Kauno apygardos teismo nuosprendis

2017-03-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-23-478/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-03-29
Bylos Nr.
1A-23-478/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-31186-2015-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Giedrius Endriukaitis, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
A. L.
Nukentėjusysis
R. P., V. S.
Advokatai
Rasa Kalkauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-23-478/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31186-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos 2.3.6.4.1.; 2.4.6.5.1.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio,

sekretoriaujant Indrei Karpienei, Laimai Grėbliūnienei,dalyvaujant prokurorams Raimondai Jačiauskienei, Gintarui Eidukevičiui,nuteistajam A. L., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,nukentėjusiosioms R. P., V. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. spalio 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, laisvės apribojimą keičiant areštu, bausmes iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir galutinė bausmė A. L. paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė su 100 (vieno šimto) MGL dydžio, t. y. 3766,00 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų), bauda. Arešto bausmę nustatyta atlikti areštinėje.

A. L. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. gegužės 27 d., apie 17.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro patalpose, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nesant jokių asmeninio pobūdžio motyvų, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, įbėgo į procedūrų kabinetą Nr. 207, kuriame buvo pradėta mažamečio vaiko skiepijimo procedūra, išsakydamas VŠĮ (duomenys neskelbtini) PSPC bendrosios praktikos slaugytojos R. P. atžvilgiu ją įžeidžiančius žodžius: „žudike, paleisk vaiką, vaikas rėkia, matai, kad nenori skiepytis“, tyčia ją rankomis nustūmė nuo vaiko, dėl ko R. P. atsitrenkė į sieną, kabinete tuo metu buvusiai V. S. išsakydamas žodžius: „beprote, pusprote, ką tu darai, paskaityk, žudikam atvedei savo vaiką“, grasindamas R. P. žodžiais: „žudike, tu buvai perspėta, tu sulauksi“, demonstravo nepagarbą nukentėjusiųjų R. P., V. S. atžvilgiu, sutrukdė procedūrų kabinete paskiepyti mažametį vaiką bei tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. prašo 2016 m. birželio 15 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, t. y. jį išteisinti, nes jis nepadarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir pašalinti prieštaravimus tarp V. S. ir R. P. parodymų, išsiaiškinti aplinkybes dėl nukentėjusiųjų patirto šoko, apklausti įvykio vietoje – prie kabineto Nr. 207, buvusius liudytojus, kurie nebuvo iškviesti į teismo posėdį, bei išreikalauti vaizdo kamerų įrašus. Skunde nurodoma, kad su apkaltinamuoju nuosprendžiu yra nesutinkama dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamo BK taikymo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nesilaikymo, netinkamo įrodymų vertinimo ir kitų pažeidimų. Apelianto teigimu, jam inkriminuotas kaltinimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neatitinka BK bendrųjų normų: BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 dalies 2 punkto, 15 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jis, kaip kaltinamasis, nei numanė, nei norėjo, nei galvojo atlikti nusikaltimą ir jo veiksmuose buvo tik reakcija į vaiko garsų rėkimą, kaip į pavojaus signalą. Išgirdęs vaiko klyksmą ir rėkimą, jis manė, kad vaikui reikia pagalbos, kad jo atžvilgiu naudojama prievarta ir kad jam sukeltas fizinis skausmas. Įvykio metu jis nenaudojo jokios fizinės prievartos nei medicinos darbuotojos R. P. atžvilgiu, nei vaiko mamos V. S., nei vaiko atžvilgiu. Prie kabineto Nr. 207 laukiantys žmonės nerašė skundų, nesiskundė jo elgesiu, taigi jokio streso jis niekam nesukėlė, nebuvo sutrikdyta ir viešoji tvarka. Jo įėjimą į kabinetą Nr. 207 paskatino pilietinė pareiga ir tai, kad jo paties vaikas V., 8 metukų, buvo sužalotas skiepų. Apelianto nuomone, pilietiškumą demonstruoti paskatina ir prie įstaigos iškabinti reklaminiai stendai, kurie agituoja nebūti abejingiems. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Pagal teismų praktiką konfliktas, nors ir kilęs viešoje vietoje, gali nepažeisti viešosios tvarkos bei rimties. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį įžūlūs veiksmai paprastai yra fizinio smurto panaudojimas, smūgių sudavimas, agresyvus, šokiruojantis elgesys. Vandališkais veiksmais, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomi veiksmai, kai tyčia daužomas, ardomas, padegamas, apipilamas dažais ar kitaip niokojamas svetimas turtas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nebuvo jokių aukščiau paminėtų pasekmių ir kelių minučių ar sekundžių užėjimas į kabinetą nenulėmė nei įžūlių, nei kitokių veiksmų, dėl kurių kiti asmenys, kurie buvo šalia kabineto ir galimai galėjo užeiti į kabinetą, patirtų nepatogumus ar pajustų šoką. Įstaiga, kurioje vyko incidentas, taip pat nepatyrė jokios materialios žalos. Taigi, apylinkės teismas padarė BPK 369 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Apeliantas skunde nurodo, kad buvo pateikęs prašymą pašalinti abejotinas aplinkybes dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau nuosprendyje abejotinos aplinkybės nepašalintos. Byloje tyčia neapklausti nei vienas įvykio metu koridoriuje buvę pacientai (liudytojai), dėl to nepagrįstai buvo suvaržytos jo teisės ginčyti aplinkybes. Neišreikalauta PSPC koridoriuje prie kabineto Nr. 207 esančios vaizdo kameros filmuota vaizdo medžiaga. Byloje nepateikti jokie teisiškai surinkti įrodymai, kurie pagrįstų ir patvirtintų patirtą R. P. ar kitų asmenų šoką, patirtas pasekmes, nėra jokių susirgimo faktų. Liudytojų parodymai teisme vertinti netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimus. Faktiškai įvykio metu kabinete Nr. 207 buvo tik du suaugę liudytojai ir V. S. 6 metų vaikas. V. S. nepranešė policijai apie daromą kokį nors neteisėtą veiksmą. Taigi, jo įėjime į kabinetą Nr. 207 nebuvo jokio pavojingumo. Apeliantas skunde ginčija liudytojų G. G., U. E., A. K., G. R. U., L. L. parodymus. Be to, viso proceso metu nebuvo gauta eksperto, specialisto išvados ar ekspertizės akto, kad kas nors būtų patyręs šoką. Tokių duomenų negauta nei iš SODROS, nei iš Valstybinės ligonių kasos. Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi prielaidomis. Neiškviestas nė vienas pacientas, kuris tuo metu buvo koridoriuje. Tai suvaržė teisę ginčyti argumentus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti. Buvo iškviesti tik Jonavos PSPC darbuotojai, kurie gali būti šališki ir suinteresuoti. Apylinkės teismas pažeidė ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nešališkumo principą, nes netinkamai vertino V. S. parodymus, t. y. kaip norą padėti kaltinamajam. Tokio termino - noras padėti, nei nacionalinėje teisėje, nei tarptautinėje nėra. Tuo pažeista ir teisė į teisingą teismą. Nėra jokių įrodymų dėl patirto šoko, kaip mediciniškai patvirtinto fakto. Jis turi būti kvalifikuojamas pagal Tarptautinių ligų klasifikatoriaus kodus (TLK-10), specialisto, eksperto išvada, o ne kažkieno nuomone. Teismo proceso metu turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės į rungtynišką procesą ir gynybos teisės - teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti (BPK 44 straipsnio 7 dalis, EŽTK 6 straipsnio 3 dalies „d“ punktas). Posėdžiai buvo nevieši (uždari). Nors apylinkės teismas įvertino, kad V. S. vaikas patyrė šoką, tačiau tyčia apribojo galimybę pateikti klausimus V. S. vaikui ir V. S. parodymus dėl vaiko nepatirto šoko vertino kaip įrodymus, kurie pagrindžia jo kaltę. Tai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principus. Nebuvo vertinti A. K. parodymai. Nesistengta pašalinti prieštaravimus surengiant akistatas. Byloje nenustatyta jo tyčia - siekimas sutrikdyti viešąją tvarką ar atlikti įžūlius veiksmus. Pažymima ir tai, kad rodydamas savo, kaip piliečio, poziciją jis iš karto paskambino Vaiko teisių apsaugos kontrolierei, kuriai išdėstė savo poziciją, jog vaikui neturėtų būti sukeliamas skausmas, baimė ir iš kabineto būtų girdėti riksmai, kurie buvo girdėti net koridoriuje. V. S. sūnus bijojo skiepų, bet ne apelianto veiksmų ar elgesio. Nukentėjusioji V. S. jam pretenzijų neturi. Be to, apylinkės teismas nevertino jo atsiprašymo. Apeliantas skunde nurodo, kad savo galimai pažeistas teises, jei turėtų pretenzijų, R. P. galėtų ginti ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai įvairūs tarpusavyje kylantys ginčai, konfliktai yra dirbtinai kriminalizuojami, nevertinant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, bei nesinaudojant kitų teisės šakų normomis, atkuriant pažeistas teises. Be to, neįvertintas veikos mažareikšmiškumas. Neatsižvelgta ir į tai, kad areštas yra judėjimo laisvės ribojimas, kuris neigiamai atsilieps kaltinamojo vaikų psichologinei būsenai, nematant tėvo, vaikai nesupras už ką ir kodėl jų tėvas yra nubaustas. Kabinete Nr. 207 per garsiai išsakytos frazės tebuvo emocijų protrūkis. Todėl teismas galėjo paskirti kitokią bausmę, nevaržančią judėjimo laisvės. Be to, skiriant piniginę baudą ir areštą už tą patį abejotiną nusikaltimą, jis yra nubaudžiamas du kartus.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje A. L. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, apelianto advokatė palaikė ginamojo poziciją, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkinamas.Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės.Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, teismo padarytos išvados nevisiškai atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl visapusiškai įvertinusi surinktos bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė:A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2015 m. gegužės 27 d., apie 17.00 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro patalpose, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nesant jokių asmeninio pobūdžio motyvų, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, įbėgo į procedūrų kabinetą Nr. 207, kuriame buvo pradėta mažamečio vaiko skiepijimo procedūra, išsakydamas VŠĮ (duomenys neskelbtini) PSPC bendrosios praktikos slaugytojos R. P. atžvilgiu ją įžeidžiančius žodžius: „žudike, paleisk vaiką, vaikas rėkia, matai, kad nenori skiepytis“, tyčia ją rankomis nustūmė nuo vaiko, dėl ko R. P. atsitrenkė į sieną, kabinete tuo metu buvusiai V. S. išsakydamas žodžius: „beprote, pusprote, ką tu darai, paskaityk, žudikam atvedei savo vaiką“, grasindamas R. P. žodžiais: „žudike, tu buvai perspėta, tu sulauksi“, demonstravo nepagarbą nukentėjusiųjų R. P., V. S. atžvilgiu, sutrukdė procedūrų kabinete paskiepyti mažametį vaiką bei tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.A. L., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kaltu neprisipažįsta, 2015 m. gegužės 27 d., paėmęs vaikus iš darželio, atvyko į gydymo įstaigą paimti vyresniajam sūnui pažymos. Į Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centrą užėjo su trimis vaikais. Polikliniką laiko kaip koncentracijos stovyklą, daugelio medikų kvalifikacija ir išsilavinimas yra žemi. Lipant laiptais į antrą aukštą, išgirdo didžiulį vaiko klyksmą, girdėjosi, kad klyksmas sklinda iš skiepų kabineto. Jo vaikai klausė, kas vyksta, jis pasakė, kad nueis ir pažiūrės, kad jo vaikams ateityje nebūtų šoko ir tokio atsiminimo, kad jie nebijotų lankytis gydymo įstaigose. Skiepų kabinete viena moteris laikė vaiką, kita su švirkštu kažką darė – skiepijo ar leido vitaminus. Jis nerėkė, tačiau paprašė, kad būtų nutraukta egzekucija vaikui. Jam užėjus, vaikas iš karto nurimo, išsakęs savo prašymą, jis iš karto išėjo iš kabineto. R. P. jis nelietė, tačiau medicinos darbuotojai jo paniškai bijo, nes jis kovoja su šia sistema, t. y. farmacijos išsigimimais. Procedūriniame kabinete jis taip pat nebuvo prisilietęs ir prie vaiko bei šį laikančios moters. Jam užėjus, R. P. atsitraukė su adata nuo vaiko, adata lyg ir nebuvo įdurta. Su medicinos darbuotoja jokio dialogo nebuvo, žodžių „žudike, debile, beprote, pusprote“ jis nevartojo. Po incidento jis buvo užėjęs į V. S. darbovietę ir jos atsiprašė, jei sukėlė kokias nors komplikacijas. Savo elgesį jis vertina teigiamai, nes jo veikla yra išgelbėjusi ne vieną tūkstantį vaikų nuo mirties ar suluošinimo. Jis netoli poliklinikos yra vykdęs įvairių akcijų prieš skiepus, turi išleidęs knygučių, dalindavo mokslinę literatūrą. Ar kokių nors lankstinukų, informacijos paliko procedūriniame kabinete, neprisimena, buvo lengvame šoke. R. P. jaučia jam patologinį pyktį, nes jis siūlo jai daugiau domėtis apie sistemą. Todėl pastarajai tai buvo galimybė jam atkeršyti.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. L. parodė, kad į procedūrinį kabinetą įėjo vedamas emocijų, užėjęs pasakė tiesą ir išėjo, nemano, jog išsakė keiksmažodžius, tie žodžiai „beprote, pusprote, kam žudikei atvedei vaiką“ buvo emocinio pobūdžio, jis bandė paaiškinti, jog vakcina yra blogis. Visų atsiprašė.Nukentėjusioji R. P., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kai A. L. įėjo į kabinetą, jame buvo trise: ji, vaikas ir jo motina. Tuo metu ji įdūrė vaikui leisti antrą vakciną, tačiau įpuolęs A. L. stūmė ją ir ji nulėkė į sieną, nuo šio judesio išsitraukė švirkštas su adata. A. L. galėjo labai sužaloti vaiką, nes adata jau buvo įdurta. Ji ne dėl savęs, o dėl vaiko išsigando. Išėjo į koridorių ieškoti pagalbos, prie jos kabineto arti žmonių nebuvo. Kabinete A. L. sukėlė triukšmą, rėkė: „žudike, paleisk vaiką, matai jis nenori skiepytis“, „buvai perspėta, sulauksi“, vaiko mamai rėkė „pusprote“, vaikas išsigando. Šie žodžiai ją įžeidė. A. L. visas seseles vadina žudikėmis. Jokių asmeniškumų su A. L. neturi, konfliktinės situacijos kyla tik dėl jos darbinių pareigų. Jai atrodo, kad į duris buvo spirta, nes jos atsidarė su trenksmu. Po pastūmimo ji atsitrenkė į sieną, A. L. jai sudavė alkūne į krūtinę, tačiau ji nesuklupo ir nenugriuvo, fizinio skausmo nepajuto. Dėl tokio įvykio ji buvo sukrėsta, todėl iškvietė policijos pareigūnus.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. P. parodė, kad A. L. įšoko į kabinetą, pastūmė ją alkūne ir ji atsitrenkė į kriauklę, o po to į sieną. Kai nuteistasis ją stūmė, adata vaikui jau buvo įdurta. Ji ištraukė adatą, vaistų suleisti nespėjo. Vaiko motina V. S. turėjo viską matyti, nes ši sėdėjo veidu pusiau į langą ir į duris. A. L. rėkė, kad ji jau buvo perspėta dėl skiepų, o V. S. numetė kažkokius lapus. Jai buvo alkūne suduota į krūtinės sritį. Tokie A. L. išpuoliai vyksta jau ne pirmą kartą. Nukentėjusioji V. S., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kaltinamąjį žino iš matymo, su juo priešiškų santykių nepalaiko. 2015 m. gegužės mėnesį, apie 17.00 val., šeimos gydytojos siuntimu atvyko su vaiku į polikliniką vakcinacijai. Buvo skirti du skiepai – vienas padarytas, kitas ne. Įėjęs į kabinetą, A. L. sušuko: „žudikės, debilės“, nesuprato, kam adresuojami šie žodžiai, dar numetė lapelį, sakydamas pasiskaityti. Prieš juos jokia jėga nebuvo panaudota, vaikas verkė, bet tuo metu apsiramino. Medicinos darbuotoja buvo sukrėsta, iškvietė policijos pareigūnus. Ji pati žalos nepatyrė, A. L. pretenzijų neturi. Vaikas bijo procedūrų, verkia ir tuomet, kai reikia imti kraują, leisti vaistus ir pan. Nepamena, kad seselė būtų pastumta, jai atrodo, kad seselė ištraukė švirkštą ir pasitraukė. Antrą kartą vaiko nepaskiepijo, nes ji nenorėjo. A. L. kabinete buvo iki penkių minučių. Ji neišsigando, vaikas taip pat. Jos nuomone, kaltinamajam reikėtų pasitikrinti, ar jis psichiškai stabilus, nes tai nenormalu, bet ji su vaiku nesutriko, nesuprato, ant ko jis rėkia. Visą šią situaciją ji gali apibūdinti kaip neadekvataus žmogaus poelgį. Ji neįsižeidė, bet moralės požiūriu taip elgtis negalima. Visiems nebūtina galvoti taip, kaip jis galvoja. Bylos teisminio nagrinėjimo metu A. L. buvo užėjęs į jos darbovietę ir atsiprašė, ji pasakė, kad nepyksta. Jos nuomone, kaltinamojo žodžiai daugiau buvo nukreipti į slaugytoją. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. S. parodė, kad A. L. įsiveržė į procedūrinį kabinetą, aprėkė, numetė kažkokius lapelius ir išėjo. Buvo pasakyti žodžiai „žudikės, debile, pusprote“, jis šiuos žodžius sakė bendrai. Tuo metu vaikui buvo įdurta adata, vaikas liko nepaskiepytas, nes adatą seselė ištraukė. Ji nematė, kad seselė būtų pastumta alkūne, to nebuvo. Jei A. L. būtų pastūmęs seselę, tai vaikas būtų sužalotas, tačiau taip nebuvo. Nuteistasis yra tiesiog nusiteikęs prieš skiepus. Įvykio metu ji buvo išsigandusi dėl vaiko, ne dėl savęs. Jokia žala nei jai, nei vaikui nepadaryta.Liudytojas U. E., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusioji V. S. yra jo bendradarbė, kitos nukentėjusiosios nepažįsta. Gavus pranešimą, teko vykti į polikliniką, nes kažkoks asmuo įsiveržė į skiepų kabinetą ir sutrukdė procedūros atlikimą. Su vaiko mama buvo kalbėta, lyg įbėgo A. L. ir pastūmė seselės ranką, tiksliai nepamena. Medikė irgi buvo pasipiktinusi. Abi moterys buvo išsigandusios, susijaudinusios, tai sprendė iš veidų mimikos. Asmuo, sutrukdęs atlikti skiepą, buvo jau pasišalinęs. Liudytoja A. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad atvykus į įvykio vietą, vaiko mama ir seselė buvo susijaudinusios, išsigandę, tai akivaizdžiai matėsi iš jų veiksmų, veido išraiškų. Kaip elgėsi vaikas nepamena, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.Liudytoja I. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kaltinamasis yra jos sugyventinis, nukentėjusiųjų nepažįsta. Įvykio dieną kartu su trimis vaikais ir sugyventiniu lankėsi poliklinikoje, nes vienas vaikas sirgo, jam buvo neteisingai nustatyta diagnozė. Laukiant pas gydytoją, per atstumą girdėjosi vaiko žviegimas. Vyresnysis sūnus yra autistas, jis labai jautrus, klausė, kas vyksta. Vyras pasakė, kad nueis pasižiūrėti ir nuėjo, kas vyko procedūriniame kabinete, ji nematė, riksmų negirdėjo. Tačiau to kabineto seselė buvo atbėgusi į gydytojos, prie kurios kabineto ji laukė, kabinetą pasiskųsti. Vyras tame kabinete užtruko labai trumpai, kelias sekundes. Liudytoja G. R. U., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kaltinamojo nepažįsta, su nukentėjusiąja R. P. dirba vienoje įstaigoje. Įvykio metu, apie 18.00 val., į jos kabinetą atbėgo seselė R. P., sakydama, kad kažkas veržiasi į jos kabinetą. Kartu su ja dirbančiai seselei G. A. G. pasiūlė iškviesti vedėją. Pas ją tuo metu buvo pacientas, koridoriuje laukė kiti pacientai. Ji nesikišo į procesą, tęsė darbą, situacijos procedūriniame kabinete nematė. Vedėja išėjusi ramino A. L., koridoriuje vyko diskusijos, ginčai, girdėjosi triukšmas. Atliekant procedūras, maži vaikai visi verkia ir turi tą daryti, nes tai gyvybinės indikacijos.Liudytoja G. A. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre bendruomenės slaugytoja. Incidento metu dirbo kartu su gydytoja G. R. U.. Pas jas į kabinetą užėjo R. P. ir nurodė, kad į procedūrinį kabinetą atėjo A. L., kuris atplėšė ir stūmė ją nuo skiepijamo vaiko. Ją nustumiant buvo ištraukta adata. Moteris buvo išsigandusi, atėjo verkdama. Ji kartu su nukentėjusiąja nuėjo į skiepų kabinetą, tačiau kaltinamojo jau nebuvo. Mama su vaiku buvo lengvame šoke. Be tėvų sutikimo nė vienas vaikas nėra skiepijamas, tai kiekvieno žmogaus asmeninis požiūris. Tai, jog vaikas verkia, yra natūralu, adatų bijo ir suaugę asmenys, ne tik vaikai. Jei vaikas klykia, per jėgą jo niekas neskiepija, vaikas yra nuraminamas, prikalbinamas, šalia sėdi tėvai. Liudytoja L. L., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre dirba šeimos gydytoja ir Šeimos gydytojos skyriaus vedėja. Įvykio dieną dirbo su pacientais, kai atėjusi kažkuri darbuotoja pasakė, jog A. L. eilinį kartą trikdo darbą. Išleidusi pacientą, ji užėjo į procedūrinį kabinetą, tačiau kaltinamojo nebuvo. R. P. buvo šoke, skundėsi, jog skauda krūtinės sritį, darbo vietoje jaučiasi nesaugi. Vaiko mama irgi buvo išsigandusi, sukrėsta. A. L. su drauge laukė pas šeimos gydytoją, ji priėjusi pasakė, kad jo elgesys peržengia padoraus žmogaus elgesio ribas, paprašė išeiti iš pastato, tačiau A. L. išėjo tik paprašytas savo draugės. Anksčiau yra buvęs incidentas, kai kaltinamasis procedūrinio kabineto moteris išvadino žudikėmis. Įvykio metu poliklinikoje žmonių daug nebuvo, triukšmo iš procedūrinio kabineto ji negirdėjo.2015 m. birželio 3 d. įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 5-7) nustatyta, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre ((duomenys neskelbtini)), antrame aukšte, esantis 207 kabinetas. Pėdsakų, tinkančių identifikavimui, nerasta. 2015 m. spalio 13 d. apžiūros protokolu ir suvestine (t. 1, b. l. 13-14) nustatyta, kad apžiūrėta garso įrašo kopija, gauta iš Bendrojo pagalbos centro. Garso įraše užfiksuota, kaip R. P. skambina iš poliklinikos ir praneša apie 2015 m. gegužės 27 d. įvykusį incidentą, kai A. L. įsiveržė į procedūrinį kabinetą, pastūmė ją su adata nuo vaiko ir tokiu būdu neleido jo paskiepyti.2015 m. spalio 7 d. apžiūros protokolu ir suvestine (t. 1, b. l. 40, 41-43) nustatyta, kad buvo apžiūrėtas CD diskas, gautas 2015 m. birželio 4 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu iš UAB „Awwa“ vadybininkės L. T.. Vaizdo įraše užfiksuotas A. L., laidos vedėjos ir (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro direktorės pokalbis apie A. L. nepasitenkinimą (duomenys neskelbtini) medikų darbu.2015 m. spalio 23 d. apžiūros protokolu ir suvestine (t. 1, b. l. 45, 46-47) nustatyta, kad buvo apžiūrėta garso įrašo kopija, gauta 2015 m. spalio 22 d. elektroniniu paštu iš A. L.. Užfiksuoto pokalbio metu kaltinamasis bendrauja su Vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotoja dėl galimo vaiko teisių pažeidimo.Pirmosios instancijos teismas aukščiau aptartus įrodymus nepakankamai įvertino A. L. atliktų veiksmų pavojingumo kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 481 straipsnis) požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tai palikta teismų diskrecijai. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į aukštesnės instancijos teismų suformuotą praktiką analizuojamu baudžiamosios ir administracinės atsakomybės takoskyros aspektu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, padaroma didelė materialinė žala ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, 2K-429/2012 kt.).Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl A. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, esminę reikšmę turi tai, ar apelianto elgesys Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro procedūriniame kabinete Nr. 207 laikytinas sutrikdžiusiu ar tik trikdžiusiu visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. L. elgesys realiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes jis nutraukė mažamečio vaiko skiepijimo procedūrą, vaiko motinos ir bendrosios praktikos slaugytojos atžvilgiu išsakė įžeidžiančius žodžius, slaugytoją taip pat rankomis nustūmė nuo vaiko, dėl ko pastaroji atsitrenkė į sieną ir šios atžvilgiu išsakė grasinimą. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad aukščiau nurodytos išvados nėra tikslios ir neatspinti nustatytų faktinių aplinkybių dėl apelianto elgesio medicinos darbuotojos R. P. atžvilgiu. Procedūriniame kabinete, į kurį 2015 m. gegužės 27 d. įsiveržė apeliantas, buvo mažametis vaikas, kuriam įvykio metu buvo šešeri metai, jo motina V. S. ir bendrosios praktikos slaugytoja R. P.. Mažametis vaikas šioje byloje nėra apklaustas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, jo apklausa nėra tikslinga, kadangi nuo įvykio jau praėjo daugiau nei pusantrų metų, todėl įvykio detalės bus pasimiršusios. Todėl pagrindinės tiesioginės incidento liudytojos, o kartu ir nukentėjusiosios, šioje byloje yra V. S. ir R. P.. Tačiau šių moterų parodymai dėl A. L. atliktų veiksmų bei išsakytų teiginių nesutampa. V. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad staigiai į procedūrinį kabinetą įsiveržęs A. L. pradėjo šaukti: „žudike, paleisk vaiką, debile“, „vaikas rėkia, matai, kad nenori skiepytis“ ir ant seselės stalo numetė kažkokį perlenktą lapelį. V. S. teigė nesupratusi, kam buvo adresuojami A. L. žodžiai: ar jai, ar seselei, ar abiems. Dar apeliantas liepė seselei traukti rankas nuo vaiko, ši nesuleidusi vaikui vakcinos, ištraukė adatą ir nuėjo į gretimą kabinetą (t. 1, b. l. 21). Taigi, V. S. jokio fizinio kontakto tarp A. L. ir R. P. nepastebėjo. Nei jai, nei jos sūnui jokie sužalojimai nebuvo padaryti. Papildomos apklausos metu V. S. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus bei pažymėjo tik A. L. išsakytus įžeidžiančius žodžius, tačiau jokių smurtinių veiksmų nebuvo (t. 1, b. l. 22). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji taipogi teigė nepamenanti, kad seselė būtų pastumta, jai atrodo, kad seselė ištraukė švirkštą ir pati pasitraukė. Apeliacinės instancijos teisme V. S. dar kartą pakartojo, kad jokio seselės pastūmimo alkūne bei atsitrenkimo į sieną nebuvo, seselė pati ištraukė adatą, priešingu atveju, nuo staigaus pastūmimo vaikas galėjo būti sužalotas, tačiau to nebuvo. Taigi, viso proceso metu vaiko motinos parodymai nepasikeitė, todėl jie laikytini nuosekliais ir patikimais. Atkreiptinas dėmesys, jog R. P. 2015 m. gegužės 27 d. su A. L. susidūrė ne pirmą kartą. Nukentėjusiosios teigimu, nuteistasis, kai būdavo poliklinikoje ir ją pamatydavo, visada išvadindavo žudike, pagrasindavo, kad ją pagaus. Taigi, R. P. turėjo neigiamą nusistatymą apelianto atžvilgiu, kadangi pastarasis nuolat ją nekorektiškai, nemandagiai užkabindavo, tačiau vis likdavo nenubaustas. Galimai todėl nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškino, kad buvo nustumta nuo vaiko ir atsitrenkė į sieną (t. 1, b. l. 26). Vis dėlto, R. P. pripažino, kad nebuvo sužalota, jai nebuvo netgi sukeltas fizinis skausmas. Tą patį nukentėjusioji pakartojo ir papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 27). Kokiu būdu A. L. ją nustūmė nuo skiepijamo vaiko, R. P. detalizavo tik pirmosios instancijos teisme, t. y. patikslino, kad buvo nustumta ne rankomis, tačiau A. L. jai sudavė alkūne į krūtinę, tą patį nukentėjusioji nurodė ir apeliacinės instancijos teisme. Akivaizdu, jog smūgis alkūne į krūtinę turėtų būti stipresnis nei asmens pastūmimas rankomis, tačiau R. P. teigė nesuklupusi ir nenugriuvusi, fizinio skausmo ji nepajuto. Aukštesnės instancijos teismui kelia abejonių šių parodymų realumas, kadangi fizinio kontakto aplinkybės buvo keičiamos, proceso eigoje atsirado vis naujų detalių ne tik dėl fizinio kontakto būdo (rankos plaštakomis ją nustūmė ar smūgiu alkūne), bet ir dėl nukentėjusiosios atsitrenkimo į sieną ar į kriauklę. Iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu R. P. tvirtino, jog atsitrenkė į sieną, vėliau teisme aiškino, kad trenkėsi į sieną, o po to į kriauklę, apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog pirmiau atsitrenkė į kriauklę, o tada į sieną. Savo pirminiame pareiškime R. P. nurodė, kad A. L. jai trenkė alkūne per krūtinę ir nuo smūgio ji su adata atšoko prie sienos (t. 1, b. l. 2), tačiau skambindama Bendrajam pagalbos centrui nukentėjusioji nurodė, kad buvo pastumta nuo vaiko ir todėl negalėjo paskiepyti vaiko (t. 1, b. l. 14). Apie jokius smūgius ar sužalojimus slaugytoja nekalbėjo. Darytina išvada, kad R. P. parodymai nėra visiškai nuoseklūs, A. L. netinkamas elgesys ją stipriai paveikė, ji buvo įžeista, sutrikdytas jos darbas, tačiau daryti išvadą, kad jos atžvilgiu buvo naudojama fizinė jėga, nėra pagrindo. Kadangi R. P. buvo labai susijaudinusi, tam tikrus dalykus galėjo nepagrįstai hiperbolizuoti. Pats apeliantas viso proceso metu neigė, jog būtų naudojęs fizinį smurtą kurio nors procedūriniame kabinete buvusio asmens atžvilgiu. Kadangi V. S. jokio fizinio kontakto taip pat nepastebėjo, todėl visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, vadovaujantis in dubio pro reo principu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo nepašalino formuluotės, jog A. L. tyčia rankomis nustūmė R. P. nuo vaiko, dėl ko ši atsitrenkė į sieną. Pažymėtina, jog baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai yra sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei. Nagrinėjamu atveju, jau minėta, R. P. teigė nepajutusi jokio fizinio skausmo, todėl net jei ir pripažinus, kad A. L. rankomis prisilietė prie slaugytojos konkrečios kūno vietos, nėra pagrindo tokį prisilietimą vertinti kaip BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje reikalaujamą padarinį – realų visuomenės rimties sutrikdymą, kuris gali pasireikšti fizinio smurto naudojimu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad A. L. savo įsitikinimus dėl skiepų žalos pasirinko reikšti netinkamomis priemonėmis. Vaiko motinos ir bendrosios praktikos slaugytojos atžvilgiu išsakyti žodžiai yra akivaizdžiai žeidžiantys bei niekinantys, peržengiantys visuomenėje priimtino bendravimo ribas. Skiepyti vaiką ar ne sprendžia jo tėvai ar teisėti įstatyminiai globėjai, rūpintojai. Svetimi asmenys gali informuoti, patarti, perspėti, tačiau jokiu būdu negali trukdyti atliekamos procedūros. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta EŽTK 10 straipsnyje. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios autoritetą (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis), apsaugoti žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis; Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis). Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą.Šiuo atveju apelianto skunde dėstomi teiginiai, kad jis siekė pozityvaus tikslo, netgi skambino vaiko teisių apsaugos kontrolierei, jį taip elgtis skatino pilietinė pareiga ir tai, kad jo paties mažametis vaikas buvo sužalotas skiepų, nėra jo atsakomybę šalinančios aplinkybės. A. L. apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad į procedūrinį kabinetą įėjo vedamas emocijų, jo išsakyti žodžiai buvo emocinio pobūdžio. Apelianto nuomone, žodžiai „beprote, pusprote, kam žudikei atvedei vaiką“, nėra keiksmažodžiai, tačiau jei nukentėjusiosios įsižeidė, jis jų atsiprašo. Taigi, apeliantas neneigia, jog išsakė įžeidžiančius žodžius, įėjo į kabinetą staigiai užvaldytas emocijų, be to, pasitvirtino ir tai, jog skiepijimo procedūra buvo nutraukta, kadangi slaugytoja suspėjo atlikti tik vieną dūrį, o antrasis liko nepadarytas, vadinasi, vaikas liko nepaskiepytas. Šie A. L. veiksmai neabejotinai trikdė poliklinikos darbą, su triukšmą keliančiu asmeniu atėjo pasikalbėti ir Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro Šeimos gydytojos skyriaus vedėja L. L.. Vis dėlto, teigti, jog incidentas truko ilgą laiko tarpą, daugelis asmenų buvo atitraukti nuo darbo, nėra pagrindo.Šeimos gydytoja G. U. proceso metu nuosekliai teigė, kad pas ją 2015 m. gegužės 27 d. iš procedūrinio kabineto atbėgo išsigandusi R. P., prašė padėti, tačiau ji tuo metu kabinete turėjo pacientą, todėl niekur nėjo, nuo savo darbų neatsitraukė. Pasižiūrėti, kas vyksta, su R. P. nuėjo kartu su ja kabinete dirbanti bendruomenės slaugytoja G. A. G.. Ji kartu su nukentėjusiąja nuėjo į skiepų kabinetą, tačiau A. L. jau nebuvo. Skyriaus vedėja L. L. teigė, jog apie įvykusį incidentą sužinojo iš kažkurios darbuotojos, tačiau ji taip pat pirmenybę teikė atvykusiems pacientams, tik išleidusi apžiūrimą asmenį, nuėjo pasiaiškinti, kas įvyko, pamačiusi koridoriuje A. L. paprašė šio išeiti iš pastato. Atkeiptinas dėmesys, kad incidentas įvyko darbo dieną, apie 17.00 val., tuo metu daug pacientų nebuvo, tai patvirtino visos liudytojomis apklaustos gydytojos. Apelianto teiginiai dėl suvaržytos jo teisės ginčyti aplinkybes, nes neapklausti įvykio metu koridoriuje buvę pacientai (liudytojai), yra nepagrįstas. Jau minėta, kad tiesiogiai incidentą stebėjo tik V. S., jos mažametis vaikas ir R. P.. Koridoriuje vyko tik A. L. pokalbis su skyriaus vedėja L. L., po kurio jis pasišalino iš poliklinikos. Būdamas koridoriuje, apeliantas nieko neįžeidinėjo, be to, jo emocijas ramino kartu buvusi sugyventinė I. K.. Todėl ikiteisminio tyrimo metu minėti pacientai nebuvo nustatinėjami ir apklausiami, kadangi jų parodymai nei patvirtintų, nei paneigtų A. L. kaltę. Atmestini apelianto argumentai ir dėl neišreikalautos vaizdo medžiagos. Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro direktorės raštu (t. 1, b. l. 17) nustatyta, kad minėto centro patalpos yra filmuojamos, tačiau informacija filmavimo įrangos atmintyje išlieka tik mėnesį laiko, todėl užklausos pateikimo metu 2015 m. gegužės 27 d. filmuota medžiaga jau buvo neišlikusi. Tačiau net jeigu ši medžiaga ir būtų pateikta, tai neturėtų reikšmės įrodinėjimo dalykui, kadangi įvykio vieta yra procedūrinis kabinetas Nr. 207, kurio viduje vaizdas nėra filmuojamas ar kitaip fiksuojamas. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais apie tai, jog niekas dėl jo elgesio nepatyrė šoko ar kitokių susirgimų, nes bylos medžiagoje nėra gauta eksperto ar specialisto išvados. Šiuo aspektu pažymėtina, kad išsigandimo, baimės, sumišimo būsenai konstatuoti pakanka remtis liudytojų parodymais. Specialisto išvada ar ekspertizės aktas rengiama tuo metu, kai asmeniui padaromi atitinkami sveikatos sužalojimai. Tuo tarpu išgąstis, baimė yra tiesiog nemalonus jausmas, kylantis dėl galimo pavojaus. Apie kilusią baimę galima spręsti iš asmens veido išraiškos, jo elgesio. Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, kad tiek V. S., tiek R. P. išsigando, sutriko, pasimetė dėl staiga įsiveržusio į kabinetą asmens nevaldomų emocijų raiškos. V. S. išsigando ne tik dėl savęs, bet ir dėl mažamečio vaiko, tuo tarpu slaugytoja iš karto ėjo kviestis pagalbos, kas rodo, jog ji jautėsi nesaugi savo darbo vietoje. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai U. E. ir A. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad vaikas su motina ir slaugytoja buvo akivaizdžiai susijaudinusios, išsigandusios. Moterys buvo netikėtai užkluptos, aprėktos bei įžeistos, A. L. elgėsi neprognozuojamai, todėl nukentėjusiosios turėjo realų pagrindą bijoti jo neadekvačių veiksmų. Vis dėlto, jau minėta, fizinis smurtas jų atžvilgiu nebuvo naudojamas, išsakyti žodžiai, nors ir yra užgaulūs, įžeidžiantys, niekinantys, tačiau jie nesudaro realaus grasinimo pagrindo. Grasinimu siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-287/2014). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų apie tai, kaip A. L. žodžius: „žudike, tu buvai perspėta, tu sulauksi“, suprato R. P.. Atkreiptinas dėmesys, jog viso proceso metu vaiko skiepijimo procedūrą vykdžiusi bendrosios praktikos slaugytoja nebuvo minėjusi, kad jaustųsi nesaugi dėl savo gyvybės ar sveikatos. R. P. teigė įsižeidusi dėl apelianto išsakytų žodžių, tačiau niekada neakcentavo, kad šiuos žodžius suvokė kaip realų grasinimą, kuris ateityje bus įvykdytas. Be to, A. L. nedetalizavo, ko neva sulauks nukentėjusioji, todėl teigti, jog buvo išsakyti ne vien įžeidžiantys žodžiai, bet ir realus grasinimas nėra objektyvaus pagrindo. Nuteistasis šaukė spontaniškai, neapgalvodamas savo sakomų žodžių turinio bei jų poveikio, tačiau jis norėjo taip elgtis ir veikė tyčia. Pažymėtina, kad pašalinus iš kaltinimo grasinimo ir fizinio kontakto – slaugytojos stūmimo nuo mažamečio vaiko aplinkybes, A. L. lieka pripažintas kaltu tik dėl to, kad išsakė V. S. bei R. P. atžvilgiu įžeidžiančius žodžius bei sutrukdė paskiepyti mažametį pacientą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien šių veiksmų pavojingumas nėra tokio laipsnio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Pagrindinis kriterijus atribojant BK 284 straipsnio 1 dalyje ir ANK 481 straipsnyje numatytus skirtingo pobūdžio pažeidimus yra nusikalstamai veikai būdingas pavojingumas (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), apie kurį sprendžiama įvertinus veiksmų intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų skaičių, juos apibūdinančius duomenis, viešosios vietos specifiką bei kitas bylos aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2013, 2K-160/2013). Vertinant viešosios vietos specifiką ir reikšmę tokio pobūdžio bylose, kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir panašiose vietose, o sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013). Nors poliklinika nėra buitinio bendravimo vieta, tačiau A. L. veiksmai truko tik kelias minutes, nukentėjo vos keli asmenys, padaryta žala yra tik moralinė, poliklinikos darbuotojai nebuvo atitraukti nuo darbo, R. P., išvykus A. L., taip pat tęsė pacientų priėmimą. Todėl nuteistojo elgesio negalima laikyti tiek pavojingu, kad už jį kiltų baudžiamoji atsakomybė. A. L. neadekvačiu elgesiu trikdė poliklinikos darbą, tačiau realaus įstaigos darbo sutrikdymo nebuvo, liko neužbaigta tik vieno vaiko skiepijimo procedūra. Be to, skiepijimas galėjo būti užbaigtas dar tą pačią dieną, tačiau po incidento tęsti procedūros nepanoro vaiko motina. Įvertinęs aukščiau aptartus įrodymus, aukštesnysis teismas sprendžia, kad administracinės atsakomybės taikymas už A. L. atliktus veiksmus būtų tikslinga ir proporcinga teisinė priemonė. Dirbtinis veikos kriminalizavimas, nesinaudojant kitų teisės šakų normomis, prieštarautų baudžiamosios teisės tikslams ir principams. Tai ne kartą yra pažymėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos ir teisėjų kolegijos (pvz., nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-409/2011, 2K-515/2014 ir kt.). Kadangi teisėjų kolegija sprendžia, jog A. L. turėtų atsakyti administracine tvarka, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl veikos mažareikšmiškumo plačiau neanalizuojami.Remiantis išdėstytu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. L. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, padarius išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, A. L. panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – du CD diskus su vaizdo įrašu, du CD diskus su garso įrašu palikti saugoti prie bylos medžiagos.

Baudžiamosios bylos medžiagos kopiją perduoti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariatui spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo bylos A. L. pagal ANK 481 straipsnį iškėlimo.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrius EndriukaitisJūratė JakubonienėAlgerdas Urbšys