Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (V. M.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ir per tris mėnesius pradėti dirbti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. O. (D. O.) pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka;

iš nuteistojo V. M. nukentėjusiajam D. O. priteista 500 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti;

nustatyta, kad pirmą vekselį 2013 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, D. O. pasirašė ne 9700 Lt (2809,31 Eur), o 8000 Lt (2316,96 Eur);

pašalinta iš kaltinimo, kad V. M. savavaldžiavo, vykdydamas tariamą jo teisę susigrąžinti skolą iš D. O.;

pašalintos iš kaltinimo penkios tęstinės V. M. veikos, t. y. kad jis 2013 m. rudenį, tiksliai nenustatytu metu, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro ,,Rimi“ ir Architektų g., panaudodamas psichinę prievartą, privertė D. O. perduoti jam tris kartus po 300 Lt (86,89 Eur) ir du kartus po 200 Lt (57,92 Eur).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismai neatsižvelgė į nukentėjusiojo asmenybę, kad nuteistasis nenaudojo psichinės prievartos nukentėjusiajam ir nepadarė didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams, ir nurodo, jog teismas įvertino liudytojų J. D., V. Ž., E. G., E. L. parodymus apie nukentėjusiojo asmenybę ir pagrįstai pripažino, kad savavaldžiaujant buvo naudojama psichinė prievarta nukentėjusiajam ir padaryta didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams. V. M. telefoninių pokalbių metu ne tik žemino ir įžeidinėjo D. O., bet ir grasino prieš jį panaudoti fizinį smurtą, nuo kurio nukentėjusysis neapsigins. Beveik penkis mėnesius besitęsiantis V. M. psichinis spaudimas sukėlė nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ir nuolatinį psichologinį diskomfortą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikoma ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet ir tai, kad jis praranda saugumo jausmą – kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Prokurorės teigimu, tokioje situacijoje buvo atsidūręs ir nukentėjusysis, kurį V. M. baugino grasindamas panaudoti fizinį smurtą tiek skambindamas telefonu, tiek rašydamas trumpąsias SMS žinutes, be to, jį persekiojo darbovietėje ir gyvenamojoje vietoje.

Prokurorė teigia, kad skunde keliamas klausimas dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės pripažinimo liko nenagrinėtinas, nes tai nebuvo nurodyta apeliaciniame skunde (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl kasatoriui paskirtos bausmės pagrįstumo prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą: V. M. padarė apysunkę nusikalstamą veiką (BK 11 straipsnio 4 dalis), nesukėlusią sunkių padarinių, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat įvertinti ir V. M. asmenybę charakterizuojantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo beveik treji metai ir per šį laikotarpį V. M. nenusikalto, tai įvertino kaip jo mažesnį pavojingumą visuomenei, kritiškai vertina savo atliktus veiksmus, ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį bei, vadovaudamasis 41 straipsnio 2 dalimi, atidėjo bausmės vykdymą. Prokurorės nuomone, pateiktos pažymos dėl sveikatos ypatybių, patirti, kaip teigia nuteistasis, materialiniai ir moraliniai nuostoliai dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos nesuteikia pagrindo dar labiau sušvelninti paskirtos bausmės.

Prokurorė teigia, kad teismų sprendimas dėl teisės į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, pagrįstas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiojo turėtos išlaidos surašant apeliacinį skundą turi būti apmokėtos, ir priteisė 500 Eur sumą, sumažinęs prašomą priteisti 900 Eur sumą, kuri už apeliacinio skundo surašymą viršija teismų praktikoje nukentėjusiesiems priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžius.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų ir nenagrinėtinų argumentų

Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai tam tikras faktines aplinkybes pripažino įrodytomis ar neįrodytomis, nepažeisdami BPK nustatytų taisyklių, ar teismų sprendimuose yra išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė ar kitaip įvertino įrodymus, ar teismo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys ir pan.

Pažymėtina, kad nuteistojo kasaciniame skunde pateikti teiginiai nepagrindžia normų, reglamentuojančių įrodinėjimo tvarką (BPK 20 straipsnis), pažeidimų. Ši kasacinio skundo dalis išreiškia nesutikimą su teismų išvadomis dėl nuteistojo kaltumo ir grindžiama deklaratyviais teiginiais, kad teismas neteisingai vertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, užfiksuotų pokalbių turinį, kitus bylos duomenys, neatsižvelgė į kasatoriaus nurodytas aplinkybes, nepagrįstai apskaičiavo užvaldytų pinigų ir telefonų skaičių ir pan. Deklaratyvūs yra ir kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo teismų padarytų išvadų motyvavimo, dėl neva nuteistojo teisinės padėties pabloginimo nurodant, kad jo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, dėl nukentėjusiojo teisės į civilinio ieškinio patenkinimą nepagrįsto pripažinimo ir teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Šie konkrečiais teisiniais argumentais nepagrįsti teiginiai nesudaro apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo (BPK 369 straipsnis), todėl paliktini nenagrinėti.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

Nuteistojo kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia jo veiksmuose įžvelgti psichinės prievartos ir nepatvirtina didelės žalos padarymo nukentėjusiojo teisėms. Šie argumentai nepagrįsti.

Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika aprašytas pagrindine (BK 294 straipsnio 1 dalis) ir kvalifikuota sudėtimis (BK 294 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. BK 294 straipsnio 2 dalies taikymas turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir tuo, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui.

Nagrinėjamoje byloje V. M. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, vykdydamas tikrą, tačiau ginčijamą jo teisę susigrąžinti skolą iš D. O., panaudojo prieš jį psichinę prievartą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, taip padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo D. O. teisėms ir teisėtiems interesams.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis gali lemti ir atsiradusius padarinius, kita vertus, pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė prievartą. Turi būti atskleisti ir tokios prievartos padarinių pobūdis bei turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad V. M. tęstiniais veiksmais, savavališkai vykdydamas teisę į skolos grąžinimą, panaudodamas psichinę prievartą, mobiliojo ryšio telefonais prekiaujančių bendrovių salonuose privertė nukentėjusįjį D. O. pasirašyti sutartis, kurių pagrindu šis įgydavo telefonus ir su tuo susijusius turtinius įsipareigojimus, o telefonus paimdavo V. M.; taip pat privertė D. O. pasirašyti vartojimo kredito sutartis, o pagal šias sutartis gautus pinigus ar kitą turtą atiduoti jam, vertė perduoti jam pinigus. D. O. buvo verčiamas atlikti šiuos veiksmus grasinant jam telefonu, rašant SMS žinutes. D. O. buvo gąsdinamas tokiais žodžiais, kurie vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą apie grasinimus fiziniu smurtu: kad nukentėjusysis taps invalidu, negyvens jo rajone sveikas, iš viso prapuls, kad V. M. išraus jam visus dantis, jį demonstratyviai sumuš, pagaus, išveš į mišką ir pan. Apie ketinimus naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį V. M. kalbėjo ir kitiems asmenims. Atsižvelgiant į šiuos teismų nustatytus faktus, nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada dėl psichinės prievartos naudojimo prieš nukentėjusįjį.

Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo išvadą dėl didelės žalos nukentėjusiajam padarymo, nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikoma ne tik tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet ir tai, kad jis praranda saugumo jausmą – kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad V. M. nukentėjusįjį baugino tiek skambindamas telefonu, tiek rašydamas trumpąsias SMS žinutes, be to, jį persekiojo darbovietėje ir gyvenamojoje vietoje. D. O. patvirtino, kad bijojo V. M. ir tikėjo, kad grasinimus jis gali įgyvendinti, todėl jam buvo iškilęs realus pavojus. Todėl, šiuo konkrečiu atveju nustačius psichinės prievartos panaudojimo faktą, pripažįstama ir tai, kad V. M. savo veiksmais padarė didelę žalą D. O. teisėms ir teisėtiems interesams. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.

Konstatuotina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes V. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

Kasatoriaus prašymas paskirti jam švelnesnę bausmę, nei paskirta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, netenkintinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. paskirta bausmė atitinka bausmės skyrimą reglamentuojančių normų reikalavimus, yra proporcinga ir tinkamai motyvuota. V. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, be to, padarius išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per tris mėnesius pradėti dirbti. Teisėjų kolegijos manymu, tiek bausmės rūšis, tiek sprendimas atidėti jos vykdymą ir skirti pirmiau minėtus įpareigojimus, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nuteistojo asmenybę, visiškai pagrįstas.

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į rizikingą bei provokuojantį nukentėjusiojo elgesį ir šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia, kad skiriant bausmę pažeistas teisingumo principas, yra deklaratyvūs ir neatitinka teisinio argumentavimo reikalavimų.

Konstatuotina, kad pagal byloje paduoto kasacinio skundo argumentus pagrindas naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. M. kasacinį skundą.