Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotieji asmenys – antstolis D. B. ir R. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Antstolis D. B. nesutiko su skundu. Paaiškino, jog patvarkyme nurodyta, kad atsižvelgiant į išieškotojo R. V. prašymą bei vadovaujantis CPK 771 straipsnio 1 dalimi, 2014-01-27 antstolio D. B. kontoroje buvo surašytas aktas Nr.0035/13/01010, kurio pagrindu buvo kreiptąsi į teismą dėl baudos skyrimo A. V. už sprendimo nevykdymą. Antstolis 2014-03-14 kreipėsi į teismą, nurodydamas, jog atsisako nuo pareiškimo dėl baudos skyrimo A. V. už sprendimo nevykdymą, nes 2014-03-01 antstolio padėjėja M. Ž. kartu su R. V. nuvyko į pareiškėjos namus ir A. V. sudarė galimybę bendrauti su vaiku, nors sūnus atsisakė bendrauti su tėvu. Teismas 2014-03-18 nutartimi, priėmęs antstolio D. B. atsisakymą nuo pareiškimo, bylą nutraukė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais bei teisės aktais. Teismas taip pat neįsigilino į skundo esmę. Ginčo esmė ne vien tai, kad aktas surašytas neužfiksavus teismo sprendimo nevykdymo fakto, bet tai, kad akte nurodytos datos nesutampa su vykdomajame rašte numatytu laiku, kada tėvui suteikiama teisė bendrauti su vaiku. Akte yra aklai perrašytas R. V. skundas. Aktas turi būti naikinamas, nes nei antstolis, nei jo padėjėja nefiksavo teismo sprendimo nevykdymo fakto akte minimomis dienomis. Todėl konstatuoti, kad pareiškėja nevykdė teismo sprendimo, surašyti pareiškimą bei kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo neturėjo jokios teisės. Antstolis viršijo savo įgaliojimus ir akte fiksuodamas teismo sprendimo nevykdymo faktus, kada apskritai pareiškėja neprivalėjo vykdyti teismo sprendimo, išėjo už vykdomojo dokumento ribų. Teismas nutartyje net nesvarstė šių aplinkybių. Tai, kad antstolis pats atsiėmė iš teismo pareiškimą dėl baudos skyrimo ir teismas nutraukė civilinę bylą, patvirtina, kad antstolio veiksmai nebuvo teisėti. Bylos nagrinėjimo metu antstolis pripažino, kad nefiksavo teismo sprendimo nevykdymo faktų ir netikrino, ar R. V. skunduose pateikta informacija realiai atitinka tikrovę, ar nurodytos datos patenka į vykdomajame dokumente nurodytus laikotarpius. Antstolis taip pat pripažino, kad joks teisės aktas, reglamentuojantis antstolių veiklą, nesuteikia teisės nefiksavus teismo sprendimo nevykdymo fakto surašinėti aktus, jų pagrindu rašyti pareiškimus bei kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą. Teismas nenurodė teisės akto, kuris leistų antstoliui nefiksavus teismo sprendimo nevykdymo faktų surašinėti aktus, kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo bei akte fiksuoti teismo sprendimo nevykdymo faktų laikotarpiu, kurio nenumato vykdomasis dokumentas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta panaikinti antstolio 2014-01-27 aktą Nr. 0035/13/01010 dėl teismo sprendimo nevykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su antstolio veiksmais, vykdant teismo sprendimus, tinkamai aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-11-19 vykdomajame rašte Nr. 2-814-611/2007 nurodyta, kad R. V. suteikiama galimybė matytis su sūnumi kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį (pirmą ir trečią) nuo to savaitgalio šeštadienio 10 val. ryto iki 20 val. vakaro ir nuo to savaitgalio sekmadienio 10 val. ryto iki 19 val. vakaro. Tokia tvarka numatyta iki kol vaikui sueis 7 metai, t.y. iki (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini) suteikiama galimybė matytis su sūnumi nuo to savaitgalio (kas antro) šeštadienio 10 val. ryto iki to savaitgalio sekmadienio 19 val. Vakaro (b.l. 12-13). Vykdant vykdomąjį dokumentą antstolio padėjėja M. Ž. 2014-01-27 surašė aktą, jame nurodydama, kad R. V. nebuvo sudaryta galimybė bendrauti su vaiku 2013-12-21 – 22 dienomis, 2014-01-04 – 05 dienomis bei 2014-01-17 – 18 dienomis (b.l. 11).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčijamame akte tik 2014 m. sausio 17 d. visiškai nesutampa su aukščiau nurodytu vykdomajame rašte nustatytu tėvo pasimatymo su vaiku laiku. Dėl galimybės matytis su vaiku 2013 m. gruodžio 21-22 d. tarp šalių yra kilęs ginčas, kadangi šalys skirtingai supranta, kaip reikėtų skaičiuoti savaitgalius, kada pirmoji mėnesio diena yra sekmadienį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-814-611/2007 atsisakė išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką, nepasisakydamas, kaip reikėtų vertinti tokį savaitgalį. Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Tačiau tiek 2014 m. sausio 4-5 d., tiek 2014 m. sausio 18 d. pareiškėja privalėjo sudaryti sąlygas suinteresuotajam asmeniui pasimatyti su sūnumi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamame akte nurodytos datos tik iš dalies nesutampa su vykdomajame rašte nurodytu pasimatymų su vaiku laiku, todėl ši aplinkybė negali būti pakankamu pagrindu pripažinti antstolio 2014 m. sausio 27 d. aktą neteisėtu.

Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Sprendimų vykdymo instrukcijos 24 punktas numato, kad vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, susijusius su uždraudimu vykdyti tam tikrą veiklą arba įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad minėtos teisės normos nenumato, kad gavęs išieškotojo pranešimą dėl sprendimo nevykdymo, antstolis ar jo padėjėjas privalo betarpiškai dalyvauti užfiksuojant išieškotojo nurodytą sprendimo nevykdymą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai išaiškina, jog pagal CPK 771 straipsnio prasmę ginčijamas antstolio aktas yra tik pagrindas kreiptis į teismą dėl tinkamo sprendimo vykdymo. Tuo tarpu šio akto pagrįstumą ir sprendimo vykdymo ar neįvykdymo aplinkybes ir jų priežastis, bet kokiu atveju, aiškinasi teismas žodinio posėdžio metu, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ginčijamo 2014 m. sausio 27 d. akto pagrindu antstolis D. B. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl baudos už sprendimo nevykdymą skyrimo A. V.. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 18 d. nutartimi priėmė antstolio D. B. prašymą dėl pareiškimo atsisakymo ir bylą nutraukė. Taigi, paties ginčijamo akto teisėtumo klausimas tapo neaktualus ir nesvarstytinas, kadangi jis nepažeidžia vykdymo proceso dalyvių teisių ar teisėtų interesų.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjos atskirojo skundo padavimas nepripažintinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pagal CPK 95 straipsnio nuostatas, kadangi kiekvienas vykdymo proceso dalyvis turi įstatymo jam suteiktą teisę teikti skundus dėl antstolio veiksmų, jeigu jie mano, kad šie veiksmai pažeidžia jų teises ir interesus, bei atskiruoju skundu nesutikti su teismo nutartimis. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis pareiškėja yra iš viso pateikusi tik du skundus dėl antstolio veiksmų nagrinėjamoje vykdomojoje byloje, abu skundai pateikti dėl visiškai skirtingų antstolio priimtų aktų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.