- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-07-13
- Bylos Nr.
- A-556-1145-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. T., VĮ Registrų centro
- Trečiasis asmuo
- V. P., A. R., A. J., Z. A., O. Š., V. M., K. K., I. P., P. B., E. K., V. J., R. M., R. K., UAB ,,Darbo garantas”
- Atsakovas
- VĮ Registrų centro
- Advokatai
- Albertas Trumpulis
- Kategorijos
- 12.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo VĮ Registrų centro Kauno filialo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui VĮ Registrų centro Kauno filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. R., A. J., Z. A., O. Š., V. M., K. K., I. P., P. B., V. P., E. K., V. J., R. M., R. K., UAB ,,Darbo garantas” dėl sprendimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. T. skundu (T 1, b. l. 5-7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2004 m. gegužės 7 d. sprendimą dėl pareiškėjo daiktinių teisių registravimo, įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti R. T. vardu daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš atsakovo teismo ir atstovavimo išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. kovo 22 d. pateikė atsakovui prašymą įregistruoti jo vardu nuosavybės teises į nekilnojamą daiktą (statinį). Statinys - tai įrengtos gyvenamosios patalpos daugiabučio namo palėpėje virš pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio buto. Patalpos nustatyta tvarka pripažintos tinkamomis naudoti. Atsakovas 2004 m. gegužės 7 d. priėmė neteisėtą sprendimą, reikalaudamas pateikti dokumentus, kurių pagal statybos įteisinimo metu galiojusius teisės aktus reikalaujama nebuvo. Šis sprendimas buvo skundžiamas Centriniam registratoriui, kuris Kauno filialo sprendimą paliko galioti.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas teritoriniam registratoriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į 67,92 kv.m palėpės dalį, t. y. nepateikė vienos laiptinės butų savininkų notaro patvirtintų sutikimų. Butų savininkų sutikimai patvirtinti butų ūkio tarnybos, kuriai įstatymai nesuteikė teisės tvirtinti fizinių asmenų parašus. Taip pat nenurodyta sutikimų surašymo data.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 20 d. sprendimu (T 2, b. l. 30-32) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo 2004 m. gegužės 7 d.sprendimą ir įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą per 2 savaites nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti R. T. daiktines teises į nekilnojamą daiktą - butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad byloje sprendžiamo ginčo esmę sudaro nustatymas, ar registratoriui pateikti dokumentai yra pakankami pareiškėjo nuosavybės teisei įregistruoti. Teismas nustatė, kad sandorių sudarymo metu (duomenys neskelbtini), esančio namo bendro naudojimo objekto - palėpės - bendraturčiais buvo pareiškėjo buto laiptinėje esančių 10, 11, 12, 15 ir 16 butų savininkai (fiziniai asmenys), o neprivatizuotų butų Nr. 9, 13, 14 - miesto savivaldybė. 1991 m. spalio 18 d., 1992 m. liepos 14-17 d. pareiškėjas gavo raštiškus visų šios laiptinės butų savininkų sutikimus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojama teismų praktika dėl taikymo teisės normų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimusi ja bei disponavimu, teigiama, jog butų savininkų sutikimai, duoti tam, kad vienas iš butų savininkų įrengtų virš jam priklausančio buto palėpę, laikytini sandoriais. Juose išreikšta sutikimus pasirašiusių asmenų valia, kuri vertintina kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį (1964 m. Civilinio kodekso 40, 41, 124 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000 pagal V. D. ieškinį Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialui dėl įpareigojimo įregistruoti nuosavybės teises). Teismas nustatė, kad pareiškėjas rekonstrukcijos ir statybos darbus atliko, turėdamas kitų bendraturčių sutikimus ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių. Savo lėšomis jis padidino bendrąjį daiktą ir jo vertę. Sandorių su bendraturčiais sudarymo metu nebuvo privalomo įstatyminio reikalavimo pastarųjų sutikimus patvirtinti notariškai. Teismas padarė išvadą, jog bendraturčių konstitucinės nuosavybės neliečiamumo teisės nėra pažeistos. Nei vienas jų duotas sutikimas nebuvo ginčijamas. Teismas vadovavosi Nekilnojamo turto registro įstatymo 22 straipsnio 7 punktu, 1964 m. Civilinio kodekso 44, 122, 127, 128 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 ,,Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo” 8,5 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos” 1.6 punktu. Teismas nurodė, kad atsakovo reikalavimas taikyti 2000 m. Civilinio kodekso nuostatas dėl sandorio formos teisiškai nepagrįstas. Įgyvendinus šį reikalavimą, būtų pažeisti Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalyje numatyti įstatymų taikymo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai.
Šalies argumentai
Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 37-39) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. T. skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas, neįsigilinus į byloje esančius dokumentus, pažeidžiant materialinės teisės normas, taip pat jame nukrypta nuo Vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Teigia, kad daikto suformavimo teisėtumą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti visi, tačiau nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai neatitiko įstatymo reikalavimų, t. y. buvo pateikti ne visų savininkų sutikimai ir sutikimų forma neatitiko įstatymo reikalavimų. Statinio priėmimo eksploatuoti aktas ir kiti su rekonstrukcija susiję dokumentai nevaržo registratoriaus teisių, sprendžiant dėl bendros dalinės nuosavybės teisės dalyvių valios ir jų nuosavybės teisių pažeidimų (Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 25 d. nutartis byloje Nr. A4-201-03). Pažymi, kad namo laiptinėje yra 8 butai (nuo Nr. 9 iki Nr. 16, bute Nr. 15 gyvena pats pareiškėjas). Pareiškėjas pateikė 9 buto dviejų savininkų (A. R. ir Z. A.), 10 buto (O. Š.), 12 buto (K. K.), 13 buto (I. P.), 14 buto (P. B.) ir 16 buto (V. P.) sutikimus. Taigi R. T. nepateikė 9 buto 1/3 dalies savininko A. J. ir 11 buto savininko V. M. sutikimų perleisti jo nuosavybėn jiems priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Atsakovas pažymi, kad palėpės bendrasavininkų parašų rinkimo metu (nuo 1991 m. spalio mėnesio iki 1994 kovo mėnesio, kai buvo gautas I. P. sutikimas) visi butai buvo privatizuoti ir Kauno miesto savivaldybei nepriklausė, todėl kalbėti apie raštu išreikštą butų ūkio sutikimą nėra jokio pagrindo. Buto Nr. 9 bendrasavininkai A. R., Z. A., A. J. privatizavimo sutartį sudarė vienu metu – 1992 m. rugsėjo 7 d., tačiau pareiškėjas pateikė tik Z. A. ir A. R. sutikimus. A. J. sutikimo nepateikė, nors privalėjo pateikti. R. T. taip pat nepateikė buto Nr. 11 savininko V. M. sutikimo, nes vietoje V. M. yra pasirašiusi A. M. Teismas nepagrįstai teigia, kad sandorių sudarymo metu butas Nr. 11 kaip bendroji jungtinė nuosavybė priklausė sutuoktiniams M. Nekilnojamojo turto registro duomenimis butas Nr. 11 nuo privatizavimo momento, t. y. nuo 1992 m. birželio 12 d., buvo registruotas V. M. vardu. Jokių duomenų, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė įmonė neturėjo, todėl negalėjo padaryti išvados, jog A. M. teisėtai pasirašė už savo sutuoktinį V. M. Analogiškos faktinės aplinkybės buvo nagrinėjamos ir Vyriausiajame administraciniame teisme 2003 m. vasario 25 d. nagrinėtoje byloje Nr. A4-201-03. Apeliantas taip pat nurodo, kad pareiškėjo pateiktame prie skundo priede aiškiai matyti, kad butų Nr. 9 (A. R.), 10, 11, 14, 16 savininkų sutikimas yra be datos, pribraukytas, braukymai neaptarti (Nekilnojamojo turto registro 23 straipsnis numato, kad įregistravimo pagrindu negali būti dokumentai, kuriuose yra ištaisytų, prirašytų, užbrauktų žodžių ir kitų dokumente neaptartų taisymų, jei dėl to negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl jų turinio). Apeliantas pažymi, kad kitas pateiktų dokumentų trūkumas - sutikimai neatitiko įstatymo nustatytos formos, nes fizinių asmenų parašai tvirtinti butų ūkio tarnybos spaudu. 1964 Civilinio kodekso 45 straipsnis numatė, kad sandorius, sudaromus rašytine forma, turi pasirašyti juos sudarę asmenys, o parašo tikrumą pagal Notariato įstatymo 26 straipsnį turėjo teisę liudyti notaras. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad tuo metu galiojo taisyklės, pagal kurias sutikimus galėjo tvirtinti butų ūkio tarnybos. Apeliantas pažymi, kad pasiūlė pareiškėjui galimybę teikti dokumentus, atitinkančius 2000 Civilinio kodekso keliamus reikalavimus, t. y. ne sutikimus, o notariškai patvirtintus bendrosios dalinės nuosavybės perleidimo sandorius. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 384 ,,Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos”, nes šiuo atveju palėpė buvo įrenginėjama ne individualiame, o daugiabučiame name.
Pareiškėjas R. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 43-46) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius dokumentus ir faktines bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgė į Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 25 d. nutartį dėl jo apeliacinio skundo šioje byloje bei Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2005 m. liepos 7 d. nutartį dėl šios bylos nagrinėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2004 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo R. T. prašymas įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises į jį atidėtas, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys, jog kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai perleido jiems priklausančias dalis bendrojoje nuosavybėje arba pagal tuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas notariškai patvirtinti sutikimai, jog statytojas įsirengtų patalpas ir savo vardu įregistruotų nuosavybės teises į šias patalpas (T 1, b.l. 14). Valstybės įmonės Registrų centro nuomone, nėra buto, esančio (duomenys neskelbtini), vieno iš bendraturčių A. J. ir to paties namo 11 buto savininko V. M. sutikimų dėl jiems priklausančių dalių perleidimo apeliantui. R. T. tvirtina pateikęs visų laiptinės butų savininkų sutikimus dėl palėpės įrengimo, tačiau registratorius juos netinkamai įvertino. Taigi ginčo esmė, ar pateikti dokumentai buvo pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atlikti nekilnojamojo daikto registraciją.
I.
Prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, dėl šių teisių suvaržymų padavimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1539 redakcija) 23 straipsnis, o to paties įstatymo 26 straipsnyje aptartas prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas. Taigi registratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi šiuo metu galiojančiu ir praktikoje taikomu aptariamu norminiu teisės aktu, tačiau, priimdamas sprendimą, nepagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjui taikytinos ne tik šio įstatymo nuostatos, bet ir kiti teisės aktai galioję prašymo įregistruoti nekilnojamąjį daiktą padavimo metu, o būtent Civilinio kodekso (nuo 2001 m. liepos 1 d.) normos, pripažįstant buvus būtina pateikti notarine tvarka patvirtintus kitų bendratučių sutikimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės atsisakymo. Taip pažeistas svarbus teisės principas – lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Iš faktinių bylos duomenų akivaizdu, kad visi pasiruošimo statybai ir jos įteisinimo veiksmai buvo atlikti per laikotarpį nuo 1992 m. liepos mėnesio iki 1993 m. kovo mėnesio, bet užsitęsė tik patys statybos darbai. Statybos procesas užbaigtas 2004 metais, ką įrodo Kauno apskrities statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2004 m. balandžio 14 d. aktas, pripažįstantis įrengtų patalpų tinkamumą naudoti (T 1, b.l. 42-43). Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl to kokia forma turėjo būti išreikšta bendrosios dalinės nuosavybės asmenų valia atsisakant dalies nuosavybės, turėjo būti vadovaujamasi atsisakymo metu galiojusiomis teisės normomis. Priešingu atveju teisės subjektas nebūtų užtikrintas, kad ateityje jo veiksmai gali būti laikomi teisėtais.
Galiojusio Civilinio kodekso (toliau – ir CK) iki 2001 m. liepos 1 d. 122 straipsnio 1 dalyje buvo pasisakyta, jog bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Toks sutikimas (šiuo atveju dėl palėpės įrengimo) laikytinas sandoriu (CK 40 straipsnio 1 dalis), o sandorius notariškai patvirtinti buvo privaloma tik įstatymo numatytais atvejais (CK 44 straipsnis). Koks įstatymas imperatyviai įpareigojo atsisakymus nuo bendrosios dalinės nuosavybės pasirašymo metu tvirtinti notarine forma, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas nenurodė, todėl šis skundžiamo sprendimo argumentas laikytinas visiškai nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo pakakus raštiško atsisakymo nuo bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 384 „Dėl individualiųjų gyvenamųjų namų statybos“, nes šis nutarimas buvo skirtas tik individualiųjų gyvenamųjų namų statybai, be to, tai nėra ta teisės akto rūšis, kuri minima galiojusio CK 44 straipsnyje.
II.
Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas atsisakė tenkinti prašymą argumentuodamas ir tuo, kad R. T. nepateikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), vieno iš bendraturčių A. J. ir to paties namo 11 buto savininko V. M. sutikimų dėl jiems priklausančių dalių perleidimo apeliantui.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad butas Nr. 9 iš tikrųjų, jį privatizavus 1992 m. rugsėjo 7 d., priklausė trims asmenims: Z. A., A. R., A. J. (T 1, b.l. 92), bet iki to momento jis priklausė valstybiniam butų fondui bei buvo 3-osios butų ūkio tarnybos žinioje. Ši tarnyba raštišką sutikimą leisti R. T. įsirengti gyvenamąsias patalpas palėpėje davė 1992 m. liepos 14 d. (T 1, b.l. 21). Vadinasi, buto Nr. 9 savininko valia buvo išreikšta ir A. J., jam nesant to buto dalies savininku, sutikimas reikalingas nebuvo.
Butas Nr. 11 1992 m. birželio 12 d. privatizuotas V. M. vardu. Sutikimą dėl palėpės įrengimo davė jo sutuoktinė A. M. (T 1, b.l. 22, 85-86). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, jog šiuo sutikimu atspindima ir V. M. valia, kadangi jis iki minimo buto pardavimo sutikimo neginčijo. Dabartinis šio buto savininkas R. M. jokių pretenzijų neturi. Jų nepareiškė ir buto Nr. 9 esamas savininkas E. K. (T 1, b.l. 95).
Tokiu būdu registratoriaus užimta pozicija nėra pakankamai pagrįsta. Surinkti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą apie tinkamą (laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų) ir visų laiptinės butų savininkų valios išraišką dėl sutikimo padidinti buto Nr. 15 plotą palėpės sąskaita, kas suponuoja apeliacinio skundo netenkinimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Nutartis neskundžiama.