Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

2019 m. balandžio 15 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vykdyto konvojavimo, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas per 2016 m. sausio 1 d. - 2017 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpį buvo 24 kartus konvojuotas maršrutu Kaunas – Panevėžys – Šiauliai – Panevėžys – Kaunas; pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais Mercedes Benz, kurių valstybiniai Nr. AHG 175 ir Nr. AHG 184), Volkswagen, kurių valstybiniai Nr. EDL 154, Nr. EFS 565 ir Nr EFS 563) (b. l. 11, 19-86).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad konvojavimo metu transporto priemonėse trūkdavo vietos.

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Išanalizavus administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščių ir kitų dokumentų duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus, trūkstant vietos automobiliuose, asmenys buvo konvojuojami dviem automobiliais (b. l. 19-86, 87, 89, 91, 93, 95). Teismas pareiškėjo argumentus apie ankštas transporto priemones vertina kaip abstrakčius ir teisiškai nepagrįstus.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų, tinkamos ventiliacijos, dėl ko juose būdavo karšta, automobiliuose būdavo nešvaru, konvojavimo metu rūkantieji konvojuojamieji rūkydavo automobilyje, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Konvojavimo taisyklės 3 punkte apibrėžia, kad konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą, o specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.

Specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo ir techniniai reikalavimai nustatyti Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Šiame punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai, atskirų kamerų vidiniai užraktai ir kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės ir žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos; įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Konvojavimo taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę, o 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Teismas sprendžia, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos saugos eismo automobilių keliais įstatyme įtvirtintas normas ir Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, transporto priemonėse saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti gamintojo. Reikalavimas prisegti konvojuojamuosius saugos diržais numatytas Konvojavimo taisyklių 163 punkte, tačiau šio reikalavimo privaloma laikytis tais atvejais, kai konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone. Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiosiomis transporto priemonėmis.

Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, jog konvojavimo automobiliuose nebuvo ventiliacijos sistemų, todėl šiltuoju metų laiku būdavo karšta, remiamasi uždarosios akcinės bendrovės „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotų konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelių (b. l. 88, 90, 92, 94, 96) ir valstybės įmonės „Regitra“ transporto priemonėms išduotų registracijos pažymėjimų (b. l. 87, 89, 91, 93, 95) duomenimis. Teismas sprendžia, kad šių įgaliotų institucijų išduoti dokumentai nekelia abejonių dėl patikimumo bei objektyvumo, todėl daroma išvada, šie dokumentai patvirtina automobilių, kuriais ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitiktį nustatytiems techniniams reikalavimams ir tinkamumą eksploatuoti juos pagal specialiąją paskirtį.

Sprendžiant dėl pareiškėjo argumento, kad konvojavimo automobiliuose būdavo nešvaru, vadovaujamasi Konvojavimo taisyklių 126.4 punktu, kuriame nurodyta, jog konvojuojamieji privalo konvojavimo metu palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose). Taigi, pareiga palaikyti švarą konvojavimo metu ir vykti į paskirties įstaigą švariomis ir tvarkingomis priemonėmis nustatyta patiems konvojuojamiesiems ir priklauso nuo šios pareigos vykdymo. Be to, Konvojavimo taisyklės draudžia konvojuojamiesiems konvojavimo metu rūkyti (127.7 punktas), apie šį bei kitus Konvojavimo taisyklių 126–128 punktuose nurodytus režimo reikalavimus yra paskelbiama, susodinus konvojuojamuosius į specialųjį transportą (Konvojavimo taisyklių 129 punktas). Konvojavimo taisyklės nurodo, kad konvojuojamuosius lydintys konvojaus pareigūnai privalo nuolat ir atidžiai stebėti, kad konvojuojamieji laikytųsi jiems nustatytų reikalavimų, bei užkirsti kelią konvojavimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimams (39.2, 42.8, 50.6 punktai). Konvojavimo taisyklių 130 punkte nustatyta, kad dėl režimo pažeidimų, kuriuos padaro konvojuojamieji konvojavimo metu, konvojų pareigūnai dviem egzemplioriais surašo aktą, kuriame aprašomas režimo pažeidimų pobūdis, laikas ir aplinkybės; pirmasis akto egzempliorius pridedamas prie konvojuojamojo asmens bylos, o antrasis atiduodamas įstaigos, kuriai priklauso konvojus, vadovybei (budėtojui).

Viešojo saugumo tarnyba nepateikė duomenų ir Konvojavimo taisyklių 130 punkte nurodytų aktų, kurie objektyviai patvirtintų, kad ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją buvo pažeidžiami Konvojavimo taisyklių nustatyti režimo reikalavimai. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių apie jo konvojavimą techninių reikalavimų neatitinkančiomis, nešvariomis, tabako dūmais užterštomis transporto priemonėmis, jo pateikti argumentai yra abstraktūs ir neindividualizuoti. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai apie nurodytas aplinkybes atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad buvo priverstas stebėti, kaip kiti konvojuojamieji šlapinasi konvojavimo metu, be to, konvojaus pareigūnai nereaguodavo į jo nusiskundimus ir prašymus dėl jo statuso tarp nuteistųjų konvojuoti jį atskirai.

Konvojavimo taisyklių 134 punktas nustato, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Teismas sprendžia, kad toks teisinis reguliavimas užtikrina, jog konvojavimo metu bus užtikrinamas biologinių poreikių tenkinimas žmogaus orumą nežeminančiomis sąlygomis.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie nuteistųjų šlapinimąsi transporto priemonėse yra abstraktūs ir neindividualizuoti, kadangi skunde ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nenurodyta jokių konkrečių duomenų apie tai, kada, kokio konvojavimo metu, kuriame maršruto etape buvo įvykiai, sukėlę jam nemalonius pergyvenimus. Dėl šios priežasties pareiškėjo paaiškinimai atmetami kaip neparemti bylos duomenimis. Išanalizavus Viešojo saugumo tarnybos pateiktus kelionės žiniaraščius, kurių dalyje „Įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai“, daroma išvada, kad šiuose dokumentuose yra padaryti išsamūs ir informatyvūs įrašai apie tai, kas įvyko konvojaus metu, įskaitant ir tai, kokiuose punktuose konvojuojamieji buvo vedami į tualetą (b. l. 41, 55, 73). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo pateiktais įrodymais, todėl jais remdamasis, daro išvadą, jog nėra pagrindo tikėti pareiškėjo teiginiu, kad jis buvo priverstas stebėti, kaip kiti konvojuojamieji šlapinasi konvojavimo metu.

Konvojavimo taisyklių 102 punkte nurodyta, kad organizuojant ir vykdant konvojavimą vadovaujamasi principu, kad visi konvojuojamieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Taisyklės, kurių privaloma laikytis vežant konvojuojamuosius specialiuoju transportu, nurodytos Konvojavimo taisyklių 103 ir 104 punktuose. Pagal Konvojavimo taisyklių 104 punktą, kiti konvojuojamieji konvojuojami atskirai tik tuo atveju, jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje.

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, daroma išvada, jog byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, kad ginčo laikotarpiu R. B. privalėjo būti konvojuojamas atskirai nuo kitų konvojuojamųjų.

Teismas kaip abstrakčius ir nekonkrečius vertina skundo teiginius apie konvojaus pareigūnų tyčiojimąsi iš pareiškėjo, jo žeminimą, kadangi pareiškėjas konkrečių aplinkybių, leidžiančių nustatyti tokių pažeidimų datas, konvojaus maršrutus, pareiškėjo nurodytus veiksmus atlikusius konkrečius pareigūnus, skunde nenurodė. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, kad jis po konvojavimo būtų nedelsiant kreipęsis į Viešojo saugumo tarnybos vadovą ar kitas institucijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio, kad šie jo kreipimaisi būtų buvę išnagrinėti ir kad pareiškėjas būtų gavęs atsakymus į juos.

Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu iš pareiškėjo nėra gavęs skundų ar prašymų. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Išanalizavus kelionės žiniaraščius, daroma išvada, kad juose nėra užfiksuota apie pareiškėjo pareikštus prašymus, skundus ir pretenzijas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo konvojaus pareigūnų elgesio atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad dėl konvojavimo metu nesudarytų sąlygų jis neturėdavo galimybės suvalgyti skirtą sausą maisto davinį.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės), 32 punkte numatyta, kad kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių, o išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Taisyklių 34 punktas nurodo, jog kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę; asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte nurodoma, kad nepriimami konvojuoti konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas.

Remiantis išvardintų teisės aktų nuostatomis, sprendžiama, kad pareiga užtikrinti pareiškėjo maitinimą nustatyta kalinimo įstaigoms, iš kurių pareiškėjas išvykdavo ar atvykdavo konvojumi. Teismas vertina, kad Konvojavimo taisyklės neįpareigoja konvojaus pareigūnų sudaryti sąlygas konvojuojamiesiems suvalgyti jiems skirtą sausą davinį, kontroliuoti konvojuojamiesiems skiriamo sauso davinio sudėtį.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad Viešojo saugumo tarnyba teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę į sauso maisto davinį, nepažeidė.

Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad byloje nenustatyta Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.