- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-08
- Bylos Nr.
- 2A-1508-260/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Izolda Nėnienė, Arūnas Rudzinskas
- Suinteresuotas asmuo
- T. A. P., R. V. K., A. J., O. Ž., A. K., V. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos gyventojų
- Pareiškėjas
- A. J. K.
- Advokatai
- Arūnas Kučinskas
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Arūnui Kučinskui , suinteresuotiems asmenims T. A. P., R. V. K., jų atstovei advokatei Stanislovai Staniukynienei, suinteresuotam asmeniui A. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų T. A. P., R. V. K. ir O. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-156-633/2010 pagal pareiškėjo A. J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei praleisto termino atnaujinimo suinteresuotiems asmenims T. A. P., R. V. K., O. Ž., A. K., A. J., V. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas A. J. K 2007 06 26 kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šis teismas 2007 08 30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-960-91/2007, prašymą patenkino, atnaujino terminą pareiškėjui A. J. K. pateikti Marijampolės apskrities viršininko administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriui dėl J. Ž. iki žemės nacionalizavimo (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio rajone, nuosavybės teise valdytos 26,6 ha žemės patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystę įrodantiems dokumentams, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. J. K. yra O. Ž. ir J. Ž. įvaikis, taip pat nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. J. K. buvo su šeima įrašytas į tremiamų asmenų sąrašus ir jam pripažintina teisė į nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų asmens statusą.
Šalies argumentai
2008 10 16 suinteresuoti asmenys T. A. P., R. V. K., A. K. ir O. Ž. pateikė teismui pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-960-91/2007.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2009 02 10 nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-960-91/2007.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. K., atnaujinus byloje procesą, 2009 03 19 patikslintu pareiškimu (b.l. 184-187, t.2) prašė teismo: a) nustatyti juridinį faktą, kad jis, A. J. K., (duomenys neskelbtini) buvo faktiškai įvaikintas O. Ž. ir J. Ž. šeimos ir yra jų faktinis įvaikis; b) atnaujinti jam, A. J. K., terminą pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti, c) priteisti pareiškėjui iš suinteresuotų asmenų T.A. P., R. V. K., A. K. ir O. Ž. bylinėjimosi išlaidas. Nuo reikalavimo nustatyti antrąjį juridinį faktą, jog jo šeima 1939-1990 m. okupacijų metu buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus, pareiškėjas atsisakė. Pareiškėjas A. J. K. nurodė, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) T. ir M. K. šeimoje (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) mirus biologiniam tėvui T. K., M. K. labai greitai sukūrė naują šeimą ir (duomenys neskelbtini) jį vienerių metukų paliko visam laikui auginti savo sesers O. Ž. ir J. Ž. šeimai. Šioje šeimoje jis nuolat gyveno iki J. Ž. ištrėmimo į Sibirą 1949 m. Likęs be namų, toliau prisiglaudė pas biologinę seserį Telšiuose. O. ir J. Ž. jį augino kaip tikrą sūnų kartu su biologiniu savo sūnumi J. Ž., jis juos laikė savo tėvais ir labai mylėjo. Nuo 1939 m. Ž. jį leido į mokyklą. Biologinė motina jo nuo (duomenys neskelbtini) nė kiek neaugino, juo nė kiek nesirūpino, jo neišlaikė. Pareiškėjo biologinė motina įmotės, savo sesers, namuose apsilankydavo, tačiau labai retai ir su juo praktiškai nebendravo, jis tokio bendravimo net neprisimena. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą siekiant atkurti nuosavybę į išlikusią po nacionalizacijos įtėvio J. Ž. žemę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. priimtu sprendimu (b.l. 64-72, t.4):
-2007 08 30 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-960-91/2007 dalį – dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas A. J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su šeima buvo įrašytas į tremiamų asmenų sąrašus, panaikino ir bylą šioje dalyje nutraukė, pareiškėjui atsisakius šio reikalavimo ir teismui atsisakymą priėmus;
-2008 10 16 T. A. P., R. V. K., A. K. ir O. Ž. prašymą dėl likusios 2007 08 30 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-960-91/2007 dalies panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą;
-2007 08 30 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-960-91/2007 rezoliucinę dalį pakeitė, patikslino ir naujai išdėstė taip :
„1. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas A. J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo faktiškai įvaikintas O. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), šeimoje ir yra jų įvaikis.
2. Atnaujinti pareiškėjui A. J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl svarbių priežasčių praleistą terminą jo pilietybę, nuosavybės teisę į žemę ir giminystės ryšį su mirusiu buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti 3 (trims) mėnesiams nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, juridinį faktą nustatant nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą turtą žemę, atkūrimui“.
Taip pat teismas pareiškėjui A. J. K. priteisė iš suinteresuotų asmenų T. A. P., R. V. K., A. K. ir O. Ž. iš kiekvieno po 166,66 Lt bylinėjimosi išlaidų.“
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pareiškėjo bei liudytojų parodymus, sprendė, kad biologinė pareiškėjo motina (duomenys neskelbtini) de fakto atsisakė visiškai savo motinos teisių į pareiškėją ir jo, 1 m. amžiaus, praktiškai dar kūdikio, atidavimu visam laikui į sesers šeimą bei ir vėlesniu savo visiškai pasyviu elgesiu šio vaiko atžvilgiu de facto išreiškė sutikimą, kad pareiškėjas visam laikui liktų sesers šeimoje ir faktiškai būtų šios šeimos įvaikintas. Teismas taip pat nustatė, kad O. ir J. Ž. šeima pareiškėją nuo pat jo kūdikystės nuolat nepertraukiamai ir visiems atvirai 16 metų (praktiškai iki pilnametystės) augino, suteikė jam būstą, teikė jam visišką išlaikymą (ir tai jie darė vieninteliai), išleido pareiškėją į mokyklą, rūpinosi jo sveikata, lavinimu, jį auklėjo, mokė dirbti, viešai buvo išsakę planus savo šeimoje jį pasilikti visam laikui kaip savo tikrą (biologinį) vaiką ir to pagrindu būtent jam perleisti ūkio ir viso kito turto valdymą, po savo mirties jam palikti šį palikimą, nors to iki galo ir neįgyvendino, tačiau dėl nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių (faktinė įmotė mirė, įtėvis buvo ištremtas į Sibirą, o turtas – nacionalizuotas). Faktą, jog pareiškėjas kartu su įtėviu nebuvo ištremtas į Sibirą, kadangi į sąrašus įrauktas per klaidą, teismas laikė nenuneigiančiu buvus faktinį, o ne juridinį įvaikinimą. Teismas atmetė Marijampolės apskrities viršininko administracijos ir kt. suinteresuotų asmenų argumentus, jog pareiškėjas, būdamas atkūręs nuosavybės teises į biologinio senelio nacionalizuotą žemę, negali pretenduoti į atkūrimą teisių faktinio įtėvio, jeigu toks faktas būtų nustatytas, žemę. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl faktinio įvaikinimo bei Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymu, kurie tokiu būdu atkurti nuosavybės teises kartu ir į mirusių biologinių giminaičių, ir į faktinių įtėvių nacionalizuotą žemę ar mišką nedraudžia. Tenkindamas pareiškėjo reikalavimą atnaujinti jam dėl svarbių priežasčių praleistą terminą jo pilietybę, nuosavybės teisę į žemę ir giminystės ryšį su mirusiu buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, teismas nustatė, kad Marijampolės apskrities viršininko administracija tik 2007 02 01 raštu informavo pareiškėją apie kliūtis atkurti jam teises ir nurodė jų šalinimo būdus, vietą ir kt., todėl laikė, kad dėl termino praleidimo yra kalta ir valstybės įgaliota vykdyti žemės reformą institucija.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 86-92, t. 4) suinteresuoti asmenys T. A. P., R. V. K. ir O. Ž. prašo panaikinti 2010 m. balandžio 26 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei suinteresuotų asmenų prašymo atmetimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – A. J. K. patikslintą pareiškimą atmesti, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Apeliančių nuomone, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, neteisingai vertino bylos įrodymus, dėl ko konstatavo neteisingas faktines bylos aplinkybes bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Teismas nepagrįstai pripažino, kad terminas pateikti nuosavybes teises į žemę ir giminystės ryšį su mirusiu buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl terminą atnaujino nepagrįstai. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas prašymą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikė 1991 m. Iki 2007 metų pareiškėjas savo teisių įgyvendinimu atkurti nuosavybės teises į J. Ž. žemę visiškai nesirūpino, nesidomėjo, nors jam gerai buvo žinoma, jog reikalinga pateikti nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, nes, nepraleidęs įstatymu nustatyto termino jis reikiamus dokumentus pateikė atkurti nuosavybės teises į A. K. žemę ir 1999 m. liepos 30 d. Marijampolės apskrities sprendimu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį jo senelio (iš biologinio tėvo pusės) A. K. turėtos žemės. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis, objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas atnaujintinas.Nustatytas juridinę reikšmę turintis įvaikinimo faktas A. J. K. negali sukelti teisinių pasekmių, nuo jo negali priklausyti turtinių teisių atsiradimas į pripažinto faktiniu įtėviu J. Ž. nuosavybės teise valdytą žemę, kadangi 1999 m. liepos 30 d. Marijampolės apskrities sprendimu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį jo senelio (iš biologinio tėvo pusės) A. K. turėtos žemės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-7-16/2000 yra konstatavęs, „kad jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju (CPK 272 str. 11 p.), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško. Kito gi turto atžvilgiu jis yra savo tėvų, kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę bei savo brolių ir seserų turto paveldėtojas". Esant aplinkybei, jog pareiškėjas pateikęs nuosavybės teisės į žemę atkūrimui giminystės ryšio dokumentus pagal biologinę kilmę, ir tuo pagrindu nuosavybės teisė į žemę yra atkurta, nustačius įvaikinimo faktą, negali atsirasti jam teisinės pasekmės. Jokios teisinės pasekmės negali atsirasti nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas buvo O. Ž. įvaikis, nes pareiškėjas nėra padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į O. Ž. žemę.Byloje nėra pateikta įrodymų, kad biologinė pareiškėjo motina buvo kokiu tai valingu savo veiksmu, aktu atsisakiusi savo teisių (tiek turtinių, tiek asmeninių) į pareiškėją, kaip savo vaiką, ir kaip tai davusi tuo suinteresuotų asmenų suvoktą sutikimą pareiškėją įvaikinti savo sesers O. Ž. šeimai. Minėta aplinkybė byloje liudytojų parodymais taip pat nenustatyta. Neginčytinų įrodymų, kad O. ir J. Ž. šeima faktiškai skaitė pareiškėją savo sūnumi, o jis juos skaitė savo tėvais, nėra. Liudytojų parodymai šiuo klausimu prieštaraujantys vieni kitiems.Vilkaviškio rajono apylinkės teisinas peržengė pareiškimo reikalavimo ribas ir 2007 08 30 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr.2-960-91/2007 rezoliucinę dalį pakeitė, patikslino ir naujai išdėstė, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 105-108, t.4) suinteresuotas asmuo Marijampolės apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą tenkinti. Marijampolės apskrities viršininko administracija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą jo pilietybę, nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su mirusiu buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl svarbių priežasčių. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuotas asmuo nurodė, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog neginčytinų įrodymų, kad O. ir J. Ž. šeima faktiškai skaitė pareiškėją savo sūnumi, o jis juos skaitė savo tėvais, nėra. Liudytojų parodymai šiuo klausimu prieštaraujantys vieni kitiems. Be to Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį jo senelio (iš biologinio tėvo pusės) A. K. turėtos žemės. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas tikraisiais savo tėvais laikė T. ir M. K..
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 113-116; 119-122, t.4) pareiškėjas A. J. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra jokių pagrindų jį naikinti. Teismas pagrįstai pripažino, kad terminas
pilietybę, nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su mirusiu buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujintinas dėl svarbių priežasčių, kadangi apie konkrečius trūkstamus dokumentus pareiškėjas sužinojo tik 2007 02 01, gavęs Marijampolės viršininko administracijos raštą Nr.SD-11-279. 1991 12 18, išreikšdamas savo valią į įtėvio J. Ž. nuosavybės teise valdytos žemės teisių atkūrimą, pareiškėjas atliko visus jam pagal įstatymą priklausančius atlikti veiksmus. Apeliantai sprendimo dalies, kuria buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. J. K., (duomenys neskelbtini) buvo faktiškai įvaikintas O. Ž., mirusios (duomenys neskelbtini), ir J. Ž., mirusio (duomenys neskelbtini), ir yra jų įvaikis, iš esmės neginčija. Apeliantai tik teigia, jog nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas negali sukelti teisinių pasekmių, nes A. J. K. 1999 07 30 Marijampolės apskrities viršininko administracijos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį jo senelio (iš biologinio tėvo pusės) A. K. turėtas žemes. Be to apeliantai skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu (civilinė byla Nr.3K-7-16/2000), tačiau nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr.3K-7-16/2000 ginčo dalykas, pobūdis bei kitos svarbios bylos aplinkybės yra netapatūs. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėją ir apeliantus niekada nesiejo jokie giminystės ryšiai, o A. J. K. juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės) atkūrimo tikslu, o ne žemės paveldėjimo tikslu, kaip kad buvo konstatuota apeliantų minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme suinteresuoti asmenys T. A. P., R. V. K. ir A. J. prašė apeliacinį skundą patenkinti, priteisti apeliantėms jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, o pareiškėjo atstovas – apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nesutinka su apeliančių argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad terminas pateikti nuosavybes teises į žemę ir giminystės ryšį su mirusiu buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl terminą atnaujino nepagrįstai, taip pat jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad pareiškėjas praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad yra pagrindas pareiškėjui atnaujinti terminą nuosavybes teises į žemę ir giminystės ryšį su mirusiu buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, konstatavo, kad atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises pasyvios buvo abi šio proceso šalys, t.y. ir pareiškėjas, ir atitinkama valstybės institucija, pastaroji tik 2007 metų pradžioje pareiškėją informavo apie kliūtis atkurti pareiškėjui nuosavybės teises, nurodė jų pašalinimo būdus. Toks teismo padarytų faktinių aplinkybių įvertinimas yra logiškas, pagrįstas ir tikrai teisingas, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kaip visiems žinoma, yra užsitęsęs, pareiškėjas iki buvo informuotas apie konkrečias kliūtis nuosavybės teisėms atkurti, galėjo suvokti, kad tokių kliūčių nėra, laukti iki kompetentinga institucija priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl nurodytu pagrindu naikinti apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.
Kitas apeliacinio skundo argumentas, jog nustatytas juridinę reikšmę turintis įvaikinimo faktas A. J. K. negali sukelti teisinių pasekmių, nuo jo negali priklausyti turtinių teisių atsiradimas į pripažinto faktiniu įtėviu J. Ž. nuosavybės teise valdytą žemę, kadangi 1999 m. liepos 30 d. Marijampolės apskrities sprendimu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį jo senelio (iš biologinio tėvo pusės) A. K. turėtos žemės. Apeliantės jį grindžia tuo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-7-16/2000 yra konstatavęs, „kad jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju (CPK 272 str. 11 p.), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško“.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiu apeliaciniame skunde nurodytu argumentu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris galiojo 1991 12 18, kada pareiškėjas pateikė prašymą grąžinti žemę, buvo numatyta teisė atkurti nuosavybės teises ir įvaikiams. Tokios įvaikių teisės nepanaikino ir šiuo metu nuo 1997 m. galiojantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje šis teismas yra konstatavęs, „kad jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju (CPK 272 str. 11p.), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško“, tačiau ne priešingai. Todėl apeliančių nurodyta teismine praktika vadovautis šioje byloje nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde jį padavę suinteresuoti asmenys taip pat teigia, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad biologinė pareiškėjo motina buvo kokiu tai valingu savo veiksmu, aktu atsisakiusi savo teisių (tiek turtinių, tiek asmeninių) į pareiškėją, kaip savo vaiką, ir kaip tai davusi tuo suinteresuotų asmenų suvoktą sutikimą pareiškėją įvaikinti savo sesers O. Ž. šeimai, nes tokia aplinkybė byloje liudytojų parodymais pat nenustatyta, o neginčytinų įrodymų, kad O. ir J. Ž. šeima faktiškai skaitė pareiškėją savo sūnumi, o jis juos skaitė savo tėvais, nėra, liudytojų parodymai šiuo klausimu prieštaraujantys vieni kitiems.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįsta, jog šis teismas aiškiai ir suprantamai motyvavo, remdamasis kokiais įrodymais pripažįsta, kad pareiškėjas A. J. K. nuo (duomenys neskelbtini) buvo faktiškai įvaikintas O. ir J. Ž.. Tokio fakto nurodymas eilėje rašytinių įrodymų, taip pat ir liudytojų parodymuose, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankamas pagrindas paminėtai išvadai padaryti. Priimdamas sprendimą, kaip tą numato CPK 185 straipsnis, teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas pats sprendime nurodė, kad būtent bylos duomenų visuma jam duoda pagrindą nustatyti faktinio įvaikinimo juridinį faktą, o kai kurios faktinės aplinkybės, lyg ir leidžiančios abejoti tikrai buvus tokiam faktui, nėra tiek reikšmingos, kad teismas netikėtų buvus įvaikinimo faktui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Iš esmės jis tai ir padarė. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliančių argumentų, jog faktinio įvaikinimo faktas byloje neįrodytas.
Apeliacinio skundo argumentas, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismas peržengė pareiškimo reikalavimo ribas ir 2007 08 30 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr.2-960-91/2007 rezoliucinę dalį pakeitė, patikslino ir naujai išdėstė, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taip pat negali būti pripažintas pagrįstu. Teisėjų kolegija vertina, kad atnaujinus byloje procesą ir bylą išnagrinėjus pakartotinai, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, priimdamas 2010 04 26 sprendimą, neperžengė pareiškimo ribų. CPK 371 str. 1 d. 2 p. suteikia teismui teisę, pakartotinai išnagrinėjus bylą, pakeisti teismo sprendimą, priimtą iki proceso byloje atnaujinimo. Teismas 2010 04 26 sprendime ir nurodė, kad pakeičia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 08 30 sprendimą.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė byloje pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Šį sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis nekeistinas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus suinteresuotų asmenų T. A. P., R. V. K. ir O. Ž. apeliacinį skundą, iš jų lygiomis dalimis pareiškėjui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 800 Lt sumokėti už advokato teisinę pagalbą (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš T. A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 266,66 Lt (du šimtus šešiasdešimt šešis litus ir 66 centus) bylinėjimosi išlaidų A. J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)).
Priteisti iš R. V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 266,66 Lt (du šimtus šešiasdešimt šešis litus ir 66 centus) bylinėjimosi išlaidų A. J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)).
Priteisti iš O. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 266,66 Lt (du šimtus šešiasdešimt šešis litus ir 66 centus) bylinėjimosi išlaidų A. J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)).
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.