- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-01
- Bylos Nr.
- eI-3950-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03252-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Simona Vaičiulytė-Gavorskienė
- Kategorijos
- 1.9.1.1.2Apmokestinamosios pajamos
- 1.9.1.1.3Neapmokestinamosios pajamos
- 1.9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjos D. S. atstovams R. S. ir advokato padėjėjai Simonai Vaičiulytei-Gavorskienei, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Renaldui Mundeikiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
D. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (t. I, el. b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-85(7-21/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-238 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. FR0682-501.
Pasak pareiškėjos, ji 2009–2011 m. iš įvairių asmenų įsigijo žemės sklypų už 328 000 Lt. Panevėžio AVMI, atlikusi mokestinį patikrinimą, apskaičiavo 104 768 Lt papildomai mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 22 016 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ). Nors pareiškėja nesutiko su patikrinimo akte apskaičiuotų sumų pagrindimu, Panevėžio AVMI nutarė patvirtinti patikrinimo akte apskaičiuotus mokesčius bei papildomai apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad, pasak Panevėžio AVMI, pareiškėja įsigijo žemės sklypus pigiau nei rinkos vertė ir taip gavo pajamas natūra. VMI iš esmės pritarė teritorinio mokesčio administratoriaus priimtam sprendimui, analogiškai aiškino susiklosčiusią situaciją, tik ištaisė kai kurias aritmetines klaidas, dėl kurių nežymiai pasikeitė pareiškėjai nurodytų sumokėti sumų dydžiai. MGK sprendime iš esmės palaikyta VMI pozicija, kad nagrinėjamu atveju vertintinas tik VĮ Registrų centro (toliau – ir RC) duomenų ir sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytos turto perleidimo kainos skirtumas, neatsižvelgiant į santykių priešistorę, vystymąsi, kas ir lėmė pagrįstą, objektyvų RC skelbiamų ir sutartyse nurodytų kainų skirtumą. Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiami sprendimai priimti nevisapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, neatsižvelgus į susiklosčiusios situacijos kontekstą, nepagrįstai siaurai aiškinant ir taikant bylai aktualias teisės normas.
Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius jos pajamomis natūra laikė neva lengvatine kaina gautą nuosavybėn turtą, kai gauto turto ekvivalentas pinigine išraiška pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Tačiau pareiškėja pabrėžė, jog gauta nauda laikoma pajamomis natūra tik tuo atveju, jeigu egzistuoja visos sąlygos: 1) turto ar paslaugų davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą; 2) siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos; 3) naudos davėjas siekia duoti naudą konkrečiam gyventojui.
Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tarp žemės sklypų (faktiškai – išvadų dėl nuosavybės teisės atkūrimo) pardavėjų ir, atskirais atvejais, J. V., R. K., R. S. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Pareiškėja ir turto pardavėjai tiesiogiai nebendravo, nebuvo susitikę, pardavėjų vardu, jiems net nežinant, kam bus perleidžiamus turtas, visus veiksmus, būtinus nuosavybės teisės atkūrimui bei sklypų pardavimui, atliko įgaliotiniai. Apie tai, kad nepažinojo turto pirkėjo, nebuvo su juo susitikę ar bendravę kitais būdais, patvirtino visi pardavėjai, taigi naudos davėjai (turto pardavėjai) nesiekė duoti naudos konkrečiam gyventojui, nes pareiškėjos jie nepažinojo, net nežinojo jos vardo ir / ar pavardės, turto pirkėjo asmuo jiems nebuvo svarbus, tad naudos davimas objektyviai negalėjo būti nukreiptas į konkretų gyventoją, kaip to imperatyviai reikalauja įstatymas. Pareiškėjos įsitikinimu, tai, kad turto pardavėjus atstovavę asmenys turėjo tikslą parduoti turtą pareiškėjai, negali būti traktuojama kaip neva jai naudos davusių asmenų (buvusių turto savininkų) valia. Pagrindinis turto pardavėjų tikslas buvo parduoti turtą, o sprendimą parduoti turtą būtent pareiškėjai priėmė pardavėjų atstovai, nors patys pardavėjai aiškios valios parduoti turtą būtent pareiškėjai nebuvo suformulavę. Pardavėjai išreiškė valią tik dėl turto pardavimo kainos. Atstovo valia parduoti turtą konkrečiam asmeniui negali būti sutapatinama su atstovaujamojo valia, todėl tiek mokesčių administratorius, tiek jo sprendimą patvirtinusi MGK nepagrįstai sprendė, kad naudos davėjai (šiuo atveju turto pardavėjai, o ne jų atstovai) siekė duoti naudos konkrečiai pareiškėjai. Be to, pareiškėja pabrėžė, jog ne ji organizavo nuosavybės atkūrimą, o pardavėjų atstovai, taigi pardavėjų galimas siekis suteikti naudos nuosavybės atkūrimą organizavusiems asmenims negali būti sutapatintas su siekiu suteikti naudos pareiškėjai. Taip pat nurodė, kad turto pardavėjai nelaikė, jog turto įgijėjui yra suteikiama kokia nors nauda. Paaiškino, kad jie negalėjo arba nenorėjo patys atlikti turto atkūrimui būtinų procedūrų, tikslo išsaugoti nuosavybės teisės į turtą, į kurį turėjo būti atkurta jų nuosavybė, neturėjo, susitarimų dėl būsimo turto pardavimo metu nekilnojamasis turtas dar neegzistavo, jo sukūrimui buvo būtina atlikti daug įvairių procedūrų, todėl įvertinę tai, kad atitinkamas procedūras įgalioti asmenys atliks neatlygintinai, pardavėjai tinkama kaina už būsimą turtą laikė mažesnę kainą nei būsimo turto rinkos vertė pagal RC skaičiavimus. Pareiškėjos nuomone, naudos pirmiausia siekė patys pardavėjai, nes neturėdami konkretaus turto, tik turtines teises į jį, kurių realizuoti neturėjo galimybių, jie neatlygintinai gavo nuosavybės atkūrimo paslaugas, kas įgalino juos už sutartą kainą parduoti iki tol neegzistavusį, realios piniginės vertės neturėjusį turtą. Išdėstytos aplinkybės, pareiškėjos įsitikinimu, rodo, kad nėra visų įstatyme imperatyviai nurodytų sąlygų, kurios įgalintų spręsti apie galimą gautos naudos pripažinimą pajamomis natūra.
Pareiškėja taip pat nesutinka, kad pajamų natūra dydžiui apskaičiuoti pakanka pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytos turto pardavimo kainos ir RC nurodytos to turto vidutinės rinkos vertės kainos skirtumo. Pabrėžė, jog turto perleidimo sandoriuose turto kaina yra nustatoma šalių tarpusavio derybomis, pirkėjui ir pardavėjui sulygstant dėl abi šalis tenkinančios sumos. Įstatymai imperatyviai nenustato jokių taisyklių, pagal kurias šalys turėtų nustatyti sandorio kainą. RC nustatant vidutines rinkos vertes neatsižvelgiama į konkretaus turto būklę, individualias savybes, ypatumus, turto įgijimo aplinkybes ir kt., taigi pateikiamos sumos pagal masinį turto vertinimą gali ir neatitikti realios konkretaus individualaus turto rinkos kainos tam tikru momentu. Paaiškino, kad sklypai, į kuriuos buvo atkurtos pardavėjų teisės ir kuriuos įgijo pareiškėja, lyginant su kitais toje pačioje teritorijoje buvusiais sklypais, buvo gerokai prastesnės būklės – apleisti, netvarkyti, reikalaujantys didelių investicijų, kad juos galima būtų naudoti kokiai nors veiklai. Po sklypų įsigijimo pareiškėja investavo laiko ir lėšų, kad sklypai būtų sutvarkyti, išvalyti, pagerino jų būklę, todėl ir jų vertė išaugo. Kadangi nuo to praėjo ne vieneri metai, sklypų būklė nuo jų įsigijimo yra reikšmingai pasikeitusi, nėra galimybės individualaus turto vertinimo būdu nustatyti sandorių sudarymo metu buvusios jų rinkos kainos, todėl pareiškėja neturi galimybių įrodyti sandorių sudarymo metu buvusių konkrečių sklypų rinkos kainų. Tačiau, pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų priežasčių remtis vien RC pateikiamais duomenimis kaip vieninteliu rodikliu apie realią turto vertę rinkoje, neatsižvelgiant į faktines situacijos aplinkybes, ir tuo pagrindu apskaičiuoti pajamų natūra dydį, yra neprotinga ir nesąžininga.
Be to, pareiškėja nurodė, kad gyventojai gavo apmokėjimą prieš pasirašydami įgaliojimą, nežinodami, ar apskritai bus atkurta nuosavybė, kur bus atkurta nuosavybė į turėtus žemės sklypus, kokie bus tie sklypai ir kam jie galiausiai bus perleisti, taigi mokestine prasme teigti, kad sandorių dalykas buvo žemės sklypai, yra neteisinga. Paaiškino, jog pačių pardavėjų tikslas buvo parduoti išvadas, tačiau, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. neleido sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutarties, kurios pagrindu pareiškėja iš gyventojų būtų įgijusi reikalavimo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą (išvadas), buvo naudojama sudėtingesnė civilinių sandorių grandinė, kurios pasekoje pardavėjai iš esmės pardavė turėtas išvadas (turtines teises), o pareiškėja, pardavėjų atstovams atkūrus nuosavybės teises į sklypus, įsigijo žemės sklypus. Pareiškėjos artimų asmenų R. S., R. K., J. V. atlikti veiksmai, teiktos paslaugos (atstovavimas dalyvaujant nuosavybės teisės atkūrimo procese) yra savaime vertingos ir gali būti įvertinamos piniginiu ekvivalentu, kadangi tokio pavedimo įvykdymui yra reikalingos specialios žinios ir tokių paslaugų atlikimas sukelia teisines pasekmes – sukuria galimybę įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ir juo disponuoti. Įprastai už tokias paslaugas yra mokama, tačiau nagrinėjamu atveju nei turto pardavėjai, nei pareiškėja R. S., R. K., J. V. neatliko jokių mokėjimų. Šios sudėtingos schemos panaudojimas, aplinkybė, kad R. S., J. V., R. K., siekdami, kad D. S. įgytų žemės sklypus, neatlygintinai teikė nuosavybės teisių į turtą atkūrimui būtinas atstovavimo paslaugas, lėmė mažesnę žemės sklypų kainą, nei nurodyta jų vidutinė rinkos vertė Nekilnojamojo turto registre. Sandoriai buvo tik baigiamasis visus tarp pardavėjų, jų atstovų ir pareiškėjos susiklosčiusius sudėtingus santykius įforminantis etapas. MGK į šias aplinkybes neatsižvelgė, 2009–2011 m. pirkimo–pardavimo santykius vertino izoliuotai nuo iki tol tarp visų minėtų asmenų buvusių santykių, nors tai turėjo tiesioginės įtakos turto sukūrimui bei jo kainai.
Pareiškėjos nuomone, parinktas kainų palyginimo metodas (rinkos kainos, nurodytos Nekilnojamojo turto registre ir kainos, nurodytos sandoriuose, neatsižvelgiant į to turto realią būklę ir individualią vertę sandorių sudarymo metu, R. S., R. K. ir J. V. atliktų veiksmų vertę bei šios vertės įtaka sandorių kainai) vertinant sandorių kainas bei apmokestinimo galimybes, yra neteisingas, prieštarauja turinio viršenybės prieš formą principui, taip pat dispozityvumo civiliniuose teisiniuose santykiuose principui, neatskleidžia tikrojo šalių santykių turinio, yra formalus, taigi net laikant, kad yra pagrindas pareiškėjos gautą naudą pripažinti pajamomis natūra, jų dydis apskaičiuotas visiškai nepagrįstai. Pareiškėjos įsitikinimu, jei pinigine išraiška būtų įvertintas R. S., R. K. ir J. V. indėlis į turto sukūrimą, jų teiktų paslaugų vertė, ji būtų priskaičiuota prie už turtą sumokėtos kainos, galutinė suma būtų artima RC nurodomoms vidutinėms turto vertėms, kas reikštų, kad faktiškai pareiškėjos gauta nauda bei jos išraiška negautų pajamų forma būtų nežymi, o tai lemtų gerokai mažesnių nei sprendime nurodytų mokesčių, delspinigių, baudų apskaičiavimą arba visišką jų netaikymą.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. II, el. b. l. 21–29).
Nurodė, kad bendra žemės sklypų įsigijimo kaina sudaro 328 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 1 026 058 Lt, skirtumas tarp įsigijimo kainos ir vidutinės rinkos vertės – 698 058 Lt. Pareiškėjos įgyto turto kaina buvo ženkliai mažesnė nei rinkos kaina, o lengvatiniai pardavimo kainai turėjo įtakos sandorio šalių interesai, įgaliotų asmenų neatlygintinas paslaugų teikimas. Įgalioti asmenys, veikdami pareiškėjos interesais, siekė nupirkti kuo pigiau žemės sklypus, o pardavėjai buvo suinteresuoti parduoti žemės išvadas, neatsižvelgiant į siūlomą pardavimo kainą. Gyventojų pateiktuose paaiškinimuose teigiama, kad „kainą pasiūlė įgaliotas asmuo“, „daugiau nesiūlė“ arba „sutikau su pasiūlyta kaina“. Pareiškėją su įgaliotais asmenimis siejo ryšiai. Interesą duoti naudą turėjo ir žemės sklypų pardavėjai, siekdami gauti tam tikras pinigų sumas už parduodamus žemės sklypus turėdami vien tik teisę atkurti žemės nuosavybę, tačiau patys neatlikdami jokių veiksmų, susijusių su žemės nuosavybės teisių atstatymo procedūromis. Pažymėjo, kad už su nuosavybės teisės atkūrimu susijusių veiksmų atlikimą ir atstovavimą žemės sklypų pardavėjai nei pareiškėjai, nei R. S., R. K., J. V. nemokėjo, nors visuotinai žinoma, kad tokio pobūdžio paslaugų teikimas ir atstovavimas įprastai yra atlygintinas. Nurodytos aplinkybės, atsakovės nuomone, vertintinos kaip įrodančios žemės sklypų pardavėjų siekį suteikti naudą konkrečiam fiziniam asmeniui, kuris organizuotų nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimą. Bylos medžiaga akivaizdžiai įrodo, kad tokią naudą gavo konkretus fizinis asmuo, t. y. pareiškėja, visus veiksmus už žemės sklypų pardavėjus (tvarkant su nuosavybės į nekilnojamąjį turtą teisių atstatymu susijusius klausimus), atlikus pardavėjų įgaliotiems asmenims, tačiau būtent pareiškėjos interesais.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai prašė skundą tenkinti remdamiesi skunde išdėstytais argumentais. Advokato padėjėja Simona Vaičiulytė-Gavorskienė papildomai nurodė, kad pareiškėja kreipėsi į auditorių, kuris patvirtino, jog reikia atsižvelgti į preliminariose sutartyse nurodytas kainas. R. S. papildomai nurodė, kad sudarant notarines žemės pirkimo–pardavimo sutartis pinigai nebuvo mokami, nes šiose sutartyse nurodytos sumos jau buvo sumokėtos perkant išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Pareiškėja ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas visiškai.
Ginčas kilęs dėl Panevėžio AVMI 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-501 (MGK byla, I t., b. l. 22–31), kuriuo buvo patvirtintas 2014 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas (MGK byla, I t., b. l. 95–110), bei mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 69-238 (MGK byla, I t., b. l. 8–12), MGK 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. S-85(7-21/2015) (MGK byla, VI t., b. l. 102–118) teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamu Panevėžio AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kurį mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK iš esmės paliko nepakeistą, išskyrus VMI atliktą aritmetinės klaidos ištaisymą, pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuotos papildomos GPM, PSDĮ sumos, šių mokesčių delspinigiai bei skirtos baudos. Tokį sprendimą vietos mokesčių administratorius priėmė konstatavęs, kad 2009–2011 m. pareiškėja įgijo nekilnojamąjį turtą lengvatine kaina, kaip tai suprantama pagal GPMĮ 2 str. 15 d., ir taip gavo pajamų natūra, nuo kurių turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas GPM ir PSDĮ. Tokią išvadą Panevėžio AVMI, VMI ir MGK grindė aplinkybe, kad pagal atliktą ginčo nekilnojamojo turto vertinimą jo (turto) pirkimo–pardavimo sutartimis nustatyta kaina labai skyrėsi nuo vidutinės rinkos kainos, bei argumentais, susijusiais su šių sandorių sudarymo ypatumais.
Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, iš viso buvo vertinta 19 pareiškėjos sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, pagal kurias pareiškėja iš viso už 328 000 Lt įsigijo žemės sklypus, kurių vidutinė rinkos vertė 1 013 758 Lt. Šias sutartis pareiškėja sudarė su asmenimis, kuriuos pagal įgaliojimus atstovavo pareiškėjos pažįstami asmenys J. V. (O.), R. K. arba R. S., išskyrus 2009 m. birželio 30 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1667, pagal kurią pareiškėja žemę įsigijo tiesiogiai iš R. K.. Pažymėtina, kad J. V. (O.), R. K. arba R. S. pagal įgaliojimus tvarkė ir žemės sklypus pareiškėjai pardavusių asmenų nuosavybės teisės atkūrimo į minėtus sklypus reikalus, išskyrus L. L. K. atvejį, nes jos įgaliojimas R. K. buvo surašytas jau po nuosavybės teisių atkūrimo.
Pagal pareiškėjos paaiškinimus, su kuriais sutinka ir mokesčių administratorius, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atkuriant nuosavybės teises žemės sklypai galėjo būti suformuojami tik buvusio savininko vardu, išvados, suteikiančios teises į žemės atkūrimą, negalėjo būti tiesiog perleidžiamos kitiems asmenims, jų vardu suformuojant žemės sklypus. Todėl egzistavo praktika, pagal kurią su išvadų „pardavėjais“ būdavo susitariama dėl atkurto žemės sklypo pardavimo ateityje ir šie pardavėjai išduodavo išvados „pirkėjui“ įgaliojimus tvarkyti visą nuosavybės atkūrimo procesą bei atkurti žemės nuosavybę. Faktiškai įgaliojimai būdavo išduodami ne pačiam išvados pirkėjui (šiuo atveju D. S.), o pirkėjo parinktiems fiziniams asmenims (šiuo atveju R. S., J. O. (V.), R. K.). Įgaliotas asmuo kaip tarpininkas buvo reikalingas tam, kad sutvarkius žemės nuosavybės atkūrimo dokumentus, pirkėjas su juo galėtų pasirašyti žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi pasirašyti sutarties pats su savimi pirkėjas negalėtų.
Pažymėtina, kad visų skundžiamuose sprendimuose aptartų pareiškėjos atliktų pirkimų atveju, žemės sklypai buvo įsigyjami už daug mažesnę nei rinkos kainą. Panevėžio AVMI, VMI bei MGK nuomone, J. O. (V.), R. K. ir R. S. pagal turto savininkų suteiktus įgaliojimus veikė ne juos įgaliojusių turto pardavėjų interesais, o pareiškėjos interesais. Tokiu būdu dėl iš anksto suplanuotų veiksmų pareiškėjai buvo sudaryta galimybė įsigyti nekilnojamąjį turtą lengvatinėmis kainomis. Turtas mažesne negu vidutinė rinkos vertė pareiškėjai buvo parduotas dėl tam tikrų interesų ir sandorių įtakos, todėl, Panevėžio AVMI, VMI bei MGK įsitikinimu, pareiškėja neapmokėto turto vertės dalį gavo neatlygintinai ir tai laikytina jos gauta nauda, t. y. pajamomis natūra, kurios turi būti apmokestintos. Pareiškėja su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad kainos, už kurias ji pirko žemės sklypus, negali būti laikomos lengvatinėmis.
Teismas pažymi, jog pajamos natūra apibrėžtos GPMĮ 2 str. 15 d., pagal kurią pajamos natūra – tai neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015, kurioje buvo nagrinėjama iš esmės analogiška situacija kaip ir šiuo atveju, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog plečiamasis sąvokos „lengvatinė kaina“ aiškinimas nėra galimas. Aiškindamas GPMĮ 2 str. 15 d. nuostatos „<...> konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina“ turinį LVAT yra konstatavęs, kad nepakanka vien nustatyti, jog įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė. Tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos (LVAT 2014 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-515/2014, 2011 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-385/2011, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-585/2011). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad loginė ir lingvistinė aptariamos nuostatos konstrukcija implikuoja, jog sprendžiant klausimą dėl „lengvatinės kainos“ buvimo ar nebuvimo atsižvelgiama ne į turto ar paslaugų gavimo, bet kainos nustatymo momentą. Tai reiškia, kad tokios GPMĮ 2 str. 15 d. minimos aplinkybės, kaip „tam tikri interesai ar sandoriai“ bei „mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ turi egzistuoti turto ar paslaugų davėjui priimant sprendimą dėl sandorio (ūkinės operacijos) kainos nustatymo (ar sulygtos (nustatytos) kainos keitimo).
Iš GPMĮ 2 str. 15 d. taip pat matyti, kad būtent minėti „tam tikri interesai ir sandoriai“ turi nulemti turto ar paslaugų davėjo sprendimą nustatyti mažesnę negu tikroji rinkos kainą. Tai, kad įstatymų leidėjas akcentuoja aptariamos mažesnės kainos nustatymą „konkrečiam gyventojui“, aiškiai rodo, jog „tam tikri interesai ar sandoriai“ turi būti susiję būtent su šiuo gyventoju, t. y. turto ir (ar) paslaugų gavėju.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja teismui pateikė preliminarias sutartis, pagal kurias žemės pardavėjai J. F., S. V. N., M. N., J. N., Vidas A. N., L. Š., A. M., J. K., Zinaida J. T., M. G. ir S. V., dar neturėdami realiai atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus, įsipareigojo parduoti žemę, į kurią bus atkurta nuosavybė, už kainą, kuri vėliau, jau atkūrus nuosavybės teises, buvo nurodoma ir žemės pirkimo–pardavimo sutartyse (t. I, el. b. l. 28–32, 48–52, 199–203, 184–188, 177–181, 134–138, 80–84, 189–193, 33–37, 38–42, 43–47). Pažymėtina, kad minėtose preliminariose sutartyse pardavėjai patvirtino, jog pinigus gavo. Be to, iš A. Š., A. S., Z. B., J. P., D. D., D. O. paaiškinimų (MGK byla, t. II, b. l. 30, 126, 33, 142–143; t. I, el. b. l. 87, 89) matyti, žemės kaina taip pat buvo nustatyta dar iki atkuriant nuosavybės teises. Taigi šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai, preliminarios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutartys, žemės pardavėjų paaiškinimai nagrinėjamu atveju leidžia pripažinti, kad ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių kaina buvo sulygta (nustatyta) keliais metais anksčiau nei vyko realus žemės sklypų pardavimas, t. y. kainos nustatytos sudarant preliminarias pirkimo–pardavimo sutartis ar pasirašant pardavėjų įgaliojimus R. K., J. V. (O.) ar R. S. tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo reikalus bei parduoti žemės sklypus.
Teismas pažymi, jog Panevėžio AVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo vietos mokesčių administratorius neįvardijo jokių GPMĮ 2 str. 15 d. minimų interesų ar sandorių, egzistavusių preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių ar įgaliojimų sudarymo metu. Daugelis žemės sklypų pardavėjų patvirtino, jog juos tenkino kaina, už kurią buvo parduota žemė (išvados dėl nuosavybės teisių atkūrimo). Taigi nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, leidžiančių konstatuoti (ar bent manyti) apie tam tikrų interesų ar sandorių buvimą tam, kad preliminariosiose pirkimo–pardavimo sutartyse sulygtą ar pasirašant įgaliojimus veikti žemės pardavėjų vardu nustatytą kainą laikyti lengvatine aptariamos GPMĮ nuostatos prasme. Be to, sprendimą dėl kainos nustatymo priėmė turto pardavėjai, o ne jų atstovai, todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, šių atstovų vėlesni veiksmai ir ryšiai su pareiškėja nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl pastarosios įgyto turto pripažinimo pajamomis
Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo su L. L. K. bei su R. K. aplinkybės skiriasi nuo anksčiau minėtų sandorių, kai buvo perkamos nuosavybės teisių atkūrimo išvados. L. L. K. atveju Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriuje žemės perdavimo nuosavybėn neatlygintinai procedūroje ją atstovavo advokatų Ivoškos, Rukštelės, Valiulio ir partnerių kontoros „Acta Juris“ advokatas D. V.. Kaip matyti iš mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, pareiškėja iš L. L. K. žemę nusipirko tą pačią dieną, kai L. L. K. įgaliojo R. K. atstovauti ją parduodant žemės sklypą. L. L. K. paaiškino, jog ji pati iš R. K. paprašė 11 000 Lt už parduodamą žemę (MGK byla, t. I, b. l. 135–136). D. S. su R. K. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties atveju, pareiškėja pirko pačiai R. K. priklausantį žemės sklypą. Tiek pareiškėja, tiek R. K. nurodė, jog R. K. tuo metu skubiai reikėjo pinigų, todėl žemė buvo parduota už mažesnę nei rinkos kainą. Taigi šiais dviem nurodytais atvejais R. K. žemės pardavėjų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose nedalyvavo, todėl mokesčių administratoriaus teiginiai, jog interesą duoti naudą turėjo ir žemės sklypų pardavėjai, siekdami gauti tam tikras pinigų sumas už parduodamus žemės sklypus turėdami vien tik teisę atkurti žemės nuosavybę, tačiau patys neatlikdami jokių veiksmų, susijusių su žemės nuosavybės teisių atstatymo procedūromis, šiais atvejais yra visiškai nepagrįsti. Jokių kitų GPMĮ 2 str. 15 d. minimų interesų ar sandorių, egzistavusių šių pirkimo–pardavimo sutarčių metu, mokesčių administratorius nenustatė, todėl nėra pagrindo teigti, jog šiais sandoriais įsigytos žemės rinkos kainos vertės ir įsigijimo kainos skirtumas pripažintinas pareiškėjos pajamomis natūra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėja neįgijo ginčo nekilnojamojo turto lengvatine kaina GPMĮ 2 str. 15 d. prasme, todėl nėra pagrindo pripažinti jos įgyto ginčo nekilnojamojo turto kainų skirtumo pajamomis apmokestinimo GPM tikslais, todėl Panevėžio AVMI 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. FR0682-501, VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 69-238 bei MGK 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. S-85(7-21/2015) pripažintini nepagrįstais ir naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.), taigi pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. S. skundą tenkinti visiškai.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-85(7-21/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-238 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. FR0682-501.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.