Šiaulių apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant suinteresuoto asmens antstolio A. L. atstovui antstolio padėjėjui D. Ž., neatvykus pareiškėjai J. P., gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, suinteresuotam asmeniui (skolininkui) T. P., teismo šaukimas įteiktas tinkamai ir išieškotojo UAB ,,Kapitalo valda“ atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą dėl antstolio A. L. veiksmų, suinteresuoti asmenys: antstolis A. L., išieškotojas UAB ,,Kapitalo valda“ ir skolininkas T. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis 2013-09-05 patvarkymu nusprendė netenkinti pareiškėjos J. P. skundo dėl šių motyvų.

Nurodė, kad pareiškėja yra skolininko T. P. sutuoktinė, dirba ir gauna darbo užmokestį, todėl antstolis vadovaudamasis CPK 667 str. 1d. 2013-08-22 patvarkymu areštavo jos darbo užmokestį, bei įpareigojo darbdavį sustabdyti piniginių lėšų jai išmokėjimą iki atskiro antstolio patvarkymo. Taip pat antstolis 2013-08-22 pasiūlymu Dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje nustatymo, vadovaudamasis CPK 667 str. 1d. pasiūlė išieškotojui, skolininkui ir pareiškėjai per 20 dienų terminą kreiptis į teismą dėl skolininko T. P. turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su bendraturte J. P. nustatymo. Nurodė, kad dėl šio pasiūlymo, tik išieškotojas kreipėsi į teismą. Antstolis neigė, kad pažeidė CPK 586 str. nuostatą, pradėdamas išieškojimą iš bendro sutuoktinių turto, nes pats skolos išieškojimas nėra vykdomas. Teigė, kad remiantis CK 3.88 str. 1d. 5p., antstolis tik aprašė pareiškėjos pajamas, gaunamas iš darbinės veiklos (CPK 667 str. 1d.). Nurodė, kad antstoliui nėra teisinio pagrindo remtis CK nuostatomis. Teigė, kad dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo sprendžia teismas, o ne antstolis. Nurodė, kad antstolis siekė tik nustatyti skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje, iš kurios ateityje bus vykdomas išieškojimas. Mano, kad antstolis veikė pagal CPK 667 str. nustatytus reikalavimus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti jo veiksmų neteisėtumą. Papildomai nurodė, kad pareiškėjos gaunamos pajamos viršija MMA, atsižvelgiant į darbdavio pateiktą 2013-08-30 pažymą. Remiantis aukščiau nurodytu antstolis netenkino pareiškėjos skundo.

Antstolio atstovas D. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad 2013-08-22 patvarkymu areštavo tik bendrą pareiškėjos ir jos sutuoktinio turtą bendrai skolos sumai, t.y. skolininko skolai ir vykdymo išlaidoms atlyginti. Teigė, jog antstolio veiksmai buvo teisėti, kadangi jie atitinka CPK 667 str. nuostatas. Be to vykdymo proceso dalyviams buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su kitais asmenimis nustatymo. Dėl gauto pasiūlymo į teismą kreipėsi tik išieškotojas. Nurodė, kad kito sutuoktinio gaunamose pajamose yra ir skolininko pajamų dalis, atsižvelgiant į CK 3.88 str. 1d. 5p., nuostatą. Kadangi antstolis veikė pagal CPK 667 str. nustatytus reikalavimus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog antstolio 2013-08-22 patvarkymas yra neteisėtas ir jį panaikinti. Dėl to prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai.

Iš vykdomojoje ir nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja J. P. ir suinteresuotas asmuo T. P. 2012-10-17 sudarė santuoką, kuri buvo nutraukta 2013-12-17 pagal Biržų raj. apylinkės teismo 2013-11-14 sprendimą. Išieškotojas pagal 2009-03-04 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį perėmė visas reikalavimo teises į skolininką iš UAB ,,Ūkio banko lizingas“. Išieškotojas minėtos sutarties pagrindu kreipėsi į Pasvalio raj. apylinkės teismą, kuris 2012-10-10 sprendimu už akių tenkino ieškovo (išieškotojo) reikalavimą atsakovui (skolininkui) T. P. ir priteisė kreditoriui iš skolininko 8 253,27 Lt sumą. Išieškotojas 2012-11-20 kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko T. P. turto ar piniginių lėšų pateikdamas vykdomąjį raštą. Antstolis nustatęs, jog skolininkas yra santuokoje su pareiškėja 2013-08-22 priėmė patvarkymą Nr. AN055420 Dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo. Šį procesinį sprendimą antstolis priėmė remdamasis CK 3.88 str. 1d. 5p. Tenka pastebėti, kad ši kaip ir kiekviena teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos prasmę (teleologinis aiškinimo būdas). Pirmiausia, tokiu būdu nors įstatymas ir kalba apie bendrąją sutuoktinių nuosavybę, tačiau ir tuomet būtina atsižvelgti, kad šios sumos yra apskaičiuojamos pagal asmeninio pobūdžio prievoles, kylančias iš darbo santykių, o tretiesiems asmenims nėra leidžiama kištis į sutartinius santykius (CK 6. 189 str.). Ginčo atveju skolininkas yra T. P., o ne J. P., kuriai darbdavys už atliktą darbą moka darbo užmokestį. Antra, nors darbo užmokestis nuo perdavimo momento tampa bendrąja jungtine nuosavybe, bet tuo pačiu jis yra skirtos šeimos reikmėms, įskaitant ir kitą sutuoktinį, tačiau jis atskirai nėra skirtas kito sutuoktinio asmeninių prievolių užtikrinimui ar įvykdymui. Teismas sutinka su pareiškėjos skunde nurodytu argumentu, kad antstolis pirmiausia, turėjo išsiaiškinti skolininko prievolės kilmę, o ginčo atveju matyti, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo T. P. santuoką sudarė 2012-10-17 (4 b.l.). Skolininko prievolė išieškotojui atsirado dar iki 2009 metų, tai yra iki jų santuokos sudarymo. Iš to seka, kad už nurodytą prievolę išieškotojui yra atsakingas pats skolininkas T. P., o ne kartu ir pareiškėja J. P. (kaip buvusi sutuoktinė). Kaip teismas jau yra nurodęs ginčo atveju negalima remtis vien tik formaliu įstatymo aiškinimu, tai yra tiesmukiškai darant išvadą, kad pareiškėjos atlyginime yra ir skolininko turto dalis. Tokia išvada ginčo atveju galėtų būti tik tuomet jei ir skolininkas būtų perdavęs pareiškėjai savo atlyginimą ir jis būtų panaudotas (naudojamas) šeimos poreikiams. Bylos duomenis nustatyta, kad skolininkas gavo pajamų tik iki 2012-08-14, tačiau per šį laikotarpį jam tebuvo išmokėta labai nedidelė išmoka. Be to kaip teismas jau yra nurodęs, skolininko darbo santykiai nutrūko dar iki santuokos su pareiškėja. Todėl laikytina, kad skolininkas kaip buvęs sutuoktinis, neturi teisės į pareiškėjos atlyginimo dalį ir šį dalis negali būti laikoma asmeninę jo dalimi, kuri gali būti skirta jo prievolėms apmokėti. Trečia, šią teismo išvadą patvirtina ir Biržų raj. apylinkės teismo 2013-11-14 sprendimas, kuriuo santuoka tarp pareiškėjos ir skolininko nutraukta bendru sutikimu, teismui patvirtinant ir santuokos nutraukimo sutartį. Pastarojoje nurodyta, kad sutuoktiniai santuokos nutraukimo metu, ne tik neturi bendro dalintino turto, bet ir kreditorinių įsipareigojimų. Atskirai pastebėtina, kad skolininkas jau 2011-08-28 buvo sulaikytas, o po to ir suimtas. Vėliau 2012-03-29 nuosprendžiu pripažintas kaltu. Iš paminėto seka, kad skolininkas jau nuo 2011-08-28 negauna jokių pajamų iš darbo santykių. Be to antstolis gavęs pareiškėjos skundą jo netenkino formaliais motyvais, tai yra visiškai neįsigilinęs ne tik į faktines aplinkybes, bet ir jas ignoruodamas. Pareiškėja skunde nurodė, kad augina nepilnametį sūnų, tačiau antstolis į šį faktą nekreipė dėmesio ir paliko galioti visą apimtimi patvarkymu taikytą areštą. Tokie antstolio veiksmai pirmiausia, pripažintini neteisėtais, dėl to, jog išskaitų iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies dydį nustato LR CPK 736 straipsnis. Išskaitų dydis diferencijuojamas priklausomai nuo vykdomojo dokumento pobūdžio, išmokų dydžio. LR CPK ir LR DK skirtingai reglamentuoja galimų išskaitų dydį. Vadovaujantis LR CPK 1 straipsnio 1 dalimi, vis dėlto taikytinos LR DK normos, pagal kurio 225 straipsnio 2 dalį, darant išskaitas iš darbo užmokesčio pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama penkiasdešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio. Išskaitų dydis apskaičiuojamas imant pagrindu skolininkui išmokėti priskaičiuotas sumas, atskaičius iš jų mokesčius (privalomąsias įmokas). Antra, antstolis neįvertino ir tos aplinkybės, jog arešto atveju gali būti areštuota tik 50 proc. skolininko sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio dalies, o ne visas jai skirtas atlyginimas (darbo užmokestis) ir tariamai skolininko skolai sumokėti. Trečia, pažymėtina, kad valstybė nėra suinteresuota, jog iš skolininko vykdymo procese būtų paimtas visas turtas, kadangi tokiu atveju pati valstybė vėl turės socialiai šelpti skolininką ir jo šeimą. Todėl CPK nuostatos nustato ir imunitetus nuo išieškojimo tam tikram fizinių asmenų turtui. Skolininkui paliekamas turtas, kuris leidžia pačiam skolininkui ir jo šeimai išsaugoti pragyvenimui būtinas lėšas (CPK 668 str.).

Visuma aukščiau nurodytų faktų leidžia teismui daryti išvadą, jog antstolis savo patvarkymu pažeidė ne tik pareiškėjos, bet ir jos nepilnamečio sūnaus interesus, kas visiškai nesiderina su CK 3.3 str. nuostatomis (5 b.l.).

Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai yra nustatoma konkreti bendraturčio dalis, t. y. kai šį turtą skolininkas valdo, naudoja ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pagrindu. Ginčo atveju teismas būtent nenustatė tokių faktinių aplinkybių, o antstolis nepateikė jas patvirtinančių įrodymų. Pagal CPK 624 str. 2d. 1p. išieškojimas gali būti nukreiptas tik į skolininko priklausantį turtą, tačiau kadangi skolininkas tokio turto neturi, tai ir antstolio 2013-08-22 priimtas patvarkymas Dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo, bei to pačios dienos data priimtas ir pareiškėjai adresuotas siūlymas Dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo, naikintini. Taip pat panaikintinas ir 2013-09-26 priimtas antstolio patvarkymas netenkinti pareiškėjos skundo.

Pažymėtina, kad teismo sprendime pateikiamas teisės normos aiškinimas, kuris kartais gali reikšti ir naujos normos sukūrimą, visada yra susijęs su konkrečios bylos fabula. Todėl teismo sprendimas, skirtingai nei įstatymas, teisės šaltinio galią turi tik analogiškos bylos atveju. Šį teismo sprendimo, kaip teisės šaltinio, bruožą ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad „teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši teisės norma nereguliuoja“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 1998-08-29 nutartis civ. byloje Nr. 3K-122/1998, kat. 6).

Taigi teismo sprendimas svarbus ne tik ginčo šalims. Teismo sprendimas, ypač Aukščiausiojo Teismo, daro didelę įtaką visai teisės sistemai. Šiuo aspektu kontinentinės ir bendrosios teisės sistemos šalyse teismo sprendimo reikšmė skiriasi. Bendrosios teisės sistemos šalyse galioja stare decisis principas, reiškiantis, kad pats teismas yra saistomas savo anksčiau priimtų sprendimų (horizontalusis stare decisis principo poveikis) ir, kad žemesnių grandžių teismai privalo vadovautis aukštesnių teismų priimtais sprendimais (vertikalusis stare decisis principo poveikis). Tad teismo sprendimas tampa ne tik individualiu teisės taikymo aktu - kartu jis sukuria bendrąją taisyklę, kurią ateityje taikys ir kiti teismai, t. y. teismo sprendimas tampa teisės šaltiniu ir sukuriama vadinamoji precedentų teisė.

Kontinentinės teisės sistemos šalyse stare decisis principas formaliai nėra pripažįstamas. Tačiau iš tikrųjų padėtis yra kitokia. Būtinumas užtikrinti vienodą teismų praktiką, kartu visų asmenų lygybės įstatymui, teisinio aiškumo ir kitus teisės principus, taip pat teisės spragos, daugelio teisės normų neapibrėžtumas visiškai natūraliai lemia, kad precedentinė teismo sprendimo galia de facto pripažįstama ir kontinentinės teisės sistemos valstybėse, o taip pat ir Lietuva. Todėl ir šiose valstybėse teismas, ypač Aukščiausiasis Teismas, konkrečioje byloje išaiškinęs abstrakčios sąvokos turinį, dažnai sukuria precedentą, kuriuo taip pat vadovaujasi kiti teismai. Skirtumas tik tas, kad pagal bendrąją teisę precedentas yra pirminis teisės šaltinis, o kontinentinės teisės sistemos valstybėse teismo precedentas pripažįstamas antriniu teisės šaltiniu (CPK 4, 346 str.). Atskirai pastebėtina, kad Lietuvos teisinėje sistemoje kol kas neveikia horizontalusis stare decisis principas, nors teisininkų bendruomenėje tokie pageidavimai reiškiami.

Dėl to remiantis aukščiau nurodytais teisiniais argumentais teismas negali ir neturi teisinio pagrindo remtis bylos dalyvio antstolio atstovo nuorodomis į tariamai analogiškose bylose teismų priimamus procesinius sprendimus. Taip pat teismas byloje nepasisako ir dėl kitų neesminių procesinių pažeidimų vykdymo procese, kadangi jie neturi tiesioginės įtakos šalių ginčui ir jų teisiniams santykiams.

Remiantis aukščiau nurodytais argumentais teismas daro išvada, kad antstolio veiksmai prieštaravo vykdymo proceso normoms ir principams, todėl jie pripažintini neteisėtais, dėl to teismui yra pagrindas visiškai tenkinti pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 str. 1 d. 1 p., 510, 512 straipsniais,

nutaria:

1. Tenkinti visiškai pareiškėjos J. P. (a/k (duomenys neskelbtini) skundą ir antstolio A. L. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0159/12/01206/2012 pripažinti neteisėtais, vykdant išieškojimą pagal išieškotojo UAB ,,Kapitalo valda“ (į/k 126308223) pateiktą vykdomąjį raštą, išduotą 2012-11-14, dėl skolos išieškojimo iš skolininko T. P. (a/k (duomenys neskelbtini)

2. Panaikinti antstolio A. L. vykdomojoje byloje Nr. 0159/12/01206/2012 priimtus procesinius sprendimus: 2013-08-22 patvarkymą Nr. AN055420 Dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo, 2013-08-22 pasiūlymą Nr. AN 055423 Dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo ir 2013-09-26 patvarkymą Nr. AN 059562 Netenkinti skundo.

3. Nutarčiai įsiteisėjus grąžinti antstoliui vykdomąją bylas Nr. 0159/12/01206/2012.

Nutartis per 7 dienas nuo gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.