Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos – 44.2.4.2; 44.5.2.5; 44.5.2.17; 99.7

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014-02-21,

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas A. V., sekretoriaujant D. B., dalyvaujant ieškovui D. J., jo atstovei advokatei K. M., atsakovės atstovės, - Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, atstovui M. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal D. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, Policijos Departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, posėdyje išklausęs paties ieškovo, jo atstovės bei vienos iš atsakovę atstovaujančių institucijų (prokuratūros) atstovo paaiškinimus, ištyręs aukščiau aptartus kitų dviejų atsakovę (valstybę) atstovaujančių jos institucijų rašytinius paaiškinimus bei šalių dispozityviai į bylą pateiktus rašytinius įrodymus savo reikalavimams (atsikirtimams) pagrįsti, taip pat baudžiamosios bylos Nr. 66-1-00732-12 medžiagą, sprendžia nustatęs tokias juridiškai reikšmingas faktines ginčo bylos aplinkybes :

2012-07-12 Kauno apskrities VPK Kėdainių r. policijos komisariato vyresn. tyrėjas pagal T. V. tos pačios dienos protokolą-pareiškimą pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjos turo, - žiedo ir laikrodžio, plėšimo įsibrovus į jos butą pagal požymius sunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d., tą pačią dieną atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai : a) 13.55-14.45 val. atlikta įvykio vietos apžiūra, kurios metu paimti rankų pėdsakai nuo puoduko, kurį nukentėjusios pareiškimu lietė kaltininkas, taip pat kaltininko čiupinėtas pagalvės užvalkalas, b) 13.30-14.00 val. atliktas asmens (ieškovo D. J.) parodymas atpažinti (gyvai) nukentėjusiajai, kurio metu, dalyvaujant įtariamojo D. J. gynėjui, ji užtikrintai (įsitikinusi) pareiškė, kad iš plaukų, akių, bendrų veido bruožų atpažįstanti nusikaltimą prieš ją įvykdžiusi asmeniu būtent D. J., c) 14.50-15.30 val. atlikta nukentėjusios apklausa, d) 17.45-18.20 val. atlikta krata įtariamojo bei jo sugyventinės motinos būstuose, e) 17.15 min. pagal tyrėjo tos pačios dienos nutarimą, remiantis LR BPK 140 str., laikinai sulaikytas D. J.. Nutarimas sulaikyti tyrėjo motyvuotas visais trimis LR BPK 122 str. nustatytais pagrindais, kuriais remiantis gali būti skiriama kardomoji priemonė suėmimas, t.y. dėl pagrįsto manymo, kad įtariamasis D. J. slėpsis, trukdys procesui paveikdamas liudytojus ir darys naujus nusikaltimus. 2012-07-13 byloje atlikti tokie reikšmingi procesiniai veiksmai : a) D. J. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal LR BK 180 str. 2 d. ir jis apklaustas įtariamuoju, įvykdęs nusikaltimą neigė, nurodė, jog tuo metu leido laiką su sugyventine, taip pat matęsis su sugyventinės motina ir savo tėvu, b) atlikta papildoma nukentėjusios T. V. apklausa, kurios metu ji dar kartą patvirtino, jog be abejonių atpažinusi D. J. kaip ją apiplėšusį asmenį, be to, papildomai nurodė, kad atpažinimo pabaigoje šiam prisistatant, ji jį atpažino ir pagal balsą bei tartį, c) atlikta D. J. asmens (kūno) apžiūra, užfiksuota tatuiruočių buvimo faktas, jų lokalizacija, dydis ir piešinys, d) pagal prokuroro pareiškimą priimta Kėdainių r. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis paskirti sulaikytam įtariamajam D. J. kardomąją priemonę suėmimą 15 dienų, skaičiuojant nuo 2012-07-12, nutartyje nurodyta jos apskundimo terminas ir tvarka. Suėmimas D. J. paskirtas vienu pagrindu, kuris numatytas LR BPK 122 str. 1 d. 3 p., - dėl pagrįsto manymo, kad jis darys naujus labai sunkius, sunkius ar įstatyme išvardintus apysunkius nusikaltimus. Teismas vertino, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti D. J. padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teismas sutrumpino suėmimo trukmės terminą nuo prokuroro prašytų 2 mėn. iki 15 dienų dėl pradinės tyrimo stadijos, kas teismo šioje byloje vertinama tokia priežastimi, - kad būtų surinkta dar daugiau papildomų duomenų suėmimo pagrindui pagrįsti (LR BPK 123 str. 5 d.). Skirdamas suėmimą teismas vertino ir duomenis apie padaryto nusikaltimo smurtinį pobūdį, jo sunkumą, įtariamojo asmenybę (kad jis įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, yra lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos ir bausmės dar nebaigęs atlikti), taip pat motyvuotai sprendė, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima užtikrintai pasiekti LR BPK 119 str. apibrėžtų jų skyrimo tikslų. Laikotarpiu nuo 2012-07-16 iki 2012-07-25 byloje apklausta 7 liudytojai, tame tarpe ir nurodyti įtariamojo D. J. kaip galintys patvirtinti jo nekaltumą, atliktos dviejų asmenų kūno apžiūros, paskirta objektų tyrimo užduotis specialistams, paimti tyrimui lyginamieji pavyzdžiai (viso, - 11 proceso veiksmų per 9 dienas). 2012-07-26 Kėdainių r. apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu įtariamajam D. J. kardomoji priemonė suėmimas pakeista į švelnesnes – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, tą pačią dieną 16.10 val. D. J. iš suėmimo paleistas. 2012-10-22 Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje prieš D. J. nutrauktas dokumente nurodant LR BPK 212 str. 1 p., 3 str. 1 d. apibrėžtą juridinį pagrindą - asmeniui nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau dokumento motyvuojamojoje dalyje prokuroro daroma bylos duomenis apibendrinanti išvadą, jog be pirminių nukentėjusios parodymų, byloje atlikus papildomus tyrimo veiksmus, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių D. J. dalyvavimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, nesurinkta, kas atitinka LR BPK 212 str. 1 d. 2 punkto turinį, o ne to paties straipsnio ir dalies 1-ąjį punktą, kaip yra dokumente. Todėl teismo sprendžiama, jog ikiteisminis tyrimas byloje turėjo būti prieš D. J. nutraukiamas ir faktiškai buvo nutrauktas dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta (nepavyko gauti) pakankamai duomenų, galinčių pagrįsti įtariamuoju buvusio D. J. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, t.y. kad tai būtent jis apiplėšė nukentėjusiąją (LR BPK 212 str. 2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teismo išvados dėl faktų, ginčui spręsti taikytina teisė ir sprendimo teisniai argumentai.

Lietuvos Respublikos CK (toliau, - CK) 6.272 str. 1 ir 3 d. d. įstatymo leidėjo valia nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo ir (ar) neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Be to, be turtinės žalos atlyginama ir neturtinė žala.

To paties kodekso 6.263 str. 1 ir 2 d. d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo (šiuo atveju valstybė, kaip atsakovė, per savo institucijų pareigūnus ir kitus jų darbuotojus, šiems atliekant valstybės jiems pavestas profesines, tarnybines pareigas) privalo laikytis tokio elgesio taisyklių (šiuo atveju, - BK, BPK ir kituose šalies bei tarptautinės teisės aktuose įtvirtintų materialinės ir procesinės teisės normų ir bendrųjų proceso principų), nustatydama jas atitinkantį pareigūnų procesinės veiklos teisinį reguliavimą, jos administravimą ir kontrolę, reikalavimus pareigybėms atitinkančios kompetencijos asmenų atranką joms užimti, tvarką ir sąlygas pareigūnų, kt. darbuotojų nuolatiniam kvalifikacijos kėlimui ir kt., kad jos institucijų darbuotojų veiksmais nebūtų padaryta kitam asmeniui, jo turtui žalos, o jeigu jau padaryta, privalo ją visiškai atlyginti.

CK 6.250 str. 2 dalyje pasakyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais, - šiuo atveju, kaip teismo jau pasisakyta aukščiau, tokia pareiga valstybei numatyta CK 6.272 str. 3 d. Minėto CK 6.250 str. 1-oje dalyje įstatymo leidėjo nebaigtu sąrašu yra apibrėžta neturtinės žalos samprata, galimas jos turinys, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, čia pasakyta, jog neturtinė žala be kitų atvejų yra ir dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, teismo įvertinta pinigais.

CPK 178 straipsnyje (įrodinėjimo pareiga) yra imperatyviai nustatyta kiekvienai ginčo šaliai procesinė pareiga įrodinėti ir įrodyti leistinomis procese įrodinėjimo priemonėmis aplinkybes, kaip faktus, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal tokį teisinį reguliavimą pareiga įrodyti tenka tam, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia ar bent jau nepripažįsta. Tokiu būdu šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui, aplinkybėmis, kurių pagal CPK įrodinėti nereikia, šiuo atveju nesiremiama.

Kadangi CK 6.272 str. 1 d. nustatytas objektyviosios civilinės atsakomybės atvejis, kai viena iš deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, - kaltė, yra preziumuojama įstatymu, įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio byloje sudaro kitų trijų privalomų egzistuoti deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų visuma, t.y. ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo (teisėjo) procesinių veiksmų neteisėtumas, žala ir tiesioginis priežastinis ryšis tarp veiksmų ir žalos, kaip pasekmės. Kaip jau minėta aukščiau, aptarto įrodinėjimo byloje našta šiuo atveju tenka būtent ieškovui. Pirmiausiai teismas turi nuspręsti, ar ieškovas byloje įrodė ar neįrodė tyrėjų, prokuroro ir (ar) teismo (teisėjo) veiksmų neteisėtumą, nes tik pripažinus šią objektyviosios deliktinės civilinės atsakomybės privalomąją sąlygą, galima nustatinėti kitas, taip pat ir žalą (2007-10-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2007). Šalies kasacinis teismas yra galutinai suformavęs teismų praktiką, jog išteisinamasis nuosprendis (analogiškai ir nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą asmens atžvilgiu) savaime nereiškia (nepreziumuoja) viso baudžiamojo proceso ar atskirų konkrečių procesinių veiksmų jame neteisėtumo, net ir išteisinamasis nuosprendis, kaip asmens visiško reabilitavimo aktas, nėra absoliutus pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad tokiame baudžiamajame procese laikinas sulaikymas, kardomoji priemonė ir (ar) kitos procesinės prievartos priemonės buvo taikytos neteisėtai. Šiuo atveju yra reikšmingas asmens išteisinimo ar ikiteisminio tyrimo nutraukimo prieš jį faktinis ir teisinis pagrindas sprendžiant, ar tam tikri procesiniai veiksmai byloje laikytini neteisėtais, taip pat svarbu, jog sulaikymu, suėmimu, kt. prievartos priemonėmis nebūtų padaryta savavališkų valstybės institucijų pareigūnų, teismo (teisėjo) veiksmų ir piktnaudžiavimo teise (2006-06-07 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007-04-20, 2007-10-09 teisėjų kolegijų nutartys civilinėse bylose Nr. Nr. 3K-3-169/2007, 3K-3-388/2007 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir šalies kasacinio teismo praktikoje nuosekliai plėtojama praktika, kad laikino sulaikymo, suėmimo pagrindas yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, - pradėjus baudžiamąją persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Lietuvos Respublikos BPK 140 str. 2 dalyje pasakyta, kad laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikaltimo padarymo vietoje ar tuoj po jo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno nutarimu jeigu yra trys sąlygos : yra BPK 122 str. numatyti pagrindai ir sąlygos suėmimui, būtina suvaržyti asmeniui laisvę dėl BPK 119 str. numatytų tikslų bei nėra galimybės itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo (D. J. sulaikymo dokumentas surašytas po darbo valandų, - 17.15 val.). Akivaizdu, kad laikino sulaikymo ir suėmimo materialieji pagrindai ir sąlygos yra iš esmės tie patys, todėl dėl jų teisėtumo spręstina kartu. Byloje kilo ginčas dėl to, ar baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamuoju buvęs D. J. padarė nusikaltimą (BPK 121 str. 2 d.). Teismas jau aukščiau detaliai aprašė, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti iki procesinių prievartos priemonių (sulaikymo ir suėmimo) skyrimo ir po jo (iki įtariamojo paleidimo į laisvę), taip pat kokie duomenys šiais veiksmais buvo gauti ir kokiais iš jų rėmėsi tyrėjas ir teismas (ikiteisminio tyrimo teisėja) sulaikydami ir suimdami ieškovą : nukentėjusioji apklausose du kartus, atsižvelgiant į jos amžių, sąžiningai ir pakankamai išsamiai bei nuosekliai apibūdino ją apiplėšusį asmenį, nurodydama tiek bendrųjų, tiek ir individualių (tatuiruotės piešinio fragmentas ir jos lokalizacija ant kaltininko kūno) požymių, užtikrintai atpažino būtent šios bylos ieškovą nusikaltimą padariusiu asmeniu tiek pagal jo išvaizdą, tiek ir pagal balsą bei tartį, ieškovo nurodytų kaip jo alibi turėjusių patvirtinti liudytojų, - jo artimųjų, parodymai pagrįstai kėlė ir kelia abejonių dėl jų patikimumo, be to, kas svarbiausia, jog jie nepaneigė objektyvios galimybės, kad ieškovas per byloje nustatytą labai trumpą laiką tame pačiame name galėjo įvykdyti nusikaltimą prieš nukentėjusiąją, t.y. teismo vertinimu, pagrįstai tiek tyrėjai, tiek prokuroras ir teismas šių liudytojų parodymus nevertino išskirtinai patikimais bei neginčytinai įrodančiais ieškovo nekaltumą, t.y. kad jis nedalyvavo nusikaltimo padaryme. Byloje taip pat kilo ginčas dėl to, ar buvo bylos duomenimis galėjusio būti pagrindžiamu pagrindo manyti, kad nebūdamas sulaikytas, suimtas ieškovas darys naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 1 d. 3 p. ir 4 d.). Kaip teismo jau taip pat pasisakyta aukščiau, sulaikant ir suimant ieškovą, tyrėjas ir teismas (teisėjas) tokį pagrindą konstatavo buvus, teismas nutartyje skirti suėmimą tokį savo manymą grindė nusikaltimo sunkumu, jo pobūdžiu ir pavojingumo visuomenei laipsniu (tyčinis sunkus smurtinis nusikaltimas prieš nusenusią ir dėl to iš esmės bejėgiškos būklės senutę), teismas savo sprendimą taip pat grindė ir aplinkybėmis, susijusiomis su sulaikyto įtariamojo asmenybe ir jos pavojingumu visuomenei, - kad jis yra recidyvistas, tame tarpe ir dėl labai sunkaus nusikaltimo (žmogžudystės), galimai ir vėl sunkiai nusikalto jo lyginio paleidimo iš įkalinimo įstaigos laikotarpiu (dar neatlikęs bausmės už pirmesnį labai sunkų tyčinį nusikaltimą). Šio teismo vertinimu, ieškovo ginčijamų byloje duomenų iš tiesų pakako tiek pareikštam įtarimui, tiek ir naujų nusikaltimų darymo grėsmei pagrįsti. Kadangi procesinės prievartos priemonės ieškovo atžvilgiu buvo skirtos ir taikytos įstatymo (BPK), Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nustatytu pagrindu, laikantis tam nustatytų procedūrinių normų, valstybės pareigūnams ir teismui veikiant neperžengiant kompetencijos ribų, jų skyrimą ir taikymą ieškovo atžvilgiu pripažinti neteisėtais nuo jų skyrimo momento nėra pagrindo. O kadangi aptariamos prievartos priemonės bendroje sumoje truko labai trumpai, - tik 14 parų, o be teismo (teisėjo) sprendimo ieškovas buvo sulaikytas netgi nepilnai parą, priemonės buvo taikomos pačioje tyrimo pradžioje, tiek iki jų skyrimo, tiek ir jas paskyrus ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo nuolat ir pakankamai intensyviai atliekami, tame tarpe tikrinama ir įtariamuoju buvusio ieškovo versija, ieškovui taikyta griežčiausia kardomoji priemonė iš karto, nelaukus suėmimo termino pasibaigimo, buvo pakeista į dvi švelnesnes kai tik buvo baigtas pagrindinių duomenų apie nusikaltimą rinkimas ir ieškovo kalinimas tapo nebebūtinu BPK 119 ir 121 str. str. normų požiūriu, šio teismo sprendžiama, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo laikiną sulaikymą ir (ar) suėmimą neteisėtais ir jų taikymo trukmės požiūriu, teismo vertinimu, pareigūnai ir teismas veikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir profesionaliai, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir CK 6.263 str. 1 dalyje apibrėžtos pareigos pažeidimo. Šioje vietoje yra taip pat svarbu atsižvelgti į kasacinio teismo praktikoje suformuotą įrodymų aiškinimo ir vertinimo taisyklę, - aukštesnio teismo instancine tvarka neperžiūrėta teismo nutartis skirti suėmimą (analogiškai neskųstas tyrėjo nutarimas laikinai sulaikyti) nuo jos įsiteisėjimo laikoma teisėta (šioje byloje ieškovas šios teisėtumo prezumpcijos, kaip teismas jau pasisakė aukščiau, įrodinėjimo procese nepaneigė). Kadangi ieškovas nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti teismo nutartį dėl suėmimo aukštesnės instancijos teismui (analogiškai tyrėjo nutarimą dėl sulaikymo, - prokurorui), tai turi būti vertinama kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o tai yra viena iš aplinkybių, kuri kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis sudaro pagrindą teismui patvirtinti tyrėjo nutarimo ir teismo (teisėjo) nutarties teisėtumą civilinio proceso taisyklių tvarka (2007-10-09 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2007).

Kaip jau pasisakyta aukščiau, šio teismo yra vertinama, gretinant prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu tarpusavyje motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis baudžiamosios bylos faktinių duomenų visumos kontekste, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu turėjo būti nutraukiamas ir faktiškai buvo nutrauktas ne visiškai ieškovą reabilituojančiu pagrindu, - nesurinkus pakankamai jo kaltę pagrindžiančių duomenų (BPK 212 str. 2 p.), - prokuroro nutarimo tekste nuoroda į BPK 212 str. 1 p. ir 3 str. 1 p. laikytina apsirikimo klaida. Nei minimas prokuroro nutarimas (savo motyvais), nei joks kitas baudžiamosios bylos dokumentas neginčytinai neįrodo, kad ieškovas nusikaltimo padaryti negalėjo ir jo tikrovėje nepadarė, - tiesiog nepavyko gauti pakankamai įrodymų nei įtarimui patvirtinti, nei jam paneigti.

Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčo bylą ir nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip CK 6.262 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, teismui nebelieka prasmės nustatinėti kitų dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – ieškovui padarytos žalos ir priežastinio ryšio (žr. – ta pati 2007-10-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-388/2007). Teismas sprendžia, kad ieškovas šioje byloje neįrodė ne tik pareigūno, prokuroro, teismo procesinių veiksmų neteisėtumo, bet ir fakto, kad jam šiais veiksmais buvo padaryta konkrečios realios žalos, pagal įstatymą galinčios būti vertinamos neturtine. Teismas sutinka su atsakovę atstovaujančių institucijų argumentu, kad ieškovo teiginiai ieškinyje bei paaiškinimai teismo posėdyje yra deklaratyvūs, vien subjektyvaus pobūdžio, byloje ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, nors teismas paskirstydamas įrodinėjimo pareigas parengiamajame posėdyje papildomai siūlė tokius teikti, kuris galėjo patvirtinti, kad, kaip teigia ieškovas, jam dėl laikymo areštinėje ir izoliatoriuje pablogėjo sveikata, kad jis patyrė ženklius neigiamus dvasinius išgyvenimus, kad jam buvo realaus pagrindo baimintis dėl artimųjų sveikatos ir socialinių ryšių su jais ateitimi. Tenka taip pat sutikti su prokuratūros atstovo argumentu, jog realiai nebuvę pagrindo visiems šiems ieškovo tvirtinamiems jo išgyvenimams dėl to, kad jis iki sulaikymo ir suėmimo, dėl kurių reikalaujantis žalos atlyginimo, jau buvo tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, tame tarpe nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, visais trimis atvejais jis buvo sulaikomas ir suimtas, kas bendroje sumoje truko apie 18 mėnesių, taip pat visais trimis atvejais buvo nuteistas realiomis terminuoto laisvės atėmimo bausmėmis, įkalinimo įstaigose bendroje sumoje buvo praleidęs kone 16 metų, - ieškovui buvo pažįstama ir įprasta areštinės ir izoliatoriaus aplinka bei buvimo juose sąlygos, jis jose ir pataisos namuose buvo jau praleidęs daugiau pusę viso savo gyvenimo (jo amžius nagrinėjamų įvykių metu buvo 32 m.). Be to, ieškovas nepateikė byloje jokių įrodymų dėl galimo jo sveikatos pablogėjimo, nurodė, kad dėl to po paleidimo iš areštinės niekur nesikreipė, nesiskundė, nesigydė, todėl šis ieškovo argumentas ne tik kad nepagrįstas įrodymais (CPK 178 str.), bet ir abejotinas bei nepatikimas jį vertinant pagal gyvenimišką logiką (CPK 185 str.). Teismas sutinka, kad asmenį sulaikius ir (ar) suėmus faktiškai yra apribojama jam judėjimo ir kt. laisvės, bendravimo su artimaisiais galimybės ir pan., tačiau pareigūnams ir teismui veikus teisėtai, tokie ribojimai įtariamam nusikaltimu asmeniui laikomi pateisinamais visuomenės saugumo ir kt. interesais, todėl vien sulaikymo ir suėmimo faktas nesuponuoja pagrindo preziumuoti, kad kiekvienu atveju yra padaryta neturtinės žalos CK 6.272 str. 1 d. požiūriu.

Nesant neteisėtų pareigūnų, teismo veiksmų ir žalos, kaip deliktinės civilinės atsakomybės privalomųjų sąlygų, negali egzistuoti ir tiesiogiai priežastingas ryšys tarp jų.

Padarytų išvadų visumos pagrindu ieškinys atmestinas visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šalys viena iš kitos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nereikalauja, jų nenurodė ir leistinais įrodymais nepagrindė, todėl teismas tokių nepaskirsto (CPK 93 str. 1 d.).

Bylinėjimosi išlaidas valstybei šioje byloje sudaro : 43,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 300 Lt žyminio mokesčio ir 964,34 Lt valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovui išlaidų, viso, - 1307,87 Lt. Jeigu byloje pareikštasis ieškinys atmetamas visiškai, tokias išlaidas valstybei atlyginti tenka pareiga ieškovui. Tačiau kadangi šios bylos ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo yra atleistas įstatymu, aptariamų išlaidų atlyginimas iš jo nepriteistinos, išlaidos kompensuotinos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 str. 1 ir 4 d. d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 263, 265, 268, 270, 301 ir 307 str. str., teismas

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.