Tauragės apylinkės teismo sprendimas

2019-10-30 · Civilinė byla Nr. e2-3357-750/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Tauragės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-30
Bylos Nr.
e2-3357-750/2019
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-01316-2019-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Zimantienė
Atsakovas
E. M.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-3357-750/2019 Teisminio proceso Nr.2-43-3-01316-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.10.5.1; 3.2.6.4. (S)
TAURAGĖS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 30 d.Šilutė
Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų teisėja Dalia Zimantienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui E. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir – UAB) „Gelvora“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo E. M. 200 Eur skolos, 702,86 Eur palūkanų, 75 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo priteistos sumos (200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2015-03-13 bei 2015-03-19 UAB „4finance“ ir E. M. sudarė Vartojimo kredito sutartis Nr. 9790103002 (toliau – Sutartys) pagal kurias UAB „4finance“ atsakovui suteikė minėtose sutartyse nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo minėtose sutartyse nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas sutartyse numatytas sumas UAB „4finance“ naudai. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė minėtas Sutartis, todėl UAB „4finance“ pastarąsias nutraukė, ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo.

2017-09-28 UAB „Gelvora“ UAB „4finance“ ir UAB „Finansų administravimas“ sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-07, pagal kurią UAB „4finance“ perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu, pagal Sutartis. Atsakovas savo įsipareigojimų nėra įvykdęs ir ieškinio parengimo dieną.

Procesiniai dokumentai atsakovui E. M. įteikti tinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jo šeimos nariui, t.y. broliui E. M.. Atsakovas per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

Kadangi ieškinio suma neviršija dviejų tūkstančių eurų, šalys bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašė, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 441 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2015-03-13 bei 2015-03-19 UAB „4finance“ ir E. M. sudarė Vartojimo kredito sutartis Nr. 9790103002 pagal kurias UAB „4finance“ atsakovui suteikė minėtose sutartyse nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo minėtose sutartyse nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas sutartyse numatytas sumas UAB „4finance“ naudai. 2017-09-28 UAB „Gelvora“ UAB „4finance“ ir UAB „Finansų administravimas“ sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-07, pagal kurią UAB „4finance“ perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu, pagal Sutartis. UAB „Gelvora“ 2017-10-11 rašytiniu pranešimu dėl reikalavimo perleidimo informavo atsakovą E. M. apie reikalavimo perleidimą ir paragino per 3 dienas nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti į UAB „Gelvora“ sąskaitą : skolą 200 Eur, palūkanas 434,11 Eur, viso 634,11 Eur. Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų sumokėjęs savo įsipareigojimus į bylą pateikta nėra.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Teismui pateiktas 2017-10-11 pranešimas išsiųstas atsakovui paštu, patvirtina, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovas E. M. buvo informuotas tinkamai.

CK 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitus rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies ir 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą bei sumokėti palūkanas paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Atsakovas negrąžino paskolos, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 200 Eur sumą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnis, 6.101 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 702,86 Eur palūkanų bei 75 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo priteistos sumos (200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 11 punktas).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019).

Vartojimo kredito sutartimi Nr. 9790103002, pasirašyta 2015-03-13 buvo nustatyta bendra 199,80 proc. metinė palūkanų norma, o vartojimo kredito sutartimi Nr. 9790103002, pasirašyta 2015-03-19 buvo nustatyta bendra 160,60 proc. metinė palūkanų norma. Sutarčių bendrųjų sąlygų 4.1 – 4.4 punktuose įtvirtinta palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Taigi palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu, buvo nustatyta jų susitarimu. Ieškovė UAB „Gelvora“ skaičiuodama palūkanų dydį atsižvelgė į dabartinį teisinį reguliavimą ir nuo reikalavimo perleidimo (2017-09-26) palūkanas skaičiavo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t.y. vartojimo kredito palūkanų normą sumažino iki 75 procentų.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; kt.). Tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 16 punktas).

Vartojimo kredito sutarčių sudarymo metu 2015 m. kovo mėn. jau galiojo Vartojimo kredito įstatymas (įsigaliojo 2011-04-01) Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2015-01-01 iki 2016-02-01 galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų (2 dalis). Teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą (3 dalis). Taigi, Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2015-01-01 iki 2016-02-01, buvo nustatyta 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, tačiau dabar galiojančioje šio straipsnio redakcijoje ji sumažinta iki septyniasdešimt penkių procentų.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc. (atitinkamu laikotarpiu – 250,75 proc.), pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 18 punktas).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito sutarčių, sudarytų 2015-03-13 ir 2015-03-19 vartojimo kredito norma neviršijo įstatyme numatytos palūkanų normų ribos, į tai, kad ieškovė UAB „Gelvora“ skaičiuodama palūkanų dydį atsižvelgė į dabartinį teisinį reguliavimą ir nuo reikalavimo perleidimo (2017-09-26) palūkanas skaičiavo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t.y. vartojimo kredito palūkanų normą sumažino iki 75 procentų, reikalavimas priteisti iš atsakovo 702,86 Eur palūkanų bei 75 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo priteistos sumos (200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas (CK 6.37 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 6.210 straipsnis).

Iš už terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusio atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (902,86 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Iš atsakovo taip pat priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos – 20 Eur žyminio mokesčio ieškovei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis) bei 3,36 Eur pašto išlaidų valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 441 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

- 200 Eur (du šimtus eurų) skolos,- 702,86 Eur (septynis šimtus du eurus 86 ct) palūkanų,

- 75 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo priteistos sumos (200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

- 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 902,86 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2019-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

- 20 Eur (dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834.

Priteisti iš atsakovo E. M. 3,36 Eur (tris eurus 36 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmams.

Teisėja Dalia Zimantienė