- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- 1A-440-885/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09382-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Arūnas Bartkus, Nida Vigelienė
- Nuteistasis
- T. D.
- Advokatai
- Valdas Kersnauskas
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgitos Mačionytės ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į jam paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2021 m. kovo 4 d. 21.00 val. iki 2021 m. kovo 5 d. 16.28 val. (viena diena), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai arešto parai.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 ir 7 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant T. D. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus jei tai susiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1 ir 2 dalimis, T. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 MGL (2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų)) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 2 (dviejų) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo įmokos sumokėjimo terminą.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, T. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuoti 310 Eur (trys šimtai dešimt eurų), saugomų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato banko depozitinėje sąskaitoje.
2022 m. kovo 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi galimo civilinio ieškinio užtikrinimui taikytas laikinas T. D. nuosavybės teisės apribojimas į pinigines lėšas – 310 Eur (tris šimtus dešimt eurų), paimtas iš jo ikiteisminio tyrimo metu ir saugomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato banko depozitinėje sąskaitoje, paliktas galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos siekiant užtikrinti turto konfiskavimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. D. 2020 m. kovo 4 d. apie 20.30 val., atėjęs į nukentėjusiosios E. C. nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė savo dešine ranka už jos dešinės rankos, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, po ko ją pastūmė, nukentėjusiajai nukritus ant grindų, pagrobė iš nukentėjusiosios odinės rudos spalvos rankinės, gulėjusios ant daiktadėžės, jai priklausančius 310 eurų grynaisiais.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. D. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
2.1. Apelianto teigimu, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi teismo sprendimas buvo priimtas remiantis tik prieštaringais ir nenuosekliais E. C. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei prieštaringais liudytojų, kurie nematė paties įvykio, o apie jį sužinojo iš nukentėjusiosios, parodymais. Teismas be jokio pagrindo atmetė apelianto ir liudytojo G. P. parodymus, taip pat netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, abejones ir prielaidas vertindamas kaltinimo naudai, dėl ko padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog teismo posėdyje jis, nevengdamas atsakomybės, paaiškino visas esmines įvykio aplinkybes, jo parodymai yra teisingi ir nuoseklūs, tačiau apylinkės teismas formaliai nusprendė jo parodymus vertinti kritiškai, nurodydamas, jog jie yra prieštaringi ir nepatvirtinti kitais bylos duomenimis. Tuo tarpu E. C. bei liudytojų I. K. ir R. G. parodymus laikė patikimais. Taip pat yra pažymima, jog E. C. iš pat pradžių 2020 m. kovo 4 d. protokole-pareiškime jį nurodė kaip „iš matymo pažįstamą asmenį“ bei jo anketinius duomenis, nors jie anksčiau niekada nebuvo susitikę ir apeliantas nukentėjusiosios nepažinojo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme šios aplinkybės tirtos nebuvo.
2.3. Apelianto vertinimu, E. C. bute įvykusio įvykio aplinkybes I. K., R. G. ir A. M. aiškino skirtingai. Nors po įvykio buvo praėjęs itin trumpas laiko tarpas ir nukentėjusioji negalėjo pamiršti įvykio detalių, ji įvykio aplinkybes policijos pareigūnams ir liudytojams nurodė iš esmės skirtingai. Apeliantas pažymi tai, kad nebuvo atliktos akistatos nurodytiems prieštaravimams pašalinti, taip pat E. C. nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje su tikslu patikrinti šio įvykio aplinkybes. Teismas skirtingai vertino aplinkybes dėl padaryto sužalojimo, skirtingai nurodytas aplinkybes dėl pinigų pagrobimo iš nukentėjusiosios laikė neesminiais prieštaravimais bei galėjimu suklysti, tame tarpe taip vertino ir pagrobtų pinigų neradimo faktą.
2.4. Akcentuojama ir tai, kad nukentėjusioji apklausos metu aiškiai melagingai nurodė savo atvykimo į Lietuvą priežastis, kieno pagalba ir kokiu tikslu ji apsigyveno minėtame bute, kokia veikla užsiiminėjo ir kuo dirbo. Apelianto nuomone, R. G. duoti parodymai sudaro pagrįstą abejonę ar įvykio metu nenorėta iš apelianto gauti pinigų po to, kai jis atsisakė nukentėjusiosios paslaugų ir atsisakė jai sumokėti už sugaištą laiką. Taip pat šiuo atveju netirta ir versija, kad nukentėjusioji, nenorėdama atiduoti dalies nelegaliai uždirbtų pinigų savo sąvadautojui (R. G.), sugalvojo apkaltinti apeliantą.
2.5. Apeliantas pabrėžia tai, jog sulaikymo metu iš jo buvo paimta 1 750 Eur suma, kas leidžia kelti klausimą dėl jo tariamo plėšikavimo priežasties. Pažymima, kad apžiūrėjus šiuos iš jo paimtus pinigus buvo nustatyta, kad jis neturi pinigų 50 Eur nominalo kupiūromis, todėl byloje neatsakyta, kur galėjo dingti iš nukentėjusiosios tariamai paimti pinigai. Pagrobtų pinigų sumą ir pinigų kupiūras nukentėjusioji nurodė pakankamai tiksliai, todėl apylinkės teismo išvados, kad šiuos pinigus apeliantas galėjo išmesti ar paslėpti, taip pat tai, kad E. C. galimai neteisingai įvardijo kupiūras, yra tik nemotyvuotos prielaidos.
2.6. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kodėl E. C. nebuvo apžiūrėta teismo medicinos eksperto ar gydytojų po įvykio. Pabrėžtina, kad nukentėjusioji atsisakė vėliau vykti apžiūrai pas ekspertą, tačiau to apylinkės teismas visiškai nevertino. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog apeliantą sulaikius iš karto po įvykio ir šiam nurodžius, kad tarp jo ir apsauginio bei kito automobilių stovėjimo aikštelėje buvusio asmens kilo konfliktas, jo medicininė apžiūra nebuvo atlikta. Pažymima, kad policija atvyko būtent dėl liudytojo G. P. skambučio, kuris suprato, kad apeliantas buvo užpultas, tuo tarpu nei R. G., nei apsaugos darbuotojai policijos pareigūnų nekvietė. Ikiteisminio tyrimo metu aplinkybė, kodėl nukentėjusioji, R. G. ar apsaugos darbuotojai nekvietė policijos pareigūnų, o patys ėmėsi veiksmų sulaikyti apeliantą, nebuvo tirta.
2.7. Apelianto įsitikinimu, byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas smurtas ir buvo pagrobti pinigai bei esant esminių prieštaravimų bei jų nepašalinus nagrinėjant bylą teisme, jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Cituodamas su įrodinėjimo procesu susijusias Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normas bei kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką, apeliantas teigia, jog skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje pasisakyta ne dėl įrodymų visumos įvertinimo, o tik dėl atskirų įrodymų bei tik ta apimtimi, kiek tai buvo reikalinga priimti apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu.
2.8. Remiantis nekaltumo prezumpcijos principo turiniu, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai, jog apelianto parodymus teismas vertina kritiškai, tik patvirtina prielaidas, kad nagrinėdamas bylą teismas bylos aplinkybes ir įrodymus vertino subjektyviai, vienpusiškai, o priimdamas nuosprendį rėmėsi prielaidomis, o ne tvirtais ir nenuginčijamais įrodymais. Todėl, baudžiamojoje byloje esant abejonių ir nesant galimybių jų pašalinti, apeliantui negalėjo būti inkriminuota nusikalstama veika ir jis negalėjo būti teismo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
4. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. D. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su motyvais, kuriais yra grindžiamas T. D. nuteisimas, bei kitais bylos duomenimis, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas.
6. BK 180 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos arba tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o priemonė pagrobti svetimą turtą. Toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš smurto panaudojimą, tiek ir smurto panaudojimo metu.
7. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog nuteistasis T. D. 2020 m. kovo 4 d., apie 20.30 val., lankėsi nukentėjusiosios E. C. nuomojamame bute adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog būdamas minėtame bute, T. D. sugriebė nukentėjusiajai už dešinės rankos, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, po to ją pastūmė ir pagrobė iš E. C. rankinės jai priklausančius 310 Eur grynųjų pinigų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, kurie leistų neginčijamai nustatyti BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymių buvimą T. D. veiksmuose. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog T. D., panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sugriebdamas nukentėjusiajai už dešinės rankos ir po to ją pastumdamas, atėmė iš jos galimybę priešintis bei pagrobė jai priklausančius pinigus.
8.1. Kaip matyti tiek iš nukentėjusiosios protokolo-pareiškimo (1 t., b. l. 1), tiek iš jos apklausos protokolo (1 t., b. l. 31-32), E. C. teigė, jog pas ją į butą įėjęs vyras elgėsi itin agresyviai, griebė jai už dešinės rankos, dėl ko ji jautė fizinį skausmą. Po to jis ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji nukrito ant žemės. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog jokių kitų objektyvių duomenų byloje dėl šių nukentėjusiosios nurodytų sužalojimų nėra.
8.2. Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 61-62) parodė, kad kai užėjo į butą, jį pasitikusi mergina patvirtino, kad buvo sumušta ir apiplėšta, tačiau nenurodė kaip tiksliai ji buvo sužalota bei kas iš jos buvo pavogta. Apklaustas teismo posėdyje (3 t., b. l. 40-44) liudytojas paaiškino, jog moteris jam pasakė, kad buvo sumušta ir apiplėšta, tačiau jie neturėjo laiko apžiūrėti minėtus sumušimus, o ji ir nenurodė, kokiu būdu buvo sumušta. Kaip matyti iš šių liudytojo parodymų, jo susitikimo su E. C. metu liudytojas nepastebėjo jokių akivaizdžių sumušimų, padarytų nukentėjusiajai, be to, ir ji pati negalėjo A. M. nurodyti, kokie tiksliai jai buvo padaryti sužalojimai.
8.3. Liudytojas R. G. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 68-69) teigė, kad nukentėjusioji jam papasakojo, jog į butą įėjęs vyriškis sudavė jai smūgį ranka į veidą ir po to pabėgo iš buto. Teismo posėdyje (3 t., b. l. 25-27) liudytojas parodė, kad nežino tiksliai kaip prieš E. C. buvo smurtauta, tačiau matė jos mėlynas rankas. Taip pat paaiškino, kad nežino, kur buvo suduota nukentėjusiajai, to jos neklausė, tačiau E. C. jam pasakė, kad T. D. sudavė jai į veidą. Šie liudytojo parodymai akivaizdžiai neatitinka nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, kadangi nei protokole-pareiškime, nei savo apklausoje E. C. neteigė, kad jai būtų buvęs suduotas smūgis į veidą, kas leidžia pagrįstai abejoti R. G. parodymų patikimumu.
8.4. Liudytoja I. K. apklausta ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 77-78) paaiškino, kad pokalbio metu su E. C. ši pasakė, kad jai buvo suduota, tačiau neprisimena į kurią vietą buvo smūgis. Apklausos teisme metu (3 t., b. l. 23-25) liudytoja nurodė, kad E. C. paskambinusi papasakojo, kad pas ją atėjęs vyras jai trenkė ir paėmė iš jos pinigus, o tuomet pabėgo. Taip pat papildė, kad po skambučio E. C. buvo itin išsigandusi, atėjo pas liudytoją į butą ir papasakojo, kad jai buvo trenkta į pilvo sritį ir, jog galbūt buvo ne vienas smūgis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie liudytojos parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms, tačiau neatitinka ir R. G. parodymų dėl sužalojimų, apie kuriuos jam papasakojo E. C. Be to, šių liudytojos parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys.
8.5. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į liudytojų D. K., R. S. ir G. S. parodymus, duotus baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje. Liudytoja D. K. parodė (3 t., b. l. 62-64), kad neatsimena ar ant nukentėjusiosios buvo kokie nors sužalojimai. Liudytojas R. S. paaiškino (3 t., b. l. 64) nurodė, jog neprisimena ar nukentėjusioji buvo sužalota. Liudytoju apklaustas G. S. teigė (3 t., b. l. 105-108), kad matė raudoną dėmę ant skruostikaulio, kurioje pusėje buvo šis sužalojimas, neatsimena. Liudytojas taip pat teigė, kad jis iš savo porininko žodžių sužinojo, kad vyras užėjo pas nukentėjusiąją į butą ir smogė į veidą. Nors pastarojo liudytojo parodymai gali iš dalies patvirtinti R. G. parodymus, kad nukentėjusiajai ranka buvo trenkta į veidą, pastebėtina, jog tokių aplinkybių nenurodė pati nukentėjusioji. Aplinkybė dėl smūgio į veidą nenurodyta ir D. K. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 17), kuriame nurodyta, kad atėjus pas nukentėjusiąją E. C., ji paaiškino, kad vyras, būdamas pas ją bute, griebė jai už rankų ir pastūmė. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti G. S. parodymai neginčijamai nepatvirtina fakto, jog E. C. iš tikrųjų buvo sužalota veido srityje. Be to, tokiais parodymais abejoti verčia I. K. ir R. G. teisme duoti parodymai, kad nukentėjusiosios veidas buvo raudonas, nes ji verkė (3 t., b. l. 24), bei A. M. teiginiai, kad nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kaip ji buvo sužalota (1 t., b. l. 61-62).
8.6. Apklaustas teisme nuteistasis T. D. (3 t., b. l. 108-112) nurodė, kad užėjęs pas E. C. jis norėjo seksualinių paslaugų, tačiau ji atsakė, kad gali patenkinti tik oraliniu būdu ir jam su tuo nesutikus, jis išėjo. Parodė, kad jis visiškai nesilietė prie nukentėjusiosios, jos nestūmė ir jai nesudavė. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokių duomenų, kurie galėtų tvirtai paneigti šiuos nuteistojo parodymus, byloje nėra. Nukentėjusioji E. C. visą laiką tvirtino, kad nuteistasis jai griebė už rankos ir vėliau pastūmė, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, šių jos teiginių patvirtinančių duomenų byloje nėra.
8.7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, joje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji kreipėsi dėl jos patirtų sužalojimų. Kaip matyti iš 2020 m. balandžio 1 d. Valstybinės teismo medicinos skyriaus Vilniaus skyriaus rašto, E. C. nesikreipė į minėtą įstaigą dėl jai padarytų sužalojimų (1 t., b. l. 41).
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptarti duomenys neleidžia konstatuoti, jog E. C. buvo padaryti jos protokole-pareiškime bei apklausoje nurodyti sužalojimai. Apklaustų liudytojų parodymai šiame kontekste yra tarpusavyje prieštaringi, jokių duomenų, pagrindžiančių nurodytus teiginius, byloje nėra. Pabrėžtina, kad nukentėjusioji nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat neatvyko į teismo posėdžius bylą nagrinėjant teisme, tačiau šių duomenų trūkumas savaime negali pagrįsti T. D. kaltės dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją E. C. Vien tai, kad nukentėjusioji teigė, kad prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas, nesant jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų bei esant nenuosekliems ir netapatiems liudytojų parodymams, kurie galėtų pagrįsti šiuos nukentėjusiosios teiginius, nėra pagrindas konstatuoti, kad už galimai E. C. padarytus sužalojimus yra atsakingas būtent T. D. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas vienas objektyviąją BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pusę apibūdinantis požymis, t. y., fizinio smurto panaudojimas.
10. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra nekvestionuotinai nustatyta ir tai, jog T. D. iš nukentėjusiosios neteisėtai ir neatlygintinai pagrobė jai priklausančius 310 Eur grynųjų pinigų.
10.1. Kaip matyti iš 2020 m. kovo 4 d. protokolo-pareiškimo (1 t., b. l. 1), nukentėjusioji nurodė, kad T. D. pagrobė iš jos rankinės jai priklausančius 310 Eur grynųjų pinigų. E. C. apklausta ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 31-32) parodė, kad kai ji T. D. pasakė, kur yra pinigai, jis iš jos rankinės paėmė 310 Eur grynųjų pinigų, kurie buvo 10 Eur, 20 Eur ir 50 Eur nominalo kupiūromis.
10.2. Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 61-62) parodė, kad nuėjus pas E. C. į butą, nors ji ir patvirtino, kad buvo sumušta ir apiplėšta, negalėjo tiksliai nurodyti, kaip ji buvo sužalota ir kas iš jos buvo pagrobta. Teismo posėdyje (3 t., b. l. 40-44) liudytojas paaiškino, jog nukentėjusioji patvirtino, kad jis buvo sumušta bei apiplėšta. Taip pat nurodė, kad pareigūnų darbas yra aiškintis, kokia suma pinigų buvo paimta. Pats nežinojo kokia pinigų suma buvo pagrobta. Teisėjų kolegijos nuomone, sunku suprasti dėl kokių priežasčių nukentėjusioji nenurodė A. M. iš jos pagrobtų pinigų sumos dydžio bei jai padarytų sužalojimų pobūdžio, nors jis į butą atvyko pakankamai greitai.
10.3. Liudytojas R. G. apklausos metu (1 t., b. l. 68-69) teigė, kad nukentėjusioji iš savo rankinės ištraukė 300 Eur ir atidavė juos pas ją į butą atėjusiam vyrui, po ko šis vyras iš jos buto išėjo. Teismo posėdyje (3 t., b. l. 25-27) liudytojas paaiškino, kad nukentėjusioji jam teigė, kad ji ištraukė iš rankinės pinigus bei atidavė juos tam vyrui. E. C. jam (R. G.) neminėjo, kokiomis kupiūromis buvo pinigai. Pažymėtina, jog tokie R. G. parodymai prieštarauja nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms, kadangi ji nurodė, kad vyras pats iš jos rankinės išsiėmė pinigus ir pasišalino iš buto. Be to, liudytojas nurodė ir papildomą aplinkybę, neva į nukentėjusiosios butą atėjęs vyras nukentėjusiajai E. C. sakė, jog ji negali dirbti viena ir turi susimokėti 300 Eur per mėnesį tam, kad galėtų toliau dirbti. Nukentėjusioji šios aplinkybės nenurodė, taigi šie duomenys sudaro pagrindą teismui itin kritiškai ir atidžiai vertinti liudytojo R. G. parodymus dėl jų neatitikimų nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms.
10.4. Liudytoja I. K. apklausta ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 77-78) parodė, kad E. C. jai pasakojo, kad ji pati atidavė tam vyrui 300 Eur, po ko jis jai sudavė bei pasišalino iš buto. Apklausos teisme metu (3 t., b. l. 23-25) liudytoja paaiškino, kad pati E. C., vyrui liepus atiduoti pinigus, iš piniginės jam padavė 300 Eur, tada jis jai atidavė telefoną ir pabėgo. Nukentėjusioji nenurodė kokiomis kupiūromis buvo tie pinigai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nurodyta pagrobta suma šiek tiek skiriasi nuo nukentėjusiosios nurodytosios, šis skirtumas nėra esminis ir nedaro įtakos sprendžiant dėl veikos kvalifikacijos, tačiau tarp liudytojos I. K. ir nukentėjusiosios parodymų esantys esminiai nesutapimai, t. y. netapačiai nurodytos aplinkybės dėl to, ar nukentėjusioji pati davė pinigus ar nuteistasis juos pasiėmė iš jos piniginės, leidžia pagrįstai abejoti tokių liudytojos parodymų atitikimu objektyviai tikrovei.
10.5. Atkreiptinas dėmesys į liudytojų D. K., R. S. ir G. S. teismo posėdyje duotus parodymus (3 t., b. l. 62-64, 104-108). Liudytoja D. K. parodė, kad nukentėjusioji teigė, jog pas ją atvykęs vyras pabėgo su jam nepriklausančiais daiktais. Liudytojos tarnybiniame pranešime ši aplinkybė yra tikslesnė, nurodant, jog vyras ištraukė iš nukentėjusiosios rankinės apie 300 Eur bei išėjo iš jos buto (1 t., b. l. 17). Liudytojas R. S. nurodė, kad nors nukentėjusioji minėjo, kad dingo pinigai, tačiau jis negali įvardinti kokia pinigų suma dingo. Liudytojas G. S. teisme (3 t., b. l. 105-108) teigė, kad iš porininko žodžių žinojo, jog nuteistasis užėjo į nukentėjusiosios butą, smogė jai į veidą, iškratė jos rankinę ir paėmė pinigus. Kokia suma buvo pavogta jam nepasakė, viską žinojo tik iš savo porininko A. M. žodžių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie liudytojų parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios E. C. teiginių, kad būtent T. D. iš jos pagrobė 310 Eur grynųjų pinigų, kadangi minėti liudytojai nebuvo tikri dėl pagrobtos sumos, o G. S. parodymai šioje dalyje yra išvestiniai iš A. M. parodymų, kuris taip pat negalėjo konkretizuoti, kiek pinigų buvo pagrobta.
10.6. Teisme nuteistasis T. D. (3 t., b. l. 108-112) tvirtino, kad jis iš nukentėjusiosios nieko neėmė, taip pat nurodė, kad rankinėje turėjo 1 700 Eur grynųjų pinigų ir nors jis šių pinigų akivaizdžiai nukentėjusiajai nerodė, tačiau ji matė, kad jis turi daug pinigų, nes atvykęs pas ją į butą norėjo susimokėti už paslaugas. Tačiau jiems nesusitarus dėl paslaugų pobūdžio, jis E. C. nesumokėjo ir pasišalino iš buto.
10.7. Kaip matyti iš 2020 m. balandžio 14 d. daiktų apžiūros protokolo (2 t., b. l. 16-18), iš T. D. jo sulaikymo metu buvo paimta 1 750 Eur. Apžiūrėjus minėtus pinigus, buvo pastebėta, kad juos sudaro 17 (septyniolika) 100 Eur kupiūrų, 1 (viena) 20 Eur kupiūra, 2 (dvi) 10 Eur kupiūros ir 2 (dvi) 5 Eur kupiūros. Nors apklausiamas teisme T. D. nurodė, kad rankinėje turėjo 1 700 Eur grynųjų pinigų, teismo nuomone, šis netikslumas neturi esminės reikšmės bei neleidžia pripažinti, jog nuteistojo parodymai yra neteisingi. Pažymėtina, jog nukentėjusioji apklausos metu aiškiai nurodė, kad iš jos pavogti pinigai buvo 10 Eur, 20 Eur bei 50 Eur nominalo kupiūromis, nors nei vienos 50 Eur nominalo kupiūros pas T. D. sulaikymo metu nerasta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jokių kitų pinigų apžiūrint įvykio vietą (1 t., b. l. 18-19) nerasta, o miškelis, į kurį nubėgo T. D. prieš grįždamas prie automobilio, apžiūrėtas nebuvo ir jame pinigų, galimai pagrobtų iš E. C., rasta nebuvo. Manytina, kad šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad nėra neginčijamai įrodyta, jog T. D. pagrobė iš nukentėjusiosios jai priklausančius pinigus, kadangi nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti šią nuteistajam inkriminuojamą aplinkybę.
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis, žinodamas dėl ko jį nori sulaikyti apsaugos darbuotojai, eidamas aplink parduotuvę galėjo iš E. C. pagrobtus pinigus paslėpti arba išmesti, yra tik niekuo nepagrįstos prielaidos bei spėlionės. Tas pats pasakytina ir apie samprotavimus, jog tai, kad nukentėjusioji, suvokdama jai gręsiantį pavojų ir rizikuodama atskleisti savo pačios neteisėtą veiklą, išsikvietė apsaugą, leidžia pasitikėti nukentėjusiosios parodymais dėl įvykio detalių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šie teiginiai iš esmės niekuo nepagrįsti, o prieštaringi bei nenuoseklūs liudytojų parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, nors tarp jų galima įžvelgti minimalius tarpusavio ryšius. Bet tik tai, kad vienų liudytojų parodymai iš dalies atitinka kitų liudytojų arba nukentėjusiosios parodymus tam tikrame kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadai, jog BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai šiuo atveju yra nekvestionuotinai nustatyti T. D. veiksmuose.
12. Išteisinamasis nuosprendis priimamas dviem atvejais: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), arba jeigu nėra įrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu pripažįstama, kad veikos, dėl kurios vyko baudžiamasis procesas, apskritai nebuvo arba veika buvo, tačiau nėra visų požymių, kad ją galima būtų laikyti nusikaltimu arba baudžiamuoju nusižengimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta tai, kad nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių, o ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243-699/2018, 2K-288-648/2018).
13. Įvertinus nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuotina, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų, patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad T. D. iš nukentėjusiosios E. C., panaudodamas fizinį smurtą ir sukeldamas jai fizinį skausmą, pagrobė 310 Eur grynųjų pinigų. Jo veiksmų objektyviąją pusę apibūdinantys požymiai iš esmės nėra įrodyti, todėl apylinkės teismas nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame esančios išvados nėra pakankamai argumentuotos ar pagrįstos. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas nuosprendis nelaikytinas teisėtu ar pagrįstu, todėl yra naikintinas ir T. D. atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis nusprendžiant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo T. D. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
T. D. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.