- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-15
- Bylos Nr.
- N-62-7382-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gagys, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimo I. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyriaus (toliau – ir VDI) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą I. G. už tai, kad ji, būdama I. G. individualios įmonės (toliau – ir Įmonė) savininke, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kadangi 2009 m. birželio 13 d. leido dirbti D. J. be darbo sutarties, neturint darbuotojo pažymėjimo. Padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimu I. G. pripažino kalta dėl ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo ir skyrė 3 000 Lt baudą. Teismas nurodė, jog apklausti liudytojai patvirtino, kad nagrinėjamu atveju buvo susiklostę faktiniai darbo santykiai ir jokių civilinių sutarčių šalys pasirašę nebuvo bei neketino jų pasirašyti. Pabrėžė, kad nepasirašius darbo sutarties, teigti, jog su darbuotoju buvo sulygta dėl išbandymo, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad D. J. I. G. įmonėje darbo metu gamino maistą, t. y. dirbo virėja, nors su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis, teismas konstatavo, kad D. J. Įmonėje dirbo nelegaliai.
II.
Apeliaciniu skundu I. G. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimą arba sumažinti paskirtą baudą iki 500 Lt, jos mokėjimą išdėstant 12 mėnesių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar tarp jos ir D. J. buvo susitarimas dėl darbo užmokesčio, nors šią aplinkybę paneigė teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Pažymi, kad teismas taip pat nesiaiškino, ar D. J. privalėjo dirbti tam tikrą darbą (eiti tam tikras pareigas), ar turėjo atlikti konkrečias užduotis. Teigia, kad 2009 m. birželio 13 d. buvo siekiama išsiaiškinti, ar D. J. sugeba virti cepelinus, todėl ji privalėjo atlikti konkrečią užduotį – išlaikyti cepelinų virėjos kvalifikacijos egzaminą. Jei skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas nebūtų panaikintas, prašo pritaikyti ATPK 30¹ straipsnį ir sumažinti paskirti baudą, nes vienintelės jos gaunamos pajamos yra senatvės pensija.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyrius prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad tarp D. J. ir I. G. buvo susiklostę darbo santykiai, nes D. J. dirbdama gamino maistą, paklusdama nustatytai vidaus tvarkai, darbą pradėjo 8 val. ryto, taigi dalyvavo Įmonės vykdomame maisto gaminimo procese, o ne atliko vienkartinę užduotį. Pažymi, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Tvirtina, jog tai, kad D. J. ir I. G. dėl darbo užmokesčio nesitarė, nepaneigia aplinkybės, kad tarp šių asmenų buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konst atuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu apeliantė I. G. pripažinta kalta pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2009 m. birželio 13 d. Įmonėje leido dirbti D. J. be darbo sutarties bei neturint darbuotojo pažymėjimo, taip pažeidžiant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, surinktų įrodymų visumoje pagrįstai konstatuotas D. J. nelegalaus darbo I. G. individualioje įmonėje faktas.
Nustatyta, kad Inspekcijos patikrinimo metu Įmonėje buvo rasta dirbanti D. J., su kuria darbo sutartis nebuvo sudaryta. Rašytiniame paaiškinime D. J. nurodė, kad 2009 m. birželio 13 d. bandė virti cepelinus (b. l. 3). Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, administracinėn atsakomybėn traukiama I. G. nuosekliai nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo teigė, jog D. J. 2009 m. birželio 13 d. Įmonėje dirbo siekiant patikrinti, ar ji yra tinkama virėjos darbui (b. l. 4, 29, 55-56). Tai, jog 2009 m. birželio 13 d. buvo siekiama išbandyti, ar D. J. sugebės dirbti virėja, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojai R. G. bei G. G. (b. l. 66-67). D. J. teismo posėdžio metu paaiškino, jog tai buvo trečias savaitgalis, kai ji dirbo Įmonėje (b. l. 56).
DK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas. Jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje. Pagal DK 105 straipsnio 2 dalį, išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 straipsnis), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 straipsniai). Be to, sąlyga dėl išbandymo yra tik viena iš galimų darbo sutarties papildomų sąlygų (DK 95 straipsnio 4 dalis).
Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, kad darbdaviui norint išbandyti darbuotoją ar darbuotojui norint išbandyti darbą, prieš tai turi būti sudaryta darbo sutartis, kurioje turi būti nurodytas išbandymo laikotarpis. Šių sąlygų neįvykdžius ir leidus darbuotojui dirbti (praktikuotis), toks darbas laikomas nelegaliu (žr. nutartį byloje Nr. N575-2032/2010).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. J. įmonėje dirbo 2009 m. birželio 13 d. (b. l. 2-4), darbo sutartis tarp D. J. ir I. G. dėl virėjos darbo Įmonėje buvo sudaryta tik 2009 m. birželio 15 d. (b. l. 18), todėl konstatuotina, kad D. J. nelegalaus darbo Įmonėje faktas įrodytas.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. G. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, įrodyta aukščiau aprašytų bylos medžiagoje esančių įrodymų visuma.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad I. G. taip pat kelia administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą – prašo skirti 500 Lt baudą. Pažymėtina, kad galimybė paskirti švelnesnę, negu sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta, nuobaudą arba galimybė jos neskirti, nagrinėjamu atveju reikštų ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. nutartis bylose Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. I. G. skirta švelniausia sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – minimalaus dydžio piniginė bauda – individualizuota tinkamai, įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį, I. G. asmenybę, jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę (ATPK 31 str. 1 d. 10 p.) bei turtinę padėtį (ATPK 30 str. 30² str.). Apeliantė jokių kitų reikšmingų aplinkybių, rodančių, kad skiriama nuobauda negali būti tinkamai individualizuota įstatymo leidėjo numatytos sankcijos ribose, ar kad tokia nuobauda bus aiškiai neteisinga ar neproporcinga padarytam pažeidimui, nenurodė.
Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pakeisti jį ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
I. G. apeliacinį skundą atmesti.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.