Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės banko „Hansabankas“ ir atsakovo M. D. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-49-475/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Hansabankas“ ieškinį atsakovui M. D., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Eventum“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas priimdamas sprendimą nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų ir kitų išmokų mokėjimą, o ĮBĮ 16 straipsnis numato, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų terminai yra pasibaigę. Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį laikoma, kad terminuoto laidavimo teisiniai santykiai baigiasi, jei kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Teismas laikė, kad šis trijų mėnesių terminas skaičiuotinas nuo nutarties iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Eventum“ įsiteisėjimo, t.y. nuo 2006 m. birželio 30 d. Kadangi ieškovas ieškinį teismui pateikė 2006 m. rugsėjo 29 d., todėl nepraleido numatyto 3 mėnesių termino. Pagal CK 6.81 straipsnio 2 dalį laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Tarp banko ir atsakovo M. D. 2004 m. vasario 5 d. sudarytos laidavimo sutarties galiojimas baigėsi 2006 m. birželio 30 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Eventum“. Teismas laikė pagrįstu ir įrodytu ieškovo argumentą, kad atsakovas M. D. ir BUAB „Eventum“ ieškovui atsako kaip solidarūs skolininkai, nes neįvykdžius prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui solidariai (CK 6.81 straipsnio 1 dalį, laidavimo sutarties 3.1 punktas). Todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), o faktas, kad ieškovo finansiniai reikalavimai patvirtinti UAB „Eventum“ bankroto byloje, neatima iš ieškovo teisės reikšti reikalavimus ir atsakovui dėl tos pačios skolos (CK 6.14 straipsnio 3 dalis). Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis), įskaitant ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytą įkeitimo teisę (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Todėl laiduotojui M. D., įvykdžius prievolę bankui už skolininką, pereitų visos buvusio kreditoriaus teisės, taip pat ir pirmumo teisė į kreditorinių reikalavimų patenkinimą iš lėšų, gautų realizavus įkeistą bankrutavusios UAB „Eventum“ turtą (ĮBĮ 34 straipsnis). Teismas atmetė atsakovo M. D. argumentus, kad 2005 m. vasario 4 d. susitarimu dėl kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo prievolė iš esmės buvo pakeista (t.y. iš kredito linijos į overdraftą). Laidavimo sutarties ir kreditavimo sutarties pakeitimų sąlygos iš esmė patvirtina, kad UAB „Eventum“ prievolė iš esmės nepasikeitė, nes ir toliau liko kreditavimo prievole (CK 6.881 straipsnis), o atsakovo atsakomybė taip pat nepadidėjo. Be to, laidavimo sutarties 7.3 punktu laiduotojas sutiko, jog visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jam nebuvo pranešta apie kredito gavėjo UAB „Eventum“ įsipareigojimų nevykdymą, nes atsakovui šios aplinkybės buvo gerai žinomos, kadangi jis buvo vieninteliu UAB „Eventum“ akcininku ir šios bendrovės direktoriumi iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas ieškovo reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmetė, nes Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartimi UAB „Eventum“ bankroto byloje kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ reikalavimas patvirtintas 15 969,96 Lt sumai be priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, o laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (CK 6.81 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas AB bankas „Hansabankas“ atsileipimu į atsakovo M. D. apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus: 1) Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 15 969,96 Lt skolos ir žyminį mokestį (537,13 Lt), nors bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovo prašytos priteisti ir teismo nepriteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra įstatymų numatytos minimalius kreditoriaus nuostolius kompensuojančios palūkanos, už kurias žyminis mokestis teikiant pareiškimą teismui nemokamas, todėl jų nepriteisimas neturėtų įtakoti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. 2) Nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl CPK 187 straipsnio nuostatų taikymo. Ieškovas tik pripažino, kad nebuvo siųstas raštiškas raginimas grąžinti skolą. Remiantis laidavimo sutarties 4.1 punktu, pranešimas apie netinkamą kredito sutarties vykdymą atsakovui buvo pateiktas kartu su ieškiniu. 3) Nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl teisės normų, reglamentuojančių laiduotojo atsakomybę, laidavimo sutarties pabaigą ir novaciją, aiškinimo bei Įmonių bankroto įstatymo taikymo. Įrodinėdamas laidavimo pasibaigimą, atsakovas novacija nesirėmė nei pasirengimo nagrinėti bylą, nei nagrinėjimo teisme metu, todėl atsakovas apeliaciniame skunde negali remtis tomis aplinkybėmis (novacijos institutu), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 141 straipsnio 2 dalis). Kredito sutarties pakeitimai, pasirašyti 2005 m. vasario 4 d. ir 2006 m. vasario 3 d., naujos prievolės nesukūrė, nes kredito sutartis išliko kreditavimo sutartimi, t.y. UAB „Eventum“ prievolė išliko grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas, kaip ir iki pakeitimų. Šiais pakeitimais buvo pratęstas kredito grąžinimo terminas ir kredito sutartis buvo papildyta kredito grąžinimo grafiku, o toks sutarties modifikavimas nelaikomas novacija (CK 6.142 straipsnis). Teismo sprendimo argumentai dėl trijų mėnesių termino skaičiavimo po bankroto UAB „Eventum“ iškėlimo dienos yra pagrįsti. 4) Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl laidavimo sutarties 7.3 punkto ir CK 6.87 straipsnio 4 dalies aiškinimo. Laidavimo sutartyje aiškiai numatyta, jog visos kredito sutarties sąlygos gali būti keičiamos be laiduotojo atskiro sutikimo, ir tai neįtakoja jo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Kredito sutarties pakeitimais buvo tik pratęsiamas kredito grąžinimo terminas, prievolė iš esmės nebuvo keičiama, laiduotojo atsakomybė nepadidėjo (kreditas nebuvo didinamas). Priešingai - UAB „Eventum“ negalint laiku grąžinti viso kredito, ieškovas kredito sutarties pakeitimais vis pratęsdavo galutinį kredito grąžinimo terminą, suteikdamas galimybę kredito gavėjui UAB „Eventum“ (tuo pačiu ir atsakovui, kuris yra solidarusis skolininkas) galimybę tinkamai įvykdyti kredito sutartį ir išvengti priverstinio negrąžinto kredito, delspinigių ir vykdymo išlaidų išieškojimo.

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo M. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), tačiau konstatuoja kai kurių materialinės teisės normų netinkamą aiškinimą bei jų taikymą, taip pat tam tikrus procesinės teisės normų pažeidimus.

Dėl materialinės teisės normų taikymo.

Ginčo atveju atsakovo M. D. prievolės kyla iš jo pasirašytos su banku – AB banku „Hansabankas“ laidavimo sutarties (t.1 b.l. 20-22). Esminis atsakovo apeliacinio skundo argumentas siejamas su laidavimo sutarties pabaigos nustatymu ir laiduotojo atsakomybės taikymu. Pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, jog ieškovas ieškinį pareiškė nepasibaigus laidavimui, ir šioms išvadoms pagrįsti tinkamai aiškino ir taikė CK 6.87 ir 6.88 straipsnių reikalavimus. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Šis įstatymo numatytas trijų mėnesių terminas yra naikinamasis terminas, todėl jo eigos nustatymo aplinkybės yra itin reikšmingos. Iš laidavimo sutarties sąlygų akivaizdu, jog buvo laiduojama už kredito sutarties, 2003 m. vasario 5 d. sudarytos tarp AB banko „Hansabankas“ ir UAB „Lispimeks“ (dabar UAB „Eventum“), su visais galimais jos pakeitimais ir papildymais įvykdymą. Paskutinį kartą kredito sutarties šalių susitarimu pakeitus sutarties sąlygas prievolės įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2007 m. vasario 3 d. (t.1, b.l. 29-30). Tačiau Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. nutartimi skolininkui UAB „Eventum“ buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b.l. 31-32). Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kredito prievolės įvykdymo terminą, pagrįstai rėmėsi LR įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, numatančio, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir 16 straipsnio nuostatomis, numatančiomis, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų terminai yra pasibaigę. Be to, LR ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad priėmus nutartį iškelti bankroto bylą teismas ar teisėjas privalo per 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos raštu pranešti kreditoriams. Nurodytų LR ĮBĮ nuostatų sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kredito sutarties įvykdymo terminas, skolininkui iškėlus bankroto bylą, laikytinas pasibaigusiu ne anksčiau nei įsiteisėja nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tik įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, atsiranda pareiga per 10 dienų pranešti kreditoriui, kuriam iki tol gali būti nežinoma apie priešlaikinį prievolės įvykdymo termino pasibaigimą. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė, jog ieškovas pareikšdamas ieškinį laiduotojui nepraleido CK 6.88 straipsnyje numatyto termino ieškiniui pareikšti.

Atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl laidavimo sutarties pasibaigimo šalims 2005 m. vasario 4 d. susitarimu iš esmės pakeitus kredito sutarties sąlygas iš kredito linijos sutarties į overdraftą t.y. dėl įvykusios novacijos (t. 1, b.l. 23-28). Šiuo kredito sutarties šalių susitarimu buvusi kreditavimo prievolė nebuvo pakeista nauja prievole, turinčia skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą, kaip numato novacijos samprata, įtvirtinta CK 6.141 straipsnio 1 dalyje. Kredito sutarties šalys liko tos pačios, prievolės prigimtis liko ta pati – kreditavimas, pasikeitė tik kredito suteikimo rūšis iš kredito linijos į overdraftą (kreditą sąskaitoje), įvykdymo būdas liko tas pats – grąžinti kreditą nustatytais terminais, mokant palūkanas. Tokiu būdu darytina išvada, jog nėra įvykusi prievolės novacija, kaip numato CK 6.141 straipsnio 1 dalis, 6.142 straipsnis. Kredito sutarties šalys, pasirašydamos nurodytą sutarties sąlygų pakeitimą, taip pat nenurodė, kad keičia pačią prievolę (kreditavimą) nauja prievole, todėl bet kokius kredito sutarties pakeitimus negalima preziumuoti, kaip novaciją (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad papildomais susitarimais prievolė iš esmės nebuvo keičiama, o tik keičiamos tam tikros sąlygos: prievolės įvykdymo terminai, kredito grąžinimo tvarka ir pan. Be to, CK 6.87 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Laidavimo sutarties 7.3. punkte šalys susitarė, kad laiduotojas sutinka, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo, ir toks kredito sutarties sąlygų pakeitimas neturės jokios įtakos laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Tai reiškia, kad laiduotojas gera valia davė išankstinį sutikimą bet kokiems kredito sutarties pakeitimams. Laidavimo sutartis pasirašyta šalims suderinus sutarties sąlygas, ji nėra pasirašyta prisijungimo būdu, kaip teigia atsakovas, todėl atsakovas nelaikytinas silpnesniąja sutarties šalimi, ir jo atžvilgiu netaikytinos CK 6.193 straipsnio 4 dalyje numatytos nuostatos sutarties sąlygas aiškinti sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Be to, nurodytas laidavimo sutarties punktas jame numatytos sąlygos prasme nėra neaiškus, o atvirkščiai, jame užfiksuotas labai aiškiai išreikštas laiduotojo sutikimas dėl kredito sutarties sąlygų keitimo, todėl aplamai neiškyla šios sąlygos aiškinimo problema, dėl ko būtų galima remtis CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovui M. D., kaip vieninteliam UAB „Eventum“ akcininkui ir direktoriui, turėjo būti žinoma informacija apie kredito sutarties sąlygų keitimą ir UAB „Eventum“ prisiimtos prievolės nevykdymą, neturi tiesioginės įtakos laiduotojo atsakomybei. CK 6.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai laiduotojas reikalauja, kreditorius privalo suteikti laiduotojui informaciją apie pagrindinės prievolės turinį ir sąlygas, taip pat apie jos vykdymą. Tai reiškia, kad kreditoriaus pareiga teikti informaciją atsiranda tik laiduotojui pareikalavus. O nustatytos aplinkybės, kad atsakovas buvo skolininko bendrovės akcininkas ir šios bendrovės direktorius, tik patvirtina, kad atsakovas buvo gerai informuotas apie kredito sutarties vykdymą, ir paneigia, kad jis buvo silpnesnioji sandorio šalis. Negalima sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta argumentacija, kad tokiu būdu sutapatinama jo, kaip fizinio asmens ir kaip juridinio asmens dalyvio ar vienasmenio valdymo organo atsakomybė. Laiduotojo atsakomybė kyla laidavimo sutarties pagrindu, o nurodytos aplinkybės tik pagrindžia tam tikras teismo padarytas išvadas, tačiau nėra laiduotojo atsakomybės atsiradimo pagrindas.

Tačiau kolegija, atsižvelgdama į ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis), pripažįsta, kad teismas nepagrįstai atmetė šį ieškovo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį ieškovo reikalavimą, rėmėsi CK 6.81 straipsnio 2 dalies nuostatomis, numatančiomis, jog laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis. Tai numatyta ir šalių sudarytos laidavimo sutarties 3.2 punktu (t. 1, b.l. 20-22). Tačiau tiek CK 6.81 straipsnio 2 dalis, tiek laidavimo sutartis numato laiduotojo atsakomybės apimtį, kai skolininkas nevykdo prievolės. Tuo tarpu CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios taip vadinamos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, jos skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas. Tai reiškia, kad skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda tiesiogiai iš įstatymo. Todėl procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Toks procesinių palūkanų taikymas ir nurodytos CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra suformuotas ir LR Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Kadangi procesinės palūkanos yra nustatytos įstatymu, todėl reikalavimas jas priteisti negali būti atmestas, remiantis CK 6.81 straipsnio 2 dalimi, kuri apibrėžia laiduotojo atsakomybės apimtį tik pagal sutartimi prisiimtas prievoles. Laiduotojas neįvykdė prievolės, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą, dėl ko ieškovui turi būti kompensuoti jo minimalūs nuostoliai, patirti bylos nagrinėjimo eigoje dėl tolimesnio prievolės nevykdymo. Toks ieškovo reikalavimas niekaip negali būti tiesiogiai susietas su skolininko pagal kredito sutartį atsakomybe. Dėl nurodytų priežasčių sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, naikintina, ieškovui priteisiant CK 6.37 str. 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas įstatymines 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės teisės normų taikymo.

Kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis), CPK 265, 270 ir 187 straipsnių nuostatų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, savo išvadas pagrindė, taip pat nurodė teisės normas, kuriomis vadovavosi. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių įrodymų, kurie nebuvo įvertinti ir atmesti. Nenustatytas ir CPK 187 straipsnio reikalavimų pažeidimas. Ieškovo pripažinta aplinkybė, kad jis atsakovui raštu nepranešė apie UAB „Eventum“ įsipareigojimų nevykdymą, kaip jau nustatyta neturi esminės reikšmės laiduotojo atsakomybei. Pareiškus ieškinį atsakovui, jam besąlygiškai tapo žinoma apie kredito sutarties nevykdymą ir dėl to jam kylančia atsakomybę. Dėl kredito sutarties sąlygų keitimo, nepranešus laiduotojui, kolegijos jau yra pasisakyta, todėl šios aplinkybės iš naujo neanalizuotinos.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas netinkamai taikė procesinės teisės normas ir be pagrindo netaikė CPK 93 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kadangi sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies, todėl remiantis šia procesine teisės norma, bylinėjimosi išlaidos ieškovui turėjo būti priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai t.y. ne nuo viso pareikšto ieškinio, o tik nuo patenkintos ieškinio dalies, tai sudaro 479,10 Lt žyminio mokesčio (15 969,96 Lt x 3 procentų).

Be to, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepriteisė ieškovui jo turėtų skelbimų spaudoje išlaidų. Šios išlaidos pripažintinos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 3, 8 punktai). Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog ieškovas procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu pasirinko pats savarankiškai, neišnaudojęs kitų procesinių galimybių. Tokia teismo išvada prieštarauja bylos duomenims. Ieškovas ieškinį padavė, nurodydamas atsakovo laidavimo sutartyje nurodytą adresą. Laidavimo sutartimi laiduotojas buvo įsipareigojęs pranešti bankui, kai pasikeičia jo adresas (laidavimo sutarties 5.2 punktas), tačiau to nepadarė. Be to, ieškovas pateikė duomenis apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą kitu adresu (t.1, b.l. 43). Nepaisant to procesiniai dokumentai atsakovui nebuvo įteikti (t.1, b.l. 61-62, 63, 65). Sodros pažyma patvirtino, kad atsakovas ieškinio pareiškimo metu nedirbo (T.1, B.L. 66) Esant šioms aplinkybėms, pats teismas pasiūlė ieškovui pasinaudoti galimybe įteikti procesinius dokumentus kitais būdais, tame tarpe ir viešo paskelbimo būdu (t., b.l. 67). Ieškovas pasirinko viešo paskelbimo būdą, ir toks pasirinkimas atitiko CPK 130 straipsnio sąlygas, nes atsakovo gyvenamoji ir darbo vieta tuo metu buvo nežinomos, o procesiniams dokumentams per kuratorių įteikti buvo reikalingas suinteresuotos šalies prašymas, kurio ieškovas nereiškė (CPK 39 straipsnis, 129 straipsnio 1 dalis). Todėl toks viešas paskelbimas, esant nurodytoms sąlygoms, laikytinas pagrįstu, ir todėl ieškovui turi būti atlygintos jo turėtos išlaidos. Todėl ieškovui priteistinos bendros jo turėtos bylinėjimosi išlaidos 635,35 Lt (479,10 Lt + 156,25 Lt).

Dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), panaikinant sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, ir priteisiant šias įstatymo numatytas palūkanas, taip pat padidinant ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo apeliacinį skundą patenkinti, atsakovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo reikalavimą ir priteisti iš atsakovo M. D. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui akcinei bendrovei bankui „Hansabankas“ (įmonės kodas 112029651) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 15 969,96 Lt sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo 2006 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos, padidinant jas iki 635,35 Lt.

Likusių sprendimo dalių (dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo, bylos nutraukimo) nekeisti.

Ieškovui akcinei bendrovei bankui „Hansabankas“ grąžinti jo be pagrindo sumokėtą 59 Lt žyminį mokestį.