Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-709-41/2007 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams V. P. , V. B. , M. J. , J. J. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys – N. P. , A. P. , Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. , VĮ „Registrų centras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo, kurį pagal pasibaigusį 2000 m. gegužės 23 d. Generalinį įgaliojimą atstovavo V. B. , ir V. P. , M. J. bei J. J. , kiek tai susiję su atsakovės V. P. nuosavybės teisėmis į 31630/37206 dalis 3,7206 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimu; pripažinti negaliojančiais 2003 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 4849-41 „Dėl V. P. , M. J. , J. J. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ bei 2003 m. spalio 8 d. žemės sklypo pasidalijimo sutartį, kiek tai susiję su V. P. nuosavybės teisėmis į 2,3225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), šias teises perkeliant ieškovui A. R. ; įpareigoti VĮ Registrų centrą išregistruoti atsakovės V. P. nuosavybės teises į 2,3225 ha ploto žemės sklypą bei įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į jį. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr.41­9931 pagrindu jis įgijo nuosavybės teisę į 4,0206 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2000 m. gegužės 23 d. Generaliniu įgaliojimu, pasirašytu ir patvirtintu Didžiojoje Britanijoje, ieškovas pavedė atsakovei V. B. ir dukrai R. R. valdyti, prižiūrėti ir rūpintis jo turtu, likusiu Lietuvoje. Atsakovė V. B. , veikdama ieškovo vardu, padalijo minėtą 4,0206 ha žemės sklypą į smulkesnius sklypus – 3,7206 ha žemės sklypą ir 0,300 ha žemės sklypą. 0,300 ha žemės sklypą atsakovė V. B. 2002 m. lapkričio ­12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, veikdama ieškovo vardu pagal minėtą Generalinį įgaliojimą, pardavė P. N. , tuo tarpu 3,7206 ha žemės sklypą, atsakovė V. B. 2003 m. sausio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė V. P. , M. J. ir J. J. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Atsakovė V. P. šios sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 21630/37206 dalis (t. y. 3,163 ha), o M. J. ir J. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis – į 5576/37206 dalis šio 3,7206 ha žemės sklypo. Minėtą 3,7206 ha žemės sklypą atsakovai 2003 m. spalio 8 d. žemės sklypo pasidalijimo sutarties bei 2003 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 4849-41 ,,Dėl V. P. , M. J. , J. J. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ pagrindu padalijo į dar mažesnius sklypus: 0,5575 ha žemės sklypą, nuosavybės teise atitekusį sutuoktiniams M. J. ir J. J. , bei 0,8397 ha ir 2,3225 ha žemės sklypus, nuosavybės teise atitekusius atsakovei V. P. . 2005 m. spalio 5 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė V. P. pardavė 0,8397 ha žemės sklypą sutuoktiniams N. P. ir A. P. . Ieškovas taip pat nurodė, kad jis kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams V. P. , M. J. , J. J. , P. N. , prašydamas pripažinti negaliojančiomis minėtas 2002 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir 2003 m. sausio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją, kadangi ieškovo 2000 m. gegužės 23 d. Didžiojoje Britanijoje išduotas įgaliojimas galiojo tik metus, sandorių sudarymo metu jau nebegaliojo, todėl V. B. vardu sudaryti sandoriai ieškovo vardu buvo neteisėti ir negaliojantys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartimi nustatė, kad minėtas įgaliojimas galiojo tik metus, todėl sudarant 2002 m. lapkričio 12 d. ir 2003 m. sausio 17 d. sutartis jo galiojimo terminas pagal Lietuvos teisę jau buvo pasibaigęs, tačiau teismas nepripažino ieškovo žemės sklypų perleidimo sandorių negaliojančiais ir byloje netaikė restitucijos, kadangi ieškovas šioje byloje neįrodinėjo trečiųjų asmenų nesąžiningumo ar neatidumo patikrinant atstovo įgalinimus įgyjant žemės sklypus pagal sudaromus sandorius, tuo tarpu CK 2.147 straipsnio 3 dalyje numatyta trečiųjų asmenų teisių apsauga tais atvejais, kai įgaliotinis sukuria ir palaiko santykius su trečiaisiais asmenimis, nors jo įgaliojimas yra pasibaigęs. Ieškovas teigė, kad minėtos sutartys yra neteisėtos, nes ieškovo interesus ir teises pažeidžiančių žemės sklypų perleidimo sandorių, sudarytų nesant įgaliojimo, jis nėra patvirtinęs, todėl tokie atsakovės V. B. sandoriai ieškovui nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina teisių ir pareigų. Tiek atsakovė V. B. , veikdama pagal pasibaigusi įgaliojimą, tiek atsakovė V. P. , įgydama nuosavybėn 31630/37206 dalis (3,163 ha) 3,7206 ha žemės sklypo už 5000 Lt buvo akivaizdžiai nesąžiningos, kadangi 2006 m. sausio 25 d. UAB,,I. R. Estate“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 06/01-89 patvirtina, kad 2003 metų sausio mėnesį šio žemės sklypo rinkos vertė buvo nuo 94 000 Lt iki 102 000 Lt, tuo tarpu atsakovė V. P. , įgydama žemės sklypo už kainą, daug kartų mažesnę nei rinkos, žinojo ir turėjo žinoti, kad kartu su V. B. akivaizdžiai pažeidė esmines nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sąlygas, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus bei ieškovo interesus. Atsakovės V. P. nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ieškovo A. R. žmona pasamdė ją prižiūrėti namus, ūkį ir vaikus; išvykus R., ji gyveno R. namuose, kartu su V. B. tvarkė aplinką, prižiūrėjo namus, turtą, be to atsakovė ir dabar gyvena kartu su V. B. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu matyti, kad atsakovės V. B. ir V. P. buvo draugės, todėl galėjo pasipelnyti iš ieškovo žemės sklypo; atsakovė V. P. suprato ir pagal protingo, apdairaus ir sąžiningo civilinių santykių dalyvio standartą privalėjo suprasti, kad sudaromas sandoris, kuriuo ji už daug kartų mažesnę nei rinkos kainą įgijo 31630/37206 dalis 3,7206 ha žemės sklypo, akivaizdžiai pažeidžia A. R. interesus, pasibaigusį 2000 m. gegužės 23 d. Generalinį įgaliojimą V. P. , įgydama nekilnojamąjį turtą, privalėjo perskaityti. Atsakovės V. P. nesąžiningumą patvirtina ir jos veiksmai skubiai parduodant vieną iš padalintų sklypų: Vilniaus rajono apylinkės teismui 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi palikus ieškovo ieškinį, kuriuo jis ginčijo 2003 m. sausio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nenagrinėtu, atsakovė V. P. nepraėjus nė mėnesiui 2005 m. spalio 5 d. žemės sklypo pirkimo-­pardavimo sutartimi pardavė 0,8397 ha žemės sklypą, sutuoktiniams N. P. ir A. P. , ir tai rodo, kad atsakovė V. P. , žinodama ir suprasdama ieškovo A. R. norą ir galimybes išreikalauti savo prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, suskubo ieškovui tokią galimybę apsunkinti ir tuo pačiu parduodant vertingesnį sklypą ieškovo sąskaita dar labiau pasipelnyti. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-­pardavimo sutarties 4.1. p. nurodyta, jog parduodamame žemės sklype yra Nekilnojamojo turto registre neregistruoti statiniai, kurie nėra perleidžiami, atsakovei V. P. atitekusioje 3,7206 ha žemės sklypo dalyje stovi ieškovo pastatytas ir jam priklausantis namas su statiniais, t. y. tas pats namas, kuriame, kaip minėta, gyveno atsakovės V. P. ir V. B. , prižiūrėdamos ieškovo turtą, mokėdavusios mokesčius, augindavusios vaikus ir pan., tuo tarpu 2005 m. spalio 5 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria atsakovė V. P. pardavė 0,8397 ha žemės sklypą N. P. ir A. P. , yra nurodyta, kad pardavėja pareiškia, kad aukščiau nurodytame žemės sklype pastatų, statinių, įrenginių ar kt. objektų nėra.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu: ieškinį atmetė; civilinę bylą dalyje dėl ieškovo A. R. reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti įrašą apie V. P. nuosavybės teises į 2,3225 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teises į šį sklypą A. R. vardu nutraukė; priteisė iš ieškovo A. R. į valstybės biudžetą 102 Lt bylinėjimosi išlaidų; panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti įrašą apie V. P. nuosavybės teises į 2,3225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teises į šį sklypą A. R. vardu, ir šioje dalyje bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad ieškovo atsisakymas nuo ieškinio dalies nepažeidžia nei vienos iš šalių teisių ir teisėtų interesų ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio ir ieškovo bei jo atstovų paaiškinimų matyti, jog reikalavimas dėl 2003 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties, 2003 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 4849-41 bei 2003 m. spalio 8 d. žemės sklypo pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, kiek tai susiję su V. P. nuosavybės teisėmis į minėtus žemės sklypus, iš esmės yra grindžiamas ta aplinkybe bei tuo faktiniu pagrindu, kad pirminę – 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį ieškovo A. R. vardu sudarė tokios teisės neturintis asmuo – atsakovė V. B. , kuri perleido atsakovams V. P. , M. J. ir J. J. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), jau pasibaigus aukščiau paminėto Generalinio įgaliojimo, išduoto ieškovo A. R. , galiojimo terminui, todėl tiek šis, tiek vėlesni sandoriai, sudaryti V. B. , nesant įgaliojimo, nesukūrė ir negalėjo sukurti atstovaujamajam A. R. jokių teisių ir pareigų, nes atstovaujamasis tokių sandorių nepatvirtino, juo labiau, kad atsakovė V. P. buvo nesąžininga (žemės sklypas buvo parduotas už neprotingai mažą kainą, tiek V. P. , tiek V. B. , kurias siejo draugystės santykiai, nesąžiningai siekė pasipelnyti ieškovo sąskaita, pakenkdami jo turtiniams interesams ir t.t.), todėl įgaliojimo pasibaigimo faktas šiuo atveju gali būti panaudotas prieš nesąžiningus trečiuosius asmenis. Teismo teigimu, ieškovas A. R. nepatvirtino nei vieno iš V. B. jo vardu sudarytų sandorių (CPK 2.136 str., 2.133 str. 6 d.), atsakovai šios aplinkybės neginčijo, tačiau CK 2.147 straipsnio 3 dalis nustato, jog atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus atvejus, kai apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar turėjo žinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo, o tai reiškia, kad atstovavimo pasibaigimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, kai: 1) tretieji asmenys įgiję atitinkamas teises pagal su atstovu, neturėjusiu teisės veikti atstovaujamojo vardu, sudarytą sandorį (sandorius) yra nesąžiningi; 2) tretieji asmenys buvo sąžiningi, tačiau apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo. Teismas nurodė, kad Civilinėje byloje Nr. 2-57-01/04 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams V. P. , M. J. , J. J. , P. N. , ieškovas A. R. taip pat kėlė klausimą dėl 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ir jo reikalavimas dėl šio ir kitų sandorių nuginčijimo taip pat iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė V. B. padalijo jo žemės sklypą ir pardavė jį V. P. , M. J. ir J. J. jau pasibaigus 2000 m. gegužės 23 d. Generalinio įgaliojimo galiojimui, be to V. P. žemės sklypo dalis buvo parduota už labai mažą kainą, atsakovai žinojo ar turėjo žinoti, kad V. B. neturėjo teisės sudaryti pirkimo-pardavimo sutarčių dėl to, kad įgaliojimas yra negaliojantis, dėl ko laikytini nesąžiningais. Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartimi palikdamas Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nutartį nepakeistą, konstatavo, kad sudarant 2003 m. sausio 17 d. A. R. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (taip pat ir 2002 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį), Generalinio įgaliojimo, išduoto A. R. atsakovei V. B. , galiojimo terminas pagal Lietuvos teisę jau buvo pasibaigęs. Kita vertus, teismas akcentavo trečiųjų asmenų apsaugą tais atvejais, kai įgaliotinis sukuria ir palaiko su jais santykius, nors jo įgaliojimas pasibaigęs. Ši apsauga pasireiškia tuo, kad prieš juos negalima panaudoti įgaliojimo pasibaigimo fakto, jeigu įgaliotojas neįrodė, kad tretieji asmenys turėjo ar galėjo žinoti, kad įgaliojimas pasibaigė, tačiau nepatikrino įgaliojimo galiojimo dėl savo aplaidumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi konstatavo, kad ieškovas neįrodinėjo byloje trečiųjų asmenų aplaidumo, bet sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl įgaliotinės V. B. nesąžiningumo ir dėl mažos kainos nustatymo už parduotus sklypus. Kolegija konstatavo, kad šioje byloje atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, todėl buvo palikti galioti žemesnių instancijų teismų priimti procesiniai sprendimai, kuriais ieškinys atmestas. Teismo teigimu, šios aplinkybės reiškia, kad jau civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/05 buvo konstatuota, jog šiuo konkrečiu atveju Generalinio įgaliojimo pasibaigimo faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, tad šiuo pagrindu ieškovo ginčijami sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad jeigu dėl įgaliotinio – atsakovės V. B. nesąžiningumo ar netinkamo jai įgaliojimu suteiktų pareigų atlikimo įgaliotiniui - ieškovui A. R. atsirado nuostolių ar žalos, šis turi teisę reikšti įgaliotiniui ieškinį. Teismas nurodė, kad CPK 279 straipsnio 4 dalis numato, jog sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, kitaip tariant įsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje, jis įgyja res judicata savybę bei prejudicinę galią. Taip pat pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-57-01/04 Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 30 d. sprendime (c.b. Nr. 2-57-01/04, t. 2, b. l. 144-145) konstatavo, kad visiškai nepasitvirtino ieškovo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo: liudytojų, trečiųjų asmenų parodymai pilnai patvirtino tai, kad pirkdami sklypus M. J. , J. J. bei P. N. nors ir veikė per atstovus, buvo pilnai įsitikinę, kad pirkimo-pardavimo metu įgaliojimas galioja, pinigai V. B. buvo sumokėti, atlikta turto registracija; atsakovė V. P. nurodė kitokias sandorio sudarymo aplinkybes, kurias patvirtino ir V. B. : iš jų paaiškinimų yra pagrindo manyti, kad pirkimo-pardavimo sandoris V. P. atžvilgiu galėjo būti apsimestinis sandoris, tačiau ieškovas nepakeitė ieškinio pagrindo ir neginčijo sandorio apsimestinumo pagrindu. Teismo teigimu, ieškovo atstovas buvo paklaustas, ar jis nekeis ieškinio pagrindo, tačiau jis nurodė, kad palieka spręsti teismo nuožiūra, ir jei teismas nustatys, kad įgaliojimas buvo galiojantis, galėtų panaikinti sandorį dalyje su V. P. kaip apsimestinį, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas konstatavo, kad tokia teisė teismui nesuteikta, nes ieškovui pakeitus ieškinio pagrindą, šalys tam turi pasiruošti ir CPK 141 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas turėtų nustatyti terminą šalių pasiruošimui nuo procesinio dokumento įteikimo, o kadangi ieškovo atstovas tokio procesinio dokumento nepateikė – teismas galėjo priimti sprendimą tik dėl pareikšto reikalavimo pagrindo (CPK 265 str.). Tiek pirmosios instancijos teismui nenustačius atsakovų – žemės sklypo įgijėjų (įskaitant V. P. ) nesąžiningumo fakto, tiek Lietuvos apeliaciniam teismui 2004 m. lapkričio 10 d. nutartyje (c.b. Nr. 2-57-01/04, t. 2, b. l. 179-183) konstatavus, kad byloje ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurie leistų suabejoti žemės sklypus įgijusių asmenų sąžiningumu (žemės sklypai parduoti už realią jų kainą, pirkėjai neturėjo pagrindo abejoti įgaliojimo tinkamumu, sandorius tvirtino notaras), tiek ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus negalėjimą šioje byloje panaudoti Generalinio įgaliojimo pasibaigimo fakto prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, teismo manymu, visos šios nustatytos aplinkybės ir faktai negali būti iš naujo nagrinėjami, tiriami ir ginčijami šioje civilinėje byloje. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas tiesiog nurodė daugiau motyvų bei argumentų, pateikė daugiau įrodymų (nors, pavyzdžiui, taip pat remiamasi atitinkamų nekilnojamojo turto vertinimo agentūrų pateiktu ginčo žemės sklypo vertės sandorių sudarymo metu įvertinimu), norėdamas pagrįsti atsakovės V. P. , o taip pat ir V. B. , nesąžiningumą parduodant ir perkant dalį ginčo žemės sklypo, tačiau iš esmės ieškinio faktinis pagrindas, susijęs su sandorio sudarymu nesant įgaliojimo, sudaryto sandorio patvirtinimo nebuvimu bei V. P. nesąžiningumu, o taip pat ir teisinis pagrindas (CK 1.5 str., 2.133 str., 2.136 str., 2.142 str.) yra identiškas jau ankščiau išnagrinėtoje byloje buvusiam ieškinio pagrindui. Teismas konstatavo, kad šioje byloje, kaip ir ankstesnėje byloje, reikalavimai dėl sandorių negaliojimo nėra grindžiami sandorių apsimestinumu, tai reiškia, kad ankščiau išnagrinėtoje civilinėje byloje tarp A. R. ir V. P. , M.JA., J. J. ir P. N. teismų konstatuotos aplinkybės, faktai ir teisiniai santykiai, negali būti iš naujo nagrinėjami, tiriami, svarstomi ir ginčijami šioje civilinėje byloje, o tai reiškia, kad šiuo atveju negalima svarstyti V. P. sąžiningumo (žinojimo ir turėjimo žinoti apie įgaliojimo pasibaigimą) klausimo ir teigti, jog įgaliojimo pasibaigimo faktas gali būti panaudotas prieš nesąžiningus trečiuosius asmenis, todėl ieškovo reikalavimas dėl 2003 m. sausio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kiek tai susiję su V. P. nuosavybės teisėmis į 31630/37206 dalis 3,7206 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimu, negali būti tenkinamas. Teismas taip pat nurodė, kad reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovas grindė ir CK 2.135 straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Ši nuostata reiškia, kad atstovas, kurį su atstovaujamuoju sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai turi būti lojalus atstovaujamajam ir veikti tik jo interesai, nedaryti jam savo veiksmais žalos, nesukelti interesų konflikto, todėl sandoris, sudarytas esant interesų konfliktui, gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu nesąžiningas trečiasis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti, kitaip daiktas negalės būti iš jo išreikalautas, bet atstovaujamasis galės reikalauti iš atstovo atlyginti jam padarytą žalą bendrais pagrindais. Teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju ši norma negali būti taikoma, kadangi joje yra kalbama apie tuos atvejus, kai atstovas pažeidžia jam suteiktas teises (atstovaujamojo suteiktus atstovui įgaliojimus, leistiną elgesį, elgesio su trečiaisiais asmenimis galimybes, visumą veiksmų, kuriuos atstovas turi atlikti atstovaujamojo vardu ir interesais), tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovė V. B. apskritai neturėjo jokių teisių, nebuvo įgalinta atlikti ieškovo vardu vienokius ar kitokius teisinius veiksmus, sudaryti sandorius ir t. t., t. y. ginčijamų sandorių sudarymo metu jos su ieškovu jau nebesiejo atstovavimo teisiniai santykiai (atsakovė nebebuvo atstovė), jai nebuvo suteiktos jokios teisės, kurias ji galėjo pažeisti, kadangi įgaliojimas jau buvo pasibaigęs. Teismas konstatavo, kad nesant pagrindo pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nėra pagrindo pripažinti negaliojančias ir šios sutarties pagrindu sudarytą 2003 m. spalio 8 d. žemės sklypo pasidalijimo sutartį bei 2003 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 4849-41, kiek tai susiję su V. P. nuosavybės teisėmis į 2,3225 ha žemės sklypą, todėl teismas plačiau dėl šių reikalavimų ir ieškinio senaties praleidimo Vilniaus apskrities viršininko sprendimui apskųsti nepasisako.

Ieškovas A. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia ieškinyje nurodytais argumentais bei šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2005 konstatuotas aplinkybes ir teisinius argumentus sutapatino su šioje byloje ieškovo pareikšto ieškinio faktiniu ir teisiniu pagrindu. Ieškovas ieškinio pagrindu ankstesnėje byloje nurodė aplinkybes, jog ieškovo 2000 m. gegužės 23 d. Didžiojoje Britanijoje išduotas įgaliojimas galiojo tik metus, todėl V. B. vardu sudaryti sandoriai ieškovo vardu yra neteisėti ir negaliojantys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, nustatęs, kad 2000 m. gegužės 23 d. ieškovo Didžiojoje Britanijoje išduotas įgaliojimas galiojo tik metus, todėl ginčijamų 2002 m. lapkričio 12 d. ir 2003 m. sausio 17 d. sandorių sudarymo metu buvo pasibaigęs, netaikė įgaliojimo pasibaigimo teisinių pasekmių, nes ieškovas neįrodinėjo trečiųjų asmenų nesąžiningumo ar neatidumo patikrinant atstovo įgalinimus įgyjant žemės sklypus pagal sudaromus sandorius, tuo tarpu CK 2.147 straipsnio 3 dalyje numatyta trečiųjų asmenų teisių apsauga tais atvejais, kai įgaliotinis sukuria ir palaiko santykius su trečiais asmenimis, nors jo įgaliojimas yra pasibaigęs. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartyje akcentavo tai, kad įgaliojimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, nes ieškovas byloje neįrodinėjo šių asmenų nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad minėtojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyti tretieji asmenys būtent reiškia šioje byloje atsakovę V. P. , taip pat J. J. , M. J. bei P. N. , bet ne atstovavimo teisiniame santykyje su ieškovu buvusią įgaliotinę V. B. . Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ieškovo ieškinio ir jame naujai nurodytų aplinkybių ir juos pagrindžiančių įrodymų.

2. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi CPK 279 straipsnio 4 dalimi dėl teismo sprendimo res judicata galios. Šioje byloje nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai nebuvo ankstesnių civilinių bylų Nr. 2-57-01/04, Nr. 2-00294-562/2005 nagrinėjimo dalyku. Be to, žemesnės instancijos teismo sprendimai, būdami panaikinti ar palikti galioti visiškai kitais motyvais ir aplinkybėmis, neturi prejudicinės galios. Pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja vadovaudamasis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 30 d. sprendimu dėl V. P. sąžiningumo, kadangi sandorio apsimestinumas, kaip niekinio sandorio negaliojimo faktas, preziumuoja tokio sandorio dalyvių nesąžiningumą.(CK 1.87 str.).

3. Ieškovas pagrįstai prašė tenkinti ieškinį vadovaujantis CK 2.135 straipsnio 1 dalimi, 2.136 straipsnio 1 ir 3 dalies normomis, kadangi ieškinyje pagrįstas atsakovės V. P. nesąžiningumas, o įgaliotinė V. B. , panaudodama pasibaigusį įgaliojimą, sudarė ieškovo (įgaliotojo) interesams prieštaraujantį sandorį, tai nustatytos aplinkybės, esančios pagrindu CK 2.135 straipsnio 1 dalies taikymui. Pagal CK 2.136 straipsnio 1 dalies normą, įgaliojimo pasibaigimas šiuo atveju nėra kvalifikuojantis požymis, kadangi įgaliotinis ir pagal pasibaigusį įgaliojimą gali veikti pažeisdamas jam suteiktas teises ir atsidurti interesų konflikte.

Atsakovė V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas A. R. ieškinys, naikintina, nes teismas šioje dalyje netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CPK 330 str.).

Teismas nagrinėtinam ginčui iš esmės taikė Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatą, numatančią, jog sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, laikė, jog ieškovas pareiškė tapačius reikalavimus ir ieškinį šiuo pagrindu atmetė, konstatuodamas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgijo res judicata galią, turi prejudicinį ryšį su nagrinėjama byla, todėl teismo nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini.

Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokia teismo išvada. Neabejotinai negalima paneigti aplinkybės, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią ir kad teismo sprendimu nustatytų faktų ir aplinkybių iš naujo nereikia įrodinėti (CPK 182 str., 279 str. 4 d.). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2004 nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau išnagrinėtoje byloje dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais, nors tos aplinkybės (pirkėjo sąžiningumas perkant butą) nebuvo minėtos bylos įrodinėjimo dalykas. Todėl byloje dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais priimtoje nutartyje nustatytos aplinkybės negalėjo būti pripažintos prejudicinėmis kitoje byloje dėl turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi aplinkybėmis, kaip prejudicinėmis, nustatytotmis pirmesnėje civilinėje byloje, nors šios aplinkybės (sandorio šalių nesąžiningumas) nebuvo nagrinėjamos šioje byloje. Apie tai konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje 2005 m. kovo 30 d. nutartyje, palikdama galioti žemesnės instancijos teismų sprendimus. Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija tik patvirtino aplinkybę, jog ieškovo A. R. išduotas įgaliojimas V. B. buvo pasibaigęs, nes galiojo tik vienerius metus, taip pat konstatavo, kad ieškovas neįrodinėjo trečiųjų asmenų aplaidumo ir nesąžiningumo.

Todėl nagrinėjamoje byloje negalima daryti išvados, kad čia įrodinėjamos tos pačios aplinkybės, nes, kaip minėta, trečiųjų asmenų nesąžiningumas pirminėje byloje nebuvo analizuojamas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 2.147 straipsnio trečiąją dalį atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus atvejus, kai apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo, ir teisingai aiškino šią teisės normą, nurodydamas, jog atstovavimo pasibaigimo faktas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotas dviem atvejais: 1) kai tretieji asmenys yra nesąžiningi, ir 2) kai tretieji asmenys yra sąžiningi, bet apie atstovavimo pasibaigimo faktą jie žinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo.

Ieškovas A. R. nagrinėjamoje byloje įrodinėjo pirmąją aplinkybę – tai yra, kad tretieji asmenys (šiuo atveju V. B. ir V. P. ) buvo nesąžiningi. Sandorio dalių, kuriomis žemės sklypai perleisti M. ir J. J. , N. ir A. P. , ieškovas neginčija, šių pirkėjų nesąžiningumo neįrodinėja, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija dėl sandorio šalies – V. P. nesąžiningumo. Šią aplinkybę patvirtina byloje surinkti įrodymai.

Iš pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2003 m. sausio 17 d. tarp A. R. , už kurį pagal įgaliojimą veikė V. B. , ir V. P. , M. J. ir J. J. (prijungta civ. Byla, b. l. 78, t. 1) matyti, kad šia sutartimi V. P. nusipirko 3,163 ha žemės sklypą už 5 000 litų, tuo tarpu J. 0,557 ha – už 45 000 litų. V. P. padalinus jos nupirktą žemės sklypą į atskirus sklypus, ji dalį sklypo, tai yra 0,8397 ha 2005 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 1, b. l. 80), pardavė N. P. už 233 000 litų. Šios aplinkybės – akivaizdžiai per maža perkamo objekto kaina ir vėlesnis pasipelnijimas, parduodant tik mažą dalį šio objekto už penkis kartus didesnę kainą, rodo V. P. nesąžiningumą. Tai netiesiogiai patvirtina ir prijungtoje civilinėje byloje esantys teismo posėdžio metu duoti V. P. ir V. B. paaiškinimai (prijungta civilinė byla, t. 2, b. l. 86, 88). Tuo metu jos abi pripažino, kad tarp A. R. ir V. P. buvo sudarytas tik apsimestinis sandoris, kad V. P. neketinusi užvaldyti žemės, tik įforminusi sandorį savo vardu, kad vėliau A. R. interesais ir jo naudai galėtų žemę kuo brangiau parduoti.

Todėl, nors ieškovas ir nepareiškė ieškinio nuginčyti sandorį, kaip apsimestinį (CK 1.87 str.), tačiau jis apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad sandorio apsimestinumas, kaip niekinio sandorio negaliojimo faktas, preziumuoja tokio sandorio dalyvių nesąžiningumą.

Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartimi yra konstatavęs, kad A. R. išduotas įgaliojimas V. B. pagal Lietuvos teisę galiojo tik vienerius metus ir ginčijamų sandorių sudarymo metu jau negaliojo. Pagal CK 2.147 str. 3 d. atstovavimo pasibaigimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, tik nustačius jų nesąžiningumą. Nutartyje išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai patvirtina sandorio šalies – V. P. nesąžiningumą, todėl su ja sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis naikintina, kaip sudaryta kito asmens vardu neturinčio teisės sudaryti sandorį asmens (CK 2.136 str. 1 d.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atstovaujamasis (šiuo atveju, A. R. ) po to nei visam sandoriui, nei jo daliai nepritarė.

Kitas pagrindas, kuriuo remiantis A. R. pareiškė ieškinį, yra CK 2.135 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, nurodė, kad šiuo pagrindu ieškinys negali būti nagrinėjamas, nes kalbama apie įgaliotus asmenis, veikiančius priešingai įgaliotinio interesams, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. B. veikė apskritai be įgaliojimo, nes jo terminas buvo pasibaigęs. Tačiau su tokia teismo pozicija teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Ji būtų teisinga tik tuomet, jei įgaliotinė V. B. būtų žinojusi, supratusi ar turėjusi suprasti, kad jai ieškovo A. R. duotas įgaliojimas jau negalioja dėl termino pasibaigimo. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai, V. B. tiek jau anksčiau išnagrinėtoje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje teigė, jog ji galvojo veikianti už A. R. pagal galiojantį įgaliojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ankstesniąją bylą, taip pat yra nurodžiusi, jog V. B. pagal tą patį įgaliojimą atliko kitus veiksmus – tai yra pasirašinėjo už A. R. įvairiose institucijose, mokėjo mokesčius. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbus yra ir atstovaujamojo subjektyvus vertinimas. A. B. , suprasdama, kad veikia kaip savo brolio A. R. įgaliotinė, sudarė sandorį su V. P. , kuris aiškiai neatitiko įgaliotojo interesų, visų pirma, dėl pernelyg mažos kainos. Tokią išvadą galima daryti ir iš to, kad V. B. su V. P. , nors ir nesiejamos giminystės ryšiais, buvo tarpusavyje itin artimos – kartu gyveno ir A. R. paliktame name, taip pat gyvena ir dabar. Todėl nustačius jų susitarimą veikti priešingai įgaliotinio interesams, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu dėl sandorio šalies valios trūkumų.

Pripažinus negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 2.135 straipsnio pirmąją dalį, 2.136 straipsnio pirmąją dalį sandorio dalį, kuria V. P. perleistas žemės sklypas, atitinkamai pripažintini negaliojančiais ir vėlesni iš to išplaukiantys sandoriai bei aktai. O būtent, 2003 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 4849-41 ,,Dėl V. P. , N. J. , J. J. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ ir jo pagrindu sudaryta 2003 m. spalio 8 d. žemės sklypo pasidalijimo sutartis, toje dalyje, kuria V. P. perduotas 2,3225 ha žemės sklypas. Kitos šių aktų dalies ieškovas neginčijo, nes nelaikė tiek J., tiek ir P. nesąžiningais turto įgijėjais.

Dėl minėtos sutarties ir VAVA įsakymo dalių panaikinimo teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie naikintini tais pačiais pagrindais, kaip ir žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis, tik pažymi, kad teisės doktrinoje vyrauja principas, jog iš neteisėtų veiksmų neatsiranda teisė, todėl konstatavus žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalių neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, iš to išplaukiantys aktai taip pat negali būti laikomi teisėtais.

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu ir atmestinu atsakovų reikalavimą taikyti šiai ieškinio daliai ieškinio senatį (CK 1.125 str.). Šiuo atveju, negali būti taikomas 30 dienų terminas administraciniams aktams ginčyti, nes ieškovas VAVA sprendimą prašo panaikinti ne kaip administracinį aktą, o kaip jo nuosavybės teises varžantį lokalinį teisės aktą, išplaukiantį iš neteisėtos žemės pirkimo-pardavimo sutarties. Todėl šiuo atveju turėtų būti taikomas bendras ieškinio senaties terminas ir jis ieškovo nėra praleistas.

Ieškovas A. R. , prašydamas panaikinti 2003 m. spalio 8 d. žemės sklypo pasidalinimo sutarties dalį, kartu prašo perkelti jam teises į šią dalį – 2,3225 ha žemės sklypo. Pirkėjo teisių perkėlimas yra galimas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje, pažeidus bendraturčio pirmenybę įsigyti parduodamą daiktą (CK 4.79 str. 3 d.). Šiuo atveju, ginčo sutartimis pažeidžiamos daikto savininko teisės, todėl pripažinus sutartis negaliojančiomis, turi būti taikomas ne teisių perkėlimas, o restitucija, tai yra daikto grąžinimas savininkui (CK 1.80 str. 2 d., CK 6.145 str.). Restituciją teismas taiko ex officio, tai yra net ir nereikalaujant ieškovui. Todėl šiuo atveju, panaikinus ginčijamus sandorius ir taikant restituciją, ieškovui A. R. grąžintinas nuosavybėn 2,3225 ha žemės sklypas. Pinigų, tai yra 5 000 litų, sumokėtų V. P. pagal 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sandorį, grąžinimo dėl restitucijos taikymo teisėjų kolegija nesprendžia, nes byloje nustatyta, kad tiek pagal įgaliojimą veikusi V. B. , tiek ir pirkėja V. P. buvo nesąžiningos, šių pinigų įgaliotiniui A. R. neperdavė ir jo interesais nepanaudojo.

Iš dalies tenkindama apeliacinį skundą, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylos išlaidas (CPK 93 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovo A. R. ieškinys atmestas ir ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp A. R. atstovės V. B. ir V. P. , M. J. bei J. J. , dalį dėl V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į 31630/37206, dalių 3,7206 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 41/62409, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo.

Pripažinti negaliojančiomis Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 4849-41 ,,Dėl V. P. , M. J. , J. J. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ dalį bei 2003 m. spalio 8 d. žemės sklypo pasidalijimo sutarties, registro Nr. 10864, dalį dėl V. P. nuosavybės teisės į 2,3225 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo.

Žemės sklypą 2,3225 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinti nuosavybėn A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovo A. R. į valstybės biudžetą 102 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio 2,3225 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), areštas ir šį areštą palikti galioti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 16 344,12 (šešiolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt keturis litus, 12 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 126 (šimtą dvidešimt šešis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.