Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-23 · Administracinė byla Nr. AS-858-892-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-23
Bylos Nr.
AS-858-892-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02225-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
G. B.
Atsakovas
Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS858-892/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02225-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus daliniui dėl rašto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus dalinio (toliau – ir atsakovas, Vilniaus dalinys) 2007 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 47/1SD-95 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas).

Pareiškėjas pažymi, jog Rašte pateiktos informacijos pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai reikalaujama, jog pareiškėjas privalėjo vykdyti kitos institucijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl pareiškėjui buvo neteisėtai praplėstos pareigos, kurios sukėlė akivaizdžias pasekmes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. priimtoje nutartyje pareiškėją išteisino dėl dokumentų klastojimo bei dalyvavimo bendrininkų grupėje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (civilinė byla Nr. 2K-390/2010), tačiau paliko galioti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nusikaltimo sudėtį, remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10-174/2010, kuris paremtas teismui skundžiamu Vilniaus dalinio vado Raštu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 26 d. nutartimi (b. l. 17-18) nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo G. B. skundą kaip nenagrinėtiną teismų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundžiamame dokumente nurodoma informacija yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio, ja nėra sukeliamos kokios nors teisinės pasekmės pareiškėjui ar kitiems suinteresuotiems asmenims, dėl kurių galėtų pasikeisti šių asmenų teisių ar pareigų apimtis, todėl Raštas nelaikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.

III.

Pareiškėjas G. B. atskiruoju skundu (b. l. 21-29) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir įpareigoti pareiškėjo skundą išspręsti iš esmės. Atskirajame skunde nurodoma, jog 2007 m. gegužės mėnesį, būdamas Tarnybos Vilniaus dalinio Mobiliosios kuopos būrio vadu, pareiškėjas buvo komandiruotas į Klaipėdos miestą padėti policijai užtikrinti viešąją tvarką. 2007 m. liepos 5 d. Klaipėdos miesto vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. priimtoje nutartyje pareiškėją išteisino dėl dokumentų klastojimo bei dalyvavimo bendrininkų grupėje pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (civilinė byla Nr. 2K-390/2010), tačiau paliko galioti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nusikaltimo sudėtį, remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10-174/2010, kuris paremtas teismui skundžiamu Vilniaus dalinio vado Raštu.

Pareiškėjas pažymi, jog komandiruotės Klaipėdoje metu jis vykdė netiesiogines savo funkcijas. Tiesioginės pareiškėjui pavestos funkcijos yra numatytos Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatyme (toliau – ir VSTĮ) bei įtvirtintos pareiškėjo 2007 m. balandžio 2 d. pasirašytoje pareigybinėje instrukcijoje, todėl teismai nepagrįstai ir neteisėtai pripažino pareiškėją baudžiamosios atsakomybės subjektu, prilygino jį policijos pareigūnui bei nuteisė už tai, jog jis pažeidė Lietuvos policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 (toliau – ir Instrukcija), 65.12 punktą, kuriame įtvirtinta pareiga nustatyta tvarka įforminti eismo įvykius. Pareiškėjo nuomone, Rašte pateikta informacija suformavo prielaidą, kuria rėmėsi Klaipėdos apylinkės, Klaipėdos apygardos bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jog pareiškėjas privalėjo vadovautis kitos institucijos teisės aktais, nors tai prieštarauja tiek Lietuvos valstybės statutinių įstaigų valdymo principui, tiek Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir PVĮ) 2 straipsnio 3 daliai, 17 straipsnio 2 daliai. Rašte pateikta informacija prieštarauja ir Instrukcijos nuostatoms. Pažymi, jog Tarnyba nėra policijos sistemos sudedamoji dalis, jos veiklą reglamentuoja ne policijos veiklos įstatymas, bei kiti su policijos veikla susiję poįstatyminiai aktai, o VSTĮ. Tarnybos pareigūnai nėra priimti dirbti į policijos įstaigą, neturi nei policijos aprangos, nei policijos tarnybinių pažymėjimų. Pasitelkimo padėti policijai metu, vykdydami jiems įstatymo pavestas funkcijas, Tarnybos pareigūnai vadovaujasi VSTĮ bei savo kompetencijos ribose padeda policijai ir kitoms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pavaldžioms įstaigoms. Pabrėžia, jog pareiškėjo kaip būrio vado pareigybinė instrukcija nesuteikia jam nei įgaliojimų, nei teisės forminti eismo įvykių. Instrukcija suteikia teisę forminti eismo įvykius policijos pareigūnams.

Pabrėžia, jog Raštas yra oficialus dokumentas, kurio pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai buvo sukurti, bei remiantis jame pateikta informacija teismų įteisinti, neteisėti teisiniai santykiai, reglamentuojantys Tarnybos, bei Lietuvos policijos pareigūnų statusą turinčių pareigūnų veiklą, kurie tokia apimtimi nėra apibrėžti nei įstatymais, nei poįstatyminiais aktais, Tarnybos vado instrukcijomis, ar įsakymais. Pažymi, jog skunde išdėstyto turinio pagrindu yra sprendžiamas ir tarnybinio pobūdžio ginčo klausimas, kadangi pareiškėjas buvo priimtas dirbti į Tarnybos instituciją Tarnybos pareigūnu, bei jo statusą apibrėžė būtent VSTĮ. Rašte pateikta informacija nepagrįstai ir neteisėtai išplėstai apibūdino pareiškėjo statuso sampratą bei pareigų vykdymo apimtį. Remiantis Rašto turiniu, nepagrįstai ir neteisėtai reikalaujama, jog pareiškėjas privalėjo vykdyti kitos institucijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl pareiškėjui buvo neteisėtai praplėstos pareigos, kurios sukėlė akivaizdžias pasekmes. Pareiškėjas nurodo, jog dėl priimtų teismų sprendimų jis kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. 2011 m. balandžio 7 d., Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, bei nurodė, jog artimiausiu metu jo byla bus išnagrinėta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. nutartimi, kuria teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo G. B. skundą kaip nenagrinėtiną teismų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundžiamame Rašte nurodoma informacija yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio, ja nėra sukeliamos kokios nors teisinės pasekmės pareiškėjui ar kitiems suinteresuotiems asmenims, dėl kurių galėtų pasikeisti šių asmenų teisių ar pareigų apimtis. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo skundžiamo akto.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 23, 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę. Tačiau pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja bylas atsižvelgdami į jiems ABTĮ nustatytą kompetenciją.

Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-966/2006). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje skundžiame Rašte, skirtame Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorei, pasisakoma, kad Tarnybos pareigūnai jų pasitelkimo padėti Lietuvos policijai užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą atveju vykdydami tarnybines pareigas vadovaujasi Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos įstatymo, Lietuvos policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660, nuostatomis. Taip pat kartu su šiuo raštu buvo siunčiamas pareiškėjo bei Vilniaus dalinio Intendantinės kuopos automobilių būrio jaunesniojo specialisto K. K. pareigybių aprašymų kopijos (b. l. 14).

Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamame Rašte nurodytos informacijos, kuri yra klaidinga, pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai reikalaujama, jog jis privalėjo vykdyti kitos institucijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl jam buvo neteisėtai praplėstos pareigos, kurios sukėlė akivaizdžias pasekmes, t. y. jis buvo pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2010, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10-174/2010). Pareiškėjo nuomone, dėl šių priežasčių Raštas yra skųstinas administracine tvarka (b. l. 1-6, 21-29).

Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant, ar Raštas, kaip galimas ginčo objektas administraciniame teisme, atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, būtina atkreipti dėmesį į tai, ar jis atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Šiuo atveju ABTĮ 2 straipsnio 14 dalis numato, kad individualus teisės aktas yra tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį administracinis aktas yra vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, įtakojantis šio subjekto teises ir pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-763/2011, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-789/2009).

Šiuo atveju pareiškėjo ginčijamas Raštas negali būti laikomas individualiu teisės aktu, priimtu pareiškėjo atžvilgiu, nes jame pateikiama informacija yra informacinio pobūdžio, Rašte yra išdėstoma nuomonė dėl taikytinų teisės aktų, tačiau jame nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Pažymėtina, jog iš Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendžio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties matyti, kad pareiškėjas teikė bendrosios kompetencijos teismams argumentus dėl įvykio metu, kai jis buvo pasitelktas padėti policijai užtikrinti viešąją tvarką, jam taikytinų teisės aktų. Bendrosios kompetencijos teismai vertino bylos faktines aplinkybes, atsižvelgė į Rašte pateiktą informaciją dėl pareiškėjui taikytinų teisės aktų ir darydami atitinkamas išvadas sprendė klausimą dėl pareiškėjo buvimo baudžiamosios atsakomybės atitinkamų veikų subjektu (pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis). Kaip jau buvo minėta, kadangi Rašte nėra įvardinta aiškiai bei imperatyviai suformuluotų visuomeninio santykio dalyviams privalomų elgesio taisyklių, todėl jis negali būti skundžiamas administracine tvarka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčas dėl Rašto panaikinimo nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, kadangi Raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, įtakojantis pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus ir galintis būti ginčo dalyku administraciniame teisme (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d.), todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. nutartis paliktina nepakeista, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis