Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė - Tamošiūnaitė,

teismo posėdyje išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės (toliau tekste - prokurorė) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutarties, kuria netenkintas prokurorės prašymas leisti klausytis D. U. telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 209 str., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d., 182 str. 2 d., dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu veikusių asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų.

2013 m. kovo 8 d. prokurorė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo.

Prašyme prokurorė nurodė, jog tyrimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. kovo 1 d., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo D. U., sąskaitos, nurodant paskirtį „sąskaitos papildymas“ D. U. į savo asmeninę sąskaitą, galimai E. V. nurodymu, nesant jokio teisėto pagrindo, ir nepagrįstai pervedė iš viso 204 400,00 Lt. Taip pat nustatyta, kad tuo metu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į J. P. sąskaitą, galimai E. V. nurodymu, D. U. nepagrįstai pervedė iš viso 115 428,00 Lt. Jokių šių pinigų sumų pervedimo pagrįstumą patvirtinančių dokumentų nėra. Paskutinė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pareigas paskirta L. M. parodė, kad jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų ji neturi, nes jie nebuvo jai perduoti. Be to, nustatyta, kad pagal 2010 m. balandžio 27 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus D. U., galimai E. V. nurodymu, sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, kurioje įtvirtinto įsipareigojimo - išieškojus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą, 90 proc. reikalavimo sumos sumokėti bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ - D. U. pagal išankstinį susitarimą su E. V. vykdyti neketino, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaule įgijo reikalavimo teisę gauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 32 521,01 Lt sumą, kurią pastaroji buvo skolinga bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Realizavus minėtą reikalavimo teisę, bei gavus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą minėtą skolos sumą, D. U. minėto 2010 m. balandžio 27 d. reikalavimo perleidimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, E. V. nurodymu, neįvykdė ir ne mažiau kaip 32 521,01 Lt sumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą išsigrynino, t. y. apgaule kartu su E. V. įgijo 32 521,01 Lt sumą, padarydamas atitinkamo dydžio turtinę žalą bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.

Prašyme prokurorė taip pat nurodė esant nustatyta, kad galimai siekiant nuslėpti minėtas nusikalstamas veikas, išvengti atsakomybės bei pareigos grąžinti iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pasisavintas ir iššvaistytas pinigines lėšas, bei direktoriaus prievolės įvykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, D. U. kartu su E. V. organizavo fiktyvų UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigų iš D. U. perleidimą nuo 2011 m. sausio 3 d. - B. G., o nuo 2011 m. kovo 3 d. - L. M. ir fiktyvų šių asmenų įregistravimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriais VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filiale, žinodami, kad realiai šie asmenys UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigų nevykdys, bei šiems, fiktyviai paskirtiems vadovams, jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos ir kitų veiklos dokumentų neperdavė. Galimai, E. V. nurodymu, šie dokumentai G. Š. buvo išvežti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų ir paslėpti.

Šių duomenų pagrindu prokurorė prašė nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. leisti klausytis D. U., a. k. (duomenys neskelbtini) telefonu vykdomų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti. Prašyme prokurorė taip pat nurodė, kad 2013 m. kovo 13 d. planuojama D. U. ir E. V. įteikti pranešimus apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., 183 str., 2 d. ir 184 str. 2 d., bei juos apklausti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2013 m. kovo 18 d. nutartimi prokurorės prašymo netenkino. Savo sprendimą teisėja motyvavo tuo, kad prokurorės pateiktame prašyme nėra nurodytas prašomos priemonės taikymo pagrindas. Nenurodytos faktinės ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei faktiniai duomenys, kuriais būtų pagrindžiama ta aplinkybė, jog klausantis D. U. pokalbių būtų galima gauti duomenų apie padarytą nusikaltimą (BPK 154 str. 2 d. 2p.). Įstatymų leidėjas nenumatė ikiteisminio tyrimo teisėjui sankcionuoti perduodamos informacijos kontrolės asmens atžvilgiu tuo pagrindu, jog ketinama pareikšti pranešimą apie įtarimą, o po to taikyti minėtą procesinę prievartos priemonę. Skundžiamoje nutartyje taip pat nurodyta, kad atsižvelgus į aukščiau nurodytus argumentus, tenkinti prokurorės prašymo - klausytis D. U. pokalbių pagal pateiktus duomenis, nėra pagrindo, kitaip būtų pažeistas jo privataus gyvenimo neliečiamumas.

Skundu aukštesnės instancijos teismui prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį, kuria atmestas 2013 m. kovo 8 d. prokurorės prašymas ir priimti naują sprendimą - 2013 m. kovo 8 d. prokurorės prašymą tenkinti.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra sudėtingas, didelės apimties, tyrimas atliekamas dėl sunkių tęstinių ir daugiaepizodinių nusikalstamų veikų (Lietuvos Respublikos BK 209 str., 182 str. 2 d., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d.), kurias galimai įvykdė gerai organizuota asmenų grupė. Nustatyta, kad nusikalstamos veikos buvo vykdomos per juridinius asmenis (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“), o siekiant šias veikas nuslėpti ir išvengti atsakomybės, minėtų įmonių vadovo pareigos fiktyviai buvo perleistos kitiems asmenims, paslėpti ar sunaikinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, nėra žinoma iš minėtų bendrovių pasisavinto turto, kitų tyrimui reikšmingų daiktų ir dokumentų buvimo vieta.

Skunde nurodoma, kad tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai įtarti, jog D. U. kartu su E. V. tiriamų nusikalstamų veikų padaryme atliko pagrindinius vaidmenis, turėjo autoritetą ir įtaką bendrininkų tarpe, turėjo ir galimai turi jų kontaktinius duomenis, gali su jais bendrauti. Prokurorės prašyme taip pat buvo nurodyta, kad 2013 m. kovo 13 d. planuojama D. U. įteikti pranešimą apie įtarimą dėl nusikaltimų, nustatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d., padarymo ir jį apklausti. Pažymima, kad skundo aukštesnės instancijos teismui surašymo momentu pranešimas apie įtarimą D. U. šioje byloje jau yra įteiktas dėl minėtų nusikalstamų veikų, taip pat ir dėl Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 222 str. 1 d. nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, ir jis apklaustas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad D. U. padarė jam inkriminuojamus sunkius nusikaltimus, kad jų padaryme dalyvavo asmenų grupė ir D. U. atliko pagrindinį vaidmenį, į tai, kad už inkriminuojamus nusikaltimus jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė, didelės turtinės žalos atlyginimas, yra pagrindas manyti, kad D. U., įteikus jam ir kitiems asmenims šioje byloje pranešimus apie įtarimą bei jį apklausus, bandys susisiekti su kitais bendrininkais, derinti parodymus su jais, ieškoti kitų jau apklaustų byloje liudytojų ir sužinoti jų duotus parodymus, daryti įtaką dar neapklaustiems įtariamiesiems ir liudytojams, kad šie duotų jam palankius parodymus. Todėl yra pagrindas manyti, kad klausantis D. U. telefoninių pokalbių galima gauti duomenų apie šioje byloje tiriamus jų padarytus sunkius nusikaltimus ir visus juose dalyvavusius asmenis.

Skunde pažymima ir tai, kad siekiant išsamiai atskleisti visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nustatyti nusikalstamų veikų organizatorius, jų ryšius su kitais bendrininkais, jų vaidmenis šioje byloje tiriamuose nusikaltimuose, realias gyvenamąsias vietas, jau anksčiau šioje byloje buvo kreiptasi su prašymu į teismą leisti klausytis D. U. telefoninių pokalbių, ir tuo metu, t. y. 2012 m. spalio 11 d., Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja nutartimi leido klausytis D. U. telefoninių pokalbių nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2013 m. kovo 8 d. nutartimi atmetus prokuroro prašymą dėl D. U. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, sumažėjo galimybė visapusiškai atskleisti šioje byloje tiriamus sunkius nusikaltimus, nustatyti kaltus asmenis, jų ryšius ir vaidmenis nusikalstamų veikų padaryme, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartis yra naikintina kaip nepagrįsta.

Prokurorės skundas tenkintinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, skundžiama nutartimi ir prokurorės skundo argumentais sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartis nepagrįsta ir dėl to naikintina.

Lietuvos Respublikos BPK 2 str. nustatyta prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareiga imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, tame tarpe ir pasinaudoti Lietuvos Respublikos BPK 154 str. numatytos procesinės prievartos priemonės suteiktomis galimybėmis. Akcentuotina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 154 str. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir įrašų darymas galimas esant dviem pagrindams: 1) jeigu tokiu būdu renkant informaciją galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą arba padarytą labai sunkų, sunkų, apysunkį nusikaltimą arba nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 170 str., 198² str. 1 d.; 2) jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Šiuo konkrečiu atveju, ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija leidžia pagrįstai manyti, jog tokiu būdu renkant informaciją gali būti surinkti duomenys apie Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., 184 str. 2 d., 182 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą. Taigi, procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindas – pradėtas ikiteisminis tyrimas bei siekis gauti duomenų apie rengiamą, daromą arba padarytą labai sunkų, sunkų, apysunkį nusikaltimą arba nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 170 str., 198² str. 1 d., skundžiamos nutarties priėmimo metu neabejotinai egzistavo. Paminėtina, kad paprastai anksčiau minėta procesinė prievartos priemonė yra taikoma įtariamojo atžvilgiu, tačiau įstatymas nenumato draudimo ją taikyti ne tik baudžiamajame procese dalyvaujantiems, bet ir nedalyvaujantiems asmenims. Todėl D. U. pripažinimas ar nepripažinimas įtariamuoju skundžiamos nutarties priėmimo momentu negalėjo turėti lemiamos reikšmės žemesnės instancijos teismui sprendžiant procesinės prievartos priemonės - elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo taikymo tikslingumo ir teisėtumo klausimą. Šiuo metu D. U. yra pripažintas įtariamuoju, todėl neabejotinai laikytinas subjektu, kurio atžvilgiu gali būti taikoma minėta procesinės prievartos priemonė.

Pažymėtina, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas kaip procesinė prievartos priemonė suvaržo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, tačiau tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. numatytas asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumo principas, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste - EŽTK) 8 str. numatyta kiekvieno asmens teisė į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, nagrinėjamuoju atveju, negali būti suabsoliutinami. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo praktikoje yra nurodę, jog asmuo, darydamas nusikaltimus ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kaip kitaip pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, kas iš esmės atitinka EŽTK 8 str. 2 d. numatytų „teisėtų tikslų“ bei „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijus. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skirtingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu surinkti duomenys duoda pagrindą manyti, jog D. U. galimai susijęs su tiriamomis nusikalstamomis veikomis, nes kartu su E. V. tiriamų nusikalstamų veikų padaryme galimai atliko pagrindinius vaidmenis, turėjo autoritetą ir įtaką bendrininkų tarpe, turėjo ir galimai turi jų kontaktinius duomenis, gali su jais bendrauti, todėl, aukštesnės instancijos teismo nuomone, siekiant užtikrinti, kad kuo greičiau būtų surinkti duomenys apie padarytą nusikalstamą veiką, tikslinga leisti kontroliuoti D. U. mobilaus ryšio telefonų abonentų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, daryti įrašus bei kaupti informaciją prokurorės prašomam terminui.

Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 154 str. 4 d. numatyta, jog asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, klausymas, įrašų darymas ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Tiriant sudėtingą ar didelio masto nusikalstamą veiką, šios priemonės taikymas gali būti vieną kartą pratęstas trims mėnesiams. Konstatuotina, kad prokurorės prašymas atitinka įstatymų reikalavimus, tyrimo eiga, nusikalstamų veikų mastai rodo, kad prokurorės prašomas pokalbių kontrolės terminas yra optimalus, neviršija įstatymo numatyto šešių mėnesių termino, o esant pagrindams dar galės būti ir pratęstas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2013 m. kovo 8 d. prašymą tenkinti - leisti klausytis D. U., a. k. (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. balandžio 12 d.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.