- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-02
- Bylos Nr.
- 2S-999-781/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02487-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- T. R.
- Kategorijos
- 125.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas T. R. kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei V. A. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartimi (b. l. 7 - 8) atsisakė priimti ieškovo T. R. ieškinį atsakovei V. A. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išaiškino ieškovui, kad šį ieškinį jis turi pareikšti Jungtinės Karalystės kompetentingiems teismams. Nurodė, kad tiek atsakovės V. A., tiek nepilnamečio vaiko K. R. nuolatinė faktinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. LR Gyventojų registro tarnybos duomenimis nustatyta, kad V. A. ir K. R. nuo 2010 m. balandžio 26 d. yra išvykusios gyventi į Jungtinę Karalystę. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovė ir jo nepilnametė dukra šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje. Teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą tarp ieškovo ir atsakovės dėl ieškovo bendravimo su dukra tvarkos nustatymo taikytinos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, nuostatos (toliau tekste – Reglamentas), o ne nacionalinė teisė. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti šiame Reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Taigi, remiantis šio Reglamento preambulės 12 punktu, 8 straipsniu, pagrindinis bylų, susijusių su tėvų pareigų įgyvendinimu, teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Reglamentas neapibrėžia, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta. Nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas yra fakto klausimas. K. R. šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje kartu su motina V. A.. K. R. yra gimusi Jungtinėje Karalystėje. Tai patvirtina pateiktas prie ieškinio Gimimo akto įrašas Nr. 22.
Teismas, atsižvelgdamas į šias nurodytas faktines aplinkybes, pripažino, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl vadovaujantis Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2003 m. lapkričio 27 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, ir Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo, nuostatomis, sprendė, kad ši civilinė byla dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo yra teisminga Jungtinės Karalystės teismams.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas T. R. skundžia šią teismo nutartį, prašo ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškinį. Nurodo, kad pagal CK 1.11 straipsnio 3 dalį, teismas gali netaikyti užsienio teisės, jeigu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė. Apelianto nuomone, šis ginčas labiausiai susijęs su Lietuvos Respublikos teise. Atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti Lietuvoje, turinti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nors laikinai išvykus uždarbiauti į Jungtinę Karalystę, tačiau periodiškai grįžta į Lietuvą, jos ryšiai su tėvyne nėra nutrūkę. LR Gyventojų registro tarnybos duomenys neįrodo, kad atsakovė ir jos nepilnametė dukra turi nuolatinę gyvenamąją vietą užsienyje. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie jo gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Taip pat apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos adresą užsienio šalyje, o pagal CK 1.32 straipsnio 1 dalį, jeigu nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė. Be to, CK 3.172 straipsnis numato, kad LR piliečiai privalo vykdyti pareigą – turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, o šios pareigos nevykdymas prieštarauja gerai moralei, teisingumo ir sąžiningumo principams. Taip pat apeliantas nurodo, kad pagal CPK 785 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra LR pilietis ar asmuo be pilietybės. Ieškovas, atsakovė bei jų mažametė duktė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje nustatyta, kad K. R. gimė nesant jos tėvams santuokoje ir vaiko gyvenamoji vieta nei su vienu iš tėvų nebuvo nustatyta. Tačiau nepriklausomai nuo to, jog vaiko tėvai gyveno atskirai, abiejų tėvų teisės ir pareigos vaikui yra lygios, todėl atsakovės veiksmai išsivežant sūnų į Jungtinę Karalystę negali būti laikomi neteisėtu vaiko išvežimu (CK 3.156 str., Hagos Konvencijos 3 str.). Kadangi mažametės K. R. tėvai gyvena skirtingose E. S. šalyse, todėl spręsdamas teismingumo klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismingumą tokio pobūdžio bylose nustato T. R. (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau – Reglamentas). Šio Reglamento nuostatos yra taikomos visose E. S. valstybėse narėse, tiesiogiai ir yra viršesnės už nacionalinę teisę, todėl apelianto teiginiai, kad teismas privalėjo vadovautis CPK 785 straipsnio nuostatomis, yra nepagrįsti. Minėto Reglamento II skirsnio 8 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcija. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, o nepilnamečio fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str. 2 d.). Tačiau Europos Bendrijos teisėje vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nesutampa su nacionalinėje teisėje vartojama sąvoka ir šio termino prasmė aiškinama pagal Reglamento tikslus, siekius ir suprantamas taip, kad vaikui persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą, nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas naujoje valstybėje narėje sutampa su nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimu“ ankstesnėje valstybėje narėje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad dabartinė vaiko gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, kas leidžia daryti išvadą, kad vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe, o jo motina šioje šalyje turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Įvertinus, jog nuo 2010 m. balandžio 26 d. K. R. gyvena Jungtinėje Karalystėje su savo motina, teigti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, negalima.
Aukščiau paminėto Reglamento 2 skyriaus 9, 10, 12 ir 13 straipsniai nustato išimtis iš bendrosios taisyklės, nustatytos 8 straipsnyje, tačiau nesant Lietuvos Respublikoje priimtų sprendimų dėl tėvų bendravimo teisių su vaiku ar kitų susitarimų bei duomenų, kad šalių dukra iš buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos buvo išvežta neteisėtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Reglamento II skirsnio 9 ir 10 straipsnių. Reglamento 12 straipsnio 3 dalis nustato išimtį iš bendros taisyklės tuo atveju kai vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba vaikas yra tos valstybės narės pilietis. Kadangi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, darytina išvada, kad jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas (Reglamento 13 str.).
Dėl paminėtų motyvų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nepilnametei šalių dukrai gyvenant Jungtinėje Karalystėje, byla yra teisminga Jungtinės Karalystės teismui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.