- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-11
- Bylos Nr.
- ATP-554-530/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-02223-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Danutė Giačaitė
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Danutė Giačaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarimo G. P. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. P. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 11 d. apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini)., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį O. C., v. n. (duomenys neskelbtini) jo nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Keleiviams R. P. bei A. C. padarė kūno sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. Apie eismo įvykį policijai nepranešė, palikęs transporto priemonę ir keleivius, iš įvykio vietos pasitraukė. Šiais savo veiksmais G. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14; 127; 219.4 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 1 ir 2 d., 130 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarimu G. P. pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 1 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje. Už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 1 d., padarymą skirta 600,00 eurų (šešių šimtų eurų) bauda; už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymą skirta 1310,00 eurų (tūkstančio trijų šimtų dešimt eurų) bauda su transporto priemonės O. C., v.n. (duomenys neskelbtini) priklausančios R. Ž., konfiskavimu. Pritaikyta ATPK 33 str. 2 d. paskirta nuobauda sankcijos, numatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose, t. y. paskirta galutinė nuobauda 1310 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų dešimties eurų) bauda su transporto priemonės O. C., v. n. (duomenys neskelbtini) indentifikacinis numeris (VIN kodas) (duomenys neskelbtini), priklausančios R. Ž., konfiskavimu.
G. P. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir priimti ATPK 302¹² str. 1 d. 2,3 arba 4 punkte nurodytą sprendimą.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad byloje surinkti duomenys yra nepakankami siekiant nustatyti ar asmuo padarė nagrinėtus teisės pažeidimus, nesiėmė aktyvių veiksmų siekiant kuo teisingiau išspręsti bylą. Teismas, spręsdamas ar teisės pažeidimas buvo ar ne, iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiems naudingais liudytojų parodymais, pareigūnų protokolu, kuris konstatuoja tik patį įvykio faktą, o ne administracinio teisės pažeidimo bylą padedančią išspręsti aplinkybę, nors pagal byloje surinktus duomenis matyti, kad asmenų, kurie galimai turėjo reikšmingos informacijos apie teisės pažeidimo buvimą arba nebuvimą buvo daugiau. Taip pat pažymėjo, kad nekaltumo prezumpcija, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nenustato konkrečių draudimų ar taisyklių, kurios kyla iš šios prezumpcijos, tačiau tiek teisės doktrinoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vienas svarbiausių iš šios prezumpcijos išplaukiančių reikalavimų yra įrodinėjimo naštos neperkėlimas kaltinamajam (šiuo atveju asmeniui, galimai padariusiam administracinį teisės pažeidimą). Asmuo, galimai padaręs administracinį teisės pažeidimą, administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu laikėsi pasyvaus vaidmens, o remiantis tokia jo gynybine pozicija, Teismas negali daryti išvados, kad tai įrodo jo kaltės buvimą ar daryti išvados, kad šiam asmeniui reikia didinti administracinės nuobaudos dydį, kaip šiuo atveju darė. Teismo sprendimą (nutarimą) daugiau ar mažiau lėmė asmens, galimai padariusio administracinį teisės pažeidimą, gynybinė pozicija, kas teisės doktrinoje bei teismų praktikoje yra laikytina nekaltumo prezumpcijos pažeidimu ir remiantis ex iniuria ius non oritur principu darytina išvada, kad vien dėl to Teismo priimtas nutarimas yra neteisėtas. Paminėtina, kad apskritai vertinant byloje surinktą medžiagą, negalima daryti neabejotino sprendimo, kad padarė teisės pažeidimą, kadangi bylos medžiagoje surinkti įrodymai yra prieštaringi, vertinant paties administracinio teisės pažeidimo faktą, bet ne atsiradusių padarinių dydį. Teismas, priimdamas nutarimą, rėmėsi tik bylos tyrimo metu ir teismo posėdžio metu apklaustaisiais liudytojais. Nagrinėjant šią bylą, apklausti kaip liudytojai buvo nukentėjusieji A. C., R. P.. Taip pat apklaustas liudytojas R. Ž. bei įtariamasis G. P.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi liudytojai, kurių parodymai buvo fiksuojami ir kurie buvo kviečiami į teismo posėdį, buvo akivaizdžiai šališki ir iš anksto laikėsi pozicijos, kuri buvo nenaudinga asmeniui, galimai padariusiam administracinį teisės pažeidimą. Bylos medžiagoje yra duomenų dėl M. P. galimo dalyvavimo su nagrinėjama byla susijusiuose įvykiuose, G. P., M. P.. Taip pat mano, kad to vakaro užimtumą galėtų patvirtinti ir kaimynai D. P. bei J. S., tačiau šie asmenys nebuvo apklausiami. Šie asmenys galėjo paneigti apklaustųjų liudytojų parodymus. Abu nukentėjusieji, anot Teismo, davė analogiškus parodymus, todėl jų įrodomasis svoris turėtų būti prilygintinas vieno liudytojo parodymams. Liudytojas R. Ž. apskritai jokių reikšmingų aplinkybių siekiant nustatyti teisės pažeidimo fakto ar pažeidimo dydžio buvimą nedavė. Šis asmuo paties pažeidimo nematė ir parodė tik tai, ką jam perdavė nukentėjusieji, todėl pagal šio asmens parodymus Teismas apskritai negalėjo susidaryti nuomonės apie teisės pažeidimo buvimą ar nebuvimą. Vertinant medicininius duomenis apie nukentėjusiųjų būklę svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šie duomenys įrodo tik patirtos žalos dydį, bet ne faktą, todėl jokios įtakos pažeidimo faktui nustatyti neturi. Pareigūnų protokole bei tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės neįrodo subjekto, kuris galimai padarė administracinį teisės pažeidimą, kaltę. Pažymėtina, kad administraciniame procese, kaip ir baudžiamajame, vyrauja taisyklės draudžiančios bausti asmenį, kol neįrodyta šio kaltė. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai, kurie įrodo G. P. kaltę yra iš esmės tik nukentėjusiųjų parodymai, kurie laikytini tik kaip bendra nukentėjusiųjų pozicija. Tuo tarpu apeliantas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad automobilio nevairavo ir byloje minimuose įvykiuose nedalyvavo. Liudytojų A. C. ir R. P. parodymai yra nekonkretūs, dviprasmiai, nenuoseklūs ir netikslūs. Nukentėjusieji visus įvykius atsiminė protarpiais, blankiai, įskaitant ir tai kas vairavo iki parduotuvės, kas vairavo iki mano namų, kas vairavo iki stovyklavietės. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai surinko administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą paviršutiniškai ir šabloniškai, nors, atsižvelgdami į nestandartines įvykio aplinkybes, galėjo surinkti daugiau įrodymų, kurie būtų išsklaidę ar patvirtinę ginčijamas aplinkybes.
Atsiliepimas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsiliepime į skundą prašė apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad tyrimo metu surinkti duomenys yra neginčijami ir sudaro pagrindą teigti, jog iš įvykio vietos G. P. pasitraukė tyčia, supratęs savo veiksmų pavojingumą ir pasekmes, tačiau savo kaltės nepripažįsta. Teikdamas paaiškinimus apeliantas nurodo priešingus ankstesniems savo parodymams duomenis. Apelianto nurodytos aplinkybės prieštarauja liudytojų parodymams, bei kitai byloje esančiai medžiagai. Todėl teismo pozicija, kad G. P. iškelta versija yra tik jo, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, gynyba. Apeliantas privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog įvykio pobūdis akivaizdus. Mano, kad pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai sudaro nuoseklią grandinę, logišką įvykių eigos seką ir vieni kitus papildydami atitinka liudytojų parodymus. Todėl netikėti liudytojų parodymais ar savo pareigas atlikusių pareigūnų veiksmais ir surinktais teisėtais būdais užfiksuotais faktiniais duomenimis, nėra jokio pagrindo. Mano, kad įvykio aplinkybės ištirtos objektyviai ir visapusiškai. Įrodymų rinkimas negali būti begalinis ir tik teismo prerogatyva yra spręsti, kada byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadas. Šiuo atveju byloje esantys duomenys prieštarauja apelianto iškeltai versijai, todėl mano, kad teismas neturėjo pagrindo imtis papildomų veiksmų objektyviai nustatytai tiesai pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina organo (pareigūno) priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas G. P. administracinio teisės pažeidimo bylą ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, netinkamai įvertino surinktų įrodymų pakankamumą. Priimdamas nutartį dėl G. P. kaltės, padarius ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinės teisės pažeidimus, apylinkės teismas nesiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nesurinko visų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų.
Kaip jau minėta, G. P. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 11 d. apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini)., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį O. C., v. n. (duomenys neskelbtini) jo nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Keleiviams R. P. bei A. C. padarė kūno sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. Apie eismo įvykį policijai nepranešė, palikęs transporto priemonę ir keleivius, iš įvykio vietos pasitraukė.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog teismas konstatavo, kad G. P. paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl tokią administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens poziciją teismas vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, siekį išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.
Vadovaujantis ATPK 256 str. 3 d., pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, yra numatyta pareiga rinkti įrodymus siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2625/2011). Tokios pat praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartys bylose Nr. 2AT-6/2012, 2AT-21/2012). Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo nutarimo, pirmosios instancijos teismas nubausdamas G. P. dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d., rėmėsi rašytiniais bylos duomenimis ir liudytojais apklausė tik nukentėjusiuosius A. C. ir R. P., bei R. Ž., kuris pažeidimo nematė ir įvykio vietoje nebuvo. Tačiau liudytojų A. C. ir R. P. parodymais, pažeidimo padarymo metu taip pat dalyvavo ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens brolis M. P., tačiau jis, kaip tiesioginis įvykio dalyvis (nukentėjusiųjų teigimu), apklaustas nebuvo. Taip pat pažymėtina, jog po įvykio į įvykio vietą buvo atvykę M. P. bei G. P., kurie taip pat nebuvo apklausti liudytojais, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog būtent G. P. į įvykio vietą iškvietė pareigūnus, ji bendravo su nukentėjusiaisiais iš karto po įvykio, todėl jos parodymai šioje byloje yra svarbūs sprendžiant G. P. patraukimo administracinės atsakomybėn pagrįstumo klausimą. Be kita ko, svarbu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių G. P. atsirado įvykio vietoje. Byloje taip pat užfiksuota (b.l. 8), jog po įvykio A. C. ir R. P. bendravo su G. Z., kuris paaiškino, kad į eismo įvykio vietą jis atlydėjo du eismo įvykyje dalyvavusius jaunuolius, kurie kreipėsi į jį pagalbos, kurie jam paaiškino, kad automobilį vairavo G. P., tačiau teisme ši aplinkybė patvirtinta nebuvo. Apylinkės teismas siekė apklausti pažeidimą fiksavusią pareigūnę J. U., tačiau teismas buvo informuotas, jog ji policijoje nebedirba, teismas nesiėmė priemonių apklausti kito į įvykio vietą atvykusio pareigūno A. S.. Tokiu būdu buvo nukrypta nuo susiklosčiusios teisminės praktikos, pagal kurią turi būti betarpiškai apklausiami asmenys, kurių parodymai yra vieninteliai ir esminiai, ypatingai tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neigia savo kaltę. Apylinkės teismas taip pat nutarime formaliai konstatavo, jog G. P. paaiškinime nurodytą aplinkybę, jog jis lapkričio 11 d. visą laiką buvo namuose, ir visiškai nesiaiškino, ar yra įrodymų galinčių šią aplinkybę patvirtinti. Ši aplinkybė yra esminė, kadangi nuo pat pradžių G. P. kategoriškai neigė vairavęs automobilį. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Taigi, apylinkės teismas, neapklausęs teisme liudytojais visų asmenų, apie kuriuos yra duomenų, kad jie gali pateikti reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos, pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra esminiai. Teismas tai pat nesilaikė bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principo.
Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius – visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti jas tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.). Apygardos teismas įrodymus tik vertina, o rinkti jų negali, nes to nenumato ATPK 256 str. 3 d., todėl pats negali pašalinti apylinkės teismo padarytų trūkumų. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nutarimas yra naikinamas ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Esant tokioms aplinkybėms, kiti apeliacinio skundo motyvai yra nevertinami, kad tai nedarytų įtakos bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau į juos turi būti atsižvelgta iš naujo nagrinėjant bylą. Kadangi apeliantas prašė nutartį panaikinti ir priimti ATPK 302¹² str. 1 d. 2, 3 arba 4 punkte nurodytą sprendimą, apeliacinis skundas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
G. P. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarimą panaikinti ir G. P. administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.