Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei dalyvaujant išteisintajam S. M., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo, privataus kaltintojo E. B. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d., 155 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad S. M. buvo kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d., 155 str. 2 d. tuo, kad 2013 m. spalio 25 d. apie 20 val. 10 min. (duomenys neskelbtini) antrojo aukšto koridoriuje, E. B. grįžtant iš parduotuvės su K. B., K. B. girdint, S. M. vos išvydęs E. B., be jokios priežasties išvadino jį necenzūriniais žodžiais: „kurva, pyderu, avies išpera“, tuo įžeisdamas E. B. garbę ir orumą. Dėl šio įvykio 2013-10-25 apie 20 val. 15 min., siekiant sutramdyti S. M., E. B. paskambino Alytaus VPK Druskininkų PK OVG budėtojui ir iškvietė policijos pareigūnus, atvykus pareigūnui R. T., šiam girdint S. M. išvadino E. B. „pederastu“.

Nukentėjusysis, privatus kaltintojas E. B. skundžia Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti, pripažinti S. M. jo atžvilgiu išsakytus žodžius įžeidžiančiais žmogaus garbę ir orumą, pripažinti jį kaltu pagal BK 155 str. 1 d., 155 str. 2 d., nubausti ir priteisti 1896 eurus neturtinės žalos. Taip pat prašo pripažinti sunkinančia aplinkybe tai, kad S. M. už tokį patį nusikaltimą buvo baustas administracine tvarka. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino kaltinamajam pateikto kaltinimo nusikalstamos veikos padarymo mąstą, neteisingai, nesivadovaujant visetu, nevertino to, kad kaltinamas sistemingai bei ne kartą yra padaręs tokio pačio pobūdžio nusikalstamas veikas, dėl ko jau buvo baustas, kas turėjo įtakos priimant išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendis prieštarauja LR įstatymams, žmogaus gero elgesio normoms, etikai, pažeidžia asmens garbę bei orumą, įteisina galimybę įžeidinėti žmogų ateityje.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 25 d. apie 20 val. 10 min. kaltinamasis išvadino E. B. „pediku“, nes kartą matė kaip E. B. su K. B. automobilyje bučiavosi. S. M. yra katalikas, todėl toks gyvenimo būdas jam nepriimtinas. Pavartotas žodis - literatūrinis, nieko neįžeidžiantis - pavadino taip, kaip matė. Konfliktas kilo dėl E. B. nuolatinio rūkymo koridoriuje, jis pats nerūko 40 m. Teismas vertindamas tokius išteisintojo paaiškinimus, juos turėjo vertinti kritiškai, kadangi žodis „pedikas“ nėra lietuvių kalbos literatūrinis, atvirkščiai viešos internetinės žodžių žodyne minimas kaip įžeidžiantis žargonas, vartojamas siekiant įžeisti žmogų, pažeminti asmenybę. Teismas S. M. pasisakymus, neva matė kaip E. B. su K. B. bučiavosi automobilyje, turėjo vertinti kritiškai, kadangi jis aiškino priešingai, neva blogai mato, yra aklas viena akimi. Jei asmuo ir rūko, tai nereiškia, kad rūkantį asmenį galima dėl to išvadinti įvairiais necenzūriniais žodžiais. Rūkymo atveju yra baudžiama pagal LR ATPK.

Skunde pažymima, kad buvo apklausta S. M. žmona L. A., tačiau teismas apie šios liudytojos liudijimus, visiškai nepasisako, nutyli. Liudytojos paaiškinimai iš dalies turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi liudytoja yra suinteresuotas asmuo bylos baigtimi, tačiau ji nurodė, kad jos nepilnametis sūnus ir žentas rūko. Vadinasi teisiamasis taip pat turi visas teises konfliktuoti su savo anūku ir žentu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje iš kaltinamojo žodžių nustatoma „dėl išsprūdusio žodžio gailisi, kaltas, kad nesusilaikė“ vadinasi, jei kaltinamasis gailisi, prisipažįsta kaltu, jis pilnai suvokia savo elgesį. Kitaip tariant kaltinamasis tyčia, siekdamas pažeminti kitą asmenį, jį įžeisti, išplūdo necenzūriniais žodžiais. Apklausiamas liudytoju K. B. teismui patvirtino tai, kad S. M. E. B. viešoje vietoje be pagrindo išvadino necenzūriniais žodžiais (tačiau teismas į tai priimant nuosprendį neatsižvelgė). Liudytojas R. T., dirbantis Alytaus AVPK Druskininkų PK (duomenys neskelbtini) parodė, kad S. M. E. B. pavadino „piderastu“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas nurodė, jog dėl panašaus pobūdžio konfliktų tarnybos metu ir anksčiau buvo kviečiamas, vadinasi įžeidinėjimai iš kaltinamojo vyksta periodiškai, pastoviai. Teismas vertindamas pareigūno parodymus negalėjo jų vertinti kritiškai, kadangi pareigūnas nėra suinteresuotas bylos baigtimi.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas vertindamas šios bylos aplinkybes turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad: 2013 m. lapkričio 25 d. Druskininkų miesto apylinkės teismas išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą ryte (t. 1, b.l. 81) S. M. nubaudė pagal LR ATPK 174 str. už E. B. įžeidinėjimą viešoje vietoje, išvadinant jį necenzūriniais žodžiais, o vakare tą pačią dieną jis vėl pakartojo tą patį nusikaltimą, išvadindamas E. B. tais pačiais necenzūriniais žodžiai. Priimtasis nutarimas administracinėje byloje jokio tikslo nepasiekė. Vertinant teismo priimtą nutarimą administracinėje byloje, 2015 m. kovo 3 d. to pačio teismo nuosprendžiu, už tą patį nusikaltimą, kurį buvo padaręs ryte ir pakartojo vakare buvo išteisintas. Tokiu atveju teismo nutartys prieštarauja viena kitai. Nuosprendyje nurodoma, kad S. M. plūdo E. B. nenorėdamas pažeisti viešąją tvarką, bet siekdamas jį įžeisti, tai tik įrodo įžeidimo, įžeisti siekio, įžeisti faktą ir S. M. kaltumą. Posėdžiai ne kartą nevyko dėl S. M. piktybiško neatvykimo į juos.

Apeliantas teigia, jog Kauno apygardos teismas nagrinėdamas skundą turėtų atsižvelgti ir į tai, kad byloje esančiame nutarime S. M. pripažintas nukentėjusiu bei S. M. pripažintas kaltinamu asmeniu, tai tik įrodo, kad teismas elgiasi neadekvačiai. Nėra aišku, kas šioje byloje yra nukentėjusysis. Sprendimas ištaisytas nebuvo. Iš nuosprendžio matyti, kad 2013 m. spalio 25 d. į įvykių dėl kurių vyksta ši byla, 2014 m. spalio 18 d. kaltinamasis S. M. nesiliaudamas priekabiavo prie nukentėjusiojo bei liudytojo K. B.. Nuosprendyje minima, kad visą konfliktą pradėjo nukentėjusysis S. M., tai tik turėjo teismui įrodyti kaltinamojo negatyvų elgesį bei linkimo į smurto panaudojimą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Iš kitų bylų, teismas turėjo susidaryti nuomonę apie S. M. asmenybę kaip terorizuojančią žmones žodžiais. Pastovų psichologinį recidyvistą, puldinėjantį žmones.

Teismas pripažino, kad nėra pagrindo abejoti duotais nukentėjusiojo ir liudytojo K. B. bei pareigūno R. T. parodymais teisme ir teismas nustato, kad teisiamasis viešoje vietoje E. B. išvadino necenzūriniais žodžiais. Teismas turėjo vertinti kaltinamojo asmenybės visumą, tai reikštų asmens sunkinančią aplinkybę, įvertinant tai, kad dar E. B. negyvenant kaip nukentėjusiajam kaimynystėje su kaltinamuoju, kaltinamasis naudojo psichologinį smurtą prieš liudytoją K. B. (t. 1, b.l. 86). Teismas vertindamas nusikaltimo visumą, turėjo atkreipti ir ypatingą dėmesį, kad kaltinamasis jau vykstant šiam teisminiam procesui 2014 m. spalio 8 d. savo elgesiu kartodamas psichologinį-žodinį smurtą išprovokavo konfliktą ir puolė mušti niekuo dėtą liudytoją K. B.. Toks kaltinamojo daugkartinis elgesys kelia pavojų aplinkiniams. Teismas visumoje turėjo nedviprasmiškai suprasti, kad kaltinamasis yra psichologinis recidyvistas, vartojantis alkoholį ir linkęs naudoti fizinę jėgą. BK 2 str. 4 d. kaip tik ir numato (sudėtį) šiuo atveju baudžiamoji sudėtis ir yra aukščiau išdėstyta visuma. Teismas vertindamas S. M. pasiteisinimus apie nuolatinius tarpusavio konfliktus su E. B., turėjo vertinti kritiškai, kadangi nesant konfliktui, nebūtų dėl kaltinamojo psichologinio terorizmo, kreiptasi į teismą. S. M. pasiteisinimas neva nepalaikomi draugiški santykiai ir nesisveikinama su kaltinamuoju, taip pat vertintini kritiškai. Jeigu būtų palaikomi žmogiškieji santykiai, t.y. draugiški, mandagūs - šio proceso nebūtų, kaip ir nebūtų pagrindo kaltinamajam procesui. Teisiamojo paaiškinimai diskriminacijos apraiškos bei S. M. šmeižtas. LR įstatymai, LR Konstitucija draudžia bet kokią diskriminaciją, tačiau teismas nuosprendyje kaip ir prisideda prie įstatymų nepaisymo. Atkreiptinas dėmesys į teisiamojo išsakytus necenzūrinius žodžius, dėl dalies necenzūrinių žodžių teismas nepasisako.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad tai yra BK uždrausta veika - tačiau anot teismo nors ir nustatyta, kad S. M. viešoje vietoje išvadino necenzūriniais žodžiais, galima būtų vertinti kaip BK leistiną veiką. Teismo išvada, kad veika turi būti pripažinta pavojinga, prieštarauja ne tik moralės normoms, bet ir žmogiškojo bendravimo prigimčiai, darytina išvada, kad teisminiai veiksmai galimi tik įvykus tam tikram žiauriam nusikaltimui, smurtiniam nusikaltimui. Teismas turėjo pripažinti S. M. įžeidimus pavojingais, kito asmens psichologinį poveikį, psichologinį terorizmą, privedant kitą žmogų iki psichologinio nepasitenkinimo. Nuosprendyje taip pat minima, kad veika padaroma baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams. Kaip tik šį gėrį - žmogaus garbę ir orumą - turi ginti teismas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad prie skundo buvo pateiktas civilinis ieškinys, dėl dešimt tūkstančių litų neturtinės moralinės žalos atlyginimo, kuri turėjo būti priteista iš S. M.. Teismas atmesdamas civilinį ieškinį turėjo įvertinti ir tai, kad S. M. ne tik įstatymo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į civilinį ieškinį, bet ir atsakydamas į kaltintojo klausimus ar sutinka su civiliniu ieškiniu atsakė „sutinku“, tačiau nesutiko su ieškinio kaina. S. M. išsakyti užgaulūs žodžiai E. B. adresu teismo yra vertinami kaip padorūs, nėra ciniškumo forma, neprieštaraujantys visuomenėje priimtųjų etinių normų ir elgesio taisyklių, ir nėra išreikštas nukentėjusiojo paniekinimas bei pažeminimas, ir kad S. M. veiksmai nebuvo užgaulūs ir nusikalstami šiuo pagrindu ir buvo S. M. išteisintas. S. M. išteisinimas negalimas, kadangi jis ne tik sistemingai įžeidinėja E. B., bet ir kitus asmenis, jis ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, kurios poveikio nepadaro, S. M. teisme šioje byloje prisipažino išvadinęs E. B. necenzūriniais žodžiais ir gailisi.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintąjį, jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visas bylos aplinkybes ir nuo 2015-07-10 pasikeitusias baudžiamojo įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad nukentėjusiojo, privataus kaltintojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Kaltinime nurodomų nusikalstamų veikų padarymo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme veikos kurių padarymu buvo kaltinamas S. M. buvo kvalifikuotos pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 2 dalį, kaip įžeidimas. Tačiau pažymėtina, kad nuo 2015 m. liepos 10 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-1888, kurio 1 straipsnyje nustatyta pripažinti netekusiu galios 155 straipsnį. Taigi šiuo metu veikos, kurių padarymu buvo kaltinamas ir nustačius, jog veikos nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, jog būtų galima pripažinti baudžiamuoju nusižengimu ar nusikaltimu, išteisintas S. M. yra dekriminalizuotos. Todėl, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, S. M. veiksmai jokiu būdu negali būti vertinami kaip nusikalstami ir užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai pritaikius sprendimo priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nepadarius esminių BPK pažeidimų. Pasikeitusi įstatymo redakcija nekeičia skundžiamame nuosprendyje nurodyto S. M. išteisinimo pagrindo, kadangi S. M. išteisinimo pagrindas numatytas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (nesant S. M. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) yra teisingas ir pagal nuo 2015 m. liepos 10 d. galiojančią BK redakciją.

Įvertinus tai, kad pagal naująją baudžiamojo įstatymo redakciją, S. M. veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami ir užtraukti baudžiamosios atsakomybės, teismas nevertina apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisako.

Nesant S. M. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. išteisinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiojo, privataus kaltintojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo, privataus kaltintojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.