 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Z. prieš Suomiją), kuriame nurodyta, kad svarbu ne informacijos apie privatų gyvenimą gavimo būdas, o informacijos panaudojimas, būtent tai, kad teismo posėdžio metu gauta informacija apie privatų gyvenimą paskelbta viešai. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas.

3. Kadangi pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, o ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas asmeninės neturtinės teisės – teisės į privatų gyvenimą – pažeidimu, ir kiti įstatymai nenumato senaties termino taikymo atitinkamiems reikalavimams, tai darytina išvada, kad ieškovės reikalavimui senaties terminas pagal naująjį CK netaikomas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Teismai nustatė, kad dienraščio (duomenys neskelbtini) išspausdintuose straipsniuose buvo paskelbta informacija apie ieškovės sveikatą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal šią Konstitucijos normą žmogaus sveikata yra tokia Konstitucijos saugoma vertybė, kuri yra pagrindas riboti konstitucinę laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją. Pagal Konstituciją laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją gali būti ribojama tik įstatymu. Ši laisvė negali būti ribojama žemesnės galios teisės aktu.

Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Taigi pagal šį įstatymą reglamentuojama veikla, susijusi su viešąja informacija, t. y. informacija, skirta viešai platinti ar kitaip viešai prieinama (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 34 dalis).

Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties neliečiamumą. Žmogaus sveikata yra jo neliečiama vertybė. Taigi žmogaus sveikata yra toks privatus gyvenimas, į kurį bet kada ir bet kaip negali kištis ne tik valstybė, visuomenė ar asmenų grupės, bet ir atskiri asmenys.

Šioje byloje atsakovas yra visuomenės informavimo priemonė, todėl reikšminga šio įstatymo 52 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nustatyta, kad draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be raštiško jo sutikimo. Ši norma yra draudžiamoji, todėl, remiantis kitais įstatymais, negali būti aiškinama kaip leidžianti visuomenės informavimo priemonėms rinkti, gauti ir skleisti bet kokią informaciją apie asmens sveikatą, nepaisant kokiais tikslais tai būtų daroma. Minėta, kad Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint užtikrinti asmens privatų gyvenimą ir jo asmens sveikatos paslapties neliečiamumą. Taigi šia įstatymo norma padaryta Visuomenės informavimo įstatymo išimtis būtent dėl konstitucinės vertybės – asmens sveikatos, kurios neatskiriama dalis yra ir jos paslapties neliečiamumas, apsaugos.

Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistams draudžiama, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus, pažeisti asmens privataus gyvenimo ar asmens sveikatos informacijos, kuri sudaro asmens sveikatos paslaptį ir kurią jie sužinojo eidami profesines pareigas, konfidencialumą. Taigi šia įstatymo norma taip pat ribojamas informacijos apie asmens sveikatą teikimas. Esant tokioms normoms, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad šis įstatymas yra specialus, nustatantis informacijos apie asmens sveikatą ieškojimą, gavimą ir skleidimą.

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (1996 m. spalio 3 d. Nr. I-1562 redakcija) 1 straipsnyje buvo nustatyta paciento teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pacientas – asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis, ir gaudamas šias paslaugas turi įstatymų nustatytas teises bei pareigas. Taigi pagal šį įstatymą buvo nustatyta išskirtinė asmens (paciento) teisė į privataus gyvenimo apsaugą, kai tas asmuo naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis.

Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pacientų privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama pacientų sutikimu ir tik tuo atveju, jei tai yra būtina diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti. Ši įstatymo norma skirta sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams. Tačiau šio straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas informacijos apie paciento sveikatą konfidencialumas, net ir tuo atveju, jei šis yra miręs. Taigi pagal šias įstatymo normas kitiems asmenims, – ne sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, be paciento raštiško sutikimo buvo draudžiamas bet kokios informacijos apie paciento sveikatą ieškojimas. Neteisėtai surinkta ar gauta, kad ir atsitiktinai, informacija apie paciento sveikatą, be jo raštiško sutikimo negalėjo būti paskelbta. Tokia informacija negalėjo būti paskelbta be ieškovės raštiško sutikimo ir tuo atveju, jeigu ji savo negalėjimą atvykti į teismo posėdį grindė savo sveikatos būkle. Ieškovė informaciją apie negalėjimo atvykti į teismo posėdį priežastis buvo skirta tik teismui. Ieškovė nedavė sutikimo, kad jos nurodyta neatvykimo į teismo posėdį priežastis būtų skelbiama viešai. Šios informacijos buvimas, nepaisant teismo posėdžio viešumo ar kitų byloje asmenų teisės susipažinti ir žinoti bylos medžiagą, nesuteikia teisės kitiems asmenims viešinti ją. Dienraštis tokio draudimo nepaisė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, paskelbdamas informaciją be ieškovės raštiško sutikimo, dienraštis pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą.

Už padarytą teisės pažeidimą teisės normoje nustatytos sankcijos taikymą lemia ne tik pažeidimo padarymo faktas, bet ir aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Aplinkybės, turinčios reikšmės taikant sankciją, parenkant jos dydį, gali būti įstatyme nustatytos ar net nenustatytos. Taikyti ar netaikyti įstatymo nustatytą sankciją, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Ieškovės teisių pažeidimo padarymo metu buvo nustatytas moralinės žalos dydis nuo 5000 iki 10 000 litų (1964 m. CK 7¹ straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė maksimalų atlygintinos žalos dydį, todėl pagal ieškovės kasacinį skundą jis negali būti didinamas.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.