Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-27 · Administracinė byla Nr. A-858-1496-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-27
Bylos Nr.
A-858-1496-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
P., P. T.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracija
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-1496/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,pareiškėjui P. T. (P. T.) ir jo atstovui E. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. T. (P. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo P. T. prašymą (tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. T. (P. T.) prašymu (b. l. 3–4, 59, 69–71) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams paduoti į buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad P. L. mirė 1962 m. Teisę pateikti prašymą dėl jo valdytos nacionalizuotos žemės nuosavybės teisių atkūrimo turėjo jo duktė (pareiškėjo senelė), Lietuvos Respublikos pilietė J. T., kuri šia teise pasinaudojo ir įstatymo nustatytu terminu kreipėsi prašymu į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Tačiau jai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, nes ji su prašymu nepateikė visų reikalingų giminystės ryšius patvirtinančių dokumentų. J. T. mirė 1998 m. balandžio 3 d., o visą savo turtą testamentu paliko pareiškėjui. Pareiškėjas priėmė palikimą, gavo paveldėjimo teisės liudijimą ir šio dokumento pagrindu savo vardu įregistravo senelei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Senelė pareiškėjui nieko nebuvo sakiusi apie pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių į P. L. valdytą žemės sklypą atkūrimo, todėl jis apie šį prašymą nieko nežinojo ir neturėjo galimybės įstatymo nustatytu terminu kreiptis į žemėtvarkos skyrių ir pateikti paveldėjimo teisės liudijimą bei kitus trūkstamus dokumentus. Faktą, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo pradėta ir tęsiama J. T. vardu, liudija 2003 m. gruodžio 2 d. pranešimas, raginantis J. T. iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti trūkstamus dokumentus. Tačiau tuo metu J. T. buvo jau mirusi ir minėto raginimo įvykdyti negalėjo. Apie J. T. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas sužinojo tik 2005 m. Tada jis kreipėsi į žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjo, kaip P. L. įpėdinio, vardu. Žemėtvarkos skyrius pareikalavo pateikti trūkstamus archyvinius dokumentus, vėliau nurodė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėjas mano, kad įstatymo nustatytas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes jis neturėjo jokios informacijos apie J. T. pateiktą prašymą bei apie P. L. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) atsiliepime į prašymą (b. l. 30–32) nurodė, kad J. T. tuometinei Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 3 ha žemės (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė buvusio savininko. Pareiškėjas nurodo savininką V. L., tačiau jis mirė 1927 m., todėl negalėjo būti nacionalizuotos žemės savininku. Klausimą dėl termino atnaujinimo atsakovas prašė spręsti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 89–90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės: nežinojimas, jog jo senelė J. T. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių į P. L. valdytą žemės sklypą atkūrimo, neišprusimas, informacijos stoka, gyvenimas Visagine, sunki materialinė padėtis, dėl kurių jis negalėjo laiku pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius įrodančių dokumentų, nepripažintinos svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis termino praleidimą, nes šios priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. priklausančios tik nuo pareiškėjo valios. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A261-505/2009), nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A525-480/2009), aplinkybė, kad pareiškėjas neturi reikiamų teisinių žinių, nereiškia, kad egzistuoja svarbi ir objektyvi priežastis terminui atnaujinti. Pareiškėjui neturint galimybės pačiam tinkamai pasirūpinti savo teisių įgyvendinimu, jis galėjo kreiptis į kitus asmenis dėl kvalifikuotos pagalbos suteikimo.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis nuo 2005 m., t. y. kai jam tapo žinoma apie tai, kad J. T. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, elgėsi pakankamai rūpestingai, buvo aktyvus, siekdamas išsiaiškinti visas, su nuosavybės teisių atkūrimu susijusias, aplinkybes ar atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus, siekiant realizuoti savo teisę į teisminę gynybą ir/ar kokios objektyvios aplinkybės tokius veiksmus atlikti jam sutrukdė. Kad prašymų nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikimas yra ribojamas įstatyme nustatytais terminais, o praleidusieji dėl terminų atnaujinimo turi teisę kreiptis į teismą, pareiškėjui buvo nurodyta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 31/05/22-1139. Pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi tik 2009 m. birželio 16 d., t. y. daugiau kaip po 4 metų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, siekdamas realizuoti įstatymų jam suteiktas teises, todėl jo nurodytos priežastys nepripažintinos svarbiomis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) prasme. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą.

III.

Pareiškėjas P. T. apeliaciniu skundu (b. l. 93–95) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų prašyme pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad pareiškėjas, priėmęs palikimą, neabejotinai įgijo teisę tęsti J. T. vardu pradėtą bylą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pasinaudoti šia teise įstatymų numatytais terminais jis neturėjo galimybės, nes apie tokią teisę nežinojo. Pareiškėjo nuomone, atnaujinus terminą šioje byloje, būtų įgyvendintas teisingumo principas. Tokiu atveju nebūtų pažeistos ar suvaržytos jokios trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti į dokumentų pateikimo termino praleidimo priežastis, o ne į laikotarpį, per kurį pareiškėjas nuo naujų aplinkybių paaiškėjimo dienos kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėjas nežinojo ir neturėjo galimybės laiku sužinoti apie senelės įstatymų nustatytu terminu pateiktą prašymą. Pareiškėjas sunkiai valdo lietuvių kalbą, pasikliovė VAVA teikta žodine informacija ir pagal galimybes vykdė gautus nurodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (žr., pvz., 2009 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Taip, be kita ko, siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).

Atsižvelgdama į pirmiau suformuotą praktiką ir įvertinusi šios bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimą sieja su tuo, kad, nors jis ir priėmė 1998 m. balandžio 3 d. mirusios senelės palikimą bei teises, tačiau nuo palikimo priėmimo momento nežinojo ir negalėjo žinoti apie senelės pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtina tinkamai nustatyti, kuriuo metu pareiškėjas galėjo žinoti apie senelės pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teisės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 31/05/22-1139 (toliau – ir 2005 m. balandžio 18 d. raštas) (b. l. 37–38) pareiškėjas buvo informuotas, kad tinkamus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus jis turėjo teisę pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., apie tai jis jau buvo informuotas 2003 m. gruodžio 2 d. raštu. 2005 m. balandžio 18 d. rašte taip pat buvo nurodyta, kad P. T., įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimams, tik teismo tvarka gali atnaujinti minėtą praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjas neginčija to, kad 2005 m. balandžio 18 d. raštu jis buvo informuotas, priešingai, pareiškėjas prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, kad apie J. T. pateiktą prašymą sužinojo tik 2005 m. (b. l. 70). Pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2009 m. birželio 18 d. (b. l. 3), t. y. daugiau kaip po 4 metų nuo momento, kai pareiškėjas iš 2005 m. balandžio 18 d. rašto sužinojo, kad bylai aktualų nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Nuo to momento nagrinėjamoje byloje pareiškėjui atsirado ir pareiga domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad sunki jo materialinė padėtis, neišprusimas, informacijos stoka turėtų būti laikomos aplinkybėmis, objektyviai pagrindžiančiomis termino praleidimą. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad terminas tokiu atveju atnaujintinas tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjo argumentai dėl jo neišprusimo ir informacijos stokos yra subjektyvūs, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini. Pareiškėjas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, per keturis metus turėjo galimybę išsiaiškinti, kokia tvarka turi būti pateiktas prašymas atnaujinti terminą papildomiems dokumentams pateikti, tačiau to nepadarė. Priešingas situacijos vertinimas pažeistų teisinio saugumo principą bei teisinių santykių stabilumą, kadangi sudarytų prielaidas asmenims, dėl subjektyvių priežasčių (asmens sąmoningo neveikimo) piktnaudžiauti savo teisėmis ir paduoti prašymus atnaujinti procesą net ir po nepagrįstai ilgo laiko tarpo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą. Pareiškėjo argumentai dėl jo materialinės padėties taip pat atmestini, nes jie nepagrįsti jokiais įrodymais, taip pat nenurodyta jokių aplinkybių, užkirtusių pareiškėjui kelią pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. T. (P. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas